Kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą rytais? Išsamus žvilgsnis į priežastis ir pagalbos būdus

„Nenoriu į mokyklą“ - frazė, kurią bent kartą yra ištaręs beveik kiekvienas vaikas. Kartais tai paprastas nuovargis ar nenoras keltis anksti. Tačiau kartais už šių žodžių slypi kur kas rimtesnės priežastys - emociniai sunkumai, patyčios ar net nerimo sutrikimai. Kaip atskirti, kada tai - natūrali reakcija, o kada jau signalas, kad vaikui reikia pagalbos?

Dažni tėvų išgyvenimai ir vaikų pasakojimai

Daugelis tėvų susiduria su situacija, kai rytais vaiką išleisti į mokyklą tampa tikru iššūkiu. Mūsų skaitytojų patirtys atskleidžia įvairias šio nenoro priežastis ir gilumines problemas.

„Tik šiandien ryte pastebėjau, kad ji neskuba rengtis: paraginau paskubėti, o ji pradėjo verkti, nes nenori į mokyklą. Ne juokais susirūpinau, prisėdusi paklausiau, kodėl. Ji atsakė bijau mokytojos, nes ji ant mūsų kartais šaukia, kai nesuprantam.“ Taip pat dukra prasitarė, kad vaikai nenori su ja bendrauti. „Beje, dukra nėra klasės pirmūnė, bet mokosi ir labai stengiasi. Ji tiesiog bijo net nedidelės nesėkmės, kad mokytoja neaprėktų. Ji dar prasitarė, kad klasės draugė ją pavadino kvailele ir nuo to karto ir kitos nenorinčios bendrauti. Ji dėl to labai išgyvena ir jautriai reaguoja.“

Kitos mamos istorija taip pat atskleidžia panašias, tačiau dar intensyvesnes, rytines dramas: „Mano pirmokas nenori eiti i mokykla. Jau is paties ryto - asaru upeliai. "Nesikelsiu, nesirengsiu, i mokykla neisiu!". Mokykloje -isikimba i mane ir nebepaleidzia. I klase neina. Man paciai kiekvienas rytas - kosmaras. Bijau pagalvoti apie pirmadieni. Ateinam i mokykla, o vaikas manes nepaleidzia. Tada subega mokytojos, ukvedes, valytojos - atplesia ta vaika nuo manes jega. Jis draskosi, rekia, ant grindu griuna, kol as pradingstu is akiracio. Po to nusiramina. Veliau mokykloje neverkia, pamokose dalyvauja normaliai, o i prailginta dienos grupe eina netgi labai noriai. Jau turi susirades draugu. Bet sita isterija kiekviena ryta darosi tiesiog nepakeliama. Ir kuo toliau, tuo blogiau. Pries tai jis lanke darzeli - jokiu problemu nebuvo. Kodel dabar? Kalbuosi su juo labai daug, kodel jam mokykloje blogai. Bet jokios priezasties nustatyti nepavyksta. Pats vaikas sako: "Bijau", bet ko konkreciai bijo - pasakyti nesugeba. Pokalbiai nepadeda, bausmes nepadeda. Pazada neverkti ir mane paleisti, bet kai ateina issikytimo momentas, jam issijungia bet koks mastymas - isikimba i mane ir i asaras. Mielos mamos, gal kam teko susidurti su tokia problema?“

Vienos mamos pažįstamos vaikinukui lygiai taip pat buvo 1 klasėje, eidavo su ašaromis. „Kad ir kaip tėvai ieškojo priežasčių, tiksliai nustatyti nepavyko. Mama net pamokose dalyvavo, deja... Praėjus keliems mėnesiams, pritrūkę tėvai kantrybės, vaika perkėlė į kitą mokyklą.“

Kada nenoras eiti į mokyklą yra normalus?

Tam tikrais raidos etapais ar situacijose nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis reiškinys. Svarbiausia - atkreipti dėmesį, ar tai pavienės situacijos, ar ilgai trunkantis ir stiprėjantis pasipriešinimas.

Po atostogų ar ilgesnio laisvo laikotarpio

Po vasaros, žiemos atostogų ar net ilgo ligos laikotarpio vaikui reikia laiko vėl „įsivažiuoti“ į rutiną. Atostogų metu:

• vėliau einama miegoti,
• daugiau laiko skiriama žaidimams,
• mažiau struktūros ir pareigų.

Sugrįžimas į ankstyvą kėlimąsi, pamokų grafiką ir atsakomybę gali sukelti natūralų pasipriešinimą. Tai ypač ryšku pirmosiomis savaitėmis po ilgesnių atostogų. Vaikas gali sakyti: „Nenoriu keltis.“ „Mokykla nuobodi.“ „Kodėl atostogos taip greitai baigėsi?“ Tokiais atvejais dažniausiai pakanka kelių dienų ar savaitės, kol organizmas ir emocijos prisitaiko prie ritmo.

Pirmokams ir penktokams (pereinamieji laikotarpiai)

Tam tikri mokyklos etapai natūraliai kelia daugiau įtampos. Pirmokai patiria:

• atsiskyrimą nuo tėvų,
• naują socialinę aplinką,
• pirmą rimtesnę atsakomybę,
• taisyklių ir struktūros gausą.

Net jei vaikas išoriškai atrodo drąsus, viduje gali vykti dideli pokyčiai. Adaptacija paprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Penktokai ar septintokai susiduria su:

• perėjimu į aukštesnę pakopą,
• daugiau mokytojų,
• sudėtingesne mokymosi programa,
• didesniais akademiniais lūkesčiais.

Tai laikotarpis, kai vaikas gali pasijusti pasimetęs ar mažiau pasitikintis savimi. Trumpalaikis nenoras eiti į mokyklą šiuo metu dažnai yra reakcija į pokyčius, o ne rimtas signalas.

Prieš kontrolinius ar atsiskaitymus

Lengvas nerimas prieš testus, atsiskaitymus ar viešą pristatymą - visiškai normalus. Tai rodo, kad vaikui rūpi jo rezultatai ir jis jaučia atsakomybę. Vaikas gali:

• būti tylesnis nei įprastai,
• daugiau mokytis,
• skųstis lengvu pilvo maudimu ar įtampa.

Tokiais atvejais svarbu ne panaikinti nerimą, o padėti jį suvaldyti: priminti, kad klaidos - mokymosi dalis, pabrėžti pastangas, o ne tik rezultatą, padėti susiplanuoti pasiruošimą. Nerimas tampa problema tik tada, kai jis per stiprus ir trukdo funkcionuoti.

Kartais - tiesiog bloga nuotaika

Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi dienų, kai:

• jaučiasi pavargę,
• susipyko su draugu,
• blogai miegojo,
• tiesiog „nenusiteikę“.

Vienkartinis nenoras eiti į mokyklą nebūtinai reiškia rimtą problemą. Svarbiausia - stebėti, ar tai kartojasi dažnai ir ar stiprėja. Jei kitą dieną vaikas jaučiasi gerai ir noriai grįžta į įprastą ritmą, greičiausiai tai buvo laikina emocinė būsena.

Kas padeda tokiose situacijose?

Kai nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis, dažniausiai pakanka paprastų, bet nuoseklių veiksmų:

• Aiški rutina: Reguliarus miego režimas, pastovus rytinis ritmas ir iš anksto suplanuotas vakaras sumažina rytinį stresą.
• Palaikantis pokalbis: Užuot moralizavus, verta paklausti: „Kas šiandien labiausiai neramina?“ „Kaip galėčiau tau padėti?“
• Švelnus paskatinimas: Kartais užtenka priminti, kad sunkūs jausmai praeina. Galite susitarti dėl mažo malonaus dalyko po mokyklos - bendro pasivaikščiojimo ar mėgstamos veiklos.

Kada nenoras eiti į mokyklą gali būti pavojaus ženklas?

Jei nenoras eiti į mokyklą tampa nuolatiniu ir intensyviu, verta atidžiau įsižiūrėti. Psichologė Aušra Mockuvienė teigia, kad pirmasis indikatorius, parodantis vidinę pradinuko būklę, apie kurią jis dar nemoka papasakoti žodžiais, yra jo elgesys. Visiems vaikams pasitaiko dienų, kai pasikeičia nuotaika, pritrūksta miego ar neramina konfliktas su draugu, tačiau jei liūdesys, pyktis, sudirgimas tampa nuolatiniais vaiko palydovais, tai rodo, kad jo viduje vyksta kažkas rimto.

Atkreipkite dėmesį į šiuos signalus:

1. Dažni „pilvo skausmai“ ar galvos skausmai rytais: Jei simptomai pasireiškia tik darbo dienomis ir dingsta savaitgaliais - tai gali būti nerimo ženklas.
2. Ašaros, panikos priepuoliai, stiprus pasipriešinimas: Jei vaikas verkia, slepiasi, atsisako apsirengti ar fiziškai priešinasi - situacija rimtesnė nei paprastas nenoras.
3. Staigus pažymių ar elgesio pasikeitimas: Vaikas gali tapti uždaresnis, dirglesnis, prarasti susidomėjimą mėgstamomis veiklomis.
4. Užuominos apie patyčias: Net ir subtilūs komentarai („man ten niekas nepatinka“, „visi iš manęs juokiasi“) turi būti vertinami rimtai.
5. Miego ir apetito sutrikimai: Nerimas dažnai pasireiškia per kūną.

Tokiu atveju uždari vaikai dar labiau užsisklendžia, atsiriboja, aktyvesni slopinančias emocijas gali išreikšti per pyktį, stumdymąsi ir pan.

Galimos nenoro eiti į mokyklą priežastys

Nenoras eiti į mokyklą beveik niekada neatsiranda „iš niekur“. Už šio pasipriešinimo dažnai slypi konkrečios emocinės ar socialinės priežastys. Svarbu suprasti, kad vaikas ne visada geba aiškiai įvardyti, kas vyksta - jis dažnai tiesiog jaučia įtampą, baimę ar diskomfortą. Psichologas ir Kauno jaunimo mokyklos direktorius Tomas Lagūnavičius apie galimas priežastis pasakoja išsamiau.

Patyčios ir socialinė izoliacija

Viena dažniausių priežasčių - patyčios. Jos gali būti:

• atviros (įžeidinėjimai, pravardžiavimas),
• paslėptos (ignoravimas, išskyrimas iš grupės),
• virtualios (patyčios socialiniuose tinkluose).

Vaikas gali: vengti kalbėti apie konkrečius žmones, sakyti, kad „niekas su manimi nebendrauja“, grįžti iš mokyklos prislėgtas ar sudirgęs. Kartais problema ne aktyvios patyčios, o socialinė izoliacija - vaikas neranda vietos klasėje, jaučiasi „kitoks“, neturi artimų draugų. Tokiais atvejais mokykla tampa emocinio nesaugumo vieta. Klasės draugai. Būti erdvėje, kurioje neturi bendraminčių ar draugų - nesmagu. Vaikui svarbu rasti bent vieną draugą dideliame būryje. Jeigu jis yra ignoruojamas kitų, nebendrauja, mokykla jam asocijuojasi su nejaukia vieta, į kurią sugrįžti nesinori. Patyčios. Tai gali būti viena rimčiausių priežasčių, nes vaikas patyręs, užgauliojimus ir įžeidinėjimus, grįžti į tą patį užburtą patyčių ratą jokiu būdu nenori.

Per didelis akademinis spaudimas

Kai kuriems vaikams didžiausias stresas kyla ne dėl santykių, o dėl mokymosi rezultatų. Spaudimas gali būti: iš mokyklos (aukšti reikalavimai), iš tėvų (lūkesčiai būti geriausiu), iš paties vaiko (perfekcionizmas). Vaikas gali bijoti: suklysti, gauti prastesnį pažymį, „nuvilti“. Ilgainiui baimė nesusidoroti gali tapti stipresnė nei motyvacija. Tokiu atveju nenoras eiti į mokyklą tampa būdu išvengti nesėkmės jausmo. Už vaiko sugebėjimus didesni mokyklos keliami reikalavimai. Negebėdamas arba nespėdamas įvykdyti aukštų reikalavimų ir už tai pelnydamas tėvų bausmes, užsitraukdamas pedagogų nepasitenkinimą, vaikas taip pat nenorės mokytis.

Konfliktas su mokytoju

Net vienas sudėtingas santykis su mokytoju gali stipriai paveikti vaiko savijautą. Jei vaikas jaučiasi: nesuprastas, neteisingai vertinamas, viešai kritikuojamas, jis gali pradėti vengti konkrečių pamokų ar visos mokyklos. Vaikai retai tiesiai sako: „man blogi santykiai su mokytoju“. Dažniau girdime: „ji manęs nemėgsta“, „jis visada prie manęs kabinėjasi“. Svarbu šias frazes vertinti rimtai ir pasidomėti situacija. Mokytojų savybės. Visi esame skirtingi žmonės, todėl interesų konfliktai - neišvengiami. Gali nutikti taip, kad mokinys mokytojo tam tikrų savybių nepriima. Tačiau mokykloje bendravimo išvengti vienam su kitu nepavyks.

Nerimo ar depresijos simptomai

Kartais nenoras eiti į mokyklą susijęs ne tiek su pačia mokykla, kiek su vaiko vidine būsena. Nerimo požymiai gali būti: dažni fiziniai simptomai (pilvo, galvos skausmai), stipri baimė būti vertinamam, socialinis vengimas. Depresijos požymiai: nuotaikos prislėgtumas, energijos stoka, interesų praradimas, atsiribojimas nuo draugų. Tokiu atveju mokykla tampa per dideliu emociniu iššūkiu. Vaikui tiesiog per sunku susidoroti su kasdienėmis užduotimis.

Mokymosi sunkumai ir žemas pasitikėjimas savimi

Kartais problema slypi ne motyvacijoje, o gebėjimuose. Nediagnozuoti mokymosi sunkumai (pvz., skaitymo, rašymo, dėmesio koncentracijos) gali sukelti nuolatinį nesėkmės jausmą. Vaikas gali: vengti skaityti garsiai, lėtai atlikti užduotis, tapti dirglesnis per pamokas. Jei kiekviena diena mokykloje primena kovą, natūralu, kad vaikas ims jos vengti. Kai vaikas savimi nepasitiki, mokykla gali atrodyti kaip nuolatinis vertinimo laukas. Lyginimasis su kitais, baimė pasirodyti „prastesniu“ ar būti išjuoktam gali kelti stiprų vidinį spaudimą. Tokie vaikai dažnai: sako „man nepavyks“ dar nepradėję, greitai pasiduoda, labai jautriai reaguoja į kritiką. Nenoras eiti į mokyklą gali būti bandymas išvengti situacijų, kuriose jaučiamasi nepakankamai gerai. „Mokytis sunku“. Bent jau nelengva - ir tai yra tikra tiesa. Kai dalykas tampa nesuprantamas, jis ima atrodyti ir nuobodus. Jeigu vaikui nesiseka, natūralu, kad jis ima blogiau save vertinti. Nusivylimas dėl nemokėjimo. Dažna ugdymo įstaigų problema - vaikai neturi įgūdžių analizuoti informacijos. Taigi mokinys nemokėdamas dirbti pamokoje nusivilia savimi, pradeda nebepasitikėti ir užpildyti spragų nenori.

Kai vaikas pats negali paaiškinti

Labai svarbu suprasti: vaikas ne visada suvokia ar geba žodžiais įvardyti tikrąją priežastį. Jis gali sakyti „tiesiog nenoriu“, nors viduje vyksta sudėtingi emociniai procesai. Mažesni vaikai dažniau savo emocijas išreiškia per kūną (skausmai, nuovargis), o paaugliai - per užsisklendimą ar dirglumą. Todėl svarbiausia ne ieškoti „greito atsakymo“, o kantriai stebėti, kalbėtis ir kurti saugią erdvę, kurioje vaikas jaustųsi išgirstas.

Kitos priežastys, kodėl vaikas gali nenorėti eiti į mokyklą

Kauno jaunimo mokyklos direktorius Tomas Lagūnavičius įvardija ir daugiau priežasčių:

• Vaiko gyvenimo filosofija kitokia: Šiandien madinga pasakoti sėkmės istorijas, kuriose akcentuoja, jog kuriant sėkmingą gyvenimą - nebūtina baigti vidurinės mokyklos. Jiems kyla klausimas, kodėl reikia lankyti mokyklą, jei karjeros aukštumų galima pasiekti be diplomo?
• Jis randa sau prasmingesnės veiklos: Jeigu jūsų atžala domisi kitomis sritimis, pavyzdžiui, mechanika, IT ir žino, kad mokykloje niekas jam nepapasakos apie tai plačiau, kyla klausimas, kodėl reikia gaišti savo laiką? Gal jis mano, kad ugdymo įstaiga jo neparuoš realiam gyvenimui?
• Asocialus gyvenimas: Jeigu vaiko aplinkoje niekam nerūpi mokymasis, jeigu draugai nelanko pamokų - nesitikėkite iš jo kitokio elgesio. Aplinkos pavyzdys turi labai didelę įtaką vaiko mąstymui, vertybėms, prioritetams.
• Neįdomu: Paaugliui mokymasis gali būti nuobodus ir tai normalu. Galbūt mokykloje jis negali išreikšti savęs, negali užsiimti kūryba ar savirealizacija. „Mokytis nuobodu“. Taip, vienuolikos metų vaikui mokslai dažniausiai didelio susidomėjimo nekelia. Esmė ta, kad medžiaga būna dėstoma tikrai nuobodžiai (gal ir ne visada, bet labai dažnai), be jokio kūrybiškumo. Kitaip tariant, tai - sausa teorija, kurią reikia iškalti. Daug kas priklauso nuo mokytojų.
• Nėra galimybės išsiskirti: Yra vaikų, kurie nori būti unikalūs savo įvaizdžiu: drabužiais, aksesuarais. Todėl uniformos mokykloje jiems tarsi asmenybės suvaržymas. Uniformos yra gerai, nes ji sumažina varžybų (turto atžvilgiu) grėsmę, bet asmenybės kūrimas irgi svarbus paauglio gyvenime.
• Monotonija ir stresas: Monotonija prasidėjus besimokant - demotyvuoja vaiką. Jeigu procesas „neveža“ ir sukelia stresą, tai sukelia atstūmimo reakciją. Pastovūs neigiami jausmai.
• Mokykla nemoko būti laimingais: Kaip tikėtis iš mokinių džiaugsmo keliantis į mokyklą, jei žino, kad jų laukia įtampos pilni mokytojų veidai? O kur dar jų spaudimas pamokose...
• Namų darbai: Mokinys, neatlikęs namų darbų, tiesiog bijo eiti į mokyklą, nors priežastis ne tingėjimas ar laiko neturėjimas, bet daug rimtesnės priežastys.
• Viešumos baimė: Vaikai bijo suklysti, apsijuokti viešai. Paaugliams ypač būdingas gero statuso išlaikymas (įvaizdis). Jie jaučia didelę įtampą rašydami testus, nes žemi rezultatai gali sugadinti jų reputaciją.
• „Mokytis per daug paprasta“: Kad ir kaip keistai tai skamba, neretai būtent ši problema lemia tai, kad vaikas nemėgsta kurių nors pamokų. Tokiu atveju reikia būti labai atidiems, nepraleisti to momento, kai viskas sekasi gerai, tačiau susidomėjimas dar niekur nedingo.
• „O kam iš viso mokytis?“: Dažnai vaikai ir jų tėvai tiesiog nemato, kur ir kaip pritaikyti įgytas žinias - atrodo, kad jos visiškai nereikalingos ir neaktualios, per daug nutolusios nuo realybės. Tačiau nereikia pamiršti, kad tikslieji mokslai gana neblogai supažindina su mus supančiu pasauliu. Tokio požiūrio priežasčių gali būti daug - gal klasėje tvyro nemaloni atmosfera, kyla konfliktų su pedagogais, o gal tiesiog paniškai bijoma išeiti prie lentos.

Kaip tėvams reaguoti ir padėti?

Norėdami padėti vaikui, visų pirma, turime suprasti jo elgesio ir problemų priežastis. O jų gali būti keletas.

Bendravimas ir palaikymas

• Nekaltinkite ir neignoruokite: Frazių „visi turi eiti“, „nesąmones kalbi“ reikėtų vengti. Tai uždaro vaiką.
• Kalbėkitės ramiai: Klausimai turėtų būti atviri: „Kas tau šiandien kelia daugiausia nerimo?“ „Kas mokykloje tau sunkiausia?“ „Kada jautiesi ten geriausiai?“ Švelniai ir atsargiai, lyg tarp kitko, jokiu būdu nežeminant, neremiant prie sienos pasikalbėkite su vaiku. Pasiūlykite veiklą, kurios metu būtų malonu kalbėtis - juk tiek mes, suaugusieji, tiek ir mažyliai kartu pramogaudami ar dirbdami atsipalaiduojame, gerokai lengviau atsiveriame. Drauge gaminkite vakarienę ar eikite pasivaikščioti, nusipirkite ledų ir prisėskite ant suolelio pailsėti bei paplepėti. Leiskite vaikui pačiam kreipti pokalbį norima tema, suteikite jam galimybę atsiverti.
• Stebėkite pasikartojimus: Ar tai nutinka prieš tam tikras pamokas? Ar po konkrečių situacijų?
• Svarbiausia - saugumo jausmas: Vaikui būtina žinoti, kad jo jausmai yra svarbūs ir priimami. Tiesiog pasakykite, kad niekas nevertas jos asaru, nes kas yra vertas, tas jos nepravirkdys. Kad visi turi trūkumų, nėra ne vieno tobulo žmogaus. Nera tobula ir ta mergaite, nes geras zmogus taip nekalbetu apie ja. Vaikas turi žinoti, kad nepaisant visų problemų, jis nėra blogas, kvailas, negabus... Vaikui labai svarbu suvokti, kad matematikos, geografijos ar lietuvių kalbos nemokėjimas nepaverčia jo nevykėliu. Jis yra šaunus, geras ir protingas žmogus, kuris šiuo metu neturi pakankamai matematikos, geografijos ar lietuvių kalbos žinių. Skirsime tam truputį laiko ir tikrai pavyks! Negi tokiam gudruoliui gali kas nepavykti? Žmones visi susiduria su sunkumais, baimemis ... O išsprendžia juos taip, kaip pasitiki savimi. Diegti vaikui pasitikejima savimi. Va ta taisykle, kurios turite siekti.
• Niekada nerodykite savo nepasitenkinimo pablogėjusiais pažymiais: Nelipinkite vaikui etiketės. Nesėkmės ir taip nemalonios, o jeigu dar ir mama nuolat bara, kad vaikas „nemokša“, „negabus“, „tinginys“ ir panašiai, užduotis tampa beveik neįmanoma.
• Nekritikuokite vaiko, o jo poelgius: Sakykite: „Man nepatinka...“, „Aš manau...“
• Pasidalinkite su vaiku savo mokykline patirtimi.
• Nuolat skatinkite vaiko žingeidumą: klausinėkite, kartu eikite į biblioteką, naršykite internete, ieškokite atsakymų į įvairius klausimus. Įpratinę vaiką viskuo domėtis, spręsti iškylančias problemas, analizuoti įvairias situacijas pasieksite daug daugiau, nei griežtu tonu versdami atlikti namų darbus.
• Palaikykite pagarbius ir šiltus santykius: Bausmės, grasinimai, pyktis ir manipuliavimas teigiamų rezultatų neduos - šiais veiksmais tik pabloginsite situaciją. Jeigu vaiko mokymosi rezultatai yra prasti, suprantama, kad tai atneša daug neigiamų emocijų, tačiau jų, kalbantis su atžala, reikėtų vengti.

Bendradarbiavimas su mokykla ir specialistais

• Bendradarbiaukite su mokykla: Mokytojas ar mokyklos psichologas gali suteikti vertingos informacijos.
• Būtinai atraskite laiko ir pasikalbėkite su vaiko mokytojais: galbūt jie turės savo įžvalgų ir galės pateikti savo versiją, kodėl vaiko nedomina mokslai. Manau, kad mokytoja pati, dalyvaujant mamai, mergaitei turėtų pasakyti, kad mergaitė nebijotų jos klausti, kad ji visada padės, paaiškins (susitariant, kad tai įvyks po pamokų, per pertraukas ar tiesiog pamokoj - kaip mokytojai patogiau).
• Jei reikia - kreipkitės į specialistus: Vaikų psichologas gali padėti atpažinti gilumines priežastis ir pasiūlyti sprendimus.

Fizinis ir emocinis gerbūvis

• Pasirūpinkite, kad mokyklinukas būtų išsimiegojęs: (ar žinojote, kad pradinukui per dieną reikia miegoti 10-13 valandų, mokyklinukui - 9-11, paaugliui - 8-10?), papusryčiavęs, kad kuprinėje turėtų lengvą užkandį ir gėrimą.
• Ypač aktyviems vaikams reikėtų turėti pakankamai fizinės veiklos: jiems puikiai tiktų po pamokų „išsikrauti“ sporto būrelyje.
• Niekaip negalinčius susikaupti ir sutelkti dėmesio teigiamai veikia ilgesni pasivaikščiojimai gamtoje, meditacija ir kvėpavimo pratimai: kasdien ryte, prieš mokyklą ir vakare, prieš miegą pakvieskite vaiką 5 minutes ramiai pasėdėti ant sofos ir giliai pakvėpuoti.
• Bendrosios sveikatos problemos: vaikas gali nenorėti mokytis jausdamas nuovargį, jeigu yra vangus, serga lėtinėmis, infekcinėmis, endokrininėmis ligomis.

Mokymosi proceso gerinimas

• Užpildykite senas spragas: Supratę, kokios problemos gali lemti vaiko nenorą mokytis galėsime jam padėti. Jeigu vaikui sunku suprasti naują informaciją, nes yra užsilikusių senų spragų, tai turime jas užpildyti.
• Pasistenkite, kad žinių gavimas vaikui būtų įdomus ir priimtinas: pavyzdžiui, daugeliui vaikų patiks įvairios mokomosios programėlės telefone ar planšetiniame kompiuteryje. Prisijaukinkite išmaniąsias technologijas. Mobiliuosiuose telefonuose, planšetėse ar kompiuteriuose yra daugybė programų, skirtų pažinti pasaulį, mokytis kalbų, skaityti, skaičiuoti bei greitai pasiruošti bet kuriai pamokai. Šios mokymosi platformos yra ypač patrauklios vaikams, nes vis dar skiriasi nuo tradicinio ir ne tokio įdomaus mokymosi būdo, praktikuojamo dažnoje mokykloje. Mokslininkų nustatytas faktas: vaikams daug lengviau įsiminti informaciją, jeigu ji pateikta vaizdiniais. Tai galima pritaikyti mokantis lietuvių kalbos taisykles, literatūros kūrinius, užsienio kalbas ar net matematikos formules. Pasitelkite žaidimus - taip galima labai nesunkiai ir veiksmingai išmokyti vaika įvairių nuobodžių dalykų (pavyzdžiui, daugybos lentelės, linksnių ir t.t.). Viskas, ko reiki - tai fantazija.
• Pradinukams neretai labai sudėtinga gražiai ir taisyklingai rašyti: trūksta tiek įgūdžių, tiek ir kantrybės jiems lavinti. Pasiūlykite vaikui pačiam išsirinkti norimą rašiklį, praktikuotis ant spalvoto popieriaus lapų (žinoma, prieš tai subraižykite tokias linijas, kaip sąsiuvinyje).
• Jeigu koją kiša užsienio kalba (ir jeigu jūs ją mokate): pasistenkite ją naudoti kasdienėse situacijose, apsiperkant parduotuvėje, einant gatve, tvarkantis namuose („Gaminu pomidorų salotas. Man patinka pomidorų salotos. Gal žinai, kaip tai pasakyti angliškai?“). Išeikite į gamtą, paklauskite, kokios rūšies medžiai auga kieme, pasvarstykite, kodėl ant lapelio tupinti blakė tokia žalia, kad jos beveik nesimato.
• Rodykite vaikui teigiamą pavyzdį: Juk labai sunku įrodyti vaikui, kad jis privalo skaityti knygą, kuomet jūs žaidžiate kompiuterinį žaidimą ar žiūrite televizorių (o jeigu jau įsijungėme televizorių, tai galbūt galime pasižiūrėti dokumentiką?). Keliaudami lankykitės vaikams pritaikytuose, interaktyviuose muziejuose, žaiskite lavinančius stalo žaidimus, turėdami laisvą minutę ar dirbdami nesunkius darbus (vedžiodami šunį, plaudami indus, uogaudami) sugalvokite naudingų užduočių. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko pasakyti kuo daugiau žodžių iš A raidės arba pateikti logišką asociaciją - mama sako „kelias“, o vaikui jis siejasi su... Susipažinkite su knygų pasauliu visi kartu. Be abejo, skaitymas ne tik lavina vaizduotę, bet ir gerokai praplečia pasaulėvaizdį, turtina kalbą. Vaikai linkę kopijuoti, lygiuotis į vyresniuosius, todėl tėvai turi galią užkrėsti vaikus teigiamu pavyzdžiu. Kaip itin efektyvią priemonę edukologai įvardija šeimos skaitymo valandą, kurios metu kiekvienas šeimos narys namuose atsiverčia knygą. Tai naudinga ne tik savišvietai, bet ir suartina šeimą, skatina diskusijas, bendrų vertybių formavimąsi.
• Švęskite savo vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie bebūtų: Laiku atlikti namų darbai, išmokti papildomi užsienio kalbos žodžiai, greičiau įveikta bėgimo distancija - sukirskite su vaiku ledų tortą ar surenkite iškylą. Teigiamos emocijos įkvėps vaiką mokytis ir dar labiau sustiprins jo žinių troškimą, be to, ugdys pasitikėjimą savimi. Apdovanokite vaiką už pastangas ir tobulėjimą, nelyginkite su kitais ir neskatinkite konkurencijos, verčiau mokykite bendradarbiauti. Nuoširdžiai džiaukitės vaiko pasiekimais, lygindami jį tik su juo pačiu. Tėvai dažnai daro klaidą, kaip pavyzdį pateikdami bendraklasius, vyresniuosius brolius ar seseris, kaimynų ar draugų vaikus. Vaikas jaučiasi prastesnis, nevykęs, nė nebesitiki pasiekti tokių aukštumų ir nebesistengia. Vertinkite vaiką, kaip unikalią asmenybę ir džiaukitės jo asmeniniu progresu. Nuostabu, jeigu vaikui, kuriam ilgai nesisekė, pagaliau pavyko išmokti eilėraštį (mintyse supraskime, kad bendraklasiai išmoko greičiau, bet vaikui to nesakykime, nepriekaištaukime). Šaunuolis!

Kiti svarbūs aspektai

• Nereikalaukite iš vaiko daugiau, negu jis gali: Antraip noras mokytis dings iš viso. Pirmūnais gali mokytis ne visi.
• Neperlenkite lazdos: Perdėtas griežtumas toks pat žalingas, kaip visiška laisvė. Reikalaudami iš vaiko, kad mokytųsi vien dešimtukais, užkraunate jam nepakeliamą psichologinę naštą.
• Neverskite mokymosi atlygį turinčiu darbu: („tu dabar 20 minučių spręsk užduotis, o tada galėsi pažaisti kompiuteriu“). Tegul žinios ir būna tas prizas! Pasistenkite, kad vaikas informaciją vertintų, kaip įdomų žaidimą ar kad justų jos vertę („mes turime 2 obuolius 4 šeimos nariams, kaip reikia juos padalinti? Visiems po pusę? Teisingai. Ar žinai, kad šį veiksmą galima užrašyti kaip trupmeną?“). Dažnai tėveliai už gerus pažymius žada kokį nors atlygį. Kartais tai tikrai padeda, tačiau toks metodas yra gana rizikingas. Dingsta vidinė motyvacija, jos vietą užima materializmas. Tėveliai pasijunta įkaitais, nes vaikas ima manipuliuoti: „O ką aš gausiu už tai, kad...?“ Vis dėlto tai nereiškia, kad skatinti nereikia. Galima ką nors įteikti už sėkmingus mokslo metus.
• Įdiekite dienos rėžimą: Viena pagrindinių jūsų užduočių yra sureguliuoti savo atžalų dienos ritmą, nes pats vaikas gali dar sunkiai suvokti, ką ir kokiu paros metu yra tikslingiausia daryti. Valandomis nustatytos ribos mokymuisi, pramogoms ar poilsiui nėra bausmė, atvirkščiai - tai skatina vaikų atsakomybės jausmą. Tėvai turėtų užtikrinti, kad moksleivis neužsiimtų daugybe darbų vienu metu - neruoštų pamokų žiūrėdamas televizoriaus ar valgydamas, o koncentruotųsi tik į mokslą.
• Nemoralizuokite dėl ateities: Suaugusieji neretai mėgsta pamokslauti vaikams apie išsilavinimo svarbą jų ateičiai: nesimokysi - dirbsi juodžiausius darbus. Pripažinkime, juk niekas iš mūsų ateities nuspėti negali, o akademiniai pasiekimai ne visada užtikrina profesinę sėkmę ir laimingą gyvenimą. Tad verčiau negąsdinkite, o leiskite skleistis geriausioms vaikų savybėms ir talentams.
• Nekoncentruokite tik į pažymį: Ties akademiniais dalykais pasaulis nesibaigia, todėl labai svarbu stengtis vaiką sudominti mus supančiu pasauliu. Užuot pykę dėl prastų pažymių, leiskite padūkti kieme ir susirasti draugų, įtraukite į šeimos veiklą, skatinkite sportuoti, piešti, dainuoti, konstruoti robotus ar mokytis programavimo. Tai praplės vaiko akiratį ir leis suprasti, kuri sritis jam įdomiausia. Didžiausią dėmesį skirkite vaiko talentų, stipriųjų pusių ugdymui. Neskubėkite sunerimti, jeigu jūsų vaikas negavo aukščiausio įvertinimo iš matematikos kontrolinio darbo. Galbūt jam geriau pasisekė rašinys ar diktantas? Tokiu atveju daug tikslingiau moksleiviui duoti papildomų rašymo užduočių nei stengtis aprėpti daugiau negu jis sugeba ar nori pats.
• Tėvų dalyvavimas ugdymo procese yra būtinas: Mokymasis - ne tik vaiko reikalas, bet ir jūsų pareiga. Vaiko mokslais derėtų pasidomėti nuolat. Jei įtariate, kad vaikas neišmoko piktybiškai, nedelsdami ieškokite priežasčių. Pasikalbėkite su klasės auklėtoja. Gal vaikas nepritampa klasėje, nesutaria su mokytojais ir pan.

Kada būtina nedelsti ir kreiptis pagalbos?

Skubi pagalba reikalinga, jei:

• Vaikas kalba apie savęs žalojimą ar beviltiškumą.
• Atsiranda stiprus socialinis atsiribojimas.
• Nerimas trukdo kasdieniam funkcionavimui.

Tokiais atvejais svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus. Jeigu vaikui nesiseka, natūralu, kad jis ima blogiau save vertinti. Tokiu atveju vertėtų apsvarstyti galimybę pasinaudoti korepetitorių paslaugomis.

Mokyklos keitimas: drastiškas būdas ar išsigelbėjimas?

Manau, dar reikia ieškoti kokių situacijos sprendimo būdų, nes mokyklos ar klasės keitimas - drastiškas būdas pabėgti nuo esamos situacijos. Tačiau šiaip nespjaukit į mokyklos-klasės keitimą, jei vaikas konkrečioje kenčia. Psichologė Aušra Mockuvienė apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori eiti į mokyklą dėl rimtesnių priežasčių nei tingėjimas, ar mokyklos keitimas vaikui tikrai yra skausminga patirtis, o jei mokyklą nutarta pakeisti, kaip tėvams palengvinti šį procesą, pasakoja Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė.

Normalu, jei vaikui mokykloje iškyla viena ar kita situacija. Pirma reikia kalbėtis, ieškoti išeičių, veikti - taip situacija gali tapti vertinga pamoka. Psichologė tvirtina, kad toks tėvų elgesys gali palikti labai skaudžių pasekmių: „Savo darbo praktikoje gan dažnai susiduriu su suaugusiais, kurie blogai jautėsi mokykloje, tačiau tėvai nesutiko jos pakeisti dėl tolimesnių atstumų, su mokyklos paieška susijusių rūpesčių ir kt. Tuomet vaikas paliekamas kasdieninėje kančioje, gauna nuolatinę neigiamą patirtį, kurioje skaudžiausios yra patyčios. Jos labai apsunkina santykių su žmonėmis kūrimą. Tampa sunku pasitikėti savimi ir kitais, nes vaikas patiria, kad bendraamžiai yra pavojingi, kad santykiai - nesaugūs.“

Būtent dėmesys vaiko emocijoms, o ne mokslo rezultatai turi būti lemiamu veiksniu, kada verta rimtai svarstyti apie mokyklos pakeitimą. Kad geri pažymiai bei pažanga mokymęsi yra geros emocinės vaiko būklės pasekmė, pritaria ir psichologė A. Mockuvienė. Pasak jos, jei vaikas mokykloje nuolat blogai jaučiasi, tai gali užgožti tokius dalykus kaip smalsumą, norą gilintis, gebėjimą susikaupti ir girdėti, kas vyksta klasėje. Priklausomai nuo charakterio, vaikas gali pradėti fantazuoti, užsisklęsti, o aktyvesnis - elgtis destruktyviai. „Abiem atvejais toks elgesys rodo, kad vaikas turi stiprių emocijų ir nežino, ką su jomis daryti. Taip jis bando atkreipti į save dėmesį. Tėvų jautrumas tampa labai svarbiu. Būtina įsiklausyti į vaiką, o ne priimti sprendimą iš galvos numatant situaciją bei aplinkybes,“ - pabrėžė A. Mockuvienė.

Virginija Andziulevičienė pati patyrė, ką reiškia pasikeitęs vaiko elgesys dar nebaigus pirmos klasės. Sėkmingai išleidusi vyresnįjį sūnų į mokyklą, su jaunesniuoju sūnumi ji išgyveno visiškai kitokius pirmuosius mokslo metus. „Ilgai netruko, kai pamačiau, kad mano sūnus tapo irzlus, įsitempęs, pervargęs. Išaugo jo agresija, įvairios baimės. Kai mokykloje pasikalbėjau su mokytoja, nustebau, kad ji skatino vaikus žaisti mobiliuosiuose telefonuose. Pasirodo, mokytojai buvo svarbiausia, kad vaikai neišdykautų. Gan greitai pamačiau, kad mokytoja nenori spręsti problemų, nesigilina į situaciją, tiesiog atidirba tai, kas jai priklauso, ir tiek,“ - nusivylimo neslėpė moteris. Nors jaunesnysis sūnus per vasaros atostogas kiek atsigavo, V. Andziulevičienė su nerimu laukė rudens. Būtent dėmesys vaiko emocijoms, o ne mokslo rezultatai turi būti lemiamu veiksniu, kada verta rimtai svarstyti apie mokyklos pakeitimą.

Gintė Zurbaitė - Butkuvienė prisimena, kad jų šeimai sprendimas pakeisti pirmoko sūnaus mokyklą pareikalavo daug stiprybės ir emocijų. Abu tėvai svajojo, kad vaikas toje pačioje mokykloje mokytųsi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Kitu atveju tai atrodytų lyg didžiulė nesėkmė. Deja, nutiko priešingai. „Mums patiko ankstesnės mokyklos vieta, jaukumas, draugiška aplinka, tačiau netrukus supratome, jog nepakankamai įsigilinome į mokykloje naudojamus pedagoginius metodus. Labai svarbu, kad sutaptų tėvų ir mokyklos ugdymo tikslai, kelias, link kurio einama, kas tuo keliu veda.“ Šeima ilgai nedelsė, nes, įpusėjus pavasariui ir draugiškai išsiskyrus su ankstesniaja mokykla, jų sūnus jau sėdėjo naujoje klasėje. „Šįkart nesidrovėjome daug klausti, gerai apsvarstėme, ar vaikas gebės pats nuvažiuoti iki mokyklos. Tėvams yra svarbu išsiaiškinti apie mokyklos, mokytojos vertybes, nes taip išvengiama dalies sudėtingų situacijų.“

Psichologė A. Mockuvienė pataria: „Net jei suklydote rinkdamiesi mokyklą, pripažinkite sau tai, ir nesugraužkite. Jūs negalite pakeisti mokyklos vertybių ar pačios sistemos. Bet jei aiškiai žinote atsakymą, kodėl keičiate mokyklą savo vaikui, jam tai daug lengviau paaiškinsite, išklausysite, pabūsite su jo emocijomis.“ V. Andziulevičienė teigia, kad būtent skirtingas mokymo būdas ir vertybės padėjo jai apsispręsti leisti savo jaunėlį į kitokios pedagoginės krypties mokyklą. „Pamenu, nuvykau į Vilniaus Valdorfo Atvirąją mokyklą pasikalbėti. Ką pirmiausia ten pamačiau? Ogi vaikus - laisvus, drąsius, mandagius, nebijančius pasakyti savo nuomonę. Tokius vaikus mačiau pirmąkart gyvenime, nes jie buvo toks ryškus kontrastas su ankstesniaja mokykla.“ Nors pirmieji metai Vilniaus Valdorfo atvirojoje mokykloje, nebuvo lengvi, V. Andziulevičienė džiaugiasi pokyčiais: ramesniu, atsipalaidavusiu, pasitikinčiu savimi ir mąstyti besimokančiu sūnumi.

tags: #ar #zinote #kodel #vaikai #rytais #mokyklon

• Kaip paruošti žiedinį kopūstą kūdikiui
• Laiko eilėraščiai mažiesiems
• Vyro vaisingumas
• Kaip išmokyti vaikus tvarkytis su rinkiniu
• Seimas vaiko akimis: svarbios pilietiškumo ir skaitmeninės higienos pamokos