Dante Alighieri Gimimo Vieta ir Gyvenimo Kelias

Dantė Aligjeris (tikr. Durante Alighieri) - vienas didžiausių Viduramžių rašytojų, filosofas, teologas ir politikas, kurio gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su Italijos istorija. Nors jo gimimo vieta yra neabejotinai Florencija, poeto gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas, kupinas politinių kovų, tremties ir kūrybinio polėkio.

Florencija - Gimtinė ir Politinės Kovos Židinys

Dantė Aligjeris gimė 1265 m. gegužės mėnesio pabaigoje Florencijoje. Šis miestas, tuo metu buvęs atskira valstybė, pasižymėjo intensyviu politiniu gyvenimu. Tais laikais Italiją krėtė politinės kovos tarp dviejų pagrindinių jėgų: Gvelfų, rėmusių popiežių, ir Gibelinų, palaikiusių Šventosios Romos imperatorių. Dantės šeima priklausė Gvelfų partijai.

Dantės gimimo metai - 1265 m. Jis gimė Dvynių zodiako periode, t. y. tarp gegužės 21 ir birželio 21 dienos. Jo tėvas Alighiero di Bellincione d'Alighiero, tradiciškai laikytas Gvelfu, priklausė smulkiosios bajorijos bei amatininkų luomui. Pats Dantė save kildino iš pirmųjų Romos kolonizatorių bei miesto įkūrėjų giminės. Jo prosenelis Cacciaguida, žuvęs antrajame kryžiaus žygyje, buvo kilmingų Frangipani ir Elisei giminių palikuonis.

Tačiau poeto tėvas nebuvo reikšmingas ar turtingas žmogus; tai liudija ir faktas, kad jis po Montaperti mūšio nepateko į ištremtųjų miesto Gvelfų skaičių. Dantės motina Gabriella, greičiausiai kilusi iš Abati giminės, mirė poetui penkerių ar šešerių metų sulaukus. Ją Dantė savo raštuose užsimena tik vieną kartą, ir tai netiesiogiai, Vergilijaus lūpomis, kuomet šis kreipiasi į jį Evangelijos žodžiais: "Benedetta colei che in the s'incinse!" (Inferno, VIII, 45).

Florencija Dantės laikais, tuomet priskaičiusi apie 90 000 gyventojų, nevaidino tokio didelio vaidmens, kokį jai teko atlikti Renesanso laikotarpiu. Neskaitant dviejų pagrindinių grupių, ji buvo susiskaldžiusi į daugybę partijų ir partijėlių, vedusių beatodairinę tarpusavio kovą: kovojo visi ir prieš visus. Kiekvienas, ypač žymesnis, "gente et moribus florentinus" gyveno nuolatiniame pavojuje, jo partijai pralaimėjus, būti ištremtam, netekti turto arba, blogiausiu atveju, prarasti gyvybę.

Prieš pasaulį Dantė stovėjo atviras, nuogas ir betarpiškas. Todėl jo kūryba, savo betarpiškumu bei nuogumu primenanti žmogaus kūno betarpiškumą, ir šiandien tebepulsuoja kiekvienos prabėgančios dienos aistra. Dantės laikmetis pasižymėjo didelėmis aistromis, dideliais užsimojimais ir galingais monolitiniais charakteriais. Silpniems, galima sakyti, nebuvo vietos; išlikti bei išsilaikyti buvo įmanoma tik dideliais darbais, didelėmis piktadarybėmis, didelėmis aistromis, dideliu tikėjimu.

Dantės laikais Florencija nevaidino tokio didelio vaidmens, kokis jai teks Renesanso laikotarpyje. Neskaitant dviejų pagrindinių grupių, ji buvo susiskaldžiusi į daugybę partijų partijėlių, vedusių beatodairinę tarpusavio kovą: kovojo visi ir prieš visus. Kiekvienas, ypač žymesnis, gyveno nuolatiniame pavojuje, jo partijai pralaimėjus, būti ištremtam, netekti turto arba, blogiausiu atveju, prarasti gyvybę.

1289 m. Dantė dalyvavo Campaldino mūšyje, kuriame Florencijos Gvelfai nugalėjo Arezzo Gibelinus. 1295-1301 m. aktyviai reiškėsi viešajame miesto gyvenime, eidamas įvairias ir kartais gana atsakingas pareigas. Bet respublikoje tvarka pamažu ėmė krikti. Iš dalies dėl Bonifaco VIII ir jo patikėtinių, kaip kardinolas d'Aąuasparta, intrigų, iš dalies dėl savitarpinės rivalizacijos, Florencija suskilo į Baltuosius (nepriklausomybės šalininkus) ir Juoduosius (kurie buvo linkę pasiduoti popiežiaus spaudimui). Dantė pasiliko nepajudinamai ištikimas pirmosios grupės linijai.

1301 m. spalio mėn., Toskanos malšintojui Charles de Valois artinantis prie Florencijos, Dantė buvo miesto senjorijos išrinktas (kartu su Maso Minerbetti ir Corazza da Signa) ambasadoriumi pas Bonifacą VIII išdėstyti šiam Baltųjų poziciją. Atvykus į Romą, išdidus popiežius, svajojęs tuomet viešpatauti "super reges et regias", nenorėjo nieko girdėti apie jokias sąlygas, tik reikalavo nusilenkti ir nužemintai paklusti jo autoritetui. Po audiencijos, kitiems dviem pasiuntiniams leido grįžti į Florenciją, o Dantė, kaip žinomas popiežiaus politikos Toskanoje priešas, - jį, matyt, buvo pasiekę žinios apie Dantės balsavimą prieš šimto kareivių patiekimą ekspedicijai prieš Aldobrandeschi ir prieš subsidijos suteikimą Sicilijos karaliui Karoliui I (Charles d'Anjou), - buvo paliktas įkaitu. Lapkričio 4 d. Charles de Valois įžygiavo į Florenciją; viskas buvo baigta. Tai sužinojęs, Dantė nežinia kokiu būdu paspruko iš Romos ir į gimtąjį miestą niekada nebegrįžo.

Tuo tarpu Florencijoje valdžią į savo rankas paėmę Juodieji nieko nelaukdami ėmėsi valymo bei atsiskaitymo akcijos. Dantė, tada gyvenęs Sienoje, apkaltintas pinigų išeikvojimu, ramybės drumstimu etc., buvo ištremtas dviem metams iš miesto, be teisių kada nors užimti kokią nors viešo pobūdžio tarnybą, ir papildomai nubaustas 5000 florinų pinigine bauda. 1315 m. daugelis tremtinių nesutiko priimti Florencijos pasiūlytų žeminančios amnestijos sąlygų, Dantė su kitais bendro likimo draugais buvo dar kartą pasmerktas mirti, tik šį kartą jau nukertant galvą: "caput a scapulis amputetur ita quod penitus moriatur".

Vaikystė ir Jaunystė: Meilė, Mokslai ir Pirmieji Kūrybos Žingsniai

Dantės vaikystės ir paauglystės laikotarpiui nušviesti trūksta tikslesnių duomenų. Kone vienintelis šaltinis yra "La Vita Nuova". Iš čia sužinome poeto ir Beatričės meilės istoriją: kada ir kaip ji prasidėjo; kad jinai jo nemylėjo; kada Beatričė gimė ir kada mirė (apytikriai) - tai ir viskas. Net ir jos vardas čia netikras.

Tad kas gi iš tiesų buvo toji Beatričė, taip lemtingai paveikusi poetą ir tapusi jo dvasinio gyvenimo vadove bei aukščiausių idealų simboliu? Ar ji iš viso egzistavo? Nėra abejonės, kad Dantės sukurtame jos paveiksle yra nemaža dozė abstrakčios Provanso trubadūrų bei "dolce stil nuovo" mokyklos poetų Damos elementų. Bet, greičiausiai, ji ir realybėje egzistavo, nors ir ne visai tokia, kokią poetas norėtų matyti.

Maža tėra išlikę žinių ir apie Dantės mokslinimosi eigą. Dauguma dantologų Dantę paprastai laiko savamoksliu, nors yra tam tikro pagrindo manyti, kad vienu metu jis buvo nuvykęs į Boloniją ir ten lankė žemesniąją pranciškonų mokyklą. Pirmas jo mokytojas buvo Brunetto Latini, notaras, ambasadorius, poetas, senųjų klasikų kompiliacijos prancūzų kalba "Li Livres dou Tresor" ir itališkos poemos "II Tesoretto" autorius. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jie susitiko - nėra jokių kitokių žinių, išskyrus paties poeto užuominas "Pragare". Toliau minėtini: domininkonas Remigio Girolami, Santa Maria Novella pamokslininkas, ir pranciškonas vizionierius Pier Giovanni Olivi, iš kurių Dantė susipažino su Aristotelio, Alberto Didžiojo, šv. Tomo Akviniečio, šv. Pranciškaus ir šv. Bonaventūros doktrinomis. Iš pradžių jis buvo stipriausiai paveiktas Aristotelio.

Dar visai jaunas būdamas Dantė išmoko meno kalbėti eilėmis ir pradėjo rašyti sonetus "dolce stil nuovo" mokyklos maniera. Pagrindiniai šios srities mokytojai buvo iš pradžių Guido Guinicelli, Guido Cavalcanti ir Provanso trubadūrai, kurių tuo laiku nemaža gyveno Italijos didikų rūmuose. Tik vėliau, jau subrendęs poetas, Dantė nusisuko nuo buvusių mokytojų, vienintelių savęs vertu pavyzdžiu bei vadovu pasirinkdamas Vergilijų. Šio pirmojo kūrybos periodo (1283-1294) eilėraščiai, sujungti prozinėmis reminiscencijomis bei komentarais, sudarė "La Vita Nuova" rinkinį.

Neneigiant tikros ar tariamos desperatiškos meilės Beatričei, Dantė nė momentui nepasitraukė iš kasdieniškos realybės. 1277 m. buvo sutartos vedybos su Gemma di Manetto Donati. Iš šios santuokos gimė keletas vaikų; aiškiai identifikuojami yra trys: Iacopo, Pietro ir duktė Antonija, vėliau tapusi seserimi Beatriče Ravennos Santo Stefano degli Olivi vienuolyne. Su šeima atsirado finansiniai sunkumai, nes dabar visi turėjo pragyventi iš tų pačių menkų pajamų, gaunamų iš nedidelės, kartu su broliu valdomos nuosavybės.

Tremtis ir Kūrybinis Branduolis

1301 m. spalio mėn., Toskanos malšintojui Charles de Valois artinantis prie Florencijos, Dantė buvo miesto senjorijos išrinktas ambasadoriumi pas Bonifacą VIII. Atvykus į Romą, popiežius nenorėjo nieko girdėti apie jokias sąlygas, tik reikalavo nusilenkti ir nužemintai paklusti jo autoritetui. Dėl politinių intrų ir nesutarimų Dantė, kaip žinomas popiežiaus politikos Toskanoje priešas, buvo paliktas įkaitu. Tai sužinojęs, Dantė nežinia kokiu būdu paspruko iš Romos ir į gimtąjį miestą niekada nebegrįžo.

Tuo tarpu Florencijoje valdžią į savo rankas paėmę Juodieji nieko nelaukdami ėmėsi valymo bei atsiskaitymo akcijos. Dantė, tada gyvenęs Sienoje, apkaltintas pinigų išeikvojimu, ramybės drumstimu etc., buvo ištremtas dviem metams iš miesto, be teisių kada nors užimti kokią nors viešo pobūdžio tarnybą, ir papildomai nubaustas 5000 florinų pinigine bauda.

Atsidūręs tremtyje, Dantė, jo paties žodžiais tariant, bastėsi iš vienos vietos į kitą - visur, kur italų kalba pasiekia, piligrimas, beveik elgeta, sunkiai išgyvendamas savo neturtą ir benamystę. Iš pradžių jis laikėsi kartu su kitais tremtiniais, kitaip sakant, aktyviai reiškėsi tremtinių bendruomenės veikloje, priklausydamas vad. dvylikos tarybai. Po nepavykusių derybų su Florencijos atstovais dėl eventualaus grįžimo, Dantė nutraukė ryšius su politine emigracija ir pats savo iniciatyva bandė ieškoti kelių grįžimui į gimtąjį miestą, kartais eidamas iki jam nebūdingo nusižeminimo ar net pataikavimo. Bet viskas buvo veltui.

1304-1307 m. laikotarpiu, gyvendamas įvairių aristokratiškų globėjų rūmuose, kur visokio plauko juokdariai dažnai buvo labiau gerbiami už jį, poetų poetą, Dantė parašė du pirmuosius savo traktatus: "Convivio" ir "De Vulgari Eloquentia". Šiais traktatais Dante siekė atstatyti pašlijusią reputaciją publikos akyse ir atkreipti į save mokytų žmonių dėmesį, parodant, kad jis yra ne tik poetas, bet taip pat ir pirmaeilis mąstytojas.

Komedijos rašymo metu Dantės dėmesys kuriam laikui buvo pagautas netikėtai sužibusios vilties ne tik įkūnyti savo politinį idealą, bet ir triumfališkai grįžti į išlaisvintą Florenciją. Tai buvo naujai karūnuotas Aachene imperatorius Henrikas VII. Italijon jis atvyko 1311 m. ir jam Milane buvo uždėtas geležinis vainikas. Dantė nesitvėrė džiaugsmu. Imperatoriaus žygio tikslas buvo sutaikinti Gvelfus su Gibelinais, sudrausti neklusniuosius ir atstatyti gerokai pašlijusį Šventosios Romos Imperijos autoritetą. Dantė, entuziazmo pagautas, ta proga parašė tris nepaprastai įdomius laiškus: vieną Italijos karaliams, kunigaikščiams ir žmonėms, kitą Henrikui VII ir trečią Florencijos gyventojams. Galimas daiktas, kad tam pačiam laikotarpiui priklauso ir jo politinės bei istorinės filosofijos traktatas "De Monarchia".

Nors poeto entuziazmas nepasiteisino, nes visa, ką Henrikas VII darė, tebuvo politinės bei militarinės klaidos, Dantės kūryba pasiekė aukščiausią tašką. Jo žymiausias darbas - epinė poema "Komedija" (rašyta 1307-1321 m.), kuri dėl meninės vertės ir didingumo nuo XVI a. vadinama "Dieviškąja komedija". Poema sudaryta iš trijų dalių - Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus, kuriose vaizduojama poeto kelionė per tris pomirtinio gyvenimo sritis, dvasinį žmonijos tobulėjimo kelią nuo aistrų, ydų ir nuodėmių iki Dievo meilės.

Šiame kūrinyje gausu gyvenamojo laiko vaizdų, pateikiamos teologijos, istorijos, mokslo, politikos moralumo problemos. Pragare ir Skaistykloje poetą lydi Vergilijus, žemiškosios išminties simbolis. Rojuje jį pasitinka Beatričė - meilės, tyrumo ir dieviškosios išminties simbolis.

Paskutinės Dienos ir Amžinybė

Paskutinė poeto žemiškos kelionės stotis buvo Ravenna, kur jis ir mirė 1321 m. rugpjūčio arba rugsėjo mėnesį. Ravenna jam buvo tarsi paskutinė užeiga, kaip tam jo "Convivio" keleiviui, kuris eina nepažįstamu keliu ir galvoja, kad kiekvienas tolumoje pasirodęs namas yra užeiga, ir pamatęs, kad ne, savo tikėjimą nukreipia į sekantį, ir taip eina nuo vieno namo prie kito, kol pagaliau prieina...

Dantė Aligjeris yra neabejotinai didžiausias Viduramžių rašytojas ir pirmas krikščioniškųjų Vakarų autorius, prilygęs didiesiems senovės klasikams. Jo "Komedija" yra galbūt didžiausias visos Vakarų literatūros kūrinys apskritai. Niekas nei prieš jį, nei po jo, neišskiriant nei Goethės, nei Shakespeare'o, taip pilnai neapėmė ir neišreiškė savojo laiko, šiuo atveju Viduramžių apraiškų, universalinių santykių plotmėje, su visomis teologinėmis, filosofinėmis, religinėmis bei politinėmis implikacijomis. Dantės menas, kaip jau sakėme, tebėra dieviškai jaunas ir tebestebina savo pirmąjį žmogų - Adomą - primenančiu nuogumu ir jėga.

Dantė Aligjeris laikomas didžiuoju epochų sandūros - paskutiniuoju Viduramžių ir pirmuoju Renesanso - poetu, italų kalbos pradininku, palikusiu ryškų pėdsaką italų ir visos Europos literatūroje. Jo kūryba padėjo pagrindus italų literatūrinei kalbai ir paskatino nacionalinių kalbų vartojimą Vakarų Europos šalių literatūrose.

tags: #dante #aligieri #gimimo #vieta

• Ką reikia žinoti skrendant lėktuvu besilaukiančioms?
• apie Gedimino sūnų Jaunutį
• Kaip pasveikinti lapkričio gimtadienį
• Gidas apie darželius Žirmūnuose
• veiksmingi būdai kovoti su pilvo pūtimu