Fizinis smurtas prieš vaikus: ar diržas gali būti auklėjimo priemonė?

Smurto prieš vaikus Lietuvoje išties yra labai daug. Policijos duomenimis, pernai Lietuvoje net 2700 vaikų patyrė smurtą. Ir tai tik tie vaikai, dėl kurių kančios žinios pasiekė policijos įstaigas, nes buvo akivaizdžios fizinio smurto žymės. Tačiau daug kartų dar reikia didinti šį skaičių, kad taptų aišku, kiek apskritai vaikų, be fizinio (ar ir seksualinio) smurto, patyrė dar ir psichologinį - pažeminimus, patyčias, kurios kasdienybėje daugybę metų yra neatsiejama gyvenimo dalis. Nepaisant to, yra vilties, ledai pamažu judinami.

Promilės ir smurtas: pavojingas derinys

Smurto prieš vaikus mastu Lietuvoje galima įsitikinti pavarčius šalies policijos įvykių suvestines. Jose - kasdien po kelis smurto prieš vaikus atvejus, daugiausia - savo šeimoje. Smurtauja ir mamos, ir tėčiai - nenusileidžia ir patėviai, broliai, seserys, net močiutės ir seneliai. Iškart peršasi dvi išvados: arba tampyti, stumdyti, kratyti ir daužyti vaikus yra vis dar suvokiama kaip būtinybė ar tradicija, arba baudėjai yra tokie palūžę nuo įvairių kasdienybės rūpesčių, kad visai „nelaiko nervai“.

Tiesa, dažniausiai su smurtu koja kojon žengia ir alkoholis, nuskandinęs žmonių sveiką nuovoką. Policijos suvestinės rodo, kad dviem iš trijų atvejų, kai savo artimoje aplinkoje vaikai patyrė kitų šeimos narių smurtą, smurtautojai buvo girti. Štai neseniai skandalingai visų penkių savo mažamečių vaikų laikinai neteko Kantminių kaimo (Šiaulių r.) gyventojai, žinoma alkoholio vergų pora. Girti jie - ir mama (37 m.), ir tėvas (36 m.) - „auklėdavo“ vaikus smurtu. Dėl to pasiskundė patys mažamečiai (7 m. ir 10 m.). Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, specialistai pasirūpino, kad kasdienių girtuoklysčių nematytų ir kitos šios šeimos atžalos - 3, 6 ir 9 metų. Pati šeima socialinių darbuotojų stebima jau 7 metus.

Liūdniausia, kad alkoholis Lietuvoje yra aptemdęs net ir visai jaunų mamų (17-22 m.) protą - jos nevengia girtauti net ir ką tik pagimdžiusios kūdikį ar augindamos metų dar neturinčią atžalėlę. Tokie faktai neseniai buvo užfiksuoti Alytaus, Ignalinos, Vilniaus rajonuose. Kadangi smurtas liejasi ten, kur ir alkoholis, todėl policininkai, siekdami užkirsti kelią galimam smurtui, skuba į tokias šeimas, vos tik gauna žinią apie girtus nepilnamečių tėvus.

Nuo kumščio iki kirvio: įvairios smurto formos

Nuvykę pareigūnai kartais išgirsta tokių girtų asmenų paaiškinimų, kad šie tampa „išminties perliukais“. Taip neseniai „patobulėjo“ Lazdijų policijos patruliai, kai iš girtos moters išgirdo, kodėl ji juos kvietė išvežti iš namų du jos paauglius sūnus - ogi šie be jokio rimto užsiėmimo vėlų vakarą namie triukšmauja ir trukdo jai... gerti! Moteris išties buvo girta - jai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,14 promilės alkoholio), artėjantis prie sunkaus laipsnio ribos. Girtai mamai atrodė, kad tą vakarą jos sūnūs geriau laiką leistų... ligoninėje. Abu berniukai operatyviai buvo patikėti blaiviam jų dėdei. Šis pavyzdys patvirtina, kad yra nemažai tėvų, turinčių prižiūrėti nepilnamečius savo vaikus, tačiau mieliau leidžiančių laiką prie butelio ir vaikus laikančių tik eiliniais trukdžiais. O tokius neretai ir kyla girta ranka neva tildyti, auklėti.

Bet smurtauja prieš vaikus ir blaivūs šeimos nariai. Policijos faktai byloja: Švenčionių rajone tėvas (48 m.) vakare namie diržu mušė 12 metų dukrą; Kauno rajone savo paauglį sūnų tampydama žemino ir ranka smūgiavo jam per veidą jo motina (34 m.); Šilalėje 10 metų berniuką stipriai apdaužė jo sesuo (18 m.). Kai taip kasdien namie „auklėjami“ vaikai, jiems užaugus, smurtas šeimoje dažniausiai ne tik kartojamas, bet ir „sunkinamas“ - prieš mažamečius dar užtenka kumščio, o prieš suaugusius vaikus jau pakeliamas ir koks nors sunkus daiktas ar peilis, net kirvis. Štai Anykščių policininkai dar tebetiria smurto atvejį, kai, sodybos kieme kilus konfliktui, tėvas (63 m.) savo sūnui (35 m.) per galvą smogė kastuvu. Sužalojo taip, kad sūnui teko gydytis ligoninėje. Kaip sakoma, didesni vaikai - didesni ir sunkesni „žaislai“.

„Mato reforma“ ir įstatyminiai pokyčiai

Įprotis mušti vaikus diržu, ranka, lazda, rykšte ar kitais daiktais - sena mada visame pasaulyje. Šimtus metų gaji nuomonė, kad mušant vaiką diržu galima jį išauginti doru žmogumi. Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“ specialistų, guiti, žeminti ir mušti vaikus - sena lietuvių tradicija. Toks vaikų „auklėjimas“ iki šiol vis buvo perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau šių metų sausį, kai Kėdainiuose savo mamos ir jos sugyventinio buvo mirtinai sumuštas mažylis Matas (4 m.), svetimam skausmui neabejingų žmonių dėka visai Lietuvai buvo aktyviai siunčiama žinia gedėti Mato kartu - uždegti žvakeles miestų ir gyvenviečių centruose ir taip tyliai skelbti kovą su vaikų skriaudikais. Žinią išgirdo tūkstančiai ir ėjo į aikštes su žvakėmis rankose. O tomis žvakių liepsnelėmis tarsi teigta: „Gana! Kantrybė baigėsi, nes vaikai Lietuvoje nesaugūs net namie, net ir patys mažiausieji. Todėl smurtas ir perduodamas iš kartos į kartą kaip estafetėje!“

Tuomet iškart sureagavo ir aukščiausiosios šalies galvos. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, beje, penkių mažamečių vaikų tėvas, kėdainiškio Mato nužudymą pavadino lūžiu, po kurio daugiau negali būti tokių tragedijų. Arba turi bent jau itin mažėti. Ministras teigia įsitikinęs, kad tuomet tiek politikų, tiek visuomenės suvokta, jog būtinos permainos. „Pasiekėme istorinį sutarimą, kad vaikų mušti nevalia“, - teigė L. Kukuraitis. Po to vasario 14-ąją Seimas įstatymu vieningai uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymą. Be to, ministras L. Kukuraitis prakalbo apie būtinas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurias jis vaizdingai pavadino „Mato reforma“. Tos pataisos iki šiol dar nepatvirtintos Seime, tačiau eiliniam žmogui turėtų būti aišku tik viena - bet koks smurtas prieš vaikus yra negalimas, jis tramdomas ir baudžiamas įstatymais.

Tarptautinė patirtis ir požiūrio pokyčiai

Ne vienam Lietuvoje visi įstatymai, įvairūs jų papildymai ir pataisos kelia tik pašaipą. Tokie skeptikai tvirtina, kad niekada nebūsią kitaip - vaikai ir toliau būsią auklėjami smurtu, nes diržas, vadinamas beržine koše, išauklėjo ne vieną žmonių kartą. Bet skeptikams galbūt verta išgirsti Švedijos Upsalos universiteto profesoriaus Stefano Jansono minčių. Šis gydytojas pediatras neseniai lankėsi Lietuvoje ir kalbėjo konferencijoje iš Seimo tribūnos.

Profesorius teigė, kad dar prieš bene 40 metų švedai elgėsi panašiai kaip ir lietuviai: „Beveik visi tėvai Švedijoje, kaip tada skelbė tyrimai, mažiausiai kartą per metus pliaukštelėdavo savo vaikams - tarsi atlikdavo pareigą, o kiti net ir gana dažnai pliaukštelėdavo. Bet šiuo metu jau vos 5 procentai tėvų pliaukšteli vaikams. Jeigu paklaustumėte jaunų Švedijos tėvų apie pliaukštelėjimą vaikams, jie į jus pažvelgtų tarsi į kokius bepročius. Jie dabar jau mano, kad mušti vaiką - tiesiog pasibjaurėtina“.

Profesoriaus S. Jansono teigimu, 1979 metais Švedija priėmė specialų vaikų auklėjimo įstatymą, kuriuo buvo uždraustos fizinės bausmės ir bet koks vaikus žeminantis elgesys. Pasak mokslininko, prieš tai Švedija pirmoji pasaulyje uždraudė bet kokias bausmes mokyklose. Tokiais draudimais siekta pakeisti požiūrį į fizines bausmes, netoleruoti smurto. Kol pamažu, įvairių priemonių dėka, pradėjo keistis tas požiūris ir mažėti smurto prieš vaikus, anot S. Jansono, labai daug laiko reikėjo. Taigi yra vilties, kad ir Lietuvoje po 30-40 metų suaugusieji šiurps išgirdę, jog anksčiau vaikai buvo „auklėjami“ smurtu. O nei per naktį, nei per mėnesį ar metus esminių pokyčių visuomenėje juk negali įvykti.

Minėtoje konferencijoje panašiomis mintimis dalijosi ir Norvegijos vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų direktorato atstovas Mortenas Stefansenas. Jis teigė, kad net ir vaiko purtymas yra žiaurus smurtas prieš jį. „Purtymas vaikui gali baigtis pažeistomis smegenimis ar net gali vaiką ištikti paralyžius“, - sakė norvegas. Į šią problemą jau ne vienus metus Lietuvoje vis atkreipia dėmesį ir plačiajai visuomenei vis skelbia ir Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas profesorius Rimantas Kėvalas.

Pilietiškumas ir sąmoningumo didėjimas

Kova su vaikų skriaudikais Lietuvoje vis aktyvesnė. Tai, kaip minėta, rodo ir policijos įvykių suvestinės. Anot policininkų, toji gausa pranešimų apie smurtą prieš vaikus iš tiesų nereiškia, jog tokio smurto pastaruoju metu padaugėjo - tai reiškia, kad padaugėjo neabejingų, smurtui nepakančių, pilietiškų žmonių. Jie, kaimynystėje (ar gatvėje) pastebėję girtus mažamečių tėvus ar įtarę smurtą, išgirdę vaikų riksmą, kaipmat informuoja policiją ar socialinius darbuotojus. Dažniau skundžiasi ir patys smurtą patiriantys vaikai - jie nuolat raginami pasipasakoti pedagogams ar šiaip patikimiems žmonėms. Kaip teigia ministras L. Kukuraitis, taip didėja visuomenės sąmoningumas, o tokioje visuomenėje ir šviesesnių pokyčių tikėtis verta.

Kur baigiasi auklėjimas ir prasideda smurtas?

Specialistai tvirtina, kad nėra tokios ribos - mušti vaiko iš viso negalima. Smurtu gali būti laikomas ir trinktelėjimas šlepete, jei vaikas jaučia fizinį skausmą. Smurtas - auklėjimas diržu. Smurtas - beržinė rykštė. „Smurtas yra tada, kai skauda“, - įsitikinusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Lietuva yra prisijungusi prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ir smurtui pasakiusi „ne“.

Vien per pernai metus Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos sulaukė per tūkstantį pranešimų dėl smurto prieš vaikus. „Kas slypi už šių skaičių? Jokiu būdu ne tik asocialios, bet ir normalios šeimos“, - sakė R. Šalaševičiūtė. Būna, kad dėl savo tėvų elgesio į vaikų teisių tarnybų specialistus kreipiasi patys vaikai ir prašo juos apginti. Būna, kad apie smurtą šeimose praneša kaimynai ar mokytojai, pamatę sumuštą vaiką.

„Kai ateiname į namus, gavę informacijos, kad vaikas mušamas, tėvai liepia mums nesikišti į jų asmeninį gyvenimą. Toks bendravimas su šeima išties nelengvas. Kai kuriems tėvams sunku suvokti, kad vaiko mušimas nėra vien jų reikalas“, - „Ekstrai“ sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė R. Šalaševičiūtė. Specialistams tenka belstis ne tik į asocialių, bet ir į normalių šeimų duris. Neseniai gautas signalas, kad vienoje privačioje sostinės mokykloje vienas septintos klasės mokinys nuolat kenčia nuo tėvo - jis sūnų auklėja diržu. Į Vaiko teisių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi mušamo berniuko bendraklasio sesuo. Mergaitė pasakojo, kad jos brolio bendraklasis ruošiasi bėgti iš namų, mat neapsikenčia nuolatinio tėvo smurto. „Ėmus tirti šį atvejį paaiškėjo, kad vaikas buvo mušamas diržo sagtimi už blogus pažymius“, - pasakojo R. Šalaševičiūtė. Panašiai nutiko ir vienai 12 metų mergaitei - ji nuo senelės į kailį irgi gaudavo už tai, kad blogai mokėsi. Vaiko teisių apsaugos specialistams pasiskundė pati nepilnametė. Abiem atvejais šeimose problemas padėjo išspręsti psichologai.

Praėjusią savaitę pašiurpo net visko matę policijos pareigūnai ir vaikų teisių apsaugos specialistai - paaiškėjo, kad Alytaus rajone tėvas savo dukterį už nepaklusnumą dažnai grandine prikaustydavo prie radiatoriaus. Miroslavo seniūnijos socialinė darbuotoja šį faktą išsiaiškino kalbėdama su pačia mergaite. Ji pasiskundė, kad tėvas grandinę dažnai dėdavo ant nuogos kojos: „Kai be kojinės uždeda, labai skauda“. Šešerių metukų mergaitę tėvas prirakindavo maždaug nuo ryto iki pietų. Vienas dukterį auginantis ir girtaujantis tėvas taip ją bausdavo už nepaklusnumą. „Ji neklauso. Kas man lieka? Palaikau prirakintą, tada labiau klauso“, - socialinei darbuotojai sakė tėvas. Šiuo metu šešiametė apgyvendinta vaikų globos namuose, tyrimą dėl šio įvykio atlieka policija. Vaikų teisių specialistai - kategoriški. Mušti ar kankinti vaikų negalima, kad ir ką jie padarytų.

Bausmės už smurtą ir prevencinės priemonės

Vien per 2008 metus rajonų savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos gavo 1048 pranešimus apie smurtą prieš vaikus. Dėl tėvų smurto užregistruoti 363 pranešimai policijoje. Visais šiais atvejais buvo atlikti tyrimai. Vieni tėvai buvo įspėti, kiti gavo pinigines baudas iki 400 litų, o sunkiau sužaloję vaiką neišvengė ir baudžiamosios atsakomybės. Pagal galiojančius įstatymus už lengvą ar sunkų sveikatos sutrikdymą gresia baudžiamoji atsakomybė - tėvams gali būti skiriamas areštas arba laisvės atėmimas.

Pasak R. Šalaševičiūtės, galbūt Lietuvoje jau pribrendo laikas baudas už smurtavimą prieš vaikus keisti privalomomis psichologo paskaitomis ar viešaisiais darbais. Viešieji darbai būtų geresnė priemonė tiems tėvams, kurie neturi pinigų sumokėti baudų už smurtavimą prieš vaikus. Psichologo pagalba tokiais atvejais yra kone būtina - kol patys tėvai neapsilanko pas psichologą, jie nesuvokia, kad kalbantis su juo galima išspręsti daugelį šeimos problemų. „Vaikus auklėti reikia mokytis, o modelis „aš auklėsiu taip, kaip auklėjo mane“ nėra geras. Auklėti pagal intuiciją tikrai nėra geriausias pasirinkimas. Auklėti vaiką be smurto yra ir galimybių, ir priemonių. Viena jų - pokalbis. Be to, už nepaklusnumą juk galima neleisti naudotis kompiuteriu, tam tikram laikui atimti mobiliojo ryšio telefoną, neleisti į kiemą ir panašiai“, - įsitikinusi R. Šalaševičiūtė.

Smurto pasekmės ir alternatyvos

Amerikos psichologų asociacija paskelbė tyrimo duomenis, kaip fizinės bausmės veikia žmogų. Paaiškėjo, kad fizinė bausmė veikia 11 žmogaus psichinės sveikatos parametrų. Pastebėtas tik vienas teigiamas tokio auklėjimo bruožas - auklėjami fizinėmis bausmėmis vaikai tampa paklusnesni. Tačiau dešimt likusių parametrų yra negatyvūs: padažnėja agresyvus elgesys, blogėja santykiai tarp vaiko ir tėvų, suaugę tokie vaikai patys muša savo vaikus.

Už ką dažniausiai baudžiami vaikai Lietuvoje (anoniminė apklausa):

Tyrimai parodė, kad savo vaikus tėvai pradeda mušti nuo ankstyvos vaikystės (maždaug 1-1,5 metų) ir muša tol, kol pajėgia - iki 15-17 metų. Labiausiai vaikai mušami Indijoje. Pagal 1991 metų apklausą, ten net 91 proc. indų studentų prisipažino vaikystėje mušti. Laimė, kad skaičiai keičiasi į gerąją pusę. 1985 metais JAV savo vaikus iki 3 metų prisipažino mušę 89 proc. Paprastai tėvai labiausiai ginčijasi dėl paskutinio teiginio. Juk jie vaiką muša ne dėl to, kad nemyli, o, atvirkščiai, norėdami tik gero, iš meilės. Tačiau norėdami tik gero viršininkai nemuša savo pavaldinių, pardavėjos - pirkėjų, dėstytojai - studentų. Tėvai suvokia, kad negalima sumušti praeivio, tačiau nė nesusimąsto prieš užtvodami savo vaikui. Keista ir tai, kad vaikai savo vaikus muštų už visai kitokius prasižengimus. Vaikai tėvų bausmių hierarchiją apverčia.

Įrodyta, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Gerai elgtis galima išmokyti tik žodžiais, įtikinėjimais ir gerais pavyzdžiais. Svarbiausia - ramiai, bet griežtai nustatyti tinkamo elgesio ribas ir jų niekada neperžengti. Taip drausmė pamažu tampa savidrausme. Nepamirškite, kad fizinės bausmės gali vaiką suluošinti ir fiziškai. Dėl staigių smūgių į galvą gali plyšti ausų būgneliai, būti sutrenktos smegenys. Purtymas irgi gali sukelti kontūziją. Stenkitės vaikui sakyti tai, ką jis turi daryti, o ne tai, ko neturi daryti. Taigi teks rečiau vartoti žodžius ir frazes, prasidedančius žodeliu „ne“. Žodelį „jeigu” keiskite žodelių „kai”. Liepkite konkrečiai. Jei vaikas neklauso, nesivelkite į ginčus, o pakartokite savo prašymą. Jei vis tiek neklauso, pasirinkite nuobaudą, bet ne mušimą. Nuobauda turi būti pritaikyta tuoj pat po prasižengimo. Jei uždraudėte žiūrėti filmukus, tai šiandien, o ne rytoj ar po savaitės.

Visi mes užaugome autoritarinėje sistemoje, kai už kitokią nuomonę buvo baudžiama, o įbaugintą žmogų buvo lengviausia kontroliuoti. Tačiau auklėjimo būdai ir požiūris į vaiką iš esmės keičiasi. Mušdami vaiką jam sukeliame tik baimę ir menkavertiškumo kompleksą. Ir įdiegiame mintį, kad galima mušti ir labiausiai mylimus žmones. Mažas vaikas kaupia nuoskaudas, o vėliau jas reikia kažkur išlieti. Todėl vaikystėje ir smaugiami kačiukai, o suaugusieji konfliktus sprendžia kumščiais.

Tėvų patirtys ir psichologų požiūris

Dainininkė Agnė Petravičienė, auginanti 12 metų sūnų Titą, prisimena, kad pati vaikystėje buvo baudžiama dilgėlėmis. Ji neslepia, kad savo sūnui yra ir sudavusi, ir jį pakračiusi. „Vaikų būna įvairių. Todėl tikrai nemanau, kad sudavusi savo vaikui mama padaro nusikaltimą“, - įsitikinusi pašnekovė.

Televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, auginanti tris savus vaikus ir dar du - sutuoktinio iš pirmosios santuokos, įsitikinusi, kad auklėjimas fizinėmis bausmėmis yra netinkamas. „Tačiau pasakyti, kad savus vaikus užauginau net nekrepštelėjusi, tikrai negalėčiau. Pamenu, kartą trenkiau per veidą. Ir pati išsigandau - ką aš darau?“, - pasakojo E. Mildažytė. Moteris mano, kad geriausiai vaikus auklėti ne diržu ar rykšte, o žodžiais. „Jei normali šeima, reikia tiesiog kalbėtis. Manau, kad viską šeimoje galima išsiaiškinti. Todėl esu nusistačiusi prieš fizines bausmes“, - sakė E. Mildažytė.

Atlikėja Asta Pilypaitė svarstė: „Aš nesmerkiu tų motinų, kurios vaikus auklėja ir diržu. Gal išties yra vaikų, kuriems kitokios auklėjimo priemonės neveiksmingos“. Nors jos vidus priešinasi fizinėms bausmėms, kartais būna situacijų, kai nežino, ką daryti. Astai diržas dažniausiai yra ne baudimo, o įbauginimo priemonė. Vaikystėje pati gavusi diržo, ji pripažįsta, kad jausdavosi blogai: „Tai tarsi vaiko pažeminimas“.

Kitas tėvų pasidalijimas: „Mane mušė 1 kartą. Mušė mama. Nepaklusau susitvarkyti kambarį iš pradžių paprašė ramiai. O po to truputį pakėlė balsą, vis tiek neklausiau, o po to kaip užrėkė: oi, kaip dabar kentėsiu. Liepė nusirengti nuoga ir gult ant sofos ant pilvo. Pasakė, jei bandysiu pabėgt, gausiu dvigubai. Gavau 80 kirčių per šikną, 80 kirčių per nuogus papus ir 110 kirčių per nuoga putytę. Musė tėtis ir labai skaudžiai. Pasakė eit į mano kambarį ir aš nuėjau. Aš nežinojau, kad jis žino, kad aš išdaužiau. Sako nusimauk kelnes ir kelnaites ir sako man daugiau nemeluosi ir paguldė ant lovos ir sako jei judėsi gausi dar stipriau.“

„Dažniausiai mušdavo motina. Trankydavo iš visų jėgų kumščiais po visą kūną, spardydavo kojomis. Pasitaikydavo, kad lupdavo šokdyne. Tėvas mušdavo. Kojų nelaikydavo. Turėjau nusimaut kelnes ir apatinius. Atsigult ant lovos, kėdės ar sofos krašto. Tėvas atsinešdavo odinį diržą, perlenkdavo jį pusiau ir pradėdavo procedūrą. Mušdavo lėtai, neskubėdamas. Kai buvau vyresnė, mušimą užbaigdavo apsivynuodamas diržo galą apie ranką, o sagtį palikęs, ir trenkdavo dar kokius 3-5 kartus su sagtimi.“

„Tėtis. Mušimas praktiškai buvo kiekvieną dieną. Kartais būdavo nebežinau už ką gaunu ir už kodėl. Visas kūnas būdavo nusėtas mėlynėmis. Labai patiko.“

Viena mama pasakoja apie savo 2 metų dukrytę: „Mano 2 metų dukrytė superaktyvi ir smalsi. Jai reikia viską pamatyti, užlipti, paliesti. Žodis „negalima“ veikia kaip bomba: išgirdusi tik dar greičiau lekia ir čiumpa. Kartu gyvena anyta. Palikusi jas vienas, girdžiu tik riksmus, nes močiutė mano „paėmusi griežčiau“ padarys šilkinį vaiką. Bet dukrai nepadeda net rykštė, kurios močiutė tikrai negaili. Aš prieš tokį auklėjimą. Nejau toks mažas žmogutis gali suprasti tokį sudėtingą pasaulį? Bet trūkus kantrybei ir pati pliaukšteliu delnu per užpakalį. Iš pradžių verkdavo, o dabar tik pasižiūri į akis ir toliau daro savo.“

Kito tėvo patirtis su sūnumi: „Mano vyresnysis sūnus iš tų vaikų, kurie „lipa sienomis”. Jis savo energija ir triukšmingumu išveda iš kantrybės ir taikiausiai nusiteikusį žmogų. Kai ėmėmės tradicinių bausmių (kampas, uždarymas kambaryje) buvo tik blogiau. Nuo 4 metų nutarėme energijos perteklių nukreipti geriems darbams. Iš pradžių tai buvo piešimas, lipdymas, konstravimas, paskui - skaitymas. Sūnus priešinosi ir verkė (visi žinome, kaip sunku aktyvų vaiką priversti ramiai sėdėti). Baiminomės, kad tokie darbeliai, taikomi kaip bausmės, gali sukelti neapykantą. Dabar sūnui 6 metai. Jis džiaugiasi galėdamas perskaityti TV programą. Bausmė nesukėlė neapykantos skaitymui ir skaičiavimui. Sūnus pats ima knygutes ir skaito, mėgsta rašyti trumpus laiškus. Beje, ypatingiems atvejams ant durų kabo diržas.“

Psichologės Astos Eitminavičiūtės įžvalgos

„Keliate tikrai aktualų klausimą - galima ar negalima vaiką auklėti rykštele. Pabandykime atskirti. Ar tai būtų sudavimas vaikui „per sėdynę“ diržu, ar rykštele, ar ranka, bet kuriuo atveju tai yra fizinis smurtas, kuris šių metų vasario mėnesį Seimo buvo uždraustas (priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą). Mes nežinome, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu mergaitei nebūtų kelis kartus pliaukštelėta. Mušimas neduoda ilgalaikių teigiamų rezultatų, vaikas tik išsigąsta, bet neišmoksta, kaip reikia elgtis. Galbūt mergaitė išmoko, kad tėčio reikia bijoti. Ar kad pliaukštelėti, mušti kitą galima. Bet ar to buvo norima išmokyti?

Suprantama, tėvai dažnai patys nežino, kaip pasielgti konkrečioje situacijoje, iš jų bejėgiškumo ir gali kilti impulsas suduoti savo vaikui bei tokiu būdu panaikinti netinkamą jo elgesį. Bet koks, net ir vienkartinis pliaukštelėjimas palieka nuosėdų. Tokie žmonės gali jaustis mažiau pasitikintys savimi ar kitais žmonėmis, išgyventi baimę, kaltę, pyktį ir pan. Galiausiai pabandykime suprasti, iš kur atsirado mergaitės „isterijos priepuoliai“. Nėra iki galo aišku, ką konkrečiai ji darė, bet tikriausiai dėl kažko buvo supykusi, kažko norėjo, bet negavo. Tokiu atveju labiau padėtų bandymas suprasti vaiką, įvardinti vaikui jo jausmus: „tu labai supykai, kad...“, pabūti kartu su juo, kol nurims, paaiškinti, koks elgesys galimas ir koks ne.“

Psichologė pabrėžia, kad prisipažinti, jog muši vaikus ir teisinti tai auklėjimu - tai visuomet savo bejėgiškumo prisipažinimas. Mamos reikalingos saugumui. Tėveliai reikalingi nuotykiams. Tuomet pasaulis pasidaro gera vieta gyventi.

tags: #ar #vaikus #galima #musti #su #dirzu

• Perinatalinė depresija
• Išsami informacija apie gimdymą ir naujagimių priežiūrą Kauno klinikose
• Paramos svarba vienišoms mamoms
• Išsamus Navington kėdučių pasirinkimo gidas
• Apsaugokite savo vaikus su Ergo draudimu