Atstumtas vaikas šeimoje: priežastys ir pasekmės

Smurtas artimoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje - aktuali problema. Visuomenėje plačiai apie tai yra kalbama ir nagrinėjama šios sąvokos prasmė. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo. Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt. Daug kalbama apie smurtą šeimoje. Tai viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu. Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams.

Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo - smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. „Jis gali būti ir spontaniško pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos”.

Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai. Žmogus augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo kai nežinoma kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl, vaikas gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose. Jam iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti? Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai, jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą.

Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu - jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo. Todėl, vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai, smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas.

Daugelis moterų patiriančių smurtą šeimoje pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kaip teigia dauguma autorių, smurto prieš moteris kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę lemia vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Kadangi, daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse. Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt.

Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi. Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą.

Tėvų atstūmimo sindromas

„Jeigu vaikų nuteikinėjimas ir tėvų atstūmimas nėra laiku sustabdomas, tai negrįžtamai psichologiškai sužaloja vaikus, visiškai sugriauna jų santykius su atstumtais tėvais, jų giminėms ir dažnai tai yra perduodama iš kartos į kartą“, - teigia Tarptautinės tėvų atstūmimo tyrimo grupės („Parental Alienation Study Group“) narė Birutė van der Weg-Bražiūnienė.

Lietuvoje yra itin dideli skaičiai skundų dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu nevykdymo. Dažniausiai šie skundai yra tėvų atstūmimą patiriančiųjų pagalbos šauksmas. Už vaiko teises atsakingos Lietuvos tarnybos ir institucijos dar nesugeba tinkamai identifikuoti tokių psichologinio smurto atvejų bei netinkamai ar kartais netgi priešingai vaiko interesams priima sprendimus ar ignoruoja, nesiimdami jokių veiksmų.

Tam, kad būtų užtikrintas vaiko ryšys su abiem tėvais ir būtų sustabdytas tėvų atstūmimo reiškinys, būtina suprasti, kad tėvų atstūmimo atvejai nėra vaiko tėvų tarpusavio konfliktas. Vaiko nuteikinėjimas, siekiant, kad vaikas nebendrautų ir atstumtų kitą iš tėvų, yra psichologinis smurtas prieš vaiką bei šiurkštus jo teisių į šeimos ryšius pažeidimas.

Daugelis užsienio valstybių tėvų atstūmimą įvardija smurtu artimoje aplinkoje (angl. Domestic abuse/violence). Todėl, sprendžiant tėvų atstūmimo atvejus, tinkamos yra tos priemonės, kurios yra nukreiptos darbui su smurtaujančiu, t.y. vaiką nuteikinėjančiu tėvu arba motina.

Pasak B. van der Weg-Bražiūnienės, Vaiko teisių tarnybos specialistai turėtų taikyti griežčiausias įmanomas priemones, įskaitant nuobaudas už administracinės teisės pažeidimus, kai yra pastebima ir nustatoma, kad vaikų nuteikinėtojai nekeičia savo elgesio, nuteikinėja, manipuliuoja, riboja ir draudžia vaikui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu.

Vaikų nuteikinėtojai turėtų būti prievarta siunčiami į smurtinio elgesio keitimo ir edukavimo programas. Jeigu tai nepadeda ir psichologiškai prieš vaiką smurtaujančios motinos ar tėvo elgesys nepasikeičia, toks asmuo turėtų būti atskiriamas nuo vaiko, kaip ir bet kuris kitas smurtautojas. Sėkmingai vaiko raidai svarbiausia yra ne stiprus ryšys su jo tėvais, bet būtent sveikas ryšys su tėvais ar bet kuriais suaugusiais.

„Tenka pripažinti, kad nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo atvejais Lietuvoje dažniausiai taikomos netinkamos priemonės, kurios dar labiau pablogina situaciją, arba atsakingi specialistai tiesiog nusikalstamai prieš tai užmerkia akis, palikdami toliau žaloti vaikus pas toksiškus tėvus“, - teigia Birutė.

Tėvų atstūmimo ir nuteikinėjimo atvejus privalu kuo skubiau atpažinti ir nedelsiant imtis priemonių, kurios padėtų tai sustabdyti. 3-6 mėnesių laikotarpis yra riba, po kurios vaikui padaryta psichologinė žala darosi akivaizdi ir vis sunkiau atitaisoma. Nuteikti užaugę vaikai turi didelių psichologinių problemų, nemoka kurti artimų santykių, patys tampa nuteikinėtojais ir smurtaujančiais asmenimis.

Dėl vaikų nuteikinėjimo ir tėvų atstūmimo dažnai nutrūksta vaikų teisėti šeiminiai ryšiai ne tik su vienu iš tėvų, bet ir visa atstumto tėvo gimine. Už tai tiesiogiai atsakingi yra smurtaujantys prieš vaiką tėvai. Tačiau tokiais atvejais didžiausia atsakomybė ir kaltė tenka institucijoms, turinčioms vaiką nuo to apginti.

„Deja, Lietuvoje tėvų atstūmimo atvejais vaiko teisės ir interesai apginami itin retai. Neapgynus vaiko teisių į jo šeimos ryšius, tiek vaikas, tiek ir atstumtas tėvas patiria dvigubą smurtą - psichologinį ir institucinį. Valstybė deklaruoja, kad vaikai - svarbiausias rūpestis ir prioritetas.

Tėvų (motinų) atstūmimo sindromo (PAS) simptomai

Tėvų (motinų) atstūmimo sindromą (angl. Parental Alienation Syndrome, arba PAS) 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pirmą kartą aprašė Ričardas A. Gardeneris. Tai sutrikimas, kuomet vaikas šalinasi vieno iš tėvų, jį žemina ir nepagarbiai su juo elgiasi. Šis sindromas būdingiausias vaikams, kurių tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl jo globos. Tiesa, jis gali paveikti ir vaikus, gyvenančius su abiem tėvais. Tokiais atvejais vaikui yra “plaunamos smegenys”: jis nuteikinėjamas būti abejingu arba nekęsti vieno iš tėvų todėl, kad jo nekenčia jo mama ar tėtis.

Pagrindiniai nuteikto vaiko elgesio požymiai (tėvų atstūmimo sindromas):

• Neapykantos ir pagiežos demonstravimas atstumiamam tėvui/motinai;
• Nerimti, silpni, net absurdiški argumentai neapykantai pateisinti;
• Kardinaliai priešingų emocijų vyravimas (vienas iš tėvų - absoliučiai geras, kitas - absoliučiai blogas);
• Įteigta ir ištreniruota „paties vaiko nuomonė“;
• Refleksiškas nuteikinėjančio (tėvo/motinos ar kartais senelių, kur gyvena vaikas) gynimas ir palaikymas;
• Kaltės jausmo nebuvimas;
• Nesuprantamų sąvokų/žodžių paraidinis citavimas, suaugusiųjų išsireiškimų ir/ar intonacijų atkartojimas kaltinimuose atstumiamam tėvui/motinai;
• Priešiškumo demonstravimas visai atstumiamojo šeimai, giminei ir draugams.

Priklausomai nuo tėvų atstūmimo sunkumo ir trukmės, vaiko elgesyje šie požymiai gali varijuoti nuo kelių iki visų aštuonių.

Kaip tėvų atstūmimo sindromas išsivysto?

Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pirmiausia - vaiko amžiaus. Ikimokyklinio bei pradinių klasių amžiaus vaikus nuteikti yra gana nesunku, nes jie aklai pasikliauja tuo, su kuriuo gyvena, kuris turi daugiau įtakos ir praleidžia daugiau laiko su juo. Tokio amžiaus vaikų gyvenimas bėga dažniausiai namie, jie neturi intensyvių kontaktų su kitais žmonėmis, todėl skyrium gyvenančio tėvo/mamos adresu skriejančios nuotaikos, nuomonės, kaltinimai, gąsdinimai gana greit paveikia vaiką ir jis ima neabejodamas tikėti tuo, ką girdi iš jam artimiausio žmogaus.

Vyresnio amžiaus vaikus gana nesunkiai galima nuteikti, naudojant kitokias manipuliavimo strategijas. Su vaiku yra aptarinėjamas skyrium gyvenančio tėvo elgesys, jis kaltinamas dėl visų negandų ir nepriteklių, aiškinama skyrybų detalės, vaikui mokamo išlaikymo dydis, dažnai akcentuojant, kad pinigus pasisavino, kad per mažai moka, kad negali to ar ano nupirkti, nes dar nepervedė pinigų. Dažnai meluoja, kad išlaikymo iš vis nemoka. Vaikas yra įtraukiamas į suaugusiųjų reikalus, kas jam pagal jo amžių ir gyvenimišką patyrimą yra per sunku realiai suvokti ir vertinti įvykius. Vaikui demonstruoja savo nuotaikas, kai jis eina bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu/mama, vaikas jaučiasi kaltas, kad namie liekantis jį auginantis tėtis/mama yra liūdnas, nelaimingas. Vaikas ima jaustis atsakingas už laimės pojūčio suaugusiam asmeniui suteikimą ir garantavimą. Vaikas nedrįsta pasipasakoti, kad jam buvo smagu su skyrium gyvenančiu tėčiu/mama, nes nenori skaudinti (kas jau yra nesveikas reagavimas į situaciją arba manipuliavimas) to, su kuriuo gyvena. Vaikas neturi teisės būti ir jaustis laimingas su skyrium gyvenančiuoju iš tėvų, nes jį namuose auginančiam tas nepatinka. Vaikui sukeliamas lojalumo konfliktas, jis verčiamas rinktis vieną iš tėvų. Susikeičiama rolėmis: vaikas užima suaugusio poziciją ir pareigas globoti, guosti, jaustis atsakingu už šalia esantį žmogų, jį išklausyti, užjausti ir „ginti“ nuo skyrium gyvenančio „kenkėjo“ - tėčio ar mamos.

Antras svarbus faktorius yra laikotarpis, per kurį vaikas patiria nuteikinėjimą. Po 3 mėnesių, jei vaiko ir vieno iš jo tėvų ryšys sutrikdytas arba nutrauktas, kyla grėsmė dėl vaiko įtakojimo, kurio įtaka ima ryškėti vaiko nenore bendrauti su skyrium gyvenančiu tėčiu/mama, uždarume, nepasitikėjimo momentais. Kuo ilgiau vaiko „smegenų plovimas“ nesustabdomas, tuo didesnis tėvų atstūmimo padarinių laipsnis, keičiantis vaiko elgesį skyrium gyvenančio tėčio/mamos atžvilgiu, t.y. formuojasi tėvų atstūmimo sindromui būdingas vaiko elgesys.

Dar priklauso nuo vaiko nuteikinėtojo motyvų tai daryti. Jei to priežastis yra nuoskaudos, kerštas ar materialinės naudos siekimas, tai dažnai tokiais atvejais po kurio laiko situacija normalėja arba vaiko nuteikimo laipsnis būna lengvas ar vidutinis. Sudėtingiausi atvejai, kai vaikas yra stipriai psichologiškai paveikiamas su pasekmėm likusiam gyvenimui, kai nuteikinėtojas turi psichologinių asmenybės problemų.

Kodėl tėvų atstūmimas yra laikoma smurtu prieš vaikus?

Jei tėvų atstūmimas laiku ir tinkamai nesustabdomas, vaikui yra padaroma negrįžtama psichologinė žala. Dėl patirto psichologinio poveikio, vaikui specialistai tėvų atstūmimą vertina kaip sunkios formos vaiko psichologinį-emocinį žalojimą.

Vaiko psichologiniu-emociniu žalojimu laikoma dėl ilgalaikio išgyvenamo streso ir dėl manipuliavimo juo, kas žymiai padidina psichinės vaiko sveikatos riziką visam likusiam jo gyvenimui.

Tėvų atstūmimą patyrusiems vaikams pasireiškia sekantys simptomai:

• Pyktis, elgesio kontrolės trūkumas ar praradimas;
• Pasitikėjimo savimi bei savigarbos stoka ar praradimas;
• Nesveikas prisirišimas ir išsiskyrimo nerimas;
• Baimių ir fobijų atsiradimas;
• Depresijos ir polinkis į savižudybę;
• Miego bei valgymo sutrikimai, šlapinimasis į lovą;
• Narkotinių medžiagų ir/ar alkoholio vartojimas bei savęs žalojimas;
• Obsesinis-kompulsinis elgesys, nerimo ir panikos priepuoliai;
• Pažeista seksualinė tapatybė;
• Prasti santykiai su bendraamžiais, sudėtingi ir dažnai nesėkmingi šeimyniniai santykiai.

Europos sąjungos šalyse atliktų tyrimų tėvų atstūmimo problematikos srityje rezultatai rodo, jog apie 25-30 procentų besiskiriančių porų patenka į tėvų atstūmimo situacijas. Lietuvoje, kiek man žinoma, tokių duomenų ar tyrimų nėra atlikta. Žinant, jog mūsų šalyje jau eilę metų skyrybų skaičius nemažėja, tuo pačiu metu nusiskundimų vaiko bendravimo su vienu iš savo tėvų bei artimų giminaičių skaičius taip pat nemažėja, darytina išvada, jog ir Lietuvoje skaičiai gali būti panašūs.

Aš, iš savo asmeninės patirties galiu teigti, jog tėvų atstūmimo atvejų daugėja, lyginant į mane besikreipiančių asmenų skaičių prieš kokius 5 metus ir dabar. Beje, vaiko teisų apsaugos kontrolierės metinėse ataskaitose skundų dėl vaiko ir vieno iš jo tėvų bendravimo trukdymo jau eilę metų nemažėja, o 2019-tais tokių skundų buvo sulaukta daugiausiai, lyginant su skundais dėl kitų priežasčių.

Ką daryti, jei pastebima, kad vaikas tolstama nuo tėvų?

Kad vaikas nei iš šio, nei iš to retina pasimatymus, taip nėra be priežasčių. Jų dažniausiai ieškoti reikėtų aplinkoje, kurioje nustatyta vaiko gyvenama vieta. Galima įtarti bandymą sutrikdyti ar net visiškai nutraukti vaiko ir skyrium gyvenančio tėčio/mamos ryšį.

Kokių veiksmų imtis priklauso nuo konkrečios situacijos. Pavyzdžiui, jei vaiko tėvai tarpusavyje susitarę dėl vaiko ir skyrium gyvenančio tėčio/mamos bendravimo tvarkos, bet ji nėra vykdoma pagal susitarimą - tai pirmiausiai žmonės kreipiasi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (VTAT) dėl vaiko teisių į šeimos ryšius pažeidimo.

Jei tėvai bendravimo tvarką turi nustatę teisme, tai, šalia VTAT, galima kreiptis į antstolį dėl teismo sprendimo nevykdymo. Antstoliui užfiksavus pakankamą kiekį teismo sprendimo dėl vaiko ir vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nevykdymo faktų, galima kreiptis į teismą dėl nuobaudų skyrimo.

Be abejonės, prieš pradedant bylinėjimąsi teisme, vertėtų ieškoti išeities, kalbantis su vaiko nuteikinėtoju. Jei tai įmanoma, kas sunkiais tėvų atstūmimo atvejais mažai tikėtina.

Kol kas tėvų atstūmimas nėra pažodžiui įtrauktas į tarptautinį ligų registrą TLK. Bet patyrę specialistai jau dabar tėvų atstūmimo pasekmes vaikams ir kitiems koduoja TLK kodais Z61.2, Z61.5, Z65.3, Z63.8, netgi F24. Ryškių teigiamų pokyčių tėvų atstūmimo sprendimo srityje, bent jau aš, kol kas nematau. Stebiu VTAT darbuotojų kompetencijos trūkumą tiek nustatant, tiek ir parenkant pagalbos būdus tėvų atstūmimo atvejais. Kai kurie tėvų atstūmimo atvejai yra taip vangiai sprendžiami, vilkinami, jog vaikui padaroma didžiulė žala, jo elgesys akivaizdžiai kinta, tampa tipišku nuteikto vaiko elgesiu. Vis dar tėvų atstūmimas, kas yra smurtas prieš vaiką, o užsienio valstybėse vertinamas dar ir kaip smurtas artimoje aplinkoje, Lietuvos specialistų vis dar yra įvardijamas kaip konfliktas tarp tėvų. Nors iš tiesų tai yra vieno iš tėvų piktnaudžiavimas tėvų valdžia, nukreipta priešiškai vaiko interesams. Dėl tokio požiūrio taikomos netinkamos, o dažnai net situaciją apsunkinančios pagalbos šeimai priemonės.

Gerųjų istorijų man žinomi vienetai. Man žinoma mama, kuri savo sumanumo dėka sugebėjo susigrąžinti vaiką, kuris apie metus gyveno su savo tėčiu ir patyrė nuteikinėjimą savo mamos atžvilgiu. Pabrėžiu, ne specialistų pagalbos dėka, o savo sumanumo. Daugiau Lietuvoje kol kas man nežinomas joks kitas atvejis. Vakarų Europos valstybėse jų yra kur kas daugiau, nes apie tėvų atstūmimą kalbama atvirai, plačiai, visuomenė apie šį reiškinį žino kur kas daugiau, nei Lietuvoje. Manau, jog būtent dėl to užaugę vaikai, patyrę tėvų atstūmimą, atpažįsta save, ima suprasti, kas su jais padaryta. Gana dažnai, tai supratę, jie nepajėgia atleisti jais manipuliavusiems, jiems melavusiems tėvams.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAT) direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad visuomenėje smurtą neretai esame linkę susieti tik su fiziniais veiksmais. Tačiau yra ir kitos smurto rūšys: psichologinis bei seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra. „Bet kuriuo atveju, šeimoje įvykęs smurtas signalizuoja apie patiriamus sunkumus ir pagalbos poreikį. Tam, kad vaikas augtų saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pagalba reikalinga visai šeimai - suaugusiesiems svarbu išspręsti emocinius sunkumus, įveikti krizes ir nuo jų apsaugoti savo vaikus“, - pabrėžia I.Skuodienė.

VVTAT direktorės teigimu, statistika šiuo klausimu liūdna - praėjusiais metais beveik 3 tūkstančiai vaikų Lietuvoje galimai patyrė įvairaus pobūdžio smurtą, kurį prieš juos daugiausia panaudojo artimi žmonės. O, remiantis naujausiais duomenimis, vien per pirmąjį šių metų pusmetį yra beveik 2 tūkstančiai galimai nuo smurto nukentėjusių vaikų. Jau nekalbant, kiek yra tapusių smurto šeimoje liudininkais. Smurto paplitimą mūsų visuomenėje ir jo toleravimą atskleidžia ir VVTAT atliekamas visuomenės nuomonės tyrimas. Remiantis 2022 m. rezultatais, vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui. Pavyzdžiui, apklausos dalyvių klausiant, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį jie laiko smurtu, 58 proc. atsakiusiųjų pažymėjo, jog tai priklauso nuo situacijos, arba jie linkę manyti, jog fizinės bausmės yra auklėjimo priemonė. O paklausus apie situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui užsukama ausis, net 42 proc. teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę. Taip pat tyrime pateikus situaciją, kai parduotuvėje bandoma susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, ar jo pakėlimas ir supurtymas galėtų būti įvardijamas kaip smurtas, 47 proc. atsakiusiųjų teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę. „Tad, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, svarbu kalbėti ir apie jo atpažįstamumo didinimą, kad, norėdami padėti nukentėjusiems, gebėtume patį smurtą identifikuoti“, - pabrėžia I.Skuodienė.

Remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir psichologų įžvalgomis, sąlytis su smurtu visada sukrečia vaiko pasaulį. „Nors kiekvienos šeimos atvejis yra individualus ir nėra vieno ateities scenarijaus, tačiau gali atsitikti taip, kad vaikas, gyvendamas smurtinėje aplinkoje, ateityje atkartos savo tėvų elgesį, nes manys, kad būti smurtiniuose santykiuose yra normalu. Toks vaikas savo sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti jėgos kalba, nes taip matė savo šeimoje, nes jam nėra pažįstami kiti elgesio modeliai arba stinga įgūdžių rasti darnių ir saugių sprendimų įvairiose situacijose“, - teigia VVTAT direktorė. Toks vaikas sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti jėgos kalba, nes taip matė šeimoje, nes jam nėra pažįstami kiti elgesio modeliai. Anot pašnekovės, gali būti, kad smurtiniuose santykiuose augantis vaikas dėl bejėgiškumo, patiriamos neteisybės, užslopintų jausmų pats jaus pyktį, o jį išreikš destruktyviu elgesiu kitoje aplinkoje - darželyje, mokykloje. Dažnai toks elgesys atskleidžia vaiko patiriamą nesaugumą. „Svarbu akcentuoti, kad smurtinėje aplinkoje gyvenusiam vaikui didele motyvacija ir pavyzdžiu jam augant ir tampant smurto netoleruojančiu suaugusiuoju gali būti dar vaikystėje suteikta aplinkinių pagalba, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje perduodamos žinios apie pagarbius santykius šeimoje, mokymas atpažinti įvairias smurto formas“, - teigiamo pavyzdžio iš aplinkos svarbą akcentuoja I.Skuodienė.

I.Skuodienė teigia, kad, toleruojant smurtą poroje, smurtaujama ir prieš vaiką, nes jis auga smurtiniuose santykiuose ir jo teisės yra pažeidžiamos. Todėl tėvų atsakomybė yra priimti atitinkamus sprendimus. Susidūrus su šeimos sunkumais, į kuriuos įtraukti vaikai, porai taikiai atsiskirti ir išvengti sumaišties trukdo įvairūs dalykai. „Reikšminga kliūtimi atsiskirti nuo smurtautojo dažnai tampa finansiniai iššūkiai bei įvairios psichologinės ir emocinės priežastys. Pavyzdžiui, baimė, jog nepavyks gyventi vienam ir pasirūpinti vaikais, didelis prieraišumas destruktyviuose santykiuose, savęs kaltinimas dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, lūkesčiai, kad smurtas nesitęs amžinai, o smurtautojo elgesys pasikeis“, - aiškino VVTAT direktorė. Norintiems nutraukti smurtinius santykius, tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, reikalinga didelė aplinkinių pagalba ir parama. Tačiau šeimos nelieka vienos be skubios pagalbos. Ją nuo smurto kenčiantiems žmonėms gali suteikti policijos pareigūnai ir medikai, o inicijuoti - vaiko teisių gynėjai. Tolimesne pagalba gali pasirūpinti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie užtikrina konfidencialumą, emocinę paramą ir kt.

Nusprendusiems nutraukti smurtinius santykius paprastai tampa reikalinga itin įvairi pagalba - pavyzdžiui, vienam iš nukentėjusiųjų reikia saugaus prieglobsčio, kur apsistotų su vaikais. I.Skuodienė primena, kad Lietuvoje veikiančiuose krizių centruose teikiama skubaus apgyvendinimo paslauga, taip pat šių centrų darbuotojai teikia socialinę, psichologinę bei teisinę pagalbą. Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo. Anot I.Skuodienės, reaguodami į galimo smurto šeimoje atvejus, pirmiausia vaiko teisių gynėjai pasirūpina, jog vaikas liktų saugioje aplinkoje ir būtų prižiūrimas artimų žmonių, galinčių suteikti jam visapusišką gerovę. Pokalbio su vaiku metu, vaiko teisių gynėjai išklauso jo nuomonę, aiškinasi, kaip vaikas jaučiasi, ką išgyvena, ir sprendžia, kokių veiksmų imtis, kad vaikas pasijustų geriau. Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo.

Nusprendusiems pasukti skirtingais keliais, VVTAT direktorė primena, kad tėvų atsakomybė yra kiek įmanoma apsaugoti vaiką nuo sunkių išgyvenimų, o po skyrybų - ir toliau abiem rūpintis vaiku. „Vis tik svarbu atsižvelgti į bendravimo su tėvais galimybes, kai tai smurto šeimoje atvejai. Nors stengiamasi laikytis principo, kad vaikas turėtų maksimaliai bendrauti su abiem tėvais, tačiau, sprendžiant dėl bendravimo intensyvumo, visuomet atsižvelgiama į paties vaiko nuomonę, jauseną ir poreikius, - pabrėžia pašnekovė. - Taigi, jei šeimoje buvo smurtas, kiekviena situacija vertinama individualiai. Koks bendravimas, kokia jo trukmė geriausiai atlieps vaiko poreikius, sprendimą priima teismas skyrybų byloje arba patys tėvai bendru sutarimu.“

Kaip pažymi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teisme, pirmiausia atsižvelgiama, ar vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku - matė, kaip vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, ar pats vaikas tapo smurto auka ir kokio pobūdžio smurtas tai buvo - fizinis, psichologinis ar seksualinis. Jei vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku, tai savaime nesuteikia pagrindo apriboti kažkurio iš tėvų teises bendrauti su vaiku. „Jei vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku, tai savaime nesuteikia pagrindo apriboti kažkurio iš tėvų teises bendrauti su vaiku. Tokiais atvejais gali būti uždraudžiama smurtautojui artintis prie kito sutuoktinio, bet nebūtinai nuo jo atribojamas vaikas, nes juos sieja artimi ryšiai“, - paaiškina teisėjas. Jis pateikia pavyzdį: vaikas tampa liudininku, kaip tėvas smurtauja prieš jo mamą. Vykstant tyrimui, nustatoma kardomoji priemonė - draudimas vyrui artintis prie žmonos. Tuomet tarpininkai - mediacijos centrai ir pan. - gali organizuoti susitikimą su tėvu ir palydėti vaiką pas jį, tokiu būdu užtikrinant vaikui saugią aplinką ir išvengiant vaiko motinos susitikimo su prieš ją smurtavusiu vaiko tėvu. Tuo atveju, jei vaikas pats tapo smurto auka, tačiau tai nesudarė pagrindo apriboti smurtavusio tėvo ar mamos valdžią, vienas iš būdų užtikrinti vaiko interesus - taip pat pasitelkti tarpininką, kuris padėtų užtikrinti saugią aplinką vaikui bendraujant su smurtavusiu tėvu / mama. Tik šiuo atveju gali būti vykdomas ir bendravimo su vaiku stebėjimas, siekiant išvengti naujų smurto protrūkių ir pan.“

„Vis tik, jei yra pagrindas apriboti vieno iš tėvų valdžią, tai įgyvendinama kitais būdais: uždraudžiant artintis prie vaiko, neleidžiant su juo bendrauti ir pan.“, - paaiškina J.Maciejevski. Anot teisėjo, pasitaiko ir ribinių situacijų, kai vienas iš sutuoktinių teigia, kad buvo smurtaujama, o kitas tai neigia ir ikiteisminiame tyrime smurtas dar nebuvo nustatytas. „Tuomet įvardijama, kad smurtas buvo panaudotas galimai ir vaikas galimai tapo auka ar liudininku. Tačiau net ir to „galimai“ atveju teismas gali nustatyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus galutinai nuspręsta, buvo smurtas ar ne, ir ką daryti toliau.“ Šios laikinosios apsaugos priemonės, anot teisėjo, yra svarbios visiems istorijos dalyviams - ne tik vaikui, bet ir abiem tėvams neutralios aplinkos užtikrinimas padeda jaustis ramiau. Šios priemonės taikomos iki tol, kol išsprendžiama byla teisme ir priimamas verdiktas, kokia bus vaiko ir smurtautojo (jei smurtas buvo) bendravimo tvarka, laikant, kad ji tinkamiausiai atlieps vaiko poreikius ir bus jam saugi. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos nustačius konkretų laikotarpį, nes pasitaiko, kad vienas iš tėvų neturi arba galimai neturi tinkamų tėvystės įgūdžių, tuomet sukuriama saugi ir neutrali aplinka, skirta tiems įgūdžiams įgyti.

tags: #atstumtas #vaikas #seimoje

• Sužinokite daugiau apie vaikų pasaulio kūrėją Z. Gaižauskaitę
• Namai senyvo amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems
• Komfortas nėštumo metu
• Sporto nauda laukiantis
• Katės sterilizacijos procedūra ir priežiūra