Delfinų paslaptys: Ar naujagimis delfinas suvalgo tėvus ir kitos netikėtos tiesos
Giliai mėlynuose vandenynuose plaukioja vieni žavingiausių ir protingiausių gyvūnų - delfinai. Apie juos sklinda daugybė mitų ir pasakojimų, tačiau vienas iš labiausiai neįprastų - kad naujagimis delfinas suvalgo savo tėvus - yra absoliučiai neteisingas ir neturi jokio mokslinio pagrindo. Delfinai, kaip ir daugelis žinduolių, rūpinasi savo jaunikliais, o jų elgesys kupinas sudėtingų socialinių sąveikų, o ne kanibalizmo šeimos rate. Šiame straipsnyje giliau panirsime į tikrąjį delfinų pasaulį, atskleisdami jų intelektą, dauginimąsi, unikalias sąveikas su žmonėmis ir mokslinių tyrimų rezultatus, kurie dažnai būna labiau stebinantys nei bet kuris mitas.
Delfinų intelektas ir unikalus elgesys
Delfinai kol kas yra vienintelė rūšis, kuri stebėta užsiimanti lytiniais santykiais ne tik dėl giminės pratęsimo. Kiekviena gyvūnų rūšis elgiasi šiek tiek kitaip. Patelių prievartavimo atvejai stebėti beje ne tik tarp delfinų bet ir tarp šunų. Mokslininkų požiūriu gyvūnai nekopijuoja nuo žmonių, kaip nekopijuoja elgesio ir nuo kitų rūšių. Gyvūnų elgesio "normos" susiformuoja perimant patirtį iš tėvų arba kitų gentainių. Tačiau manoma, kad jie gali perimti kai kurios elgesio bruožus ir iš kitų rūšių tam tikromis sąlygomis.
Delfinų smegenys yra vienos iš didžiausių (lyginant su kūno dydžiu) ir labiausiai išsivysčiusios iš visų gyvūnų. Tuo metu mokslas manė, kad protinius gebėjimus įrodo smegenų dydis. Gyvūnai, bent jau kai kurios jų rūšys sugeba mąstyti ir tai nėra unikalus žmonių bruožas. Neabejojama, kad jie bendrauja labai konkrečiais garsiniais signalais, turi savo žodyną.
Delfinų dauginimasis ir gyvenimas nelaisvėje
Lietuvos jūrų muziejus aktyviai prisideda prie delfinų populiacijos išsaugojimo ir tyrimų. Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė BNS ketvirtadienį sakė, kad delfinų dauginimas yra vienas iš muziejaus tikslų. Šiuo metu Lietuvos jūrų muziejuje auginami 7 delfinai, iš kurių du gimė delfinariume. Muziejaus planuose - plėsti delfinariumą, tačiau dėl lėšų stygiaus kuriam laikui teko atsisakyti planų įrengti vandens parką su delfinų terapija ir pramogomis.
Naujagimio lytis kol kas nenustatyta, nes muziejaus darbuotojai nenori trikdyti atskirame baseine laikomų delfiniuko ir jo mamos ramybės, tačiau spėjama, kad greičiausiai tai bus patelė. Šiuo metu mažylis ir mama jaučiasi gerai. Mažasis delfinas maitinasi mamos pienu ir tai truks dar maždaug dvejus metus. Delfinų jauniklis vardą gaus po dviejų metų. Visų muziejaus augintinių vardus išrenka vaikai. Visi delfinariumo augintiniai dalyvauja pasirodymuose.
Tragiškas gyvenimas nelaisvėje
Yra užfiksuota daug atvejų, kai nelaisvėje netinkamomis sąlygomis laikomi delfinai tyčia neįkvepia ir nuskęsta. Delfinų kvėpavimas nėra nevalingas veiksmas kaip žmogui, jie tai atlieka sąmoningai. Depresija jiems irgi nėra svetimas sutrikimas.
Delfinai ir žmonės: nuo draugystės iki kontroversijų
Žmonių ir delfinų sąveika yra įvairialypė - nuo žavėjimosi iki tragiškų incidentų ir prieštaringų eksperimentų.
Tião delfino istorija: kai pasitikėjimas virto agresija
Žmogaus mirtį sukėlęs delfinas, vardu Tião, yra įdomus žinduolis, 1994 metais išgarsėjęs neįprastu lengvumu bendraujant su žmonėmis. Deja, žmonės piktnaudžiavo Tião pasitikėjimu: plaukikai sugriebdavo jo peleką ir bandydavo delfinu „joti“. Be to, yra žinomi atvejai, kai kai kurie bandė įsmeigti ledų lazdeles į delfino angą nugaroje. Delfinas reagavo agresyviai - persekiojo ir sužalojo apie 29 plaukikus, kurie dėl nedidelių sužalojimų atsidūrė ligoninėje. Pasak mokslininkų, programa greičiausiai buvo veiksminga, nes nebuvo pranešta apie daugiau sužeidimų. 1995 m. Tačiau mokslininkai pastebi, kad delfinų atakos nėra neįprastos.
Margaret Howe Lovatt ir Peterio eksperimentas
Kaip ir dauguma vaikų, Margaret Howe Lovatt užaugo su pasakomis apie kalbančius gyvūnus. Paauglystėje jos tėvai persikėlė gyventi į Karibų jūroje esančią San Tomės salą. 1963 m. ji sužinojo, kad atokioje salos vietoje įrengta laboratorija, kurioje tyrinėjami delfinai. Neilgai trukus ji jau darbavosi institute ir padėjo mokslininkams vykdyti stebėjimus. Nepaisant to, kad Margaret neturėjo biologės ar kitokio gamtamokslinio išsilavinimo, ji buvo puiki stebėtoja ir greitai jos pastabos apie delfinų elgesį tapo vertingos tyrimams. San Tomės saloje buvo vykdomi delfinų kalbos tyrimai. Laboratorija suprojektuota taip, kad delfinai ir žmonės galėtų kuo daugiau laiko praleisti vieni šalia kitų.
Amerikietis neuromokslininkas dr. John Lilly tikėjosi, kad jis gali išmokyti delfinus kalbėti žmonių kalba, nes jų fiziologinė sandara leido jiems išgauti panašius į žmogaus kalbą garsus, naudojantis savo iškvepiamosiomis skylėmis. J. Lilly savo teoriją, kad delfinai yra pajėgūs išmokti žmonių kalbą (ir atvirkščiai) išdėstė 1961 m. knygoje „Žmogus ir delfinas“. Mintis apie susikalbėjimą su gyvūnais buvo intriguojanti ir knyga tapo bestseleriu. Netruko ją pastebėjo ir JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA). 1960 m. startavo NASA SETI projektas.
Projekto iniciatorius Francis Drake pirmasis pastebėjo galimybes, kurios atsivertų, jeigu iš tiesų delfinai galėtų prašnekti žmonių kalba. Tai būtų įrodymas, kad kitos protingos gyvybės formos nebūtinai būtų panašios į žmogų, todėl ir paieškas galima būtų išplėsti šia linkme. Du mokslininkai netruko susitikti. F. Drake padėjo J. Lilly gauti finansavimą iš NASA ir už šiuos pinigus pastatyta minėta laboratorija San Tomėje. M. H. Lovatt su entuziazmu ėmėsi darbo išmokyti delfinus kalbėti. Nors laboratorijoje ji nedirbo, tačiau praleisdavo ten daug laiko ir padėjo su kasdieniais delfinų mokymais, stebėjimu. Greitai tapo aišku, kad norint delfinus išmokyti kalbėti reikia labai daug laiko praleisti su jais.
Šeši mėnesiai su delfinu Peteriu
M. H. Lovatt pasiūlė tyrimą perkelti į kitą lygmenį. 1964 m. pradžioje Marry pasisiūlė tris mėnesius gyventi šalia delfino 24 valandas per parą, 6 dienas per savaitę. Nors būta įvairių nuomonių, visgi jos entuziazmas nugalėjo ir laboratorija buvo performuota taip, kad šalia delfinų visą laiką galėtų gyventi žmogus: darbo stalas ir lova pusiau vandenyje, kartu organizuojami pietūs ir vakarienė ir t.t. Gyventi kartu su žmogum buvo pasirinktas patinas vardu Peter - jaunas, išdygęs, bet labai pastabus delfinas. 1965 m. vasarą laboratorijos perstatymo darbai buvo baigti ir Marry su Peter kartu praleisdavo 6 dienas per savaitę, o septintą grįždavo namo. Tuo tarpu delfinas būdavo perkeliamas į baseiną pas dvi delfinų pateles, kurioms buvo tęsiamas iki tol taikytas kalbos mokymas.
Peter buvo neseniai pasiekęs lytinę brandą ir greitai tyrėjai pastebėjo, kad tai labai trukdo mokymams: lytiškai susijaudinęs jis sunkiai koncentravo dėmesį, vengė mokytis. Pradinė tyrimo mintis buvo ta, kad jam bendrauti su kitais delfinais (patelėmis) buvo leidžiama tik kas septintą dieną, bet kartais jau pirmosiomis dienomis po pasimatymų seksualinis jo aktyvumas paintensyvėdavo ir mokymų nebebuvo galima tęsti. Moteris nusprendė, kad pati gali jį patenkinti ranka, kad nereiktų gaišti laiko. Tokį jos elgesį galėjo stebėti kiti tyrėjai, tačiau visi pritarė, kad toks elgesys yra reikalingas toliau sėkmingai vykdyti mokymus ir stebėjimus. Seksualinis delfino ir moters santykis aptemdė visą eksperimentą.
Kontroversijos ir tragiška pabaiga
Istorija kažkokiu būdu pasklido ir 7 deš. pabaigoje buvo aprašyta pornografiniame „Hustler“ žurnale. Tyrimą temdė ir tai, kad jo metu delfinams buvo duodamas ir LSD narkotikas. Nors galiausiai paaiškėjo, kad LSD delfinų neveikia, tačiau visuomenės ir mokslo bendruomenės nuomonė tapo labai neigiama. Būtina pridurti, kad pati Marry labai prieštaravo narkotikų naudojimui eksperimente ir nors J. Lilly ji neperkalbėjo dėl jų naudojimo, tačiau Peter‘iui jie niekuomet nebuvo duodami, tačiau mažai kam tai rūpėjo. 1966 m. eksperimento finansavimas buvo nutrauktas. Istorija baigiasi gana tragiškai. Peter buvo perkeltas į kitą J. Lilly laboratoriją Majamyje (JAV). Mažas baseinas, mažai saulės šviesos ir atskyrimas nuo Marry baigėsi depresija ir savižudybe.
Eksperimento "Žmogus ir delfinas" chronologija
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1960 | NASA SETI projekto pradžia |
| 1961 | J. Lilly išleidžia knygą „Žmogus ir delfinas“ |
| 1963 | Margaret Howe Lovatt prisijungia prie delfinų tyrimų San Tomės saloje |
| 1964 | M. H. Lovatt pradeda gyventi su delfinu Peteriu |
| 1965 | Laboratorijos perstatymas ir nuolatinis M. H. Lovatt ir Peterio gyvenimas kartu |
| 1966 | Eksperimento finansavimas nutrauktas; Peteris perkeltas ir žūsta |
| 2011 | Mark Griffith išleidžia knygą „Wet Goddess“ |
| 2014 | „Wild Dolphin“ projektas sukuria delfinų kalbos vertimo aparatą |
Intymūs žmonių santykiai su delfinais
Gal tai ir stebina, tačiau intymūs žmonių santykiai su delfinais stebėti ne kartą ir yra žinomi. Pavyzdžiui, 2011 m. Mark Griffith išleido knygą „Wet Goddess“ („Drėgna deivė“), kurioje jis aprašo savo lytinius santykius su delfinų patele. Autorius teigė, kad jų romanas truko devynis mėnesius ir jis tikrai jautė gyvūnui meilę. Notingam Trent universiteto (Didžioji Britanija) biologas dr. Mark Griffith jau daug metų studijuoja delfinofilus. Jo teigimu, tokių žmonių nėra daug, bet jų užmegzti santykiai su delfinais labai neįprasti. M. Griffith teigimu, tiriant vienas kitą mylinčių žmonių ir žmonių, kurie teigia, kad myli delfiną (konkretų) smegenų signalus aiškiai pastebima, kad tokie signalai labai panašūs, kartais sutampa. Jis svarsto, kad tai gali būti susiję su tuo, kad delfinai išties yra ypatingi gyvūnų pasaulyje daugeliu atžvilgiu: aiškiai reiškiantys ir jaučiantys emocijas, iš esmės švelnūs, greitai prisitaikantys ir perprantantys žmogaus emocijas ir t.t. Internete taip pat galima rasti ne vieną blogą ir netgi bendruomenių, kurios narius sieja romantinė meilė delfinams ir/arba lytiniai santykiai su jais.
Ar gali delfinai kalbėti su žmonėmis? Šiuolaikiniai tyrimai
Ar buvo pasiekta rezultatų išmokant delfinus kalbėti? Nors tyrėjai nesugebėjo išmokyti delfinų kalbėti, tačiau delfinų pažinimą jie smarkiai pastūmėjo į priekį. Po eksperimento nutraukimo sekė daug mokslinių publikacijų apie jų elgesį, charakterį, psichiką ir pan. Šiandien mokslininkai vis dar stengiasi perprasti delfinų (ir banginių) kalbą.
2014 m. „Wild Dolphin“ projekto autoriai paskelbė, kad jiems pavyko sukurti aparatą, kuris gali išversti delfinų skleidžiamus garsus. Nors tai dar tik prototipas ir aparatas toli gražu negali išversti kiekvieno delfinų žodžio, tačiau rezultatai daug žadantys (pirmasis sėkmingai išverstas delfinų žodis buvo „jūržolė“). Galbūt netolimoje ateityje mokslininkai galės gana sėkmingai bendrauti su gyvūnais ir atsivertų visiškai nauja, netyrinėta mokslo sritis. Sunku net patikėti, tačiau panašu, kad bent jau su kai kuriais gyvūnais iš tiesų galėsime susišnekėti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
