„Raudonkepuraitė“: Nuo Klasikinės Pasakos Iki Šiuolaikinių Interpretacijų ir Animacijos

Pasaka apie Raudonkepuraitę - tai viena iš nedaugelio istorijų, kuri taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūrinėje sąmonėje, kad, regis, ji smelkiasi į mūsų gyvenimą. Mes ją matome, girdime, mes valgome ją desertui, mes iš jos juokiamės, mes ją prisimename, apie ją dainuojame ir pasakojame. Štai jau 300 metų suaugusios tetos, o dažniau dėdės, mėgina paaiškinti mažos mergaitės, kuri šiaip jau niekuo nenusikalto, poelgius. Kiekviena pasaka turi tikrovės elementų. Raudonkepuraitė užvaldė žmogaus sąmonę ir nė neketina pasitraukti. Pamėginkime pasekti, kaip įvairiose interpretacijose keičiasi aštriausi pasakos elementai.

Klasikinė Raudonkepuraitės Istorija

Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitė ir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę.

Vieną dieną mama priruošė Raudonkepuraitei pilną krepšelį įvairiausių gėrybių: pridėjo obuoliukų, kriaušaičių, braškių, taip pat skanių pyragėlių, kuriuos pati buvo iškepusi, sūrio ir gabalėlį mėsos bei didelį išdabintą tortą. Mama paprašė: „Būtų gerai, Raudonkepuraite, jei nuneštumei močiutei krepšelį su šitais skanumynais. Ji truputį serga ir tikrai apsidžiaugs sulaukusi ko nors skanaus. Ne mažiau apsidžiaugs ir tave išvydusi.“ Raudonkepuraitė net pašoko iš džiaugsmo ir nedelsdama išsiruošė į kelionę.

Tada apsigobusi savo raudonąjį apsiaustėlį su gobtuvu pasiėmė krepšelį, pilną gėrybių, ir atsisveikino su mama. Mama įspėjo: „Eik tiesiai pas močiutę, Raudonkepuraite, ir niekur neužtruk. Neišklysk iš kelio, nes gali nutikti kas blogo.“ Raudonkepuraitė pažadėjo viską, ko tik mama prašė, bet, kaip neretai pasitaiko, savo pažadus netruko pamiršti. Ji vis sustodavo, bėgiojo iš kelio ieškodama laukinių gėlyčių, kad galėtų močiutei nunešti puokštelę. Ji ėjo vis gilyn į mišką, tačiau visai nebijojo, nes gerai žinojo kelią.

Ir kaip tik vienoje proskynoje, kur augo didžiuliai mėlyni varpeliai, gyveno piktas vilkas. Jau labai ilgai jo pilvas urzgė iš bado. Ir tasai vilkas ėmė sekti Raudonkepuraitę. Susitikęs mergaitę, vilkas paklausė, kur ji keliauja ir ką neša. Raudonkepuraitė atsakė, kad keliauja pas močiutę, kuri truputėlį serga, ir neša jai skanėstų, kad padarytų malonumą ir kad kuo greičiau pasveiktų. Vilkui kaip mat kilo mintis tuo pasinaudoti. Nieko daugiau nebelaukęs, jis nubėgo, kad močiutės trobelę pasiektų anksčiau už Raudonkepuraitę. Jis skubėjo trumpiausiu keliu, per pačią miško glūdumą, kad niekas jo nepastebėtų.

Močiutė vilką įsileido, o tasai kaip mat šoko prie lovos, kur ilsėjosi močiutė, išžiojo savo didžiulius nasrus ir ją prarijo. Paskui užsidėjo močiutės akinius, užsimaukšlino jos kepurę, įlindo į lovą ir užsiklojo antklode. Vilkas laukė, kol ateis Raudonkepuraitė.

Atėjusi Raudonkepuraitė pasibeldė į duris. Vilkas, saldžiu balsu apsimetęs močiute, pakvietė ją užeiti. Raudonkepuraitė įžengė į priemenę ir, niekur nematydama močiutės, paklausė, kur ji. Vilkas atsakė, kad guli lovoje, nes prastai jaučiasi. Raudonkepuraitė priėjo prie lovos, norėdama paduoti puokštelę gėlių, ir staiga pastebėjo, jog bobutė labai keistai atrodo. Dialogas tęsėsi:

• „Močiute, kodėl tavo tokios keistos akys?“
• „Kad tave geriau matyčiau“, - atsakė vilkas.
• „Oi, senele, kokios didelės tavo ausys!“
• „Kad geriau tave girdėčiau.“
• „Oi, senele, kokios didelės tavo rankos!“
• „Kad geriau tave nutverčiau.“
• „Bet, senele, kokie baisiai dideli tavo dantys!“
• „Kad greičiau tave suėsčiau!“

Ir sulig tais žodžiais vilkas pašoko iš lovos ir prarijo vargšę mergaitę. Prisiputęs vilkas vėl atsigulė į lovą, užmigo ir kad užknarks.

Tuo metu pro šalį ėjo medžiotojas su savo pagalbininku. Išgirdę pro močiutės langą sklindantį garsų knarkimą jie atsargiai priėjo, pažiūrėjo vidun ir pamatė močiutės lovoje gulintį vilką su milžinišku pilvu. Jie kaip mat suprato, kad vilkas bus močiutę prarijęs. Įėję vidun, perpjovė vilkui pilvą. Ir negalėjo patikėti savo akimis, kai iš pilvo kartu su močiute iššoko ir Raudonkepuraitė. Abi sveikos ir gyvos, ir labai dėkojo medžiotojui, kad jas išgelbėjo. Paskui visi pririnko galybę akmenų, supylė juos vilkui į pilvą ir gerai užsiuvo. Medžiotojas, išėjęs į kiemą, užtaisė šautuvą ir iššovė. Baisingas garsas vilką pažadino, ir jis išsigandęs ėmė žvalgytis aplinkui, tada iššoko pro langą ir nubėgo tolyn. Vėliau močiutė su Raudonkepuraite pasikvietė medžiotoją ir jo pagalbininką į trobelę ir skaniai pavaišino.

Raudonkepuraitė pagalvojo: „Dabar, kol gyva būsiu, atsiminsiu, kad negalima vienai iš kelio į girią sukti, jei motutė neleidžia.“ Pasakojama, jog kartą, kai Raudonkepuraitė vėl nešė senelei pyrago, ją užšnekinęs kitas vilkas ir norėjęs iš kelio išvilioti. Bet senelė suprato jo kėslus. Prie trobelės stovėjo toks didelis akmens lovys, tad ji ir sako mergaitei: „Paimk kibirą, Raudonkepuraite, ir išpilk į lovį vandenį, kur vakar dešras viriau.“ Raudonkepuraitė nešė, nešė vandens, kol pripylė tą didelį lovį ligi pat viršaus. Dešrų kvapas mušė vilkui į nosį, pradėjo jis uostinėti, dairytis nuo stogo, galų gale taip ištiesė kaklą, jog nebeišsilaikė ir pradėjo slysti žemyn; slydo slydo ir šlumšt - tiesiai į tą didelį lovį; įkrito ir prigėrė. O Raudonkepuraitė linksma parėjo namo, ir niekas jai kelio nebepastojo.

Raudonkepuraitės Pasakos Istorinės Interpretacijos ir Ankstyvosios Versijos

Pasaka apie Raudonkepuraitę turi gilias šaknis ir įvairias interpretacijas. Šią pasaką 1697 metais parašė prancūzas Šarlis Pero. Iki tol pasaka apie mergaitę, kuriai nutiko kažkokia istorija su vilku, po Prancūziją keliavo iš lūpų į lūpas. Tuose pasakojimuose daug kas kaitaliojosi - legendos charakteris nuo romantiško iki erotiško, vilko suėstų žmonių skaičius, Raudonkepuraitės kerštas - trumpai tariant, tamsi herojės praeitis.

1805 metais Rusijoje buvo išleista Š. Pero pasakų knygelė - originalo kalba ir išversta nežinomo, bet iškalbingo vertėjo. 1867 metais pasirodė leidinys „Stebuklingos Š. Pero pasakos“, kur padirbėjo Turgenevas. Apie Š. Pero pasakas jis atsiliepė taip: „Nors skrupulingos ir delikačiai prancūziškai gracingos, Š. Pero pasakos vertos garbingiausios vietos vaikų literatūroje.“ Turgenevo Raudonkepuraitė - „neregėto grožio mergaitė.“ Pero atomazga senuosiuose leidiniuose tragiška: „Ir tai sakydamas puolė ją ir surijo.“

Pero ir Brolių Grimų Versijų Skirtumai

Broliai Grimai - Raudonkepuraitės „įtėviai“ - paėmė mergaitę į savo stiprias vokiškas rankas. 1812 metų jų variante, skirtingai nei Pero versijoje, mama įspėja dukrelę apie galimus pavojus, tiesa, kažkaip keistokai: „Išeik iš namų labai anksti, ir kai išeisi, tai eik protingai, ir iš tako neišsuk. O tai dar gali parvirsti ir butelį sudaužyti. Tuomet senelei nieko neliks.“ Beje, skirtingose šalyse ir lauktuvės senelei kitokios: anūkė neša tai pyragą, tai pyragėlius, tai blynelius, sviestą, vyną, sūrį, žuvį...

Raudonkepuraitė Kino, Animacijos ir Moderniosios Kultūros Pasaulyje

Pasakos apie Raudonkepuraitę populiarumas lėmė daugybę adaptacijų įvairiose meno formose, įskaitant filmus ir animaciją, kurie atspindi skirtingų epochų vertybes ir sampratas.

Sovietinis Filmas „Apie Raudonkepuraitę. Senosios pasakos tęsinys“ (1977)

Sovietiniais laikais visuomenės sąmonėn įstrigo kino filmas „Apie Raudonkepuraitę. Senosios pasakos tęsinys“, sukurtas 1977 metais. Šios juostos neprisiminti negalima. Filmo autorės Raudonkepuraitė - ne pagal metus protinga, teisinga, apdairi, nenuilsdama šokinėja visą kelią, išsisuka nuo vilkų. Iš tikrųjų - tokia pat padykusi, laisva mergaitė, mokanti juoktis, žaisti, pokštauti.

Kitos Filmų ir Animacijos Interpretacijos

Be siaubingų dalykų Raudonkepuraitės istorija neapsiėjo. Išskirtinio dėmesio sulaukė Nilo Džordano filmas „Vilkų kompanijoje“. Veiksmas vyksta tarsi sapne, tarsi tikrovėje. Senelė, iki skausmo primenanti ponią Marpl, nuolat pasakoja baisias pasakas, o pačią Raudonkepuraitę traukia prie vilkų: „Gal jie visai nekalti?“ Finalas siaubingas - dešimtys didžiulių vilkų įsiveržia į kambarį, kuriame Raudonkepuraitė visą tą laiką miegojo. Bėgant titrams paslaptingas moteriškas balsas skaito moralą: „Pasaka - melas, bet joje užuomina. Jaunoms panelėms tebus pamoka - svetimais nepasitikėk, nes bus tikra bėda...“

Dar vieną šedevrą - Gario Bardino animacinį filmą „Pilkas vilkas ir Raudonkepuraitė“ - verta pažiūrėti net jei jums absoliučiai neįdomios visos nelaimingos mergaitės peripetijos. Putliakrūtė mama Raudonkepuraitę išsiunčia į... Paryžių! Mylima senelė gyvena Paryžiuje. Mergaitė, nešina lauktuvėmis, keliauja per pasaulį. Vilkas ją persekioja, pakeliui surydamas visus, kas tik pakliūva. O senelė guli lovoje, pasidariusi makiažą, ir niūniuoja populiarią melodiją. Galiausiai vilkas priėdęs sprogsta, o senelė su anūke žvalios keliauja po pasaulį. Garis Bardinas apie tokį „Raudonkepuraitės“ variantą sakė: „Tai buvo „perestroikos“ pradžia, kai Gorbačiovas kalbėjo, jog Europa - visų namai. Todėl Raudonkepuraitės senelė gyvena Paryžiuje. Yra pasaulinis blogis, kliudantis tautoms susijungti - vilkas. Jis ryja viską, kas tik papuola.“ Ir išėjo pabrėžtinai sovietinis Raudonkepuraitės charakteris. Raudona - todėl, kad sovietinė. Vaikams iki 16 metų nerekomenduojama.

Raudonkepuraitė Kasdienybėje

Žodis „Raudonkepuraitė“ dažnas: ir saldainiai pavadinti šiuo vardu, ir ant saldaus glazūruoto sūrelio pakuotės pavaizduota ši pasakos herojė. Įdomu, kodėl? O gal tai instinktas - suvalgyti Raudonkepuraitę? Net akvariuminė žuvelė yra - Raudonkepuraitė. Apie Raudonkepuraitę kuria žaidimus kompiuteriams ir mobiliesiems telefonams. O jau anekdotų gausa!

Raudonkepuraitės Simbolika ir Psichoanalitinės Įžvalgos

Kiekviena epocha Raudonkepuraitę aiškino savaip. Liaudies istorijos buvo kuriamos laisvai, o klasicizmas - griežtas. Š. Pero laikais visi suprato - įžūli mergiotė užsidėjo raudoną kepuraitę ir atsigulė lovon su nepažįstamu vilku! Už tai ir nukentėjo. Broliai Grimai buvo artimesni liaudžiai. Čia ir kenčianti, imperializmo „graužiama“ vokiečių tauta, ir besotis priešas - vilkas, ir medžiotojas - išlaisvintojas. Katalikai merginą apkaltino ištvirkimu. „Naujieji pagonys“ senelę laikė mirties deive, o vilką - didvyriu, vaduojančiu pasaulį nuo blogio. Romantizmo epochoje Raudonkepuraitė tampa tyru, nekaltu idealu.

O štai XX amžius pasiūlė froidišką koncepciją. Aišku, medžiai miške simbolizuoja penius, vilkas - transvestitas, o kepuraitės spalva signalizuoja apie slaptus troškimus. Gydytojų psichoterapeutų ir seksologų aiškinimu, Raudonkepuraitė patraukli tuo, kad tai amžina vyrų svajonė. Kiekvienas vyras svajoja apie gražią, žavingą, naivią ir seksualią moterį. Ši liaudies kūrybos išraiška - Raudonkepuraitė - ir yra nekaltumo, švelnumo, meilumo ir seksualumo derinys. Tai jau nebe vaikas, bet dar ir nesubrendusi moteris - pereinamasis amžius, 16-17 metų. Tai neišsipildanti svajonė, todėl, kad atvirai seksualios moterys retai būna naivios.

Vyrus stimuliuoja raudona spalva. Suprantama: jei nurengi moterį, o ji raudonais apatiniais - vadinasi, ji apie kažką galvoja. Pirmieji pornografiniai vaizdai, kurių herojė - Raudonkepuraitė, Prancūzijoje datuojami 1880 metais. Buvo žurnalų su paveikslėliais, kuriuose Raudonkepuraitė vienu metu mylisi su būriu plėšikų, arba visus raudonus rūbelius sudėjusi ant akmenų, nuoga maudosi upelyje. Beje, ji vaizduojama smulkutė, nedidelė, užtat krūtys - ohoho!

Pornografijos mėgėjai renka medžiagą apie Raudonkepuraitę. Yra mokslinės ir psichoanalitinės literatūros, keliami ir svarstomi klausimai, kodėl mama išsiuntė dukrą į mišką. Tikrai, kodėl? Psichoanalitikų idėja tokia: mamą jaudino mintis, kad jos dukrą prievartaus. Vilko persirengimo motyvas - tai vyrų svajonė nepastebimai užvaldyti moterį.

O kokios gi Raudonkepuraitės egzistavimo mūsų seksualiniame gyvenime prognozės? Spėjama, kad ji niekad nenukeliaus užmarštin, kadangi tai amžinas naivios ir seksualios mergaitės, kuri neva neša senelei pyragėlius, o iš tiesų leidžiasi ieškoti nuotykių, paveikslas. Tokių raudonkepuraičių apstu ir mūsų aplinkoje: mergaitė sakosi einanti pasivaikščioti su drauge, tačiau taip išsidabina, kad dažnai neišvengia nuotykių - tiek gerų, tiek ir blogų.

Humoras ir Modernios Anekdotų Interpretacijos

Pasaka apie Raudonkepuraitę turi ir savitą seksualinį charakterį. Apie šią „nematyto grožio mergelę“ sukurta tiek anekdotų ir, žinoma, beveik visi jie - nešvankūs.

• Naktis. Miškas. Tamsu. Šlamesiai aplink. Po krūmu tupi vilkas ir mato: eina Raudonkepuraitė. Mini sijonėlis, persišviečianti palaidinė, dekoltė. Vilkas drebėdamas išlenda iš po krūmų ir sako:

  - Raudonkepuraite, ar tau nebaisu miške vienai? Paklysti gali, arba dar kas užpuls!

  - O ko man bijoti? Kelią žinau, seksą mėgstu!

• Eina mišku Raudonkepuraitė. Sutinka vilką. Šis ir sako:

  - Raudonkepuraite, nori, pabučiuosiu tau tą vietą, kurios dar niekas nebučiavo?

  - Kraitelę, ar ką?

• Eina Raudonkepuraitė mišku, neša senelei kraitelę pyragėlių. Girdi - iš paskos žingsniai! Atsisuka ir mato - būrys jaunuolių, gal dešimt žmonių. „Na - galvoja - dabar išprievartaus“. Ir, kad nesikankintų, nusiavė kelnaites, atsigulė, užsimerkė ir laukia. Žingsniai pratrepsėjo pro šalį. Atsimerkė - nėra nei kelnaičių, nei kraitelės su pyragėliais. Eina toliau. Mato priešais vėl tuos pačius jaunuolius beateinančius... „dabar tai jau tikrai prievartaus“ - galvoja Raudonkepuraitė ir gulasi ant žemės. Būrys pražingsniavo pro šalį. Atsimerkė Raudonkepuraitė - tuščias krepšelis šalia. O jame tik kelnaitės ir raštelis: „Senelei pyragėlius nunešėme, kelnaites išskalbėme. Timūras ir jo būrys“.

tags: #vaikiskas #filmukas #raudonkepuraite

• Ikimokyklinės įstaigos renginiai: ugdymo ir bendrystės galimybės.
• Linksmi ir maistingi sumuštiniai mažyliams
• Išsamus vadovas apie puodelius kūdikiams mokantis gerti
• Visapusiška muzikos nauda vaikų ugdymui
• Iššūkiai, su kuriais susiduria neįgalius vaikus auginančios šeimos