Visuomenėje senstant, klausimas apie orią senatvę ir tinkamą priežiūrą tampa vis aktualesnis. Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių.
Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. pradžioje šalyje gyveno 557 tūkst. (20 proc.) 65 metų ir vyresnių žmonių. Jų dalis padidėjo nuo 15,8 proc. (2005 m. pradžioje) iki 20 proc. (2021 m. pradžioje) ir sudaro penktadalį visų šalies gyventojų. Remiantis Eurostato prognozėmis, Lietuvoje visuomenė toliau senės. Tikėtina, kad 2050 m. pradžioje Lietuvoje 28,5 proc. visų gyventojų bus vyresnio amžiaus. Prognozuojama, kad šimtui 15-64 metų gyventojų teks 52 vyresnio amžiaus žmonės.
Viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie „valdiškus namus“ ir dideles kainas dažnai sukelia nerimą. Svarbu suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja mechanizmai, leidžiantys gauti valstybės ir savivaldybių finansuojamą globą, kuri žmonėms dažnai vadinama „nemokamais senelių namais“, nors tikslesnis terminas būtų - kompensuojama arba subsidijuojama globa. Pirmiausia būtina išsklaidyti mitą, kad socialinė globa gali būti visiškai nemokama visiems. Lietuvoje galioja solidarumo principas ir aiškiai apibrėžta mokėjimo už socialines paslaugas tvarka.
Valstybiniuose ar savivaldybių pavaldumo globos namuose, o taip pat ir privačiose įstaigose, turinčiose sutartis su savivaldybėmis, mokėjimo sistema yra griežtai reglamentuota. Asmuo už ilgalaikę socialinę globą moka 80 procentų savo gaunamų pajamų. Tai apima senatvės pensiją, šalpos pensijas ir kitas reguliarias išmokas. Svarbu paminėti, kad jei asmuo gauna tikslinę kompensaciją slaugos ar priežiūros išlaidoms padengti, 100 procentų šios kompensacijos taip pat skiriama globos įstaigai. Taigi, senjorui lieka 20 procentų jo asmeninių pajamų (pensijos) asmeninėms išlaidoms - vaistams, higienos reikmenims ar skanėstams.
| Mokestis už ilgalaikę socialinę globą | Detalės |
|---|---|
| Iš asmens pajamų | Iki 80% gaunamų pajamų (pensijos, šalpos pensijos, kt.) |
| Iš tikslinės kompensacijos | 100% slaugos ar priežiūros išlaidoms padengti skirtos kompensacijos |
| Kas lieka senjorui | 20% asmeninių pajamų asmeninėms išlaidoms |
| Papildomas mokestis už turtą | 1% nuo turto vertės, viršijančios savivaldybės normatyvą |
| Nekilnojamasis turtas | Nevertinamas, jei jo plotas mažesnis nei 50 kv. m. |

Ne kiekvienas senjoras gali automatiškai pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą globos namuose. Esminis faktorius yra asmens nesavarankiškumas. Ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslauga apibrėžiama, kaip kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba, visiškai nesavarankiškiems asmenims.
Gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad po taikyto gydymo ir medicininės reabilitacijos priemonių, išlieka ilgalaikių organizmo funkcijų sutrikimų, parengia dokumentus, kurie siunčiami į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą (www.anta.lrv.lt). Per nustatytą terminą tarnyba atlieka vertinimą ir priima sprendimą dėl specialiųjų poreikių lygio - didelio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis) arba vidutinio (pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros poreikis).
Procesas, norint gauti siuntimą į valstybės finansuojamus globos namus, yra biurokratinis ir reikalauja tam tikro laiko:
Viena didžiausių problemų Lietuvos socialinės globos sistemoje - laukimo eilės. Į populiarius, geriausią reputaciją turinčius valstybinius senelių namus eilėje gali tekti laukti nuo kelių mėnesių iki metų ar net ilgiau.
Sprendimas yra paslaugų pirkimas iš privačių įstaigų. Jei savivaldybė nustato, kad asmeniui reikalinga ilgalaikė globa, bet savo pavaldumo įstaigose vietų neturi, ji gali (ir privalo) pasiūlyti alternatyvą. Tačiau čia yra niuansas: privačių namų kaina dažnai viršija savivaldybės nustatytą maksimalų įkainį. Susidariusį skirtumą turi padengti pats asmuo (iš likusių 20% ar santaupų) arba jo artimieji.
Pagal Lietuvos įstatymus, vaikai turi pareigą išlaikyti savo tėvus. Tačiau skiriant valstybės finansuojamą globą, savivaldybė pirmiausia vertina paties senjoro pajamas. Jei jų neužtenka padengti globos kainai, savivaldybė dengia skirtumą. Vaikų pajamos vertinamos tik tam tikrais atvejais arba jei turtinė padėtis yra labai gera, tačiau praktikoje priverstinis vaikų apmokestinimas už senelių namus (jei senjoras atitinka kriterijus gauti subsidiją) taikomas retai ir priklauso nuo konkrečios savivaldybės tvarkos.
Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir atsižvelgiant į asmens turtą. Suaugusiam asmeniui jis neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Jei asmens turto vertė yra didesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą, mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis per mėnesį padidėja vienu procentu, skaičiuojant nuo turto vertės, viršijančios normatyvą. Pavyzdžiui, savivaldybėje nustatytas turto vertės normatyvas yra 10 tūkst. eurų, o asmens turto vertė - 15 tūkst. eurų, reiškia, asmuo kas mėnesį turės papildomai mokėti 1 proc. nuo 5 tūkst. eurų, tai yra, 50 eurų. Tiesa, asmens nekilnojamasis turtas nevertinamas, jeigu jo plotas mažesnis nei 50 kv. m.

„Kasmet auga integruotų globos, priežiūros ir slaugos paslaugų poreikis vyresnio amžiaus gyventojams. Siekiame atliepti individualius vyresnių žmonių poreikius, nesvarbu kur jie begyventų - mieste, rajono centre ar kaime, ar kur norėtų gauti paslaugas - savo namuose, dienos centre ar įstaigose su apgyvendinimu. Svarbiausia, kad sunkumus patiriantys gyventojai nedvejotų kreiptis, o savivaldybių teikiamos paslaugos pasiektų ir būtų kuo arčiau tų, kuriems pagalba labiausiai reikalinga“, - sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Lietuvoje veikia kelių tipų senelių globos namai - įkurti valstybės, savivaldybės ir privatūs.
Socialinių paslaugų, finansuojamų savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis, teikimą organizuoja savivaldybės. Jos vertina ir analizuoja savo teritorijos gyventojų poreikius, pagal juos prognozuoja, planuoja ir nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, atsako už paslaugų kokybę.
Socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis. Kompleksiškai įvertinamas asmens organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė situacija, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės. Taip pat atsižvelgiama į kitų institucijų, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialisto išvadas apie asmens būklę ir problemas. Kokios socialinės paslaugos patenkintų jų pageidaujančio senjoro poreikius, nustato savivaldybės paskirti socialiniai darbuotojai. Socialinės paslaugos teikiamos pagal asmens ar jo šeimos individualius poreikius ir interesus, įvertinus, kokios pagalbos jam reikia.
Senyvo amžiaus žmogui parenkamos tokios socialinės paslaugos, kurios leistų kuo ilgiau jam gyventi savo namuose, šeimoje, dalyvauti socialinėje, ekonominėje ir kitose veiklose, savarankiškai tvarkyti savo buitį. Organizuojant pagalbą, ji derinama su užimtumu, asmens sveikatos priežiūra ir specialiosios pagalbos priemonėmis, padedama palaikyti socialinius ryšius su šeima, artimaisiais ir visuomene. Dažnai senyvo amžiaus žmonės turi ir vienokią ar kitokią negalią. Žmogui su sunkia negalia paslaugos teikiamos užtikrinant saugią ir sveiką aplinką, žmogaus orumą atitinkančią pagalbą, suderintą su asmens sveikatos priežiūra, nuolatine slauga ir nuolatine priežiūra (pagalba), padedančią kompensuoti prarastą savarankiškumą bei gebėjimus. Asmeniui ar šeimai gali būti nustatytas kelių rūšių bendrųjų socialinių ar (ir) socialinės priežiūros paslaugų poreikis. Tik tada, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos, o dienos metu teikiamų paslaugų senjorui nepakanka, jam skiriama socialinė globa stacionarioje socialinės globos įstaigoje.
Visos socialinių paslaugų rūšys ir jų turinys apibrėžtas SADM ministro įsakymu patvirtintame Socialinių paslaugų kataloge.

Dėl socialinių paslaugų, kurių teikimą finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto, skyrimo asmuo ar jo globėjas gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją ar kitą nurodytą įstaigą. Galima kreiptis raštu tiesiogiai į savivaldybę, paštu ar elektroniniu būdu, o jeigu valstybės elektroninės valdžios sistemoje teikiama tokios rūšies elektroninė paslauga - prašymą galima teikti per SPIS sistemą. Yra galimybė pateikti prašymą ir savo namuose, atvykus socialiniam darbuotojui, kuris užpildys asmens prašymą savo mobiliajame įrenginyje. Taip pat yra galimybė asmeniui ar šeimai, kuriems dėl saugumo skubiai reikalingos socialinės paslaugos, kreiptis tiesiai į socialinių paslaugų įstaigą, kuri tarpininkaus pateikiant prašymą savivaldybei. Asmuo, apsigyvenęs socialinės globos namuose savo lėšomis, gali teikti prašymą dėl socialinės globos, finansuojamos savivaldybės ar valstybės biudžeto lėšomis.
Visais atvejais, jeigu dokumentai ar duomenys, kurių reikia nustatant teisę gauti paslaugą, yra valstybės ar žinybiniuose registruose, valstybės informacinėse sistemose ar juos savivaldybė pagal prašymą gauna iš valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų, besikreipiantis žmogus šių dokumentų ir duomenų neturės teikti dar kartą.
Bendrosios socialinės paslaugos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, teikiamos nemokamai. Mokėjimo už kitas socialines paslaugas dydį asmeniui arba šeimai nustato savivaldybė, priklausomai nuo teikiamų socialinių paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens arba šeimos finansinių galimybių už jas mokėti. Asmuo arba šeima už socialines paslaugas negali mokėti daugiau nei teikiamų socialinių paslaugų išlaidų dydis. Socialinės priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas, yra nemokamos tiems, kurie gauna socialinę pašalpą, arba kurių vidutinės šeimos pajamos, tenkančios vienam asmeniui, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį, tai yra, 258 eurus.
Žmogaus ar šeimos socialinių paslaugų poreikis nustatomas per 10 kalendorinių dienų (k. d.) nuo prašymo gavimo dienos, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 k. d. Sprendimas dėl socialinės priežiūros skyrimo priimamas ne ilgiau kaip per 10 k. d. nuo socialinių paslaugų poreikio išvadų pateikimo, dėl socialinės globos - per 20 k. d.
Sprendimas persikelti į senelių namus dažnai būna emociškai sunkus tiek pačiam senjorui, tiek jo artimiesiems. Tai nėra tik gyvenamosios vietos pakeitimas; tai gyvenimo būdo lūžis. Atviras pokalbis yra būtinas. Nereikėtų senjorui meluoti, kad jis vežamas į „sanatoriją“ ar „ligoninę trumpam patikrinimui“. Toks melas vėliau sukelia didelį nepasitikėjimą ir pyktį.
Praktinėje pusėje - svarbu tinkamai atrinkti daiktus. Dauguma globos namų leidžia ir net skatina atsivežti asmeninių daiktų: mėgstamą fotelį, nuotraukų rėmelius, radijo imtuvą ar televizorių, knygas. Tai padeda sukurti namų jaukumo jausmą naujoje, svetimoje aplinkoje.
Be asmens sutikimo į globos įstaigą patalpinti negalima, nebent asmuo yra pripažintas neveiksniu teismo tvarka ir jam paskirtas globėjas. Tokiu atveju sprendimą priima globėjas, gavęs teismo leidimą.
Asmuo, persikeldamas į globos namus, nepraranda nuosavybės teisės į savo turtą. Butas lieka jam. Jis gali būti nuomojamas (gautos pajamos skaitysis kaip asmens pajamos ir 80% jų reikės skirti globos namams) arba paliekamas tuščias. Patekimas į valstybės finansuojamus globos namus yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir žinių, tačiau tai yra teisėta ir oriai senatvei užtikrinti skirta socialinė garantija.