Vaikų auklėjimas: laisvės ir disciplinos dermė
Tėvystė - tai nuolatinis kelias, kupinas iššūkių ir atradimų, kur svarbiausia užduotis - padėti vaikui tapti savimi pasitikinčiu, atsakingu ir laimingu žmogumi. Kaip mama, dažnai susiduriu su klausimais: ,,Kiek laisvės turėtume suteikti savo vaikams?” Rašant šia tema, prieš akis išniro prisiminimas, anądien gatvėje prasilenkiau su mama ir dukra. Mergaitė, gal šešerių ar septynerių, verkė, nes nenorėjo eiti į fortepijono pamoką, o mama nuolat kartojo: „Tai ką darysi? Tau reikia išspręsti šią problemą. Turi nuspręsti, ką darysi. Ar eisi į pamoką, ar ne?“ O mergaitė dar labiau pravirko, sakydama: „Aš nežinau.“
Viena akimi stebėjau jas, o kita - save. Kiek kartų esu pasielgusi panašiai? Tikrai ne vieną. Galbūt ne tokiu pačiu būdu, bet esu atsidūrusi situacijose, kai perleidau sprendimo naštą vaikui, tikėdamasi, kad jis ,,susiprotės” ir pasielgs teisingai (kad ir ką tai reikštų). Nesumeluosiu, kad norisi būti kiek įmanoma gerais tėvais. Tačiau siekiant šio idealo lengva nepastebėti to, kas vyksta čia ir dabar. Tuo tėvystė ir nuostabi, jog ji moko lankstumo, pamatyti kito žmogaus perspektyvą, išsikelti auklėjimo ideologiją ir pagal visa tai priimti sprendimus.
Auklėjimas turi padėti vaikui jaustis laisvam gamtos dėsnių pasaulyje. Kilus bet kokiam klausimui (auklėjimo tema) aš visada grąžinu save į pradžių pradžią - kaip gimsta, kodėl gimsta žmogus ir kokį vaidmenį atlieka tėvai. Tai man leidžia neautralizuoti manąjį ,,Aš” ir nusileisti į mano ir vaikų bendrą pasaulį. Tada vėl atgimsta noras lydėti vaikus per gyvenimą, savo pavyzdžiu rodyti jiems kaip mes elgiamės, kodėl. Priešingu atveju, vaikas elgsis spontaniškai, turbūt 99 kartus iš 100 netinkamai, juk ką gali nuspręsti vaikas, kuris nesuvokia kokioje didelėje sistemoje gyvena, kaip jo sprendimai įtakos jo paties sekančią būseną ir pan.. Jau nekalbant apie tai, kad vaikas neturi tos didžiulės patirties, kokią turiu aš ir gebu nujausti būsimus pavojus. Vaikas nežino, kad po veiksmo bus ir pasėkmės, vaikas nežino, kas jo laukia ,,užaugus”, kokių pagrindinių įrankių jam reikia norint išgyventi moderniame pasaulyje. To turiu išmokyti aš, jo mama.
Skamba labai gražiai. Tad skubu prisipažinti, kad pokalbiai nebūna tokie ,,prie arbatos” tipo. Tai veikia mums, nebūtinai tai veiks ir kitiems. Be vaikų auginimo džiaugsmų, tėvai ir motinos dažnai susiduria ir su tėvystės ir motinystės sugebėjimų išbandymais. Trimetis ožiuojasi, sakydamas „ne“ bet kokiam vakarienei pateiktam maistui. Kiti vaikai pešasi dėl mėgstamo žaislo namuose aidint gerai pažįstamam spiegimui ir verksmui. Dešimtmetis atsisako eiti į lovą tinkamu laiku, tvirtindamas, kad jis turėtų eiti miegoti kartu su paauglija vyresniąja seserimi. Tėvų elgesys panašiose situacijose daro įtaką jų ryšiui su kiekvienu vaiku, taip pat ir dvasiniam klimatui namuose.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja daugybė vaikų auklėjimo teorijų ir metodų. Tačiau svarbu suprasti, kad nėra vieno universalaus, visiems tinkamo modelio. Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl ir auklėjimo strategija turėtų būti individualizuota.
Autoritarinis auklėjimo stilius
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Cimbalistaitė.
Autoritetingas auklėjimo stilius
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų.“ Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Viską leidžiantis auklėjimo stilius
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja.“
Neįsitraukiantis auklėjimo stilius
Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S. Cimbalistaitė.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t.t.). Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.“
Ribų svarba ir nustatymas
Kadangi nėra dviejų vienodų vaikų ir visų reakcija yra skirtinga, prezidentas Brigamas Jangas (1801-1877) tėvams davė tokį išmintingą patarimą: „Tyrinėkite [vaikų] charakterį bei temperamentą ir atitinkamai su jais elkitės.“ Prezidentas Džeimsas E. Faustas (1820-2007) mums priminė, kad „vaikų auklėjimas reikalauja savitumo kiekvienu atveju. […] Kas tinka vienam [vaikui], galbūt visai netinka kitam“.
Meilė puoselėja gerus santykius ir saugumo jausmą. Brigamas Jangas mokė, kad „malonūs žvilgsniai, meilingi veiksmai, švelnūs žodžiai ir meilus, šventas elgesys su savo vaikais pririš juos prie mūsų sunkai nutraukiamais saitais, o smurtas bei nemalonus elgesys juos nuo mūsų nutolins“. Viena motina pažino vadovavimo su meile galią, kai suprato, kad nevaldomas jos pyktis nepadeda dešimtmečiui sūnui eiti anksčiau miegoti. Perskaičiusi prezidento Džozefo F. Smito (1838-1918) patarimą, kad „pataisyti savo vaikų elgesį galite tik […] gerumu, neveidmainiška meile, įtikinimu ir paaiškinimu“ ir jo paskatinta, ji pamėgino būti švelnesnė. Aptardama šią problemą su sūnumi, ji daugiau sužinojo apie jo poreikius ir rūpesčius. Malonūs žodžiai ir švelnumas, taip pat ir emocijų kontrolė nesutarimų metu rodo pagarbą esamiems santykiams.
Be abejo, apie tėviškos ir motiniškos savikontrolės ugdymą lengviau kalbėti, nei tai padaryti. Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910-2008) ragino tėvus būti draugiškus savo vaikams. Grįžęs namo kiekvieną vakarą po sunkios darbo dienos tėvas susierzindavo dėl savo mažamečių vaikų, kurie atkakliai reikalavo jo dėmesio, ir, jei būdavo užimtas, jis greitai susivaidydavo. Jis nutarė kiekvieną vakarą, prieš įeidamas į namus, pasimelsti, kad geriau sektųsi pasirūpinti vaikų poreikiais. Jis atsisakė vakarinio laikraščio skaitymo, pirmas 10 minučių skirdavo pasisveikinimui ir žaidimui su vaikais ir periodiškai pasiimdavo po vieną vaiką pasivaikščioti ar praleisti kartu laiką. Prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899-1994) sakė: „Raskite laiko būti tikras draugas savo vaikams.“ Tai reiškia leisti laiką kartu, rodyti meilę, girti už tai, ką jie daro gerai, mokyti naujų įgūdžių, skaityti jiems, dažnai kalbėtis, o duodant jiems pastabas, leisti jiems tvirtai žinoti, kad yra mylimi.
Maloningai ir kantriai reaguodami į nerimtą, netinkamą arba erzinantį vaiko elgesį tėvai duoda jam suprasti, kad jų meilė yra pastovi, kartu mokydami jį geresnio kelio. Gero elgesio pastebėjimas ir skatinimas yra labai efektyvūs būdai parodyti tėvų meilę. Duodami vieną pataisančią pastabą pasistenkite pasakyti bent penkis pozityvius dalykus apie savo vaiką. Lengva į blogą elgesį reaguoti reikalaujant paklusnumo, o ne jį skatinant.
Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo papasakojo apie vyrą, pasiryžusį išmokyti kumeliuką vadinėjimo vien tik tempiant pavadėlį. Kiekvieną kartą stipriai truktelėjus, kumeliukas pargriūdavo. Po keleto minučių vyrui pavyko išmokyti kumeliuką tik pargriūti. Tada to vyro žmona davė jam puikų patarimą: „Eik šalia kumeliuko.“ Mano draugo širdgėlai, - pasakojo vyresnysis Balardas, - tai suveikė. Tėvam seksis geriau, jeigu jie vadovaus rodydami pavyzdį.
Prezidentas Boidas K. Patys bandymai prievarta pasiekti paklusnumo, tarsi „pavadėlio tampymas“, trukdo puoselėti artimus draugiškus ryšius su mažais vaikais ir paaugliais. Nei fizinė, nei psichologinė prievarta nėra tinkama priemonė. Prievarta - tai fizinis ir žodinis smurtavimas, grasinimai, rėkimas, manipuliavimas, meilės nerodymas ir gėdinimas. Nors prievarta gali vesti į laikiną paklusnumą arba taisyklių laikymąsi, ji retai duoda gerus ilgalaikius rezultatus. Prezidentas Gordonas B. Hinklis patvirtino, kad „griežtas drausminimas ir grubus drausminimas neišvengiamai veda ne į pasikeitimą, bet į papiktinimą ir kartėlį“. „Vaikams reikia ne mušimo, - pabrėžė jis.
Vienas jaunas tėvas nusivylė, kai ėmė aiškėti, kad „bausmės pertraukėlės“, kaip drausminimo priemonė, nepadeda jo itin aktyviam sūneliui. Atrodė, kad rėkimas ir pliaukštelėjimai tik skatina blogą elgesį. Bijodamas prarasti savitvardą ir sužeisti vaiką, tėvas nutarė pats padaryti tokią „pertraukėlę“. Jis išėjo iš kambario ir tyliai meldė pagalbos. Sugrįžęs pasikvietė sūnų statyti traukinį iš kaladėlių ir po to žaisti gaudynių - du sūnaus mėgstamiausius užsiėmimus. Jis stengėsi susitelkti į gerėjančius sūnaus sugebėjimus ir dažnai jį gyrė. Tėvo nuostabai, sūnus elgėsi gerai visą likusį vakarą ir prireikė vos kelių švelnių priminimų.
Vadovaujant su meile būtina, kad tėvai nustatytų aiškias vaikų elgesio ribas. Ribos saugo vaikus ir padeda jiems ugdyti savikontrolę. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895-1985) pažymėjo: „Vaiko veiksmų ribų nustatymas tam vaikui reiškia, kad jį mylite ir gerbiate.“
Mums, kaip tėvams, Viešpats patikėjo atsakomybę mokyti savo vaikus. Netinkamo elgesio taisymas gali būti pati sunkiausia tos užduoties dalis. Kartais vaikai susierzina, reiškia nepasitenkinimą arba priešinasi jiems nustatytoms riboms. Ribos turėtų atitikti vaiko brandos lygį. Vyresnysis M. Raselas Balardas skatino tėvus: „Ribas nustatykite atsižvelgdami į konkretaus dalyko svarbą, vaiko polinkius ir brandą.“ Taip šeima kiekvienam vaikui gali nustatyti skirtingas taisykles, pavyzdžiui, susijusias su namų ruoša arba telefono naudojimu. Nustatant šeimos taisykles svarbu kalnus skirti nuo kurmiarausių. Pavyzdžiui, svarbu, kad tėvai nustatytų taisykles, saugančias vaikus nuo potencialiai pavojingos įtakos. Viena šeima, vaikams artėjant prie paauglystės amžiaus, nusprendė per šeimos namų vakarą su jais aptarti knygelę „Jaunimo stiprybės vardan“. Jie kalbėjosi, kodėl reikia laikytis pranašų patarimų ir kokios palaimos dėl to gaunamos.
Kai vaikai nedaro to, ko iš jų tikimasi šeimoje, tėvai turi nuspręsti, ar sureikšmins jų netinkamą elgesį. Pienas bus išliejamas, kartais vaikai žaisdami nebus atsargūs, paaugliai galbūt leis, kad socialinis gyvenimas darytų blogą įtaką jų pažymiams. Tai pamokys juos, kad kai kurie veiksmai neduoda gero rezultato. Kartais į rimtesnius neprotingus vaikų poelgius tėvai turi reaguoti tinkamų pasekmių būdu. Prezidentas Faustas skatino tėvus parenkant tiesiogines netinkamo elgesio pasekmes vadovautis „pamaldžia įžvalga“. Kad ir koks rimtas būtų prasižengimas, jį pataisantis sprendimas turi būti apgalvotas ir garbingas. Pavyzdžiui, papeikti asmeniškai yra daug geriau, nei papeikti viešai. Į konkrečius taisyklių pažeidimus reaguokite neminėdami ankstesnių prasižengimų. Išlaikykite savitvardą. Aptarkite elgesį, bet nepravardžiuokite ir nežeminkite vaiko. Kai tėvai išlieka ramūs, labiau tikėtina, kad jie parinks pagrįstas tiesiogines pasekmes. Tinkamiausios tiesioginės pasekmės paprastai yra susietos su konkrečiu prasižengimu ir skirtos padėti vaikams siekti pageidaujamo rezultato. Nors drausminant svarbu būti lankstiems, prieš rimtus prasižengimus akis užmerkiantys arba ribų su pagrįstomis tiesioginėmis pasekmėmis ramiai ir nuosekliai netaikantys tėvai nepakankamai gerai moko ir veda vaikus.
Vyresnysis Balardas paaiškino, kad gali būti „žalinga, kai tėvai per daug atlaidūs ir per daug lepina savo vaikus, leisdami jiems daryti viską, ko šie užsigeidžia“. Net ir sumaniausiai auklėjami kai kurie vaikai priiminės neteisingus sprendimus. Pravartu nustatyti planų aptarimo ir atliktų darbų fiksavimo tvarką. Kai kurios šeimos pastebėjo, kad šeimos taryba sekmadieniais yra tinkamas laikas suderinti tvarkaraščius ir nustatyti, ko iš vaikų tikimasi. Pavyzdžiui, kai šešiolikmetė Džena pamiršo pranešti tėvams, kad po atšauktos futbolo treniruotės ji išėjo pas draugę, jie pasikalbėjo, kodėl laiko tai problema. Jai buvo priminta, kad ateityje praneštų, kai pasikeičia suplanuotos veiklos.
Laisvės ir autonomijos ugdymas
Vadovaudami su meile ir nustatydami veiksmų ribas tėvai gali skatinti vaikų nepriklausomybės jausmą. Autonomija, arba veiksmų laisvė, leidžia vaikams išreikšti savo individualumą ir padeda mokytis priimti gerus sprendimus. Tėvai palengvina šį procesą duodami vaikams jų brandą atitinkančią, apibrėžtą veiksmų laisvę. Nuo pat kūdikystės tėvai nustatytose ribose gali leisti jiems priimti pagrįstus sprendimus. Pavyzdžiui, maži vaikai gali pasirinkti, ką vilkės šventės metu. Vyresni vaikai gali pasirinkti, kada užsiims namų ruoša, su sąlyga, kad nurodytu laiku darbai bus baigti. Paaugliams gali būti leista rinktis, ką žiūrėti, žaisti ir klausyti, jei tai atitinka šeimos taisykles.
Suteikti vaikams veiksmų laisvę taip pat reiškia leisti derėtis dėl taisyklių ir ieškoti kompromisų, kai tai yra priimtina. Vyresnysis Balardas pabrėžė, kad tėvams svarbu „būti pasiruošusiems tinkamai keisti kai kurias taisykles taip ruošiant vaikus gyvenimiškoms situacijoms“. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad nustatėte taisyklę, leidžiančią žaisti tik po to, kai vaikai atliks namų ruošos darbus. Kas nutiktų, jei trumpam užsuktų vaikų pusbroliai ar pusseserės? Tokiu atveju tėvai ir vaikai galėtų nuspręsti būti lankstūs ir namų ruošą užbaigti kitu metu.
Veiksmų laisvė taip pat suteikia vaikams galimybę ugdyti savo požiūrį į Evangeliją. Paaugliai, išmokę atpažinti Dvasią ir daryti sprendimus remiantis nuosavu gėrio ir blogio supratimu - o ne vien tik tėvų reikalavimais ir paklusnumu - bus geriau pasiruošę priimti išmintingus sprendimus stresinėje situacijoje arba spaudžiant bendraamžiams. Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad paauglių „pasiryžimas rinktis Viešpaties kelią bei šeimynines vertybes yra daug gilesnis, kai jie pasirenka tai patys, o ne kai mes bandome priversti juos perimti tas vertybes. Viešpaties meilės bei priėmimo būdas yra geresnis už Šėtono jėgos ir prievartos būdą, ypač auklėjant paauglius“.
Kultūriniai auklėjimo aspektai
Pasaulyje egzistuoja daugybė vaikų raidos ir auginimo ekspertų, mokslininkų, profesionalių lektorių, kurie mielai dalinasi savo sukaipta patirtimi įvairiuose mokymuose. Vaikų auklėjimas yra itin svarbus dalykas. Auklėjant formuojamas požiūris į vienus ar kitus dalykus, formuojamos vertybės. Kartais patiems įveikti šią užduotį gali būti sunku.
Žydų auklėjimo principai
Šmaikštaujama, kad auklėjant vaikus remiantis žydiškuoju principu, galima užauginti genijus ir milijonierius. Žydai siekia auginti savimi pasitikinčią, įvairiapusę, stiprią ir protingą asmenybę, kuri būtų ne tik lanksti, bet ir mokėtų priimti sprendimus. Šios tautos tėvai niekada neskirsto savo vaikų - juos myli ir lepina vienodai. Nors siekiama sukurti kuo daugiau laisvės bręstančiam žmogui, visgi, galioja giežta disciplina. Tinkamam vaikų ugdymui labai svarbus ir tinkamas tėvų elgesys. Žydai visada tęsi savo vaikams duotus pažadus, atlieka savo pareigas. Visgi, individualumas žydų auklėjime užima, ko gero, svarbiausią vietą. Be to, šios tautos vaikų tėvai yra be galo atsidavę, mylintys ir besąlygiškai patenkinti kiekvienu vaiku. Jie niekada nepasakys, kad jų vaikas yra blogas ar negeras, jie visada girs savo vaikus, o šiems padarius kažką tikrai blogo švelniai paklaus kodėl toks geras vaikas iškrėtė tokią kvailystę. Nors žydai suteikia savo vaikams didelę laisvę, tačiau jie taip pat juos moko priimti visą atsakomybę už savo veiksmus.
Japonų vaikų auklėjimo etapai
Japonų vaikų auklėjimą galima suskirstyti į tris didesnius etapus. Vaikai iki 5-erių metų čia auginami kaip karaliai. Jiems leidžiama visiškai viskas. Jie lepinami, jiems leidžiama daryti ką tik jie pageidauja, tačiau vos išaušus 5-tąjam gimtadieniui viskas pasikeičia ko ne aukštyn kojomis. Nuo 5-erių iki maždaug 15 metų vaikai čia auklėjami itin griežtai. Kai kurie šį laikotarpį vadina vergo laikotarpiu. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikui priskiriamos griežtos taisyklės, prievolės ir pareigos. Maždaug nuo 15-os metų su vaiku elgiamasi jau kaip su suaugusiu. Tokio amžiaus ir vyresnis vaikas jau žino savo prievoles ir griežtai paklūsta taisyklėms. Įdomu tai, kad nuo seno japonų šeimos modelis - tėvas, motina ir du vaikai. Vyriausias vaikas čia visuomet išskiriamas iš kitų - jis laikomas sosto įpėdiniu. Vyresnysis vaikas turi daugiau teisių, bet ir daugiau pareigų. Įdomu tai, kad vaikų skirtį fiksuoja net ir kalba - japonų kalboje nėra tiesiog žodžių brolis ir sesuo, jie turi žodžius, reiškiančius vyresnysis brolis, jaunesnysis brolis, vyresnioji sesuo ir jaunesnioji sesuo.
Danish - laimės ir realistiško optimizmo ugdymas
Ko gero esate girdėję, kad danai laikomi vienais laimingiausių žmonių. Toks požiūris į gyvenimą ir pasaulį apskritai pradedamas formuoti dar vaikystėje. Įdomu tai, kad daniškas auklėjimas prasideda nuo žaidimo, tad nenuostabu, kad ši šalis pirmauja vidaus ir lauko žaidimų gamyboje. Ko gero, nėra vaiko, kuris nebūtų dėliojęs Danijos žaislų milžinės „Lego“ kaladėles. Jei pasigilinsite į skandinaviškas pasakas, filmus, knygas, ko gero, pastebėsite vieną didžiulį skirtumą nuo europietiškųjų- čia nebūtinai viskas pasibaigia ilgai ir laimingai. Manoma, kad kalbėjimas apie tikras patirtis, net ir itin nemalonias, ugdo autentiškus piliečius, kurie išmoksta lengviau įveikti įvairius sunkumus. Dar vienas dalykas, dėl ko danai užauga laimingesni, yra nuo vaikystės skiepijamas realistiškas optimizmas. Taip auklėjami vaikai net ir nemaloniausiose situacijose gebės įžvelgti privalumus. Empatija - dar vienas dalykas, ko Danijoje itin anksti pradedami mokyti vaikai. Atjauta, atvirumas, emocinis raštingumas vaikams padeda augti be baimių pasirodyti pažeidžiamiems, suprasti ne tik savo, bet ir aplinkinių emocijas ir poreikius. Jau dvidešimt metų, kaip Danijoje uždraustos fizinės bausmės vaikams.
Prancūziškas autoritetas ir savarankiškumas
Itin mandagūs, paklusnūs ir savarankiški prancūziukai žavi ne vienos tautos tėvus. Ką daryti ir kaip auginti, kad vaikas būtų savarankiškas, paklusnus ir mandagus atrado prancūzai. Visų pirma, mažieji labai anksti išmokomi to, kad tėvai - absoliutus autoritetas. Jų nustatytos taisyklės negali būti laužomos, o tartas žodis visuomet paskutinis. Tėvai čia nesitaria su vaikais, neatsiklausia jų nuomonės, netaiko išlygų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokie tėvai turėtų būti itin giežti, jie geba išlaikyti draugišką toną ir besąlygišką meilę. Susilaukę vaikų prancūzai nenustoja siekti karjeros, nepaleidžia hobių ir neapleidžia draugų ir artimųjų. Vaikų gimimas jų neuždaro namuose, neapriboja. Įdomu tai, kad prancūzės, priešingai nei mes įpratę, nepuola prie vaiko vos jam pravirkus. Jos linkusios palaukti ir leisti jam nusiraminti pačiam. Taip mažyliai mokomi savarankiškumo. Prancūzų vaikai itin anksti pradedami mokyti gražių manierų ir etiketo. Nuo pat mažumės jie sodinami prie bendro stalo ir mokomi naudotis įrankiais, gražiai elgtis.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Viešpats brangino Savo santykius ir bendravimą su vaikais. Stengdamiesi savo vaikus matyti tokius, kokius juos mato Jis, prisipildysime tikrosios meilės jiems. Per maldą patirtos dvasinės įžvalgos padės mums deramai reaguoti į vaikų poreikius ir patiriamus sunkumus. Tai padeda prisiminti, kad vaikų auklėjimas yra nuoseklus, dinaminškas procesas. Gali prireikti laiko, kol pamatysime savo pastangų rezultatus. Tai, kas sekasi šiandien, gali kitąmet arba net rytoj nebesisekti. Ir niekas iš tėvų nesusidoroja su visomis problemomis tobulai. Kai suklystame, svarbu, kad atsiprašytume ir pasistengtume labiau. Galiausiai tėvai taip pat auga ir mokosi.
Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Kas daro didžiausią įtaką vaiko raidai | Tom Weisner | TEDxUCLA
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlai jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai bus vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Pasak sociologo ir rašytojo Alfie Kohn, absoliutus paklusnumas vaikystėje yra nesuderinamas su kritiniu mąstimu suaugus. Tik ar būtent nuoseklios ribos auklėjant vaikus yra svarbiausios? Kalbėdama su tėvais apie Pagarbiosios tėvystės požiūrį, kartais girdžiu išsakomas abejones, kad vis dėlto niekas negali pasakyti, kokią įtaką vienoks ar kitoks vaiko auklėjimas turės tam, kokiu žmogumi jis užaugs. Tačiau psichologas, terapeutas, tyrėjas ir rašytojas dr. John Gottman (Džonas Gotmanas) su tuo visiškai nesutinka. Ir ne be pagrindo. Jis remiasi analogų neturinčiu tyrimu, kurį atliko kartu su Ilinojaus ir Vašingtono universitetais. Tyrime dalyvavo 119 šeimų ir buvo fiksuojamas tėvų ir vaikų elgesys, bei reakcijos emociškai jautriose situacijos.
Remdamasis tyrimo duomenimis, dr. Gottman išskiria keturis pagrindinius tėvų, bendraujančių su vaikais, elgesio tipus: Kritikuojantis (Criticizing) - vaikų emocijos ir charakteris kritikuojami, kaltinami. Vaikai jaučiasi nesuprasti ir menkaverčiai. Nepritarianti tėvystė (Dissaproving) - vaikų emocijos kritikuojamos ir traktuojamos, kaip silpnumo požymis. Vaikai kenčia dėl žemos savivertės. Vaikai neišmoksta valdyti savo emocijų. Emocinis partneris (Emotional coach) - empatiškai priimamos visos vaikų emocijos jas įvardijant. Neigiamų jausmų proveržį vertinant kaip ypatingas galimybes užmegzti gilų ryšį. Vaikai išmoksta pasitikėti savo jausmais, valdyti emocijas ir spręsti problemas. Jie turi aukštą savivertę, sutaria su žmonėmis ir yra mėgstami aplinkinių. Priima save tokius, kokie yra. Tai, ką dr. Gottman vadina „emociniu partneriu“, yra pats efektyviausias būdas ugdyti vaikų emocinį intelektą. Vis dėlto emocinė partnerystė daugeliui tėvų nėra natūralus ir savaime suprantamas būdas auginti vaikus. Dažniau tai sąmoningai suvoktas elgesys, reikalaujantis pirmiausia mūsų pačių emocinės savikontrolės, klausymo ir problemų sprendimų įgūdžių.
Nors ir kiek tvirtai tikiu, jog nuoseklios ir aiškios ribos, ramiai nubrėžiamos ribos turi milžiniškos įtakos mūsų vaikų ateičiai, meluočiau sakydama, jog visuomet tai darau lengvai ir su malonumu…. Nemažai tai priklauso ir nuo to, kiek mes patys valdome savo asmenines ribas. O tą vitrininį langą, gerai pagalvoję, apklijavome dūžiui atsparia plėvele. Šast - iš neaiškios antrosios į pirmąją elgesio grupę.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
