Kaip atsakyti į sudėtingus vaikų klausimus ir palaikyti jų smalsumą

Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, kad tėvai net nežino, ar juoktis, ar raudonuoti - o atžaloms reikia atsakymų čia ir dabar. Nuo paprastų "Kodėl dangus mėlynas?" iki sudėtingų "Kas atsitinka, kai mirštame?", tėvai ir globėjai nuolat susiduria su dideliais klausimais, kuriems reikia apgalvotų ir suprantamų atsakymų. Šis straipsnis skirtas padėti orientuotis šiame iššūkyje, pateikiant įžvalgas ir strategijas, kaip atsakyti į didžiuosius vaikų klausimus suprantamai, įdomiai ir tinkamai pagal jų amžių.

Kodėl svarbu atsakyti į vaikų klausimus?

Atsakymas į vaiko klausimus yra daug daugiau nei tik informacijos suteikimas. Tai investicija į jų intelektinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Vaikai yra natūralūs tyrinėtojai, nuolat bandantys suprasti pasaulį aplink save. Jų smalsumas beribis, o klausimai - neišvengiami. Ignoruojant arba atmetant vaiko klausimus, galite praleisti galimybę ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir drąsinti klausinėti, siekti žinių ir nebijoti domėtis. Psichologai, pedagogai ir patys vaikų tėvai gvildena vaikų smalsumą, nes vaikai užduoda klausimus dėl to, jog jiems smalsu ir jie pasitiki adresatu. Mažieji tiki, kad suaugusieji atsakymą žino ir gali jiems papasakoti.

Atviras ir nuoširdus bendravimas padeda stiprinti ryšį tarp vaiko ir suaugusiojo, o atsakymas į vaiko klausimus prisideda prie:

• Smalsumo ir mokymosi skatinimo: Atsakymai į klausimus skatina vaiko norą sužinoti daugiau ir tyrinėti pasaulį.
• Pasitikėjimo savimi stiprinimo: Kai vaikai jaučiasi išklausyti ir įvertinti, jie labiau pasitiki savo mintimis ir idėjomis.
• Kritinio mąstymo ugdymo: Atsakymai, pateikti su paaiškinimais ir pavyzdžiais, padeda vaikams suprasti priežastinius ryšius ir formuoti savo nuomonę.
• Stipraus ryšio kūrimo: Vaikas, kuriam buvo atsakoma į klausimus, ateityje bus labiau linkęs pasakoti tėvams, kas vyksta jo gyvenime, dalinsis įspūdžiais ir nebijos pasirodyti ko nors nežinantis.
• Pasaulėžiūros formavimo: Atsakymai į didžiuosius klausimus padeda vaikams suprasti savo vietą pasaulyje ir susiformuoti savo vertybes.

Bendrieji patarimai, kaip atsakyti į sudėtingus vaikų klausimus

Nėra vieno teisingo būdo atsakyti į vaiko klausimą, nes kiekvienas vaikas yra unikalus, o klausimai gali būti labai įvairūs. Tačiau yra keletas bendrų principų, kuriais vadovaujantis galite pateikti tinkamus ir naudingus atsakymus:

Klausykite atidžiai ir supraskite klausimą

Prieš atsakydami, įsitikinkite, kad suprantate, ko vaikas iš tikrųjų klausia. Kartais klausimas gali būti užduotas netiesiogiai arba vaikas gali neturėti tinkamų žodžių išreikšti savo mintims. Pabandykite užduoti patikslinančių klausimų, pavyzdžiui: "Ar gali paaiškinti, ką turi omenyje?" arba "Kodėl tau tai įdomu?". Tai padės jums suprasti vaiko perspektyvą ir pateikti atsakymą, kuris atitiktų jo poreikius.

Atsižvelkite į vaiko amžių ir suvokimo lygį

Atsakymo kalba ir sudėtingumas turėtų atitikti vaiko amžių ir suvokimo lygį. Mažesniems vaikams reikės paprastesnių paaiškinimų su konkrečiais pavyzdžiais, o vyresni vaikai gali suprasti abstraktesnes sąvokas. Venkite naudoti per daug techninių terminų ar sudėtingų sakinių, kurie gali sukelti sumaištį.

Būkite sąžiningi ir atviri

Jei nežinote atsakymo į klausimą, geriau pripažinti tai, nei bandyti išsisukti ar pateikti neteisingą informaciją. Galite pasakyti: "Tai puikus klausimas! Aš nežinau atsakymo, bet galime jį kartu paieškoti." Tai parodo vaikui, kad gerbiate jo smalsumą ir esate pasiruošęs mokytis kartu. Jei klausimas yra per daug sudėtingas arba jautrus, galite pasakyti: "Tai sudėtingas klausimas, apie kurį galėsime pakalbėti vėliau, kai būsi vyresnis."

Naudokite pavyzdžius ir palyginimus

Konkretūs pavyzdžiai ir palyginimai padeda vaikams suprasti abstrakčias sąvokas. Pavyzdžiui, jei vaikas klausia, kas yra gravitacija, galite paaiškinti, kad tai jėga, kuri traukia viską žemyn, panašiai kaip magnetas traukia metalą. Naudokite kasdienius objektus ir situacijas, kad paaiškintumėte sudėtingas idėjas.

Skatinkite diskutuoti ir užduoti daugiau klausimų

Atsakymas į klausimą neturėtų būti pokalbio pabaiga. Skatinkite vaiką užduoti daugiau klausimų ir išreikšti savo mintis. Tai padeda jam giliau suprasti temą ir ugdo kritinį mąstymą. Galite užduoti klausimus, pavyzdžiui: "Ką tu apie tai galvoji?" arba "Ar tai tau ką nors primena?".

Būkite kantrūs ir empatiški

Vaikai gali užduoti tą patį klausimą kelis kartus, arba jų klausimai gali atrodyti naivūs ar netgi erzinantys. Svarbu būti kantriems ir supratingiems, prisimenant, kad vaikas tik mokosi ir bando suprasti pasaulį. Atsakykite į klausimus su meile ir entuziazmu, parodydami, kad vertinate jo smalsumą.

Atsakymai į dažniausiai užduodamus „didžiuosius“ klausimus

Čia apžvelgsime konkrečius, dažnai tėvams nelengvus klausimus, ir pateiksime patarimų, kaip į juos atsakyti, naudojant pateiktą informaciją.

„Ar aš vesiu savo mamą / ar ištekėsiu už savo tėčio?“

Berniukai klausia, ar ves savo mamą, mergaitės domisi, ar ištekės už savo tėčio. Tokį klausimą užduoda absoliuti dauguma vaikų. Kaip atsakyti? Paaiškinkite, kad šeimoje kiekvienas turi savo rolę. Sesutė negali tapti tėčiu, tėvelis - senele. Ir vaikas negali tapti mamos vyru: „Kai tu užaugsi, mama bus daug vyresnė. Tu vis tiek galėsi ją mylėti ir ja rūpintis, bet vesi jauną gražią merginą.“

„Kodėl žmonės pykstasi?“

Paaiškinkite vaikui, kad „Žmonės pykstasi, kai nesutampa jų nuomonės. Pykstasi ir vaikai, ir suaugusieji. Bet mes būtinai susitaikysime, nes mylime vienas kitą.“ Tai padeda vaikui suprasti, kad nesutarimai yra normalūs, bet meilė padeda juos įveikti. Taip pat, jei broliai ir seserys nuolat konkuruoja dėl tėvų meilės, galima paaiškinti: „Jūs skirtingi, ir savo meilę mes jums išreiškiame skirtingai, tačiau abu mylim vienodai stipriai, kaip ir jūs vienodai mylit ir mamą, ir tėtį.“

„Kodėl žmonės yra skirtingi?“

„Visi žmonės yra skirtingi. Būna aukštų, būna žemų. Kai kurie iš jų pilni, o kiti - visai liesi. Būna ir taip, kad žmogus kažkuo serga, ir todėl atrodo kitaip, nei visi. Bet kuriuo atveju, jam gali būti labai skaudu, todėl nereikia badyti pirštais tų, kurie išsiskiria.“ Šis paaiškinimas ugdo empatiją ir toleranciją.

„Ar aš mirsiu?“

Ko gero, dažnam kyla klausimas, kaip paaiškinti vaikui, kas yra mirtis? Tiesa ta, jog mirtis yra labai aiškus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis, su kuriuo, nėra abejonės, anksčiau ar vėliau susidursime kiekvienas. Nemeluokite vaikui, nevaidinkite nemirtingų ir nepažeidžiamų. Paaiškinkite: „Žmonės, gyvūnai ir gėlės kada nors miršta. Tai - gamtos dėsnis. Taip reikia, kad visiems, kas gyvena šiame pasaulyje, užtektų vietos. Ir mūsų kada nors neliks. Bet dar negreitai. Tu spėsi užaugti, o mes - pasenti.“

Psichologai akcentuoja, jog skirtingais raidos etapais vaikai skirtingai suvokia mirtį. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną, pakeičiamą bei nuasmenintą reiškinį; 5-9 metų amžiaus vaikai pradeda matyti, kad visi gyvi organizmai anksčiau ar vėliau miršta ir mirtis yra baigtinė, bet to dar nepriima asmeniškai - galvoja, kad jie patys mirti negali; o vyresni nei 10 metų vaikai jau visiškai supranta, ką reiškia mirtis, bet iki paauglystės gali nemokėti parodyti, jog nori pasikalbėti apie savo jausmus šia tema.

Svarbu būti atviriems jų klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Mėginti išvengti pokalbio apie mirtį yra tas pats, kas artimus santykius grįsti melu. Dėl šios priežasties ypatingai svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Tėvai, slepiantys faktus ir tokiu būdu neva bandantys apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos - jie atima iš jų galimybę mokytis, kaip veiksmingai susidoroti su stresu.

Susidūrus su mirtimi tiesiogiai nereikėtų mėginti vaiko „saugoti“ nuo atsisveikinimo proceso. Pavyzdžiui, jeigu jis nori dalyvauti laidotuvėse, kartu su kitais žmonėmis apžiūrėti mirusiojo kūną, derėtų tai leisti. Taipogi svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą bei liūdesį, ir, svarbiausia - gauti paguodos.

Suaugusiems gali kilti noras pagražinti realybę, pasakoti apie mirtį iliustratyviai, tačiau reikia prisiminti, kad mažieji nesupranta metaforų ar dviprasmiškų pasakymų, dėl ko kalbantis su jais reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip „žmogus išėjo Anapilin“, „iškeliavo į dangų“, ar „nuo šiol prižiūrės mus iš aukštai“. Akivaizdu, kad žodžių pasirinkimas čia labai svarbus - neprilyginkite mirties kelionei, nes atžala gali bijoti, jog į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu. Tiesa ta, jog kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus, be kita ko, gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti.

„Kodėl reikia eiti pas gydytoją / gerti vaistus?“

Paaiškinkite vaikui, kad gydymas yra būtinas. Neverta vadinti bailiuku ir gėdinti. Paaiškinkite, kad gydytojas nenori vaikui nieko bloga, kad jo darbas - kovoti su ligomis, jų sukėlėjais. „Gali truputį paskaudėti, bet taip tu greičiau pasveiksi. Kai aš sirgau, man taip pat leido vaistus. Buvo baisu, bet aš susidorojau, ir tu taip pat susidorosi. Žiūrėk, tavo kiškutis taip pat serga, ir jam reikia pas gydytoją. Jis labai bijo.“ Naudokite pavyzdžius ir palyginimus, kurie padeda vaikams suprasti sudėtingas idėjas ir sumažina baimę.

„Kodėl reikia eiti į darbą / darželį?“

Paaiškinkite, kad jūsų darbas - tai jūsų pareiga, o pareigas reikia vykdyti. „Aš nenoriu su tavimi skirtis, bet taip reikia, nieko nepadarysi. Darbas yra labai svarbus. Užtat vakare mes susitiksim, ir mums abiems bus labai linksma. Galim apsikeisti daiktais: aš tau duosiu savo apyrankę, tu man duok savo žaisliuką.“ Tai padeda vaikui lengviau priimti laikiną atsisveikinimą ir laukti susitikimo.

„Ar monstrai egzistuoja?“

„Monstrai yra išgalvoti personažai, kurie gyvena pasakose ir filmuose. Jie nėra tikri. Kartais žmonės sako, kad kažkas yra monstras, kai jie elgiasi blogai, bet tai tik reiškia, kad jie yra pikti arba liūdni. Nereikia bijoti monstrų, nes jie neegzistuoja realiame gyvenime.“ Padėkite vaikui suprasti skirtumą tarp fantazijos ir realybės. Galite pasiūlyti: „Papasakok man apie tą pabaisą. O tu žinai, kaip su ja kovoti? Žiūrėk, štai televizoriaus pultelis. Matai šį mygtuką? Kai jį paspausi, pabaisa išnyks.“

„Kodėl jūs rūkote / sėdite prie kompiuterio iki vėlumos?“ (Apie tėvų netobulumą)

Nebijokite pripažinti, kad nesate idealūs. „Taip, aš rūkau ir kartais iki vėlumos užsisėdžiu prie kompiuterio, bet aš nenoriu, kad tu kartotum mano klaidas.“ Tai ugdo sąžiningumą ir parodo, kad net suaugusieji daro klaidų, tačiau stengiasi iš jų mokytis.

Kaip elgtis, kai vaikas pyksta ar neklauso?

Vaikas neklausyti savo tėvų gali dėl įvairių priežasčių. Gal vaikas nenori daryti kažko, kas jam yra nemalonu, nepatinka. Gal šiuo metu jis nori veikti kažką kitą. Gal vaikas nesupranta, ko tėvai iš jo nori, ko prašo. Gal vaikas negirdi tėvų prašymo, nes yra labai įsitraukęs į žaidimą. Gal jis turi patirties, kad ne visada, kai tėvai kažko prašo, tai reikia daryti.

Kaip kalbėtis su vaiku, kad jis klausytų?

• Labai aiškiai ir konkrečiai pasakykite, kokio elgesio tikitės iš savo vaiko. Vaikas supras tėvų prašymą „valgyti šaukštu“, tačiau prašymas „valgyti gražiai“ gali būti visiškai nesuprastas. Taip pat vaikams padeda, kai tėvai jiems įvardija, ką jie turi daryti, o ne ko nedaryti. Pavyzdžiui, vaikui geriau sakyti „kalbėk tyliau“, o ne „nešauk“.
• Duodami vaikui užduotį, prašydami jo ko nors, pritūpkite ar prisėskite prie vaiko taip, kad jūsų akys būtų viename lygyje, žiūrėkite vaikui į akis. Taip būsite tikri, kad vaikas girdi, ką jam sakote, matysite, ar jis suprato, ko jūs prašote.
• Įspėkite vaiką iš anksto apie veiklos pasikeitimus, planus, kurie liečia vaiką. Tikrai daug vaikų gali būti nepatenkinti, jei nedelsiant turi užbaigti kokią nors labai įdomią veiklą, žaidimą. Įspėkite vaiką, kad, pavyzdžiui, po 10-15 min. teks daryti ką nors kita.
• Pastebėkite teigiamą vaiko elgesį ir pagirkite jį už tai. Svarbu, kad vaikas girdėtų, ką jis daro gerai, o ne tik tai, ką jis turi daryti kitaip.
• Bendraukite su vaiku ramiu ir draugišku tonu.

Kaip valdyti vaiko pyktį ir isteriją?

Tais atvejais, kai vaikas staiga supyko ir parodo savo pyktį tėvams verkimu, šaukimu, svarbiausia patiems tėvams stengtis išlikti ramiems ir priimti vaiko jausmą tokį, koks jis yra. Šeimoje reikia diegti nuostatą, kad visi jausmai yra leidžiami ir galimi, be to, jausmai turi būti saugiai išreiškiami. Kai suaugęs žmogus ar vaikas labai stipriai pyksta, jį užvaldo emocija ir išsijungia mąstymas. Žmogus nemąsto, o tik jaučia. Jei norime, kad vaikas nustotų greičiau pykti, reikia paskatinti jį susimąstyti. Mąstydamas jis savaime nustos pykti.

5 klausimai, kurie paskatina vaiką susimąstyti ir nustoti pykti:

1. „Man atrodo, kad tu dabar pyksti?“ arba „Ar aš teisi/us, kad tu dabar pyksti?“ Vien emocijos įvardinimas sumažina jos stiprumą. Tik svarbu tai pateikti kaip klausimą, o ne konstatuoti faktą „Tu piktas“, nes toks tiesmukas pasakymas tik dar labiau padidins vaiko pyktį. Vyresnių vaikų (nuo 7-8 metų) dar galima paklausti: „Kaip tau atrodo, kas vyksta su tavimi?“
2. „Kokio dydžio tavo pyktis?“ Vyresnių vaikų „Kiek stipriai tu pyksti arba kiek procentų pyksti?“ Šie klausimai skatina vaiką mąstyti. Mažesniems vaikams galime pasiūlyti variantus, kokio dydžio gali būti pyktis, pvz.: ar kaip vyšnia, apelsinas ar arbūzas; kaip musė, pelė, šuo ar dramblys?
3. „Kaip norėtum, kad būtų?“ Sulaukus vaiko atsakymo į šį klausimą tikrai nereikia pulti pildyti vaiko pageidavimų. Svarbiausias šio klausimo tikslas yra padėti pačiam vaikui susigaudyti, kodėl jis supyko ir ko jis nori.
4. „Ką galėtum padaryti, kad būtų taip, kaip tu nori?“ Toks klausimas dar labiau paskatins vaiką mąstyti, įsivertinti, ar realu čia ir dabar gauti tai, ko jis nori.
5. „Ar tau reikia minutės nusiraminimui?“ Nors dažnai daug veiksmingesnė taktika leisti vaikui nusiraminti pačiam. Atsitraukimas ir pabuvimas vienam neretam vaikui ir suaugusiam žmogui padeda greičiau nurimti. Dar galite vaiko paklausti „Ar tau reikia padėti nusiraminti?“ ir jums vaikas puikiai įvardins, ką turite padaryti, kad jis nurimtų.

Jei vaikas pykdamas verkia, šaukia, rėkia taip, kad negali jūsų girdėti, palaukite, kol jis aprims ir tuomet pasikalbėkite su juo apie tai: „Tu verki, pasakyk, kas atsitiko. Manau tu supykai, kai pasakiau, kad turime važiuoti namo. Suprantu, tikrai pikta, kai turime išvažiuoti, nes dar nepažaidei visų žaidimų. Tačiau dabar važiuosime kartu namo.“ Svarbu su vaiku kalbėtis, skatinti įvardinti, kas atsitiko, kaip jis jaučiasi, jei vaikui sunku tai padaryti, įvardinkite jūs. Taip pat svarbu skatinti reikšti pyktį tinkamais būdais. Tėvai turėtų būti nuoseklūs ir kantrūs. Kartais tėvams gali kilti pagunda išvengti vaiko pykčio proveržio duodant jam tai, ko jis nori, net jei tai neatitinka tėvų ir vaikų susitarimo, taisyklių. Tačiau to daryti tikrai nereikėtų. Taip pat, svarbu atkreipti dėmesį, kad tais atvejais, kai vaikas yra alkanas, pervargęs, ištroškęs, jis yra dirglesnis ir tada žymiai dažniau gali kilti pykčio proveržis atrodytų paprastose situacijose.

Vaikų klausinėjimas - „Kodėlčiukų“ etapas

Pradėjęs savo jausmus ir smalsumą reikšti žodžiais, vaikas ima klausinėti KAS čia, o augant vėliau pereinama prie sudėtingesnių KODĖL klausimų. Jie gali būti gyvenimiški, pavyzdžiui, kodėl reikia valgyti sriubą?, bet ir labai filosofiški - „kas yra begalybė?“ Nesibaigiantis vaikų klausinėjimas dažnai tampa tėvų ir pedagogų kantrybės išbandymu. Mažyliai ima klausinėti to paties vėl ir vėl, pavyzdžiui, važiuojant į ilgesnę kelionę, keturmetis gali kas kelias minutes klausti: „Ar greitai būsime?“, „Ar dar toli liko?“

Vilma Juškienė pažymi svarbiausią dalyką: „Vaikui reikalingas ne atsakymas, o tėvų dėmesys.“ Taigi, tuomet, kai vaikas tiesiog klausinėja, nelaukdamas atsakymų, pats juos žino arba nuolat kartoja nereikšmingus klausimus, reikėtų ne atsakinėti, bet skirti vaikui laiko - pažaisti, pasijuokti, padiskutuoti kartu bei skatinti vaiką galvoti ir pačiam rasti atsakymus. Jei vaikui kažkuria tema kilo klausimas pirmą kartą, užtektų minimalaus logiško paaiškinimo. Jei laikui bėgant vaikas ir toliau domisi, aiškinasi, derėtų jam atsakyti plačiau, rimčiau, galbūt įsigyti kokią vaikišką knygą ar enciklopediją ta tema.

Kai klausimas yra sunkiai atsakomas arba moksliškai neišaiškintas (arba vaikui toks atsakymas būtų per sudėtingas), tėvai gali paties vaiko paklausti: „O kaip tu galvoji?“ Dažnai vaikas pasamprotauja ir pats į tokį klausimą atsako, o jei ir neatsako, tai bent užveda ant kelio, ką jis norėtų išgirsti kaip atsakymą į tokį klausimą. Jei tėvai nusiteikę gerai, galima pafantazuoti. Fantazuoti galima įvairiai, pagal kiekvienos šeimos vaizduotės lygį, kūrybiškumą, požiūrį į pasaulį, tikėjimą.

Jei atsakyti į vaiko klausimą per sunku, tėvams nereikėtų jaustis menkaverčiais. Galima drąsiai prisipažinti: „Šito aš nežinau, bet galime paieškoti atsakymo.“ Patariama informacijos ieškoti kartu - nesvarbu, ar ieškosite internete, o gal turite kokią knygą ar enciklopediją - įtraukite į šį procesą ir vaiką. Tai paskatins jo pažinimo troškimą ir bus įdomus užsiėmimas. Taip pat reikėtų vaiką nuraminti, jog jis ne vienas toks, kuriam tai rūpi, reikėtų apie tai diskutuoti. Galima jiems čia ir dabar iš karto paskambinti ir paklausti senelio, krikšto tėčio ar kažkas iš artimų draugų. Taip stiprinamas vaiko ryšys su kitais žmonėmis, taip pat atsiranda suvokimas, kad jei kažko nežinai, yra pasaulyje kitų žmonių, kurie gali padėti.

Vaikai daug geriau įsisavina informaciją pasitelkiant ir vizualines, ir garsines, ir jutimines priemones - trumpai tariant, vaikai mokosi per pojūčius. Jei suaugusieji į klausimą atsakys ne tik žodžiu, bet gebės parodyti, pagaminti ar pademonstruoti tai, ko vaikas klausia, informaciją suvokti jam bus lengviau. Knygos padeda vaikui geriau suprasti naujas žinias: skaitant pasakas sužinoma apie žmonių elgesį, pojūčių ir garsų knygose rastus atsakymus galima apčiuopti ir išgirsti, žaidimų knygelės vizualizuoja informaciją, o lipdukų knygos ne tik suteikia žinių, bet ir lavina smulkiąją motoriką.

Dvikalbystė vaikų ugdyme: patarimai tėvams

Kas yra dvikalbystė?

Dvikalbystė suprantama kaip gebėjimas bendrauti daugiau nei viena kalba. Abiejų kalbų mokėjimo lygis gali būti nevienodas. Štai pagrindiniai dvikalbystės tipai:

Visi variantai yra geri, jeigu taip jums yra artima ir tinka gyvenimo būdui. Su vaikučiu bendraukite lietuviškai kiek tik įmanoma daugiau, o daugumos kalbą įvesti į vaiko gyvenimą iki 3 metų. Jei vaikas visiškai nemokės daugumos kalbos, mokykloje jausis vienišas, nesuprastas.

Strategijos auginant dvikalbius vaikus

Jums gali prireikti keletos strategijų, kurios padės planuoti sėkmingą dvikalbystės kelionę:

• Vienas asmuo - viena kalba: Tėvai su vaiku kalba savo gimtosiomis kalbomis. Laikantis šios strategijos, svarbu nemaišyti kalbų.
• Mažumos kalba namuose: Bendruomenėje arba už namų ribų bendraujama daugumos kalba, o namuose - tik mažumos kalba.
• Du tėvai - dvi kalbos: Dažniausiai patys tėvai yra dvikalbiai ir abi kalbas laisvai vartoja bendraudami su vaiku.
• Laikas ir vieta: Šeimos sąmoningai ir nuosekliai padalija, kur ir kiek laiko bus vartojama kiekviena kalba.

Antrosios kalbos įsisavinimo etapai

Edukologijos mokslininkė Patton Tabors aprašė antrosios kalbos įsisavinimo ankstyvoje vaikystėje etapus:

1. Iš pradžių į antrosios kalbos aplinką patekę vaikai vartoja savo gimtąją kalbą. Šis etapas trumpas, nes vaikai susivokia, kad bendrauti namų kalba yra nesėkminga.
2. Tuomet prasideda nekalbinis periodas, kai vaikas stebi aplinkinių kalbą ir palaipsniui renka informaciją apie antrosios kalbos morfologiją, fonologiją, sintaksę, leksiką. Šis etapas priklausomai nuo vaiko gali trukti nuo kelių savaičių iki metų.
3. Trečioje stadijoje vaikai išmoksta kelias frazes, išsireiškimus, žodžių junginius, paprastos struktūros sakinius ir stengiasi juos vartoti savo kasdienėje aplinkoje su naujais draugais. Šiame etape vaikas dažnai daro klaidų.
4. Galiausiai vaikai pereina į produktyvų antrosios kalbos vartojimo etapą.

Šie etapai kiekvienam vaikui yra individualūs. Kalbos raida priklauso nuo vaiko asmenybės, charakterio bruožų. Tad prisitaikykime prie vaiko ritmo einant nuosekliosios dvikalbystės keliu ir leiskime jam viską įsisavinti savu laiku. Vaikai nesimoko kalbų, bet įsisavina jas natūraliai klausydamiesi ir sugerdami visą kalbinę informaciją su kuria susiduria. Todėl neverta jų taisyti, duoti instrukcijų, kaip kalbėti. Geriau suteikite jiems kuo daugiau kokybiškos kalbinės aplinkos ir galimybę bendrauti.

Kaip užtikrinti sėkmingą lietuvių kalbos perdavimą?

Jūs, kaip tėvai ar globėjai, atliekate svarbiausią vaidmenį vaiko dvikalbystės kelionėje. Kuo daugiau Lietuva jūsų namuose asocijuosis su geromis ir linksmomis emocijomis, teigiamomis akimirkomis bei patraukliomis istorijomis, tuo vaikas turės didesnį norą kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba turi tapti prestižo kalba jūsų namuose. Kaip tai pasiekti?

• Didžiuokitės savo kultūra ir istorija, tai parodykite veiksmais: švęskite Lietuvos valstybines šventes, į jas pakvieskite ne tik draugus lietuvius, bet ir užsieniečius - taip vaikai matys, kad jūs nebijote džiaugtis savo šalimi.
• Namuose turėkite meno kūrinių ir kitų daiktų iš Lietuvos. Taip arčiau turėsite Lietuvą ir jos kultūrą.
• Klausykitės šiuolaikinės lietuviškos muzikos, žiūrėkite lietuviškas laidas bei filmus kartu su vaikais.
• Turėkite kuo daugiau lietuviškų knygų! Šiuolaikinės knygos yra itin patrauklios mažiesiems lietuviams.
• Jei nepavyksta namuose visada kalbėti lietuviškai, vartokite tą kalbą, kai su vaiku darote ką nors smagaus: einate į parduotuvę pirkti naujų žaislų ar valgyti ledų, žaidžiate žaidimą ar skaitote juokingą istoriją.
• Kalbėkite lietuviškai, kai giriate savo vaikus, didžiuojatės ir džiaugiatės jais.
• Įsivaizduokite, kad jūsų vaiko mėgstamiausias žaislas (o gal naminis gyvūnas) kalba tik lietuviškai ir su juo kalbėkite tik lietuviškai.
• Vakarais prieš miegą linksmai ir žaismingai papasakokite Lietuvos istoriją.

Nesijaudinkite, jei ne visuomet pavyksta. Prisiminkite anglišką frazę, kuri kartojama knygose tėvams apie vaikų auklėjimą: be consistent, but not rigid. Laikykitės savo taisyklių ir susitarimų, bet būkite lankstūs ir nebijokite kartais jų sulaužyti.

Dažniausiai pasitaikantys mitai ir patarimai lingvistų

Logopedas patarė su vaiku šnekėti tik angliškai

Nesijaudinkite, jūsų vaikas tikrai puikiai šnekės anglų (ar kita jūsų aplinkoje vartojama) kalba. Logopedai ir pedagogai, išmanantys vaiko kalbos raidą, tikrai tokių patarimų neturėtų duoti. Dvikalbėse arba daugiakalbėse situacijose dažniausiai lietuvių kalba yra mažumos kalba. Tokiose situacijose anglų ar kitos kalbos dažniausiai būna dominuojančios kalbos. Dominuojančią kalbą vaikas puikiai įsisavins net jei ją aktyviai pradės vartoti ir vėliau, pavyzdžiui, kai eis į darželį ar mokyklą. Vaikai puikiai sugeba įsisavinti kelias kalbas vienu metu. Deja, dominuojanti kalba, ypač mokyklinukų atveju, palaipsniui užgožia lietuvių kalbą. Tad labai svarbu jau nuo pat kūdikystės šnekėti su vaiku tik lietuviškai ir stengtis to susitarimo šeimoje laikytis. Kuo daugiau vaikas girdi lietuvių kalbos, tuo didesnė tikimybė, kad laikui bėgant vaikas geriau įsisavins lietuvių kalbą. Visgi neužtenka tik girdėti - vaikai geriausiai mokosi kalbų bendraudami, žaisdami, aktyviai leisdami laiką.

Patarimai lingvistų:

• Kai skaitote lietuvišką knygą vaikams, juos įtraukite į pasakojimą ir bendraukite: kokius piešinėlius matai? ką čia daro karvė? kaip manai, ką dabar pasakys lapiukas?
• Kai gaminate pusryčius, pasikvieskite vaikus į pagalbą! Kalbėkite, ką darote, kokius maisto produktus naudojate, kokį rezultatą tikitės pasiekti.
• Kai žiūrite lietuviškus filmukus, aptarkite herojų veiksmus, išvaizdą, siužetą.

Svarbu nepasiduoti spaudimui bendrauti daugumos kalba namuose. Kalbėkite su vaiku lietuviškai visur ir visuomet.

Mažybinės formos ir kalbos įsisavinimas

Gal geriau vengti tokių žodžių kaip mašinytė, katytė, nes vaikas nesupras, kad tai mašina, katė ir ilgiau užtruks, kol išmoks šiuos žodžius? Norime jus nuraminti. Jei jūs su vaiku nuo pat jo gimimo kalbate lietuviškai, mažybinės formos tikrai nesukels rūpesčių jam įsisavinant kalbą, atvirkščiai - tai netgi padės taisyklingai ištarti kai kurias frazes ir žodžius.

Visų pirma, vaikai (ir suaugę) žodžius suskaido į mažesnes jų dalis: žodžio šaknį mašin- arba kat-, žodžio priesagą -yt- ir galūnę -ė. Vaikas ankstyvoje kalbos raidos stadijoje pirmenybę teikia žodžio šakniai. Ji nusako žodžio reikšmę. Taigi vaikas žino, kad mašin-ą, mašin-ai, mašin-a, mašin-yt-ė, mašin-yt-ę yra vienas ir tas pats žodis su skirtingomis galūnėmis ir priesagomis. Dažnesnės formos įsisavinamos greičiau. O lietuvių kalboje mažybinės formos yra labai dažnos! Ypač mamų ir tėčių kalboje, kai jie kalba su savo vaikučiais. Todėl vaikai jas įsisavina lengvai ir jas vartoja (juolab supranta) jau nuo pat mažų dienų.

Mažybinės formos žodžius lengviau kirčiuoti - tokiuose žodžiuose kirtis beveik visuomet yra ant mažybinės priesagos, pvz., mašin-ytė, kat-ytė. Tad vaikui nereikia galvoti, kur dėti kirtį. Išvada - nevenkite mažybinių formų bendraudami su vaikais! Tegyvuoja kačiukai, šuniukai, vaikučiai ir mamytės!

Dvikalbystė ir skaitymo įgūdžiai

Tėvai dažnai rūpinasi, ar vaikui nebus sunkiau išmokti skaityti daugumos kalba, jei jis mokysis skaityti lietuviškai. Atsakome - tikrai ne. Mokslininkų tyrimai parodė, kad mokinio anglų kalbos skaitymo įgūdžiai yra labiau pažengę, jei vaikas yra dvikalbis ir jau moka skaityti namų kalba. Lingvistai taip pat pastebėjo, kad vaiko sėkmingam skaitymui anglų kalba turi įtakos tai, ar kalbos turi tuos pačius rašybos principus.

Kodų kaita (kalbų maišymas sakinyje)

„Šitas dinozauras yra labai ferocious“ - kodėl ne grėsmingas, bet ferocious? Ar dėl to, kad dvikalbiams vaikams trūksta kalbinių žinių? Pradėkime nuo to, kad vaikai linkę keisti kalbas sakinyje tik tuomet, kai žino, kad kalbėtojas moka ir supranta abejas kalbas. Dažnai jie pereina į kitą kalbą, kai tam tikras daiktas, veiksmas ar dalykas yra jiems lengviau ir įprasčiau išreiškiamas kita kalba. Pavyzdžiui, playdate yra paprastesnis ir tikslesnis nei frazė „susitikimas pažaisti su bendraamžiais vaikais“, todėl normalu, jei jūsų vaikas sakys „kada bus playdate su Henriu?“. Kita iš priežasčių, kodėl vyksta kodų kaita, tai sociolingvistinė. Kokie žmonės yra aplinkoje, su kuo vaikas kalba, su kokia grupe jis nori susitapatinti - visi šie aspektai nulemia, kodėl vaikas kaitalioja kalbas savo pasakymuose.

tags: #atsakymas #i #klausimus #vaikai

• Kaip tapti vaiko globėju
• Kada naudoti jautrų nėštumo testą
• kaip dailės terapija padeda vaikams pažinti save
• Užtikrinkite vaikų saugumą žaidimų aikštelėse
• Sveiki dantys nuo mažens: vaikų burnos priežiūra