Gimtinė, šeima ir atmintis: Vytauto Kernagio gyvenimo kelias
Kiekvienas žmogus turi savo gimtinę - vietą, kuri formuoja jį nuo pat mažens. Vytautas Kernagis, vienas ryškiausių Lietuvos atlikėjų, savo vaikystę prisimena su švelnumu, nors ir ne viską išliko atmintyje.
Pirmoji vaikystės stotelė: Kudirkos gatvė
Vytautas Kernagis gimė Kudirkos gatvėje, dviejų aukštų namelyje su veranda. Tai buvo privatus namas, kurį jis su šeima nuomojosi. Namo šeimininkas dirbo šiluminės elektrinės inžinieriumi, o jo žmona buvo gydytoja. Kitame kambaryje gyveno lenkė, kuri labai mėgo mažąjį Vytautą, tačiau su jo mama sutardavo sunkiai.
Tuo metu Vingio parką vadino Zakretu. Vytautas save prisimena kaip visiškai baltą, "belenkij malčik". Iš tų ankstyvosios vaikystės laikų jis beveik nieko nebeatsimena.
Kai kurie žmonės, sutikę jį vėliau, sakydavo: „Mes su tavim darželį lankėm.“ Galbūt tai liko atmintyje iš nuotraukų, bet paties Vytauto prisiminimai apie darželį buvo labai migloti.
Jam atmintyje išliko didelis stalininis namas Basanavičiaus gatvėje, kur dabar yra vaistinė. Kudirkos gatvė rėmėsi į Čiurlionio gatvę, ten buvo kiemai. Vytautas tais kiemais eidavo į darželį Vytenio gatvėje.
Tačiau darželio jis neatsimena, o prisimena saulėgrąžų lukštų kvapą to didelio stalininio namo kieme, kuriame namas buvo kūrenamas būtent saulėgrąžų lukštais.
Darželio patirtys ir pirmieji prisiminimai
Jam pasakojo, kad labai nenorėjo eiti į darželį. Vis dėlto nuvedė, ir iš darželio grįžo žvairas. Tai buvo pirmoji diena, sukėlusi didžiulį stresą: „Jau pirmą dieną - na nervnoj počve. Jaučiai irgi kartais būna tokie - kai labai kažko nenori, patiria nežmoniškai didelį stresą. Gal prisitaiko, sukandę dantis.“
Kai šeima persikėlė gyventi į Angariečio gatvę (dabar Kaštonų), Vytautas lankė kitą darželį - ten, kur dabar yra Kultūros fondas. Ten jo pirmoji muzikos mokytoja buvo Beatričė Grincevičiūtė. Nors pats Vytautas nieko neatsimena, šį faktą jis žino.
Iš darželio laikų išliko pora nuotraukų, kuriose jis vaidina kažkokį Rudenėlį.
Nuo mokyklos laikų - ryškesni prisiminimai
Nuo mokyklos, nuo šeštos ar septintos klasės, prisiminimai tampa ryškesni. Kudirkos gatvė yra Vilniaus centre, ant Tauro kalno. Ji prasideda statmenai Čiurlionio gatvei ir leidžiasi nuo Tauro kalno iki pat Gedimino prospekto.
Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje netoliese veikė Vilniaus miesto teatras Basanavičiaus gatvėje. Galbūt todėl nemažai trupės artistų ir režisierių buvo įsikūrę Kudirkos ir Čiurlionio gatvių apylinkėse. Tuomet mažus namukus su sodais jungė dideli, aštuonaukščiai pastatai.
Dabar Kernagių vaikystės kiemų vietoje Kudirkos gatvę pratęsia judri Švitrigailos gatvė, vedanti oro uosto link. Sodų likęs tik prisiminimas, o mažieji namukai arba buvo paaukštinti vienu kitu aukštu, arba virto griuvėsių krūva, užleisdami vietą dideliems, funkcionaliems pastatams.
Tačiau pilkas dviaukštis su veranda išliko. Stovint nugara į Čiurlionio gatvę, jis yra dešinėje - Kudirkos gatvės 5-uoju numeriu.
Šeimos istorija: nuo Odesos iki Lietuvos nepriklausomybės
Vytautas Kernagis gimė 1951 metų gegužės 19 dieną, šeštadienį. Sulaukęs penkiasdešimt penkerių, viename savo autorinių vakarų Palangoje, jis pasakojo apie savo mamą ir jos likimą teatre.
„Ot, kas yra teatras, ją buvo išmetę, nes laiku neperskaitė kažkokios repeticijos… Zulonas tuo metu buvo direktorius. Jis dvejiems metams mamą išmetė iš teatro. Paskui mama vėl grįžo. Ir galų gale man pasakė: jeigu jos nebūtų išmetę iš teatro, aš nebūčiau gimęs. Dabar galvoju: Dieve, na, tas Zulonas - aukso žmogus. Kaip teatre viskas apsiverčia.“
Vytauto senelis iki 1918 metų buvo Odesos lietuvių bendruomenės kultūros veikėjas. Ten gimė du jo dėdės, ten 1918 metais gimė ir Vytauto mama. Senelis iš tiesų buvo buhalteris, vėliau tapo bankininku. Tokios istorijos, susijusios su politika, šeimos pokario metais buvo linkusios nutylėti.
Dominikas Jonas Blynas: inteligentas ir visuomenės veikėjas
Kernagio senelis Dominikas Jonas Blynas buvo vienas šviesiausių ir veikliausių prieškario Lietuvos inteligentų. Gimė 1877 m. rugpjūčio 18 d. Pazūkų kaime (Panevėžio apskritis). Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje ir Kauno kunigų seminarijoje. Sulaukęs dvidešimt trejų išvyko į Odesą, kur dirbo valstybiniame žemės ūkio banke.
Karjerą pradėjęs kaip raštinės vedėjo padėjėjas, vėliau tapo banko valdybos nariu. Visą tą laiką rūpinosi Odesos lietuviais ir rašė į Lietuvos laikraščius. Lietuviškos spaudos draudimo metais - iki 1904-ųjų - bendradarbiavo laikraštyje „Naujienos“, pasirašinėjo slapyvardžiu Bamblys.
1917 m. Odesos lietuviai Dominiką Joną Blyną išrinko į Rusijos lietuvių seimą Petrapilyje, bet jau 1918 m. jis su šeima grįžo į Lietuvą, į Kauną.
Lietuvoje jis buvo reikalingas - vadovavo Finansų, Susisiekimo ministerijoms, dirbo Prekybos ir pramonės, Žemės bankuose. 1928 m. Dominikas Jonas Blynas tapo Žemės banko direktoriumi.
Jis nepamiršo ir spaudos - bendradarbiavo su „Lietuviu“, „Lietuva“, „Lietuvos aidu“, kurį laiką buvo atsakingasis „Lietuvos aido“ redaktorius. Taip pat ėjo „Pažangos“ bendrovės valdybos pirmininko pareigas.
Negana to, iš prancūzų kalbos išvertė Fustelo de Coulange’o veikalą „Senovės miestas“, kurį 1933 m. spėjo išleisti Švietimo ministerija. Tai buvo paskutiniai Dominiko Jono Blyno gyvenimo metai. Jis mirė 1933 m. birželio 22 d., būdamas penkiasdešimt šešių, palikęs vos keturiasdešimt penkerių sulaukusią žmoną su keturiais vaikais.
Giminės pasakojimai ir atminties svarba
Apie senelio veiklą ir charakterį netrūksta šeimos pasakojimų, su įvairiomis detalėmis ir interpretacijomis. Šias istorijas Gražina Blynaitė-Kernagienė ir Rasa Kernagytė pasakojo 2008 m. vasarį Vilniuje, Kaštonų gatvėje, kur Kernagiai gyvena jau penkis dešimtmečius.
Gražina Kernagienė: „Tėvas su šeima grįžo iš Odesos 1918 metais. Jam ten siūlė baisiai gerą vietą, bet tada jau reikėjo komunistu tapti. O jis jau savo pažiūrų nebekeis. Buvo įstojęs į Kunigų seminariją, bet pajuto, kad kunigystė - ne jam, ir išstojo. Tada ir vedė mano mamą. Heliusytė buvo jo šventenybė. Elena. Jis lietuvninkas buvo baisus. Tėtis - tautininkas, o aš buvau į ateitininkus įsirašiusi. Kazimieriečių gimnazijoje tik ateitininkai buvo. Ir tėtis man nedraudė, laisvą valią pripažino.“
Rasa Kernagytė apie senelį: „Buvo labai tvirto ir kieto charakterio.“ Ji priduria: „Ir Vytas toks pat. Sieloje - vienas minkštumas. Jo tiktai tokia išraiška. Aš tą patyrusi ir žinau - Vyto širdingumui ribų nėra.“
Senelis buvo banko valdytojas. Gražina Kernagienė prisimena: „Už tai Tumas-Vaižgantas ir parašė jam ant knygos: „Doram ir teisingam žmogui.“ Viskas, ką Kaune turėjom, dingo.“
Rasa Kernagytė pasakoja apie senelio ligą: „Senelis sirgo vėžiu. Prasidėjo kojoj, išvežė operuotis į Paryžių. Tada invalido mašiną turėjo. Po kurio laiko metėsi į galvą. Prasidėjo siaubingi galvos skausmai, dėl jų ir mažai miegodavo. Jis gulėdavo antrame aukšte, o Bobulytė jį slaugė. Senelis nepabūdavo be jos nė vienos sekundės. Visi namai ant jos laikėsi, kiemas. Kaimynai prisiminė, kad tokių gėlių kaip pas Blynienę daugiau niekur nėra. Senelis turėjo storą lazdą.“
Gražina Kernagienė: „Jinai be miego išbuvo, kol jisai sirgo. Gal pora metų tai truko.“
Pokario metai ir šeimos paslaptys
Dominikas Jonas Blynas grįžo į Lietuvą, kai Odesoje „reikėjo komunistu tapti“. Praėjus vos septyneriems metams po jo mirties, šeimai irgi teko spręsti - trauktis nuo komunistų ar likti Lietuvoje. Bėgti, susitaikyti ar priešintis?
Vytautas Kernagis yra pasakojęs: „Bobulytė turėjo tris sūnus ir mūsų mamą. Karo metu mamos broliai dalyvavo pasipriešinime - nacionalinis pasipriešinimas, savo vyriausybę norėjo daryti. Bylos dabar rastos. Atsišaukimus jie klijuodavo, leisdavo pogrindinius lietuviškus laikraščius. Po karo du Bobulytės sūnūs buvo kalinami Lukiškėse ir sušaudyti. Trečias sūnus išvažiavo į Ameriką - jauniausias. Tik tiek.“
Per koncertą ar interviu paklaustas Kernagis nesigirdavo giminės istorija, nors domėjosi ja, skaitydavo dokumentus, dienoraščius - kai šie tapo prieinami. Savo paveikslą artistas kūrė iš to, ką veikė jis pats ir jo karta: „Aisčiai“, Brodas, dainuojamoji poezija, kabaretas „Tarp girnų“, Dainos teatras ir taip toliau.
Rasa Kernagytė: „Mamos brolių Zenono ir Vytauto likimo niekas nežino. Lukiškėse nukankinti? Abiejų atminimas įamžintas prie Rasų kapinių - Lietuvos patriotų, kovotojų už Lietuvą memoriale iškalti jų vardai. Jie buvo voldemarininkai - sakė, kad Lietuvai reikėtų su vokiečiais, ne su rusais eiti.“
Vytautas prieš karą dirbo Vokietijoje, o Zenonas - Vatikane. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma Zenono Blyno byla. Joje rusiškai įrašyta, kad jis - „vienas iš įžymių nacionalistinio pogrindžio Lietuvoje atstovų“. Iš bylos aiškėja, kad 1908 m. gimęs Zenonas Blynas nuo 1928 m. dirbo voldemarininkų laikraštyje „Tautos kelias“, vėliau buvo „Lietuvos aido“ korespondentas Romoje, Lietuvos atstovybės Vatikane raštininkas. Grįžęs į Lietuvą, 1940-1945 m. tapo vienu iš „nacionalistinio pogrindžio“ vadų. Jo motinos ir jo paties šeimos namai Kaune buvo nuolat sekami. 1945 m. birželio 27 d. Zenonas Blynas areštuotas ir ištremtas į Archangelsko srities lagerį. 1946 m. spalio 17 d. Karo tribunolo nuteistas.
Rasa Kernagytė: „Mes šimtą metų nežinojom, kur per karą dingo visi trys mamos broliai, Bobulytės sūnūs. Jauniausias, Marijus, atsirado tada, kai jau gyvenome Angariečio (dabar Kaštonų) gatvėje, vadinasi, apie 1958 metus. Buto gale buvo vonia. Atidarau duris ir matau - prie kūrenimo sėdi Bobulytė ir verkia. Gyvenime nemačiau jos verkiančios. O jai buvo jau septyniasdešimt metų. Bobulyte, sakau, kas jums… Ji rodo laišką - Maniukas atsirado. Kaip jis atsirado, kas pranešė, kad jis gyvas - šito iki šiol nežinau. Kažkas parašė. Marijus Blynas. Labai apsišvietęs žmogus. Mindaugistas. Jis Mindaugą laikė svarbiausiu Lietuvos kūrėju.“
Gražina Kernagienė: „Buvau Klivlande pas Maniuką, mačiau, kiek jis turi mokslinių knygų. Laikai buvo šitie patys, nepriklausomi. Kas mane būtų leidę kitu atveju? Maniukas mirė prieš keletą metų. Gabus buvo žmogus, bet gyvenimas nesusiklostė.“
Rasa Kernagytė: „Dėdė Vytautas savo šeimos neturėjo ir labai mane mylėjo. O Zenonas buvo vedęs Ireną Oškinaitę, augino su ja dvi dukras. Daug vėliau, kai Zenonas buvo jau suimtas ir jo likimo niekas nežinojo, teta Irena ištekėjo už Juliaus Būtėno, priėmė jo pavardę. Būtėnas ir tetos dukras įdukrino - Blynų pavardę reikėjo slėpti.“
Tolerancija ir vidinė jėga
Kodėl Kernagiai daugelį metų slėpė nuo savo vaikų, kad mama turi brolių, nepasakojo, kas jiems nutiko? Pokario atmosfera, yra sakiusi Gražina Kernagienė, vertė žmones gyventi kone trejopą gyvenimą: vienoks šeimoje, kai esi su savais žmonėmis, kitoks gatvėje, kai eini įsitempęs, nežinai, ar seka, ar dabar jau čiups ir išveš, ar dar ne, ar sustos mašina, ar ramiai nueisi. Dar kitoks bendraujant su savo vaikais - prieš juos apsimeti, kad viskas gerai: jokios įtampos, jokių okupacijų, gyvenimas normalus.
„Reikėjo būti labai geru artistu, - kalba Gražina Kernagienė. - Savo dvasios laisvę reikėjo slėpti, ji nebuvo pageidaujama, jos nereikėjo rodyti visiems. Kad išlaikytum tokią pusiausvyrą, reikėjo, sakyčiau, talento. Išeinu į gatvę ir turiu būti nei nelaiminga, nei labai laiminga. Niekam nepasiskųsi, neparodysi ir nepasipasakosi. Išeini iš namų ir jau perimi kitą vaidmenį. Vytautas tos kančios tikrai nepajuto.“
Vytautas Kernagis: „Vienintelis labai didelis konfliktas su tėvais, jo nesupratau tuo metu, kilo, kai steigėm grupę, kurią norėjom pavadinti „Bočiais“, o pavadinom „Aisčiais“. Bet pirmiausia norėjom pavadinti ją „Geležiniu vilku“. Tada kilo baisus skandalas namuose: „Niekados tu nepasivadinsi „Geležiniu vilku“, ne, niekados!“ Ir nesako kodėl. Aš nesuprantu - ir legenda yra, ir grąžtų gamykla Vilniuje vadinasi „Geležinis vilkas“… Pasirodo, viena iš organizacijų, kurios sekretoriumi buvo mano dėdė, vadinosi „Geležinis vilkas“. Tada aš to nežinojau, ir pasakyti jie man negalėjo. Daug laiko praėjo, kol kažkokiame žurnale perskaičiau dienoraštį, spausdintą be autoriaus sutikimo.“
Prie Lukiškių dabar jau viskas užstatyta, o tada buvo tokios keistos kapinaitės. Sako, gal ten kalinius laidojo. Akmenų pievoj pridėta. Kai vaikystėje eidavom vaikščioti, Bobulytė vis ten nueidavo. Vytautas vis galvodavo - kodėl.
Bobulytė, visa tai išgyvenusi, buvo ramybės ir gerumo įsikūnijimas. Vytautas sako: „Nemoku papasakoti, kokia tai buvo gerumo jėga. Bobulytė yra siela. Jeigu aš dėkingas kam nors už savo toleranciją, - jos nedaug, bet ji vis dėlto egzistuoja kažkur labai giliai - už tai dėkingas Bobulytei.“
Bobulytę, Eleną Blynienę, įsiminė ir pamilo visi, kas viešėjo Kernagių namuose. Sako, su ja būdavo nepaprastai gera bendrauti ar vien tik žvilgsniu susidurti.
Rasa Kernagytė: „Visi ją šventąja ir vadino. Ji buvo nepaprastos vidinės inteligencijos. Kas ją pažinojo, sakė, kad kito tokio žmogaus niekada nėra sutikę. Kažkoks unikumas. Susigaudė visose politinėse situacijose, niekad nedejuodavo. Niekada nesiskųsdavo. Labai daug skaitė - Dievas ją apdovanojo šviesia sąmone ir geromis akimis iki pat devyniasdešimt šešerių metų. Dar šeimininkė be proto gera buvo. Mano draugė ir globėja. Tėvai užsiėmę mirtinai, tai aš tik su Bobulyte. Tėvai sako: viskas, išvažiuojam į gastroles. Mes su Bobulyte viena į kitą pasižiūrim, mirkt: valio, karaliaujam.“
Rasa Kernagytė prisimena, kaip Bobulytė pykdavo: „Ji kai supykdavo ant manęs, tai beveik nematydavo. Aš: „Bobulyte, Bobulyte…“ Nereaguoja. Bet jau viduje verda. O priekaišto pasakyti negali. Tada sakau: „Bobulyte, pažiūrėkit, kaip langus gražiai sutvarkiau.“ Šnekinu, šnekinu. Prisišnekinu.“
Bobulytę, savo prosenelę, prisimena ir Rasos duktė, aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Nedaug šeimų, kurių net keturios kartos yra gyvenusios drauge. Ir taip, atrodytų, idiliškai.
Gabija pasakoja: „Mano tėvai ir seneliai buvo gerai išauklėti, nes turėjome fantastišką prosenelę. Visas gyvenimas mūsų šeimoje sukosi apie ją. Būtent ji skleidė ypatingą pagarbos aurą. Manau, mes visi - ir mano mama, ir jos brolis Vytautas - esame išauginti prosenelės.“
Gražina Kernagienė: „Jos labai įdomūs gimimo metai: 1888. Ir įdomi mergautinė pavardė: Kliokman. Lenkiškai - Kliokmanuwna.“
Rasa Kernagytė: „Jaunystėje Bobulytę mylėjo du vyrai: mūsų senelis ir profesorius Zigmas Žemaitis, matematikas. Kai jie įsimylėjo, Bobulytei buvo gal šešiolika metų, nes devyniolikos ji jau pagimdė Zenoną. Pasirinko senelį. Kiek prisimenu, nebuvo nė vieno Bobulytės vardadienio, kad profesorius Žemaitis nebūtų atėjęs su dėže saldainių ir gėlėmis. Elena - gegužės 22 diena. Ir profesorius. Profesorius Zigmas Žemaitis gyveno iki 1969-ųjų. O Gabija savo dukrą pavadino Elena.“
Tėvų pėdomis: teisė ir teatras
Vytautas Kernagis: „Tėvas - iš paprastesnių, o mama - bankininko duktė. Jie abu Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę ir vaidino teatre. Jie abu buvo pirmojoje Juknevičiaus trupėje, kuri atsikraustė į Vilnių.“
Tėvas buvo patriarchas: „Priešų neturėk, su chebra išgerk, visi draugai. Jis toks nuo mažų dienų. Jo tėvas labai anksti mirė, jis turėjo išlaikyti šeimą. Buvo paštininkas - visi...“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
