Vaikų raidos iššūkiai ir tėvų parama: nuo konfliktų iki priklausomybių

Vaiko gerovė ir saugumas yra esminė visuomenės vertybė. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vaikai susiduria su įvairiais iššūkiais, pradedant tėvų skyrybomis, smurtu ir patyčiomis, baigiant priklausomybėmis ir sunkumais valdyti emocijas. Suprasti šių problemų priežastis ir tinkamai reaguoti yra kertinis tėvų ir specialistų vaidmuo.

Tėvų santykiai ir vaiko teisė į abiejų tėvų bendravimą

Porai išgyvenant krizę, labiausiai pažeidžiamas yra vaikas, jam reikia palaikymo ir abiejų tėvų paramos. Nesvarbu, kaip susiklostė tėčio ir mamos santykis, vaikas turi teisę bendrauti su jais abiem. Esant poreikiui, visa specialistų pagalba nukreipiama šiai teisei užtikrinti, tarpininkaujama ir ieškoma vaikui geriausio sprendimo. Atsižvelgus į tėvų nuomonę ir vaiko interesus, abiems tėvams pritarus, specialistai padeda sudaryti laikiną bendravimo su vaiku tvarką iki tol, kol bendravimo tvarka bus patvirtinta teismo.

Ši tvarka gali apibrėžti, kiek dažnai ir kur vaikas susitiks su atskirai gyvenančiu tėčiu ar mama, su kuriuo leis atostogas, kaip palaikys kasdienį ryšį ir pan. Tokiu būdu dalis nesutarimų yra išsprendžiami. Kai sutarti sunkiau, tėvams gali būti rekomenduojama kreiptis į šeimos mediatorių arba pagalbos į psichologą. Ypač sudėtingais atvejais, kai teismas jau yra nustatęs bendravimo su vaiku tvarką, bet vienas iš tėvų jos nesilaiko, galima kreiptis į antstolį. Dėl pasikeitusių aplinkybių jau nustatyta bendravimo tvarka gali būti keičiama. Primename, kad abu tėvai turi ne tik vienodas teises bendrauti su vaiku, bet ir vienodas pareigas rūpintis ir išlaikyti vaiką.

Pagalbos dėl šių sunkumų į Tarnybą kreipėsi 371 žmogus per 2021 m., iš jų dėl 150 atvejų, tarpininkaujant vaiko teisių gynėjams, pavyko rasti taikų sprendimą. Per šių metų pirmąjį ketvirtį kreipėsi 214, iš jų 95 atvejais taip pat pavyko rasti sprendimą. „Mūsų tikslas yra apsaugoti vaiką nuo jam svarbiausių žmonių nesantaikos, suaugusiųjų emocinių sunkumų. Džiaugiamės, kad tėvai linkę ieškoti pagalbos ir ją priima, dėl vaikų stengiasi išsaugoti komfortiškus tarpusavio santykius“, - kalba Tarnybos atstovė Ugnė Klingerė.

Vaiką žalojantis elgesys: formos, poveikis ir pasekmės

Kas yra vaikus žalojantis elgesys?

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą.

Smurto rūšys ir jų rizikos veiksniai

Profesorė D. teigia, kad praktika rodo, jog vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.

Pagrindinės smurto formos:

• Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdijimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.
• Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
• Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą, ir ribojant normalias socialines sąveikas. Emocinė prievarta apjungia veiksmus, nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos) ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas). Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinami, jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys.

Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką:

• Vaiko amžius. Kuo jaunesnis vaikas, tuo jautresnis jis žalojančiam elgesiui.
• Vaiko genetinis pažeidžiamumas.
• Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš savo šeimos narių ar kitų suaugusiųjų, juos prižiūrinčių žmonių. Tėvai/globėjai ar mokytojai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip spręsti problemas, iškylančias dėl vaikų neįgalumo ar psichinių problemų. Tai sukelia stiprius jausmus: pyktį, ar netgi neapykantą, dėl kurių gali pasireikšti ir smurtinis elgesys.
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas - kiek laiko ir kokiu dažnumu vyko prievarta ir/ar išnaudojimas.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas.
• Specialistų intervencijos pobūdis. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.

Poveikis vaiko raidai

Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės.

• Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai.
• Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.

Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas (PTSS).

Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokios kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius. Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančiam elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį. Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizinės bei psichinės sveikatos lygio.

Psichologinės ir socialinės pasekmės

Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas, jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.

Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais. Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.

Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribojimas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktyvumas. Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt.

Prievarta ir nepriežiūra, patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį. Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai, lyginant su kitomis vaikų grupėmis, yra kur kas žemesni.

Kitos ilgalaikės pasekmės:

• Potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip, lyg tai būtų įvykę ką tik.
• Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu.
• Savižudybės. Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudišką elgesį, jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti.
• Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys, susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio.

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.

Vaiko "ožiai" ir tėvų atsakas: supratimas ir palaikymas

Asmens sveikatos klinikos psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad būtų keisčiau, jei vaikas nepasiektų natūralaus, vadinamojo separacijos individuacijos raidos tarpsnio. Ji tęsiasi nuo pusės metų iki kol vaikučiui sueis treji. Nuo gimimo buvęs visiškai priklausomas nuo mamos, su ja susiliejęs, vaikas ima po truputį atsiskirti, pajaučia savo „valdžią“, bando manipuliuoti aplinkiniais ir nusistatyti „ribas“, t.y. - kiek ir ko jam yra leidžiama. Kol savarankiškumo tik mokosi, vaikas vis atsiskiria nuo mamos, ir vėl pas ją grįžta, pasijutęs nesaugiai, išsigandęs jį supančio, dar nepažinto pasaulio.

Dažnas atvejis - kai vaikui reikia mamos dėmesio, ji būna užsiėmusi, pavargusi ar net pikta (kartais pati to nesuvokdama), tada mažylis patiria dvigubą stresą - iš pradžių jis susiduria su pasauliu (didelis šuo, garsiai burzgianti mašina, neatsidarantis stalčius ir pan.), o ieškodamas prieglobsčio pas svarbiausią žmogų - mamą, susiduria su neigiama jos emocija. Vaikas dar nemoka išreikšti nerimo kitaip, nei verkdamas, trypdamas kojytėmis ar spiegdamas - visais tais būdais, kuriuos liaudiškai vadiname „ožiais“.

Kaip reaguoti į vaiko "ožiukus"?

Faktas - žviegiantis, besispardantis pyplys - vaizdelis ne silpnų nervų savininkams. Net kantriausi tėvai pavargsta, visą dieną ramindami „ožiuką“. Visgi psichologai pataria pasistengti neįsiaudrinti, išlikti ramiems ir „talpinti“ savyje vaiko jausmus. Tai reiškia, kad turime pripažinti mažylio teisę pykti, verkti, būti išsigandusiu, nenorėti, kad mes išeitume ir t.t. Įsiožiavusiam mažajam reikėtų ramiu tonu pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Pavyzdžiui: „suprantu, kad tau dabar yra pikta, kad negali dar pabūti lauke, tačiau šiuo metu negaliu tau leisti ilgiau žaisti, nes turime važiuoti pas močiutę“.

Kuo vaikas auga, tuo labiau jam reikalinga laisvė ir atsakomybė: Vaikui augant palaipsniui turi būti ugdoma laisvė ir atsakomybė rinktis, priimti sprendimus, patirti jų pasekmes. Vaikas turi jausti, kad jis prisideda prie bendro namų ar vaikų grupės gyvenimo, yra visavertis ir visateisis tos grupės narys.

Ribų nustatymo svarba

Asmens sveikatos klinikos psichologė V. Čioraitienė primena, kad elgesio ribos vaikui tiesiog būtinos. Tėvai niekada nesakantys „ne“ iš tiesų ne padeda, bet kenkia savo vaikui, kuris, galėdamas daryti bet ką, jaučiasi nesaugus. Tačiau ribos turėtų būti pagrįstos. Pamąstykime, kiek kartų draudžiame tai, ko iš tiesų daryti negalima, ir kiek mūsų draudimų susiję su tuo, kad vaiko veikla paprasčiausiai trukdo mums ilsėtis ar užsiimti savo reikalais? Taigi, vienas iš būdų sumažinti „ožiukams“ - talkinti vaikui ten, kur įmanoma, ir drausti tik tai, ko pagrįstai negalima daryti.

Vaikų kaprizus skatina tiek mamytės ar tėčio abejingumas, tiek jų perdėta globa, bandymai nuo visko apsaugoti. Šalia „negalima“, sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis, jis nesijaus tik kontroliuojamas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia. Guodžiamas, kai nėra dėl ko guosti, vaikas pripras, kad verkdamas gali gauti mamos švelnumo ir dėmesio. Jei verkia, nes kažko neleidote - guosti taip pat nėra ko. Tačiau priimti vaiko emocijas būtina. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur.

Dar viena padidėjusio kaprizingumo priežastis - ilgesys. Buvimo kartu su mama poreikis vaikui iki trejų metų yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad iki metų vaikas, paliktas su močiute ar aukle, galvoja, kad mama ir tėtė nebegrįš. Nuo metų iki trejų mažyliai palaipsniui suvokia, kad mama išeina, bet ji ir grįžta, tačiau ilgesniam laikui paliktas, toks pyplys patiria didelį stresą. Psichologai teigia, kad 18-24 mėnesių krizė - viena sunkiausių, nes tai kaprizų ir ribų nustatymo laikas.

Pozityvios tėvystės principai

• Meilė, saugumas ir dėmesys. Mažiems vaikams labai reikalingas tėvų ir kitų juos supančių žmonių atidumas, vaiko poreikių atliepimas ir dėmesys. Visų pirma ikimokyklinio amžiaus vaikas turi jaustis mylimas ir saugus draugiškoje, padedančioje, palaikančioje aplinkoje.
• Padrąsinimas. Augdami vaikai vis daugiau gali patys, mokosi susigalvoti tikslą ir jį įvykdyti, įveikti kylančius sunkumus, rasti tinkamus sprendimus. Taip jie ieško bei randa būdų saviraiškai, gali pasidžiaugti pasiekimais ar smagia veikla.
• Palaikymas. Vaikui labai svarbus tėvų, šeimos palaikymas, bendras pasidžiaugimas patikusia veikla, įveiktais sunkumais, įdėtom pastangom. Būtina atsižvelgti į individualias vaiko charakterio savybes ir pakoreguoti tėviškus lūkesčius. Kritika ir pagyros turėtų būti laiku ir vietoje, o vaikas turėtų turėti erdvės veikti savarankiškai.
• Džiaugsmas atliktu darbu.
• Atsakomybė. Vaikui reikia išmokti įveikti sunkumus, klystant pačiam ieškoti ir rasti tinkamų išeičių, patirti, jog kartais pasiseka, kartais - ne, kartais gauni ko nori, o kartais - ne.

Domėkitės vaiku. Kaip jam sekasi, ką jis veikė darželyje, kaip bendrauja su draugais. Klausinėkite jo, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, kodėl liūdi. Įkvėpkite vaiką. Įvertinkite vaiką žodžiais ir maloniais dalykais. Tegul kiekvieną jūsų vaiko atliktą nedidelį darbelį lydi pagyrimas: „Šaunuolis“, „Darbštuolė“, „Aš tavimi didžiuojuosi“, „Tu mane džiugini!“ Vaikui tokių pagyrimų niekada nebus per daug. Kai vaikui kas nors pasiseka, galite apdovanoti jį kuo nors, ką jis mėgsta - išvyka, žaidimu, jaukiomis namų vaišėmis. Leiskite veikti ir mokytis iš klaidų. Jei vaikas imasi ką nors daryti ir daro ne visai teisingai, nestabdykite, o pamokykite. Niekada nesijuokite iš vaiko nesėkmės ir nemoralizuokite. Verčiau sakykite jam: „Kitą sykį tau pasiseks geriau“.

Priklausomybės: senos ir naujos grėsmės vaikų gerovei

Priklausomybių priežastys

Kodėl vaikai klimpsta į priklausomybes, kokios yra to priežastys? Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės, čia yra svarbūs keli aspektai. Viena vertus, paauglystė, kaip matome, prasideda vis ankstesniame amžiuje. Artėdami prie paauglystės, vaikai yra linkę labiau eksperimentuoti, labiau išbandyti tiek save, tiek naujus dalykus. Smalsumo vedamas eksperimentavimas ir naujų dalykų ieškojimas yra vienas iš paauglystės būdų, tačiau kur yra riba tarp bandymo ir nuolatinio vartojimo ar tapimo priklausomu?

Čia yra dvi svarbios aplinkos. Viena yra tėvų šeima - tai, koks šeimoje yra santykis, kaip bendraujama, ar vaikai leidžia laiką kartu, ar jie turi ryšį, ar vaikas turi priklausymo šeimai jausmą, koks skiriamas dėmesys ir kokia yra bendra situacija - nuo to labai daug kas priklauso. Jeigu vaikai yra atsiskyrę, neleidžia laiko kartu, neturi santykio - mes, vaiko teisių gynėjai, tai vadiname ryšio tarp šeimos narių nebuvimu. Kita aplinka yra mokykla, kurioje vaikas mokosi: kokia ten yra aplinka, kokios prevencinės priemonės, koks paslaugų prieinamumas, kokie yra draugai ir bendra atmosfera. Šios kelios aplinkos susiveda į viena, tačiau mes, vaiko teisių gynėjai, išskiriame, kad viskas prasideda nuo šeimos: koks yra santykis, koks ryšys, kokios yra taisyklės, kaip kalbamasi, kiek šeima yra atvira. Nuo to priklauso, ar vaikai bus linkę ieškoti, eksperimentuoti, priklausyti didesnėms grupėms, ar bus labiau linkę rizikuoti, o galbūt vaikai tiesiog leis laiką sportuodami, lankys būrelius, turės užsiėmimus ir turiningą laisvalaikį.

Socialinių tinklų ir kompiuterinių žaidimų įtaka

Ar dabar galima sakyti, kad daugiau grėsmių kyla ne nuo alkoholio ar narkotikų, o nuo socialinių tinklų, nuo ekranų, nuo to, ką vaikai mato ištisai sėdėdami internete? I. Skuodienė teigia: „Tikrai taip, šiandien turime kelias skirtingas formas. Jeigu anksčiau dominavo alkoholis, vėliau tam tikros narkotinės medžiagos, tai dabar, kaip sako ekspertai ir medikai, tų narkotinių medžiagų yra tiek daug ir skirtingų - nuo rūkymo iki kitų medžiagų, kad net sunku atrinkti, nuo ko vaikas apsinuodijo, tačiau atsiranda ir 3-oji forma - priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų bei socialinių tinklų.“

Atliktos apklausos rodo, kad nemaža dalis vaikų socialiniuose tinkluose per parą praleidžia 15 ar 16 valandų. Tuomet nebelieka laiko nei poilsiui, nei tinkamai mitybai, nei gyvam bendravimui, nei fiziniam judėjimui, nei mokymuisi - tai yra didžiulės grėsmės. Socialiniai tinklai ir kompiuteriniai žaidimai neretai sukuria neigiamas pasekmes dėl pateikiamo netinkamo turinio, su kuriuo vaikas ar paauglys dar negali susidoroti. Tai gali pasireikšti per savižalos skatinimą, netinkamą bendravimą, patyčias ar seksualinį priekabiavimą. Yra buvęs ne vienas atvejis dėl persekiojimo, išnaudojimo, nuotraukų siuntimo ar šantažo. Šios grėsmės vaikų raidai, psichikai ir vystymuisi kyla tiek iš socialinių tinklų, tiek iš kompiuterinių žaidimų, kurie neretai neatitinka vaiko amžiaus ir jo raidos.

Vaikų apsinuodijimų psichotropinėmis medžiagomis tikrai yra buvęs ne vienas. Pasitaikė skaudžių atvejų, kai didelė medikų komanda dirbo, kad atgaivintų vaiką, o reanimacijoje teko gulėti ne dieną, ne porą ir ne savaitę. Tai tikrai turi pasekmių. Kalbant apie socialinius tinklus, yra buvęs ne vienas atvejis, kai 10-ies, 11-os ar 12-os metų mergaitės susipažįsta socialiniuose tinkluose, o viskas baigiasi gyvu susitikimu. Tas susitikimas tikrai nebūna toks, kokio galbūt tikėtasi. Taip pat yra buvę atvejų, kai po pažinties socialiniuose tinkluose prasideda nuotraukų siuntimas, vėliau seka šantažavimas, tėvų duomenų prašymas, tokios situacijos vaikams sukelia didžiulį nerimą ir įtampą. Kol ši informacija pasiekia tėvus, kol tėvai prieina prie vaiko ir pasikalba, situacija neretai būna jau įsisenėjusi. Tuomet tėvai kreipiasi į policiją ir į vaiko teisių gynėjus pagalbos. „Visada mėgstu sakyti: jei vaikas yra namuose, už sienos, tai dar nereiškia, kad jis yra saugus“, - teigia I. Skuodienė.

Atsivėrė nauja erdvė, kuri mums, suaugusiesiems, galbūt dar nėra iki galo pažįstama, o vaikai joje puikiai orientuojasi, tačiau ši erdvė nėra saugi. Kaip mokome 1-os klasės vaikus saugiai pereiti gatvę ir pasiekti mokyklą, lygiai taip pat vaikams turime parodyti saugų kelią internete, skirtingose platformose bei socialiniuose tinkluose. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir dabar egzistuoja ribojimas - prie socialinių tinklų vaikai gali jungtis tik nuo 13-os metų. Ši riba nustatyta ne veltui, o todėl, kad 9-ių, 10-ies, ar 11-os metų vaikai dar nėra pajėgūs apdoroti tos informacijos, kurią pateikia socialiniai tinklai. Labai svarbu, kad tėvai tai įvertintų ir maksimaliai stengtųsi laikytis taisyklių, jog vaikai iki 13-os metų nesinaudotų socialiniais tinklais. Vaikus galime pasiekti kitomis priemonėmis: skambučiais, žinutėmis, yra ir kitų platformų, skirtų bendrauti šeimos nariams.

Patyčios: atpažinimas ir reagavimas

Atrodo daug rašoma ir kalbama apie patyčias, bet kai pats susiduri asmeniškai, kai tavo vaikas ima pasakoti, kad jo nenori priimti į žaidimus, nes jis kažkoks netoks arba jį išvadina negražiais žodžiais, norisi eiti ir pačiai paauklėti tuos blogus vaikus.

Kaip elgtis, susidūrus su patyčiomis:

1. Kalbėkite su vaiku apie patyčias. Kas tai yra, kad tai gali būti užgaulūs žodžiai, pravardės ir net fizinis smurtas. Jei vaikas patyrė patyčias, mokykite jį, kad visada reikia pranešti suaugusiam žmogui. Jei patyčios vyksta mokykloje, visada reikia sakyti mokytojui, o grįžus namo papasakoti tėvams. Nes jei vaikas tylės, jam niekas negalės padėti. Kai vaikas kalbasi su kitais apie patyčias, jis turi gauti supratimą, kad ne su juo pačiu yra blogai, o kad tyčiotajai elgiasi blogai.
2. Išsiaiškinkite dėl ko iš jūsų vaiko yra tyčiojamasi. Dažniausiai patyčias patiria ramesni, nedrąsūs, išsiskiriantys savo išvaizda (stambesni, labai aukšti, labai ploni, veido matomi defektai kaip atlėpusios ausys ir kt.), netvarkingai apsirengę, besielgiantys neadekvačiai pamokų ar pertraukų metu. Kartais ir pačius vaikus reikia mokyti spręsti savo problemas, kad patyčios liautųsi. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, nesąmonė, kodėl nukentėjusysis turi keistis, kažko mokytis. Tačiau kartais lengviau mokinti vaiką elgtis šiek tiek kitaip, nei tik kaltinti aplinką ir pakeisti bloguosius.
3. Nepasiduokite vaikų manipuliacijoms. Kai vaikai sako, kad iš manęs visi klasiokai tyčiojasi, nes mano telefonas ne naujausias Samsung..., nes mano batai ne Gucci ir t.t. Pasiklauskite vaiko, kad išvardintų vardais, kurie vaikai turi tuos naujausius telefonus. Antra, pasitikrinkite mokykloje pas auklėtoją, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau realybė tokia, taip kartais paauglės mergaitės surengia rūbinėse patikrinimus, kas kokiais rūbais rengiasi ir suskirsto į tris kategorijas: firminių ženklų rūbai, maximiniai ir besirengiantys paveldėtais rūbais. O čia jau reikia kalbėti apie savo galimybių ir norų suderinimą.
4. Mokykite padėkoti arba tiesiog BĖGTI. Pirmiausia reikia įvertinti priešininką. Jei priešininkų daug ir jie stipresni tiek žodžiais, tiek fizine jėga, geriausia strategija bėgti ir rėkti kuo garsiai, tikintis aplinkinių pagalbos. Jei patyčių ar nepatinkančių pastabų sulauki iš mokytojų ar vyresnių žmonių (pvz., „sėdi suole išsidrėbęs kaip kelmas“, „kur su tokia šukuosena susiruošei į vestuves?“, „sėdi ir tyli kaip kopūstinė galvutė“ ir t.t.), geriausia mokyti patylėti arba tiesiog mandagiai padėkoti už pastabą.
5. Mokykite patylėti arba nuosekliai išklausyti. Jei iš vaiko tyčiojasi, niekada nemokykite atsikirtinėti atgal užgauliomis frazėmis, nes tai dažnai nuveda į muštynes. Geriau patylėti arba atsakyti šiomis trumpomis frazėmis: „NE“; „Tai nejuokinga“, „Na ir kas...“. Frazės „O kas dar?“, „O ką dar pasakysi?“ leidžia išsikalbėti besityčiojančiam ir vaizduotė išsisemia, o laimėtojas aiškus. Šių paskutinių frazių galime mokyti, kai jau vaikas yra pasitikintis savimi ir jo pasakyti žodžiai nežeidžia. Tinka bendraujant tik su bendraamžiais ar kitais vaikais.
6. Vaikus, žodžio kišenėje neieškančius, mokykite pritarti ir būti papūga. Taip nuginkluojame kalbantįjį. Pvz.: „Aš visiškai sutinku su tavim....“, „Puikiai pasakyta.“ Tam, kuris tyčiojasi, nebelieka azarto žeminti kitą, kai vaikas nesigina. Aukščiausias pilotažas, kai sugebame pagirti tą erzintoją.
7. Jei vaikas patiria patyčias internetu ar telefonu, visada mokykite jį nieko neatrašyti, o užblokuoti tą asmenį. Neigiamo įrašo jokiu būdu netrinti, jei yra galimybė atsispausdinti ir būtinai parodyti tėvams arba kitam suaugusiajam. O tada jau imkitės veiksmų, jokiu būdu neignoruokite šios situacijos. Kreipkitės į mokyklą arba į to vaiko tėvus ir ramiai pasikalbėkite.

Apibendrinant, svarbiausia su vaiku bendrauti ir kuo greičiau išsiaiškinti galimas patyčias. Kiek įmanoma mokyti vaiką spręsti pačiam kylančias problemas, keičiant elgesį ar mokant, kaip kalbėti. Tai pat būtina informuoti apie patyčias mokytojus, jei tai vyksta ne mokykloje, kreiptis į policiją pagalbos. Jei vaikas ima labai prastai vertinti save, kreiptis pas psichologus pagalbos. O jei anksčiau galiojantys patarimai neveikia ir atrodo, kad viską jau išbandėte, vaikas jaučiasi nuolat nelaimingas mokykloje, dažnėja virusinės ligos, mokytojų ir psichologo pagalba neveikia - gali prireikti radikalesnių sprendimų.

tags: #as #nesuprantu #kiekvienai #vaiku #nori #pridaryt

• Ką žinoti apie motinystės atostogas po cezario
• Krikštaponio vadovavimas Kalėjimų departamentui
• Veikla ir tikslai
• Jauki naktinė lempa vaikams
• Vaikiškas automobilis „Vintage Royce“