Kaip auginti pusantrų metų vaiką: patarimai tėvams
Pusantrų metų vaikas - tai ypatingas etapas jo raidoje, vadinamas separacijos ir individuacijos tarpsniu. Šis laikotarpis trunka nuo pusės metų iki trejų metų amžiaus ir yra natūralus vaiko vystymosi procesas. Vaikas, kuris nuo gimimo buvo visiškai priklausomas nuo mamos ir su ja susiliejęs, pradeda po truputį atsiskirti, pajusti savo „valdžią“, bandyti manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“ - t. y. kiek ir ko jam yra leidžiama. Kasdien tyrinėdamas pasaulį, mažylis šiuo laikotarpiu tampa savarankiškas ir suvokia, kad daug ką gali pats.
Kol savarankiškumo dar tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio. Todėl labai svarbu, kaip mama ir tėtis reaguoja į savo mažojo tyrinėtojo „atradimus“, ar geba jį paleisti ir, nepaisydami to, koks jis grįžta (verkiantis, besiožiuojantis ir pan.), priimti bei suteikti jam saugumo ir stabilumo jausmą.
Dažnas atvejis - kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama). Tada mažylis patiria dvigubą stresą: iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų - mamą, susiduria su jos neigiama emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“.
Kita klaida - jei į vaiko nerimą tėvai reaguoja dar didesniu, perdėtu nerimu, taip dar labiau išgąsdindami vaiką. Juk jei net mama taip išsigando, vadinasi, pasaulis išties labai baisus! Teisingiau būtų nuraminti vaiką ir paskatinti jį naujiems tyrinėjimams.
Faktas - žviegiantys, besispardantys pypliai - vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką“. Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t. t.
Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę“. Be abejo, susikalbėti su pusantrų - dvejų metų vaikiuku, o dar verkiančiu - nelengvas darbas. Tačiau ramus mamytės balsas, jos vidinis nusiteikimas, kad vaiką priima su visais jo jausmais, galų gale - dėmesio parodymas, bet ne guodimas, turėtų padėti nurimti greičiau.
Pasiekę 18-24 mėnesių tarpsnį, vaikai išgyvena laikotarpį, kai paleisti tėtį ir mamą staiga vėl tampa sunkiau, nei jau buvo. Tuo metu svarbu neatstumti mažylio, neversti jo atsiskirti. Pasijutęs saugus, jis vėl elgsis kaip įprasta.
Mąstote, kodėl jūsų vaikas „uožiuojasi“? Ogi dėl to, kad kol kas nemoka kitaip išreikšti savo emocijų ir su jomis tvarkytis. Be to, mažylis suvokia, kad turi jums ypatingų galių - tad visais būdais bando, kiek gi jam leisite. V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais?
Tarkim, į pilną puodų spintelę lendantis vaikas - jis tai daro iš smalsumo, tai jo būdas pažinti pasaulį. Tačiau nereta mama neleidžia to daryti, nes tuomet jai tektų nuolat stovėti šalia, kol mažylis žais su puodais, saugoti, kad jų nesugadintų, o vėliau viską sutvarkyti. Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams“ - talkinti vaikui ten, kur manoma, ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti.
Vaiko kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Pusantrų metų mažylio maištas dažnai sukelia tėvų susierzinimą - tačiau psichologai tikina, kad tai ne vaiko charakterio yda, bet savojo „aš“ pajautimo padariniai.
Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:
- Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“. Taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
- Nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja.
- Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima.
- Pakankamai dėmesio. Būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai „uožiuojasi“ reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
- Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas, kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote - guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina.
- Išlikite ramūs. Jei vaikas pajaučia mamos susierzinimą, jis dar labiau suirzta, tad pasistenkite išlikti ramūs.
- Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamos emocijos išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.
Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Dabartinis gyvenimas šuoliais neleidžia šeimoms būti kartu tiek, kiek reikėtų. Tuo tarpu buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle, galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Jis mąsto: „Jei nematau, vadinasi, nėra“. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas toks pyplius patiria didelį stresą. Jis ilgisi, o „atgavęs“ tėvus nežino, kaip reaguoti - nes nori prisiglausti, bet kiek nepasitiki jais: „O kas, jei vėl išeis?“
Kaip vaikas reaguoja į mamos ar tėvo išėjimą ir grįžimą, priklauso nuo jo jautrumo. Mažiau sutrikdyti, saugumo jausmą iš mamos dar iki metų gavę vaikučiai yra emociškai stabilesni, tad paleidžia mamą lengviau, greitai susitaiko su tuo, kad jos dabar nėra, žaidžia, valgo, o susitikęs lengvai priima. Jautresni, nesaugiai besijaučiantys mažiukai itin maištauja prieš tai, kad bus palikti, gali liūdėti, blogai valgyti ar miegoti, o sulaukę grįžusių tėvų dar kone visą dieną vaikščioti aplinkui, žiūrėti į juos kaip į nepažįstamus.
Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas. Eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą - atsiskyręs nuo mamos, ima daugiau bendrauti su aplinkiniais, gali ilgiau žaisti vienas. Tiesa… tuomet ateina vadinamoji trijų metų krizė, bet apie ją - kitą kartą.
Kaip auklėti vaikus be emocinės žalos
Tėvams svarbu suprasti, kad elgesio ribos vaikui yra būtinos. Tėvai, niekada nesakantys „ne“, iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos.
Viena iš svarbiausių taisyklių - nuoseklumas. Riba, kuri šiandien yra, o rytoj nebėra, nes mama pavargusi - vaikui tiesiog neegzistuoja. Taip pat svarbu vaikui kartoti, ko iš jo norima, ir skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai „uožiuojasi“ reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
Svarbu išsiaiškinti, dėl ko vaikas klykia. Jei vaikas verks, nes kažko neleidote - guosti nėra ko, tačiau priimti jo emocijas būtina. Jei vaikas pajaus mamos susierzinimą, jis dar labiau suirs, tad pasistenkite išlikti ramūs.
Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamos emocijos išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.
Vaikui reikia ne tik meilės, bet ir ribų. Tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, be pasekmių, be galimybės vaikui pasimokyti iš savo klaidų, daro jam didžiulę žalą, nes tokiu būdu vaikas neįgis reikalingų įgūdžių susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Vaikui ne tik reikia mūsų besąlyginės meilės, bet jam būtinos ir ribos, kurios suteikia saugumo jausmą.
Bausmės, paremtos fiziniu ar psichologiniu smurtu, kelia vaikui pyktį, nuoskaudą, kerštą ir agresiją. O juk mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką suprasti, kaip reikia elgtis. Fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui.
Svarbu atsiminti, kad vaikai yra mūsų kopijos. Ką galima patarti tėvams, kurie prisipažįsta, kad stengiasi neauklėti vaikų rėkimu, tačiau vis neužtenka kantrybės? Reikia suprasti, kad mes esame inertiškos būtybės, ir nauji įpročiai per vieną dieną neatsiranda. Svarbu pripažinti savo klaidas, jeigu jos įvyko, ir atsiprašyti už jas. Labai naudinga paprašyti kitų žmonių pagalbos.
Psichologė sako, kad tėvai, apgaubę savo vaiką meile be taisyklių ir ribų, daro jam didžiulę žalą. Tai, kas atrodo kaip vaiko „ožiavimasis“, dažnai yra tik signalas, kad jam trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Jeigu vaikas neužsipildęs tėvų meile, jis ieškos užsipildymo kitur. Taigi vaiko destruktyvus elgesys - tiesiog signalas, kad tėvai neatliko namų darbų. Jeigu vaikas gauna pakankamai dėmesio, tokių scenų neturėtų kilti.
Svarbiausias akcentas ieškant tinkamesnių vaiko auklėjimo metodų yra pagarba vaikui. Visada verta pamąstyti, ar tokį pamokymą, frazę, kurią pasakėme savo vaikui, drąsiai sakytume suaugusiam kolegai. Ar tai skamba pakankamai pagarbiai ir mandagiai? Jei tuo suabejojame, vadinasi, mūsų pasakytus žodžius tikrai verta keisti į pagarbesnę frazę.
Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė yra viena sunkiausių, nes tai laikas, kai nustatomos ribos ir vaikas rodo savo kaprizus. Tačiau eidamas trečiuosius metus, vaikas pereina į kitą raidos etapą - atsiskyręs nuo mamos, jis ima daugiau bendrauti su aplinkiniais ir gali ilgiau žaisti vienas.
Apibendrinant, svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas yra individualybė, ir nors bendri auklėjimo principai egzistuoja, nėra universalių receptų. Svarbiausia - meilė, pagarba, nuoseklumas ir gebėjimas suprasti vaiko poreikius bei emocijas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
