Vaikų piešiniai: langas į vidinį pasaulį ir raidos etapai
Ką darote su savo vaikų piešiniais, kuriuos jie parsineša iš mokyklos arba nupiešę dovanoja jums? Vaikų piešinys - tai ne tik spalvų ir formų derinys ant popieriaus lapo. Tai tarsi langas į jo vidinį pasaulį, atspindintis emocijas, patirtis, fantazijas ir supratimą apie aplinką.
Ši analizė nėra griežta diagnostinė priemonė, bet gali būti naudinga tėvams, pedagogams ir psichologams, siekiant geriau suprasti vaiką ir jam padėti. Analizuojant vaiko piešinius, galima gauti vertingos informacijos apie jo psichologinę būklę, raidą, stipriąsias puses ir galimus sunkumus. Piešimas labai svarbi detalė vaiko gyvenime, ši detalė ugdo vaiką kur kas labiau, nei įsivaizduojame. Todėl nuo pirmųjų metų reikia sudominti vaiką piešimu, nes tai taip pat puikus būdas stebėti jų raidą.
Piešimo svarba vaiko raidai
Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Be to, piešimas gerina vaiko problemų sprendimo įgūdžius, nes jam juk tenka įveikti tokias dilemas, kaip sujungti žmogeliuko koją su kūnu ar kaip prikabinti katinui uodegą.
Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. Tuo tarpu psichinės sveikatos specialistams (ar tėvams) - tai puiki priemonė užmegzti ryšį su vaiku, pažinti jį, susidaryti įspūdį apie jo gebėjimus, emocinę būseną. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos.
„Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi“, - teigia I. Būdvytytė. Psichologės Ingos Būdvytytės teigimu, piešimas taip pat gali būti ir puiki lavinimo priemonė ir būdas pažinti vaiko vidinį pasaulį.
„Viena iš reikšmių - būdas vaikams lavinti savo fantaziją. „Jeigu vaikas piešia, t. y. baltame lape jis turi nuo nulio kažką nupiešti, tai reikalauja daug daugiau kognityvinių gebėjimų nei spalvinimas - turi geriau veikti vaiko vaizduotė, nes jam reikia sugalvoti, ką jis nori piešti, kaip tai padaryti ir pan., o kai vaikas ima kokį nors vaizdą ir tikslas yra nuspalvinti, minėtų gebėjimų reikia kiek mažiau“, - teigia MRU lektorius. Pedagogė R. Juknevičienė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą.
Pasak garsaus raidos psichologo Žano Pježe (Jean Piaget 1896-1980), augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose panaudoti simbolius, atspindinčius realybę. Žmogaus vidinio pasaulio raiška per simbolius yra viena iš esminių žmogiškumo ypatybių, kuri pradeda rastis nuo pat vaikystės. Kaip kūdikio gugavimas ilgainiui virsta suprantamais žodžiais ir sakiniais, taip ir beformės, beprasmės, atsitiktinės keverzonės popieriaus lapuose ikimokyklinukui augant ūmai prasiskleidžia spalvotais veidais, žmonių, gyvūnų, augalų figūromis, įgyja prasmę. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja.
Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus. Tiek iš spalvinimo, tiek iš piešimo galima daug sužinoti apie vaiką.
Vaikų piešimo raidos etapai
Metų vaikams daug labiau rūpės pieštuką pakramtyti, nei juo piešti. Tam, kad vaikas imtų piešti, tėvai turi parodyti kaip tai daryti ir atėjus laikui vaikas pats bandys palikti pirmąją žymę popieriaus lape. Piešimas iš pradžių primena keverzonę. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos.
Pirmosios piešimo pamokos daugiau bandymas sužinoti, ką pieštukas gali. Mažylis eksperimentuoja ir bando kopijuoti jus. Vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Nors jums tai smulkmena, bet vaikui tai didelis žingsnis. Šie judesiai labai svarbūs, nes tai reiškia, kad jūsų vaikas tuoj išmoks piešti apskritimą.
Pamažu žaisdami su brūkšneliais vaikas jau išmoksta valdyti pieštuką, jį atitraukti ir vėl priglausti kada reikia. Liaunasi piešti apskritimo formas ir pradeda piešti linijas, zigzagus, kitaip tariant, mokosi piešti atskirus daiktus, kuriems pamažu duos pavadinimus. Tai puikus tarpsnis, kada vaiko piešimo raida prabyla.
Dažniausiai vaiko pirmasis piešinys yra saulė, medis. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta vaizduoti žmogeliukus, kurių galvos labai didelės, o kūnas mažas. Jie žmogų vaizduoja iš pagrindinių detalių - galvos ir kūno. Vaikai daugiau dėmesio suteikia žmogaus galvai, o kūnui daug reikšmės neteikia. Psichologai šį reiškinį analizuoja ne dėl to, kad vaikui dar trūksta piešimo įgūdžių, o dėl to, kad piešiamo žmogaus galva daug didesnė, nes vaikas piešdamas dažniausiai vaizduoja suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo daug didesnė ir įspūdingesnė. O kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi.
Po kurio laiko, kai vaiko pasitikėjimas savimi augs, vaikas žmogaus kūną pieš didesnį su daugiau detalių. Ties 5 metais atsiranda rankos, kojos, drabužiai. Piešiniuose imama vaizduoti šeima. Vaikai pirmiausiai piešti pradeda tas kūno dalis, kurios jam labiausiai įsimena. Su kiekvienu piešiniu atsiras vis daugiau detalių.
Prasideda naujas piešimo etapas, kada vaikas piešiniuose jau demonstruoja savo intelektą. Jis ima vaizduoti savo dienos išgyvenimus, pomėgius. Piešimas tampa tarsi dienoraštis, kuriame vaikas užrašo savo svajas, mintis. Vaikai stengiasi pavaizduoti tikrus įvykius, kurie nutiko jo gyvenime. Piešdami daiktus vaikai bando parodyti ir jų kitas puses, kad kėdė turi keturias kojas, upė bėga žeme. Kadangi jie nežino, kaip vaizduojama perspektyva, jų piešiniai atrodo išskėsti, statūs.
Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti. Formaliųjų operacijų stadijoje (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus), augant vaikui, piešinys sudėtingėja (maždaug iki 16 m.), nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus.
Kaip „skaityti“ vaiko piešinius: elementų analizė
Kai vaikas pradeda piešti, jau galima bandyti tuos piešinius interpretuoti. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą.
Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Labai daug informacijos apie vaiką suteikia piešinio dydis, formatas, kurioje lapo dalyje jis piešia, piešinio linijų pobūdis ar pasirenkamos spalvos.
Nors kiekvienas vaiko piešinys yra unikalus, yra keletas bendrų elementų, kuriuos analizuojant galima daryti tam tikras išvadas.
Spalvos
Spalvos yra vienas iš svarbiausių piešinio elementų. Jos gali atspindėti vaiko emocijas ir nuotaikas. Mažesni vaikai dažnai naudoja spalvas intuityviai, be gilios simbolinės reikšmės, o vyresni vaikai gali pasirinkti spalvas sąmoningiau, norėdami išreikšti tam tikrą emociją ar idėją. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.
Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Tačiau, atkreipiant dėmesį į pasirinktas spalvas - vaikai mėgsta ryškias, o jei mažasis linkęs rinktis juodą pieštuką - nereikia pulti nerimauti. Tačiau jei tamsių spalvų pasirinkimas ilgai nekinta, o piešinių turinys atspindi liūdesį arba agresiją, svarbu su juo pasikalbėti apie tai, ką jis nupiešė, kas čia pavaizduota, kas vyksta, kaip jo pavaizduoti žmogeliukai ar kitos būtybės jaučiasi, ko jie norėtų ar ko jiems trūksta.
Figūros ir dydžiai
Piešiamų figūrų dydis ir proporcijos taip pat gali daug pasakyti apie vaiko savijautą ir santykius su aplinka. Pavyzdžiui, didelės figūros gali reikšti pasitikėjimą savimi, dominavimą ar poreikį atkreipti dėmesį. Mažos figūros gali rodyti nedrąsumą, baimę, menką savivertę ar jausmą, kad vaikas yra nereikšmingas. Iškreiptos proporcijos gali atspindėti vaiko vidinius konfliktus, nerimą ar nesaugumą. Žmonių piešimas be rankų gali reikšti sunkumus bendraujant arba agresijos baimę. Pernelyg didelės galvos gali reikšti susitelkimą į intelektą ar fantazijas.
Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Lapo dydis išduoda, kokią vietą vaikas jaučiasi šeimoje užimantis. Jei galėdamas rinktis pirmenybę teikia mažiems lapams, greičiausiai nepasitiki savimi. Didelis formatas išduoda arba didelį vaiko pasitikėjimą, arba bandymą atsverti menkavertiškumo jausmą.
Figūrų dydis taip pat atspindi jų svarbą. Jei save vaikas piešia labai mažytį, smulkų, greičiausiai jaučiasi nesvarbus. Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais.
Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Kita vertus, svarbu nepulti visko apibendrinti ir atsižvelgti į kontekstą, mat kurio nors šeimos nario „pamiršimas“ gali būti situacinis ar tik laikino konflikto pasekmė.
Linijos ir potėpiai
Linijų stiprumas, kryptis ir kokybė taip pat yra svarbūs analizės elementai. Stiprios, ryškios linijos gali reikšti energiją, pasitikėjimą savimi ar agresiją. Silpnos, neryškios linijos gali rodyti nedrąsumą, nerimą ar nuovargį. Trūkčiojančios linijos gali atspindėti nerimą, baimę ar vidinį konfliktą. Aštrios linijos gali būti susijusios su agresija ar pykčiu. Apvalios linijos gali reikšti švelnumą, jautrumą ir harmoniją.
Ištisa, nenutrūkstanti piešinio linija rodo stabilią, ramią emocinę būseną. Netolygi, trūkinėjanti - abejones, nerimą. Jei piešdamas vaikas stipriai spaudžia pieštuką ar kreidelę, tai rodo, kad greičiausiai yra aktyvus, energingas, o gal supykęs arba kažkuo labai susidomėjęs. Jei linija silpna, neaiški, vaikui trūksta pasitikėjimo, abejoja, o gal jaučiasi pavargęs. Jei piešia labai kruopščiai, tvarkingai, tai rodo, kad siekia būti tobulas, save labai kontroliuoti.
Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Jei vaikas piešia itin preciziškai, stengiasi viską atlikti kuo tiksliau, tikroviškiau ir prie piešinio sugaišta labai daug laiko, gali būti, kad jis patiria spaudimą būti tobulam, yra pernelyg kontroliuojamas ar spaudžiamas. Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo.
Erdvės naudojimas
Kaip vaikas naudoja piešinio erdvę, taip pat gali būti informatyvu. Piešimas viršutinėje lapo dalyje gali reikšti optimizmą, fantazijas ar siekį aukštesnių tikslų. Piešimas apatinėje lapo dalyje gali rodyti pesimizmą, baimę ar susitelkimą į materialius dalykus. Piešimas lapo centre gali reikšti saugumą, stabilumą ir susitelkimą į save. Piešimas viename kampe gali rodyti nedrąsumą, baimę ar norą pasislėpti. Taip pat ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus.
Jei svarbiausius objektus vaikas išdėsto viršutinėje lapo dalyje, tai rodo, kad yra smalsus, trokšta žinių. Ore pakibęs piešinys gali rodyti, kad vaikas skrajoja padebesiais, yra svajotojas, atitrūkęs nuo tikrovės. Jei svarbiausi herojai ir objektai „sutupdyti“ lapo apačioje, tai rodo, kad vaikas orientuojasi į praktinę veiklą, siekia tikrovės pažinimo. Jei piešinys pasislinkęs į kairę, gali reikšti, kad vaikas nesugeba „paleisti“ praeities, t. y. kažkoks praeities įvykis yra prikaustęs visą jo dėmesį ir jėgas, trukdo pažinti dabartį.
Simboliai
Kai kurie simboliai vaikų piešiniuose turi bendrą reikšmę. Saulė dažnai simbolizuoja džiaugsmą, šilumą ir gerovę. Namas gali reikšti saugumą, šeimą ir prieglobstį. Medis gali simbolizuoti augimą, stiprumą ir gyvybingumą. Gyvūnai gali atspindėti vaiko charakterio bruožus ar emocijas. Pavyzdžiui, jei vaikas piešia gyvūnus, nors šeima jų neturi, gali būti, kad vaikui trūksta šilumos, pastovaus ryšio. Yra teorijų, teigiančių, kad saulė piešinyje taip pat reiškia šeimos narius. Jei saulė atsiduria kairėje lapo pusėje, ji reiškia mamą, jei dešinėje - tėtį, centre - patį vaiką. Kuo spinduliai didesni, ilgesni, tuo didesnė yra mamos ar tėčio įtaka vaikui.
Vaikų piešinių interpretacija: atsargumas ir profesionalumas
Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Vaikų piešinius paprastai vertina tik patyrę šios srities specialistai - psichologai ar dailės terapeutai. Piešinys - tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Tačiau, svarbu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad šios idėjos, kaip ir daugelis kitų psichologijos moksle, nėra vienareikšmės.
Tyrinėtojai, kalbant labai apibendrintai, yra susibūrę į dvi gyvybingas minties stovyklas. Viena iš jų atkakliai tvirtina, kad vaikų piešiniai - prasmingi ir tebėra nepakankamai įvertinti ir analizuojami, kita - kad jie sureikšminti nepagrįstai ir nepelnytai, kad juose ieškoma prasmių, kurių ten nėra ir būti negali, o per daug atidžiai tų prasmių ieškant - nesunku suklysti.
Šiame straipsnyje mes laikomės pirmiau išsakytos pozicijos, pasak kurios, piešdamas vaikas tuo pačiu metu pasakoja istoriją, perdirba kasdienę patirtį. Ir nors vaikai retai skiria daug laiko, kad išdailintų ir ištobulintų savo piešinius-istorijas, tuo metu, kai jie įsijautę „dirba“ prie popieriaus lapo, sudeda į darbelį visas tuo metu aktualias emocijas ir patirtis.
Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai.
Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas. Tuo tarpu populiariojoje spaudoje pasirodančios spekuliacijos apie tai, ką reiškia viena ar kita vaiko piešinio detalė, gali suklaidinti tėvus, sukelti jiems nepagrįsto nerimo, vesti prie neteisingų išvadų. Jei Jums kelia didelį nerimą Jūsų vaiko piešiniai, susitikite pasikalbėti apie juos su vaikų psichologu, nesiimkite diagnozuoti patys. Psichologui pasakyti kažką labai konkretaus ir tikro apie vaiką, kurio jis niekada nematė, o turi tik jo piešinį, yra vargiai įmanoma. Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių.
Reikia nepamiršti, kad ta pati piešinio ypatybė gali reikšti visiškai skirtingus dalykus, kai kalbame apie du skirtingus vaikus, turinčius savitą gyvenimo istoriją, patirtį, aplinką ar žiūrinčius skirtingus animacinius filmukus, vartojančius ir spalvinančius skirtingas knygeles. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti.
Karantinas - visiems nelengvas metas, kai reikia ne tik mokytis, bet ir susirasti papildomų veiklų namuose. Viena iš jų vaikams neretai būna piešimas, spalvinimas. Pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. „Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad piešimui reikia gabumų, o kai jų nėra, neverta net pradėti mokytis, nei mokyti to kitus. Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Piešimo, kaip ir visų kitų dalykų, turėtų būti mokoma(si) sistemingai ir nuosekliai“, - pažymi R. Juknevičienė. „Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). O kai kurie daiktai yra tiesiog vientisa geometrinė forma, pavyzdžiui, sviedinys, obuolys, saulė ir kai kurie kiti daiktai“, - pastebi R. Juknevičienė. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.
Piešinių pavyzdžiai ir jų interpretacijos
Gedo (7 m.) piešinys ir jo interpretacija
„Į akis krinta kampuotos, aštrios, aukštyn kylančios linijos, daug raudonos spalvos, daug veiksmo. Pirmieji klausimai autoriui ir būtų tokie: „Kas čia vyksta?“, „Ką veikia visi šie žmogeliukai?“, „Ką jie nori padaryti?“, „Kaip jie jaučiasi?“, „Ką galvoja?“. Atrodo, kad Gedas yra labai energingas, stiprus, veržlus ir atkaklus berniukas, o šie klausimai galėtų atskleisti šiuo metu jam rūpinčius dalykus, jo tikslus. Piešinyje svarbiausias yra veiksmas, tai svarbiau nei išbaigtas piešinys, detalės. Veržliai pasakojama kažkokia istorija, atrodo, kad vyksta kova. Kyla grėsmė net saulei! Norisi klausti: „Su kuo tu dažniausiai kovoji?“, „Ko sieki?“, „Kodėl?“ Kai kurios figūros piešinyje neatpažįstamos, svarbu būtų sužinoti, kas tai, kam jų reikia. Gali būti, kad šis siužetas yra bent iš dalies nulemtas neseniai matyto filmo.“
Guostės (11 m.) piešinys ir jo interpretacija
„Piešinys labai spalvingas ir išbaigtas. Matyti, kad mergaitė stengėsi ir stropiai dirbo. Piešinio siužetas originalus, netikėtas: gėlėtoje pievoje matome svajingai galvą pakreipusį šuniuką, virš kurio debesėliai neša vaivorykštę, kampe į dangų kyla trys spalvoti balionai. Atrodo, kad mergaitei būdinga laisva minties raiška, polinkis svajoti ir fantazuoti, atitrūkti nuo tikrovės. Norisi paklausti: „Ką šuniukas veikia? Kaip jis jaučiasi? Kas juo rūpinasi? Ar jis turi draugų?“ Balionų grupė tikriausiai atspindi šeimos sudėtį ar kitą mergaitei artimą ir svarbią grupę.“
Kaip skatinti vaiko kūrybiškumą ir bendrauti apie piešinius
„Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“. Tai leis jums apsaugoti sienas, o vaikui - padės tobulėti, juolab, kad technologijų amžiuje vis mažiau progų ir galimybių lavinti sudėtingesnius pirštų judesius nei tik braukymas per ekraną“, - tvirtina I. Būdvytytė. Tėvai ir pedagogai, paklausti, kuo jiems patinka ši vaiko veikla, paprastai pateikia vieną ar kelis iš tokių tipiškų atsakymų: piešdamas ikimokyklinukas lavina smulkiąją motoriką, miklina ranką, kas praverčia mokantis rašyti; piešiant skatinamas vaiko kūrybiškumas, stiprinami savikontrolės įgūdžiai, piešiniuose jis gali išreikšti jausmus. Be to, piešdamas vaikas yra užsiėmęs, jaučia malonumą, pasitenkinimą ir tol, kol piešia, prikrečia namuose ar darželyje mažiau „eibių“; suaugusieji tuo metu gali „atsipūsti“, imtis kokių nors reikalų. Piešiantys vaikai nebūtinai leidžia laiką vieni, jei piešiama grupėje vaikų, tuo pat metu ikimokyklinukai bendrauja: šnekasi, domisi vienas kito piešiniais, dalijasi kreidelėmis, pieštukais, trintukais ir kitomis priemonėmis, tad lavėja vaikų socialiniai įgūdžiai.
Kitas svarbus aspektas - tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi. Jei jis vis piešia kelis jau gerai „išmoktus“ objektus ir laikosi kelių šabloniškų variantų arba apskritai nenori piešti ir vis prašo jūsų tai padaryti už jį, panašu, kad vaikui trūksta pasitikėjimo savo jėgomis - jam nedrąsu eksperimentuoti. „Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti. Svarbu nekritikuoti vaiko piešinių ar gebėjimų, nes tai slopina kūrybiškumą“, - pastebi psichologė.
Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, atraskite jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Kalbėkitės su vaiku apie jo piešinius, neinterpretuokite jų patys, geriau klauskite įvairiausių klausimų, leiskite vaikui pavadinti nupieštus dalykus, sukurti apie juos istorijas. Būkite patenkinti tuo, ką vaikas papasakoja, net jei pradžioje jo pasisakymai itin trumpučiai. Ilgainiui, vaikui matant, kad Jums įdomu, šie pasisakymai ilgės, darysis turtingi detalių.
Galėsite pastebėti, kad vaikas tą patį piešinį po kelių dienų ims aiškinti jau kitaip. Vadinasi, jo pasaulio matymas pasikeitė. Kita vertus, pasitaiko, kad pasakojimas apie piešinį nesikeičia ilgą laiką ir būna stebėtinai pastovus. Venkite kritikuoti savo vaiko piešinius, niekada neleiskite sau suplėšyti ar išmesti vaiko darbelio, jis talpina daug daugiau nei vien spalvas, linijas, figūras. Jame - vaiko mintys, jausmai, išgyvenimai, jo asmenybė, ir dažnai - dovana Jums.
Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais, nevertinti vaiko darbų pagal suaugusiųjų meno standartus, nesiūlyti vaikams piešimo technikų. Suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis. Toks suaugusiųjų komentarų nenukreiptas ir neformuojamas piešimas virsta dideliu nuotykiu ir vaikui, ir stebinčiam suaugusiajam. Kitu atveju atsiranda rizika gauti daug taisyklingos formų katinų, nupieštų taip, kaip patys išmokėte, kuriuos vaikas pieš, norėdamas Jus pradžiuginti. Tą akimirką, kai vaikas pradeda piešti „taip, kaip reikia“, „pagal taisykles“ - langas į jo pažinimą per piešinį gerokai prisiveria.
Leiskite savo vaikui Jus savaip nustebinti, palikite plačią erdvę „kūrybingumo langui“ vertis, pripažinkite vaiko piešinių vertę. Prisiminkite, kad vaikams yra nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai reiškia, kad Jūs esate laukiamas palaikyti vaikui kompaniją jo piešimo kampelyje, tai stiprina Jūsų tarpusavio ryšį.
Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite. Popieriaus lape galima net sukurti kokią būtybę ar superherojų, kuris galėtų apginti nuo visokių siaubų.
Jei matote, kad Jūsų vaikas kurią nors dieną yra liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti Jums, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti. Yra pastebėta, kad piešiant ir žaidžiant vaikams būna lengviau pasikalbėti apie išgyvenamus sunkumus. Kai kurie suaugusieji netgi juokauja, kad spalvinimas ir piešimas darbo dienos pabaigoje padeda jiems patiems sumažinti stresą, pailsėti.
Anot psichologės, piešiniai išties gali ne tik atskleisti mažųjų baimes ir norus, bet ir atspindėti, kokią profesiją pasirinktų užaugę. „Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs“, - patirtimi dalijasi I. Būdvytytė.
Vaikų piešinių išsaugojimas ir eksponavimas
Laikui bėgant, daugybė piešinių gali išblukti, būti apgadinti ar tiesiog likti pamiršti stalčiuje. Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Pastarieji, nenorėdami įžeisti atžalos, darbelius kaupia, kol vieną dieną supranta, jog visos vaikystės piešinių išsaugoti nepavyks. O jei vaikų namuose yra dar ne vienas, krūva iš tiesų susidaro nemenka.
Yra daugybė būdų, kaip išsaugoti ir eksponuoti vaiko piešinius. Paskirkite tuščią sieną vaiko darbams eksponuoti arba įtempkite skalbinių virvelę ir ant jos segtukais kabinkite vaiko piešinius. Kas kiek laiko atnaujinkite mažojo menininko kūrinių galeriją, leisdami vaikui pačiam pasirinkti kuriuos piešinius jis norėtų pakeisti naujais. Jeigu nenorite rėminti piešinio, tačiau trokštate kasdien jį matyti ant kambario sienos, perkelkite jį ant fotodrobės. Nuskenuokite išradingiausius vaiko piešinius ir panaudokite juos kaip darbalaukio fonus savo kompiuteriuose. Galite sukurti ir puikias atvirutes įvairioms progoms, juk skaitmeninis formatas puikiai išlaiko piešinio kokybę. Laminuodami savo vaiko piešinius, paversite juos žaismingais padėkliukais jūsų pietų stalui. Nuskenuokite ar nufotografuokite savo vaikų kūrybą ir sudėkite ją į fotoknygą - taip kokybiškai išsaugosite pačius gražiausius darbus.
O ar prisimenate, kai būdami maži mėgdavote piešti knygų paraštėse ar savaip papildyti knygų iliustracijas? Sukurkite vaikui spalvinimo knygelę iš jo piešinių arba patys sugalvokite linksmą istoriją ir nupieškite jos kontūrus. Tikimės, kad neslėpsite vaiko piešinių dėžėse, o pasidalinsite jų kūrybingumu su pasauliu!
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
