Ar pasitikėjimas vaikams organizuojant keliones didina jų savivertę?
Pasitikėjimas savimi ir aukšta savivertė - savybės, kurios neabejotinai padeda žmogui per gyvenimą žengti lengviau, užtikrintai siekti savo tikslų bei svajonių. Ar pasitikėjimas vaikams organizuojant keliones didina jų savivertę? Kelionės su vaikais gali tapti nepaprasta patirtimi, leidžiančia visai šeimai kartu mokytis, pažinti pasaulį bei kurti nepamirštamus prisiminimus. Tačiau tokios išvykos reikalauja daugiau planavimo nei įprastos kelionės suaugusiesiems. Kad viskas vyktų sklandžiai, svarbu pasirengti iš anksto ir atsižvelgti į mažųjų poreikius, interesus bei amžių.
Pasitikėjimo pamatas - ryšys su tėvais
Kiekvieno vaiko gyvenimo pradžioje jų visatos centras yra mama ir tėtis. Tad natūralu, kad būtent šių žmonių rankose yra ne tik mažylio fizinė, bet ir emocinė raida. Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentės, Vilniaus psichoterapijos studijos psichologės dr. Linos Gervinskaitės-Paulaitienės teigimu, pradėti rūpintis vaiko vidiniu pasauliu reikia vos tik jam gimus.
„Vienas iš dalykų, veikiančių vaiko savivertę, yra tai, kaip tėvai kuria santykį su juo nuo pat kūdikystės. Savivertė kuriasi iš skirtingų patirčių, bet galima paminėti kelias. Vaikui svarbu patirti, kad jo tėvai yra nusiteikę bandyti matyti ir suprasti jo vidinį pasaulį, t. y. jį mentalizuoti, atliepti jo poreikius, rodo meilę, rūpestį, džiaugsmą vaiku, priima įvairias jo emocijas“, - aiškina specialistė.
Vaikams patiems naviguoti savo emocijų, įvairių patyrimų ir išgyvenimų pasaulyje gali būti sunku, tad labai svarbu, kad jis galėtų atsiremti į tėvus, nuo pat mažų dienų demonstruojančių, kas yra pasitikėjimas. Ilgainiui toks ryšys rodo vaikui, kad jis gali pasitikėti ir pats savimi.
„Jei tėvai yra prieinami tada, kai vaikui reikia pagalbos ar palaikymo, jis jaučia, kad gali kreiptis į juos, kai kyla stiprios emocijos ar susiduria su kokia nors situacija, kuri iš mažylio perspektyvos atrodo sudėtinga. Tai kuria jausmą, kad esu priimamas su tokiais išgyvenimais, kokius patiriu, toks, koks esu. Matymas ir tai, kas vaikui pasiseka, tėvų tikėjimas jo galiomis, o kartu - ir jo priėmimas su nesėkmėmis, pagalba jas išgyvenant irgi yra svarbūs dalykai formuojantis vaiko pasitikėjimui savimi“, - tikina L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Ji taip pat pabrėžia, kad tėvams būtina atkreipti dėmesį, ar jų žodžiai ir veiksmai sutampa. Tarkime, jei tėvai vaikui nuolat kartos, kad jis yra protingas, tačiau baus už kiekvieną klaidą, prastą pažymį ar panašiai, jo pasitikėjimas tiek savimi, tiek aplinka gali susilpnėti. Taip pat reikia nepamiršti, jog vaikai įdėmiai klauso, kaip tėvai kalba apie save, savo išvaizdą, kaip reaguoja į padarytas klaidas ir panašiai - nuolatinė aštri kritika sau taip pat gali turėti įtakos mažylių pasitikėjimui savimi.
„Vaikai daug mokosi stebėdami tėvus, iš jų pavyzdžio. Mokosi ne tik iš to, kaip tėvai elgiasi su jais, bet ir kaip elgiasi su pačiais savimi, tarpusavyje. Tėvų atidumas savo elgesiui, stebėjimas, kiek jų žodžiai ir veiksmai dera tarpusavyje yra svarbūs. Jei jie nuolat kalba vienaip, o elgiasi kitaip, čia jau reikėtų labiau atkreipti dėmesį“, - pažymi psichologė.
Pašnekovė aiškina, kad vaikui augant, keičiantis labai svarbu ir toliau su juo stiprinti ryšį. Esą vaikui labai svarbu matyti, kad tėvai pastebi ir domisi tuo, koks jis yra, kaip augant keičiasi pomėgiai, interesai ir kiti dalykai.
„Iš daug skirtingų tyrimų žinome, kad ryšys tarp vaiko ir tėvų yra labai svarbi vaiko raidos dalis. Tad dėmesys ryšiui ir jo kūrimui, išlaikymui, stiprinimui galėtų būti vienas iš patarimų, ką tėvams nuolat reikia turėti galvoje. Vaikui augant, jam yra svarbus jausmas, kad mane bando pamatyti, bando suprasti mano tėvai. Jei santykis kažkuriuo gyvenimo etapu yra suprastėjęs - svarbus tėvų siekis jį atkurti. Tarpusavio ryšio stiprinimas ar atkūrimas galimas bet kuriame gyvenimo momente, tad svarbiausia tam ieškoti būdų“, - aiškina L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Tačiau ji pabrėžia, kad tėvams labai svarbu rūpintis ir savimi. Jeigu tėvai išseks emociškai, jie negalės padėti vaikui naviguoti vidiniame pasaulyje, o kartu - ir didinti mažylio ar jau paaugusio vaiko pasitikėjimo savimi.
„Nemažiau svarbus ir tėvų emocinių resursų palaikymas ir atstatymas, kai jie nusenka. Tėvai, turintys emocinių resursų, gali jautriau atliepti vaiko poreikius, susidoroti su vaiko auginimo iššūkiais ir skatinti jo savivertės jausmą. Tai čia jau svarbus ne tik pačių tėvų gebėjimas rasti, kaip pasirūpinti savimi, bet ir pačių tėvų artimųjų, aplinkos, bendruomenės galėjimas padėti, paremti tėvus, padėti jiems pasirūpinti ir vaikais, ir savimi“, - priduria specialistė.
Svarbu ne tik pasitikėjimas savimi
Nors pasitikėjimas savimi vaidina svarbų vaidmenį įveikiant gyvenimiškus sunkumus, tai yra tik vienas iš veiksnių, padedančių sklandžiai vaiko raidai. Pašnekovės teigimu, psichologiškai atspariu vaiku galime laikyti tą, kuris net ir susidūręs su sunkiomis situacijomis gali pakankamai sklandžiai jas įveikti, nepatiria didelių sunkumų jas išgyvendamas ir geba po jų atsitiesti. Šiame procese dalyvauja keletas veiksnių.
„Visų pirma, dažniausiai minimas veiksnys - artimas, saugus santykis su suaugusiu artimu žmogumi. Kiti dalykai- tai šeimos sutelktumas, pozityvūs santykiai su giminaičiais, draugais, platesnės bendruomenės parama, paties vaiko savi-veiksmingumas ir pan. Apie kuo mažesnį vaiką kalbame, tuo svarbesnė aplinkos ir santykių reikšmė jo atsparumui. Įdomu, kad yra tyrimų rodančių, kad būtent mamos mentalizacija apie stresinį įvykį, kurį patyrė vaikas, jam yra svarbus atsparumo veiksnys. Tai reiškia, kad jei mama gali kalbėti, bandyti suprasti, kas vyko vaiko vidiniame pasaulyje to įvykio metu ir po jo, kaip tas įvykis galėjo paveikti vaiką ir ją, vaikas lengviau atsitiesia po emociškai sunkaus įvykio“, - teigia L. Gervinskaitė-Paulaitienė.
Kelionės su vaikais: kaip organizavimas didina savivertę?
Svajojate apie atostogas su visa šeima, tačiau nerimaujate, kaip išsiruošti į kelionę su vaikais? Suaugusieji mielai atostogauja ir be vaikų, tačiau keliones su visa šeima vertina kaip kokybišką ir įsimintiną laiką kartu. „Kelionė su vaikais - tai galimybė visai šeimai pabūti kartu, sustiprinti ryšį vieniems su kitais. Psichologė pasidalino drauge su „Skrendu.lt“ kelionių ekspertais surinktais patarimais, kaip teisingai planuoti kelionę su visa šeima.
Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl vieningo atsakymo, kokio amžiaus jaunieji keleiviai gali leistis į tolimesnes keliones, nėra. Pasak psichologų, keliauti galima net nuo kūdikystės, tačiau pažintinės kelionės prasmingiausios nuo 3-4 metų amžiaus, kai vaikas jau geba suprasti aplinką ir įsiminti įspūdžius. Vaikams iki 3 metų visiškai nesvarbu, kur ir kas yra aplinkui, jiems svarbiausia, kad tėvai visada būtų šalia. 5-10 metų amžiaus vaikai jau supranta daugiau, jiems daug kas įdomu ir kelionę jie tikrai atsimins kaip neeilinę patirtį. O štai kelionė su paaugliais gali būti ir sudėtinga, ir smagi - svarbiausia atsižvelgti į jų nuomonę priimant sprendimus, parodyti, kad jais pasitikima. Gali atsitikti ir taip, kad jūsų paauglys atsisakys keliauti kartu.
Išsiruošus atostogauti su mažais vaikais psichologė rekomenduoja labiau rinktis poilsines keliones, kurių metu nėra suplanuota aplankyti daug objektų. „Svarbu nepamiršti, kad mažesniems vaikams reikia laiko atsikvėpti, pavalgyti, nurimti, nusnūsti, tad dienotvarkė neturi būti itin įtempta. Jeigu keliaujama jau su vyresniais vaikais, geriau rinktis pažintinę kelionę. Tokie vaikai būna smalsesni, nori daugiau judėti, o ne ramiai sėdėti vienoje vietoje“, - pataria specialistė.
Planuojant pažintinę kelionę su vaikais, pirmas žingsnis - pasirinkti tinkamą kryptį. Reikėtų apgalvoti, kokio pobūdžio pažintį norite suteikti vaikams: ar tai bus istorinio paveldo kelionė, gamtos pažinimas, ar kultūrinis nuotykis aplankant muziejus ir menines vietas. Atstumas: Nepersistenkite su ilgu keliu - vaikams nuovargis gali sugadinti nuotaiką. Interesai: Jei vaikas domisi gyvūnais, puikiai tiks zoologijos sodai ar nacionaliniai parkai.
Sudėliokite kelionės planą taip, kad vaikai turėtų aiškią darbotvarkę. Nors spontaniškumas svarbus, tačiau vaikams ramiau, kai jie žino, kas laukia. Sukurkite žemėlapį ar kelionės planą su paveikslėliais - tai padės mažiesiems suvokti kelionės eigą. Nepamirškite pasirūpinti tinkamais drabužiais, užkandžiais ir vandeniu.
Pažintinės kelionės esmė - derinti pramogas su mokymusi. Vaikai geriausiai mokosi per patirtį, todėl verta planuoti tokias veiklas, kurios skatintų jų smalsumą ir kūrybiškumą. Kelionės dienoraštis: Skatinkite vaikus piešti ar rašyti trumpus pastebėjimus apie kiekvieną dieną. Fotografavimas: Leiskite vaikams fotografuoti. Be to, mokymasis neturi būti susijęs vien tik su lankomais objektais. Keliaujant galima žaisti žaidimus automobilyje, klausytis garso knygų apie aplankomą regioną ar mokytis vietinių žodžių, jei keliaujama į užsienį.
Ne mažiau svarbu yra išlaikyti teigiamą kelionės nuotaiką. Su vaikais visko pasitaiko - pavargimas, nuobodulys, netikėti norai. Tėvai turėtų išmokti lanksčiai reaguoti į situacijas ir nepervertinti plano svarbos. Pažintinės kelionės - ne tik pramoga, bet ir puiki ugdymo priemonė. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dažniau keliauja ir tyrinėja naujas vietas, išsiugdo geresnį emocinį intelektą, gebėjimą prisitaikyti ir socialinius įgūdžius.
Svarbu nuolat juos įtraukti: pasakoti apie vietas, duoti mažas užduotis, kartu stebėti gamtą ar architektūrą. Suplanuokite poilsio laikus, įtraukite žaidimų ar mažų prizų už atliktas užduotis. Kiekvienas pažintinis etapas turėtų būti subalansuotas su atsipalaidavimo momentais. Po muziejų lankymo - smagi veikla parke, po istorinių vietų - piknikas gamtoje.
Lietuvoje netrūksta vietų, kuriose galima planuoti įdomias pažintines keliones su vaikais. Puiki pradžia - aplankyti Trakus su jo įspūdinga pilimi ir ežerais, Kuršių neriją su unikaliu gamtos paveldu ar Lietuvos etnokosmologijos muziejų, kuris sužavės smalsius mažylius. Vyresnius vaikus žavi Anykščių pažintiniai takai su Medžių lajų taku bei interaktyvūs muziejai Kaune ar Vilniuje.
Kaip kelionės organizavimas ir pasitikėjimas didina vaiko savivertę?
Kai vaikai yra įtraukiami į kelionės planavimą, jiems suteikiama galimybė jausti atsakomybę ir kontrolę, o tai tiesiogiai prisideda prie jų savivertės didinimo. Kai vaikas gali pasirinkti kryptį, planuoti veiklas ar netgi sudaryti dalį maršruto, jis jaučia, kad jo nuomonė yra vertinama ir svarbi. Tai stiprina jo pasitikėjimą savo gebėjimais priimti sprendimus.
Leidimas vaikams savarankiškai organizuoti tam tikrus kelionės aspektus, pavyzdžiui, rinkti informaciją apie lankytinas vietas, planuoti laisvalaikio užsiėmimus ar netgi rūpintis tam tikra kelionės dalimi (pvz., užkandžiais), suteikia jiems realios patirties ir didina pasitikėjimą savo jėgomis. Šios patirtys formuoja vidinį įsitikinimą, kad jie gali sėkmingai atlikti užduotis ir prisidėti prie bendro šeimos tikslo.
Psichologė A. Blandė teigia, kad nėra jokių slaptų receptų tobulai suplanuoti kelionę, tačiau keli dalykai tikrai padeda. „Atlikite namų darbus - tam bus reikalingos tikslios žinios, kaip prasidės kelionė, ko gali prireikti, jei skrydis vėluotų, numatyti, ką vaikas galės veikti skrydžio metu, apgalvoti, kaip pasirūpinti miegu - tam galbūt prireiks migdančių žaisliukų, pagalvėlės ar antklodėlės“, - teigia ji.
Keliaujant su vaikais svarbiausia prisiminti, kad jie dar vaikai ir jų poreikiai yra kitokie negu suaugusių. „Svarbu nusiteikti, kad keliaujant su vaikais visada gali laukti netikėtumai, tad kelionės ar atostogų planas visuomet gali kisti ir tai yra visiškai normalu. Išvykite su nuostata, kad nieko neprivalote daryti per prievartą, turite atsižvelgti į aplinkybes, į kiekvieno šeimos nario poreikius, derintis ir tik tada visi kartu priimti sprendimus. Vienintelis receptas gerai kelionei su bet kokio amžiaus vaiku yra tinkamas nusiteikimas ir pasiruošimas!“, - teigia psichologė ir knygų autorė A. Blandė.
Kai tėvai rodo pasitikėjimą savo vaikų gebėjimais planuoti ir organizuoti, tai stiprina vaiko savęs vertinimą. Jis jaučia, kad yra kompetentingas ir pajėgus. Tai skatina jį imtis iniciatyvos ir ateityje, kas yra esminis savivertės augimo elementas.
Kelionės metu, kai vaikai jaučia, kad jų indėlis yra vertinamas, jie labiau pasitiki savimi ir savo gebėjimais. Tai gali pasireikšti didesniu pasitikėjimu bendraujant su kitais, drąsesniu naujų situacijų tyrinėjimu ir bendrai - aukštesniu savęs vertinimu. Tokios patirtys tampa pamatu ateities pasiekimams ir asmeniniam augimui.
Savivertė ir pasitikėjimas savimi - tai pamatai, ant kurių statome savo gyvenimą. Ar kada susimąstėte, kodėl vieni žmonės drąsiai žengia pirmyn, o kiti dvejoja kiekviename žingsnyje? Pasitikėjimas savimi ir sveika savivertė nėra dovana, kurią gauname gimdami. Tai nuolat lavinamos savybės, kurių pagrindą sudaro mūsų mintys, įpročiai ir aplinka.
Ar ir tau kartais atrodo, kad kitiems pasitikėjimas savimi ateina lengvai? Visi aplinkui drąsiai kalba, imasi iššūkių, naujų veiklų ir nuolat žino, ko nori. Tačiau tiesa ta, kad savivertė nėra duotybė - ji reikalauja pastangų kiekvienam, o ją galime išauginti kasdienybėje.
Savivertė - tai jausmas, kad esi vertas meilės, pagarbos ir priėmimo tiesiog todėl, kad esi. Jei tavo vidinis balsas dažniausiai yra švelnus ir palaikantis, net kai suklysti, tai rodo gebėjimą priimti savo žmogiškumą, nesmerkti savęs ir atskirti klaidas nuo savo vertės kaip žmogaus. Aukšta savivertė taip pat pasireiškia gebėjimu lengvai suvokti savo stiprybes ir jaustis jose užtikrintai. Be abejo, jeigu šiuo metu savivertė šlubuoja, tai nėra nuosprendis - veidrodis, parodantis dabartinius mąstymo įpročius.
Kiekvienas žmogus turi savitą vertę ir stiprybes - vieni moka nuraminti kitus, kiti geba kurti idėjas, dar kiti - pastebėti grožį mažose smulkmenose. Unikalumas - tavo pagrindinė dovana! Atskleisti savo unikalias dovanas tau gali padėti paprastos, bet veiksmingos praktikos.
tags: #ar #tevu #pasitikejimas #vaikais #organizuojant #keliones
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
