Vis daugiau porų renkasi gyvenimą kartu nesusituokus. Nors bendras gyvenimas nesusituokus tampa vis populiaresnis, svarbu žinoti, kokios teisės galioja sugyventiniams, ypač partnerio mirties atveju. Šiame straipsnyje aptarsime sugyventinių teises į turtą, paveldėjimo klausimus ir testamentų galiojimą.
Sugyventiniais laikomi asmenys, kurie gyvena kartu, veda bendrą ūkį, tačiau nėra įregistravę santuokos. Lietuvos įstatymai sugyventinių nelaiko sutuoktiniais, todėl jų teisės į turtą yra ribotos. Skirtingai nei santuokoje, sugyventiniams netaikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti, kad po santuokos įgytas turtas priklauso abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis.
Pagal teisinį reguliavimą sutuoktinių santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Taip pat preziumuojama, jog, nepriklausomai nuo įdėtų lėšų, darbo ar kitų veiksnių, lemiančių turto įsigijimą/sukūrimą, sutuoktinių santuokoje įgyto turto dalys yra lygios. Taigi, skirtingai, nei sugyventiniams, kilusio ginčo atveju sutuoktiniams nereikia įrodinėti jiems tenkančių turto dalių.
Taip pat svarbu paminėti, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.
Pagrindiniai įrodymai galėtų būti:
Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vien faktas, jog asmenys gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, savaime nereiškia, kad jie susitarė dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Siekiantis pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti ne tik gyvenimą drauge, bet ir susitarimą su kitu asmeniu dėl konkretaus turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise. Taip pat turi būti įrodyta, kokie konkretūs daiktai yra įgyjami ar tvarkomi bendrosios nuosavybės teise ir kurie buvo įsigyti su tikslu, kad jie liks asmenine kurio nors sugyventinio nuosavybe.
Bylose dėl sugyventinių bendrai įgyto turto padalijimo paprastai nustatinėjamos tokios aplinkybės: ar asmenys gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams (t. y. vedė bendrą ūkį), susilaukė vaikų, gerino gyvenimo sąlygas (remontavo būstą), rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, turto išlaikymu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie tai, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos. Prie sugyventinių materialinės gerovės kiekvienas prisideda finansiškai pagal išgales ir savo darbu. Tokiu atveju yra sukuriama bendroji dalinė nuosavybė.
Lietuvos įstatymai sugyventinių nelaiko sutuoktiniais, todėl jų teisės į turtą yra ribotos. Svarbu žinoti:
Dar viena akivaizdi problema iškyla vieno iš sugyventinių mirties atveju. Tuomet, jeigu mirusysis nebuvo palikęs testamento savo sugyventiniui, pastarasis ne tik kad neturi galimybės pagal įstatymą paveldėti mirusiojo vardu įregistruoto turto, tačiau ir negali išsaugoti tos dalies, kuri faktiškai (ne juridiškai) priklausė jam. Tokiu atveju, laukia teisminis procesas su asmenimis, priėmusiais mirusiojo palikimą (pagal įstatymą arba pagal testamentą), įrodinėjant sugyventinių dalinę nuosavybę.

Nors įstatymas nenumato paveldėjimo teisės sugyventiniui, yra keletas būdų, kaip sugyventinis gali pretenduoti į mirusiojo turtą:
Jei partneris (sugyventinis) mirė ir turtą testamentu paliko kitam partneriui (sugyventiniui), svarbu žinoti, kad palikėjo vaikai, tėvai (taip pat ir įvaikiai, įtėviai), kuriems reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį. Bent pusę tiek, kiek jiems priklausytų pagal įstatymą. Analogiška teisė į privalomą palikimo dalį yra numatyta ir išlaikymo reikalingam sutuoktiniui.
Testamentu galima palikti turtą kam norima. Tačiau vaikai gali bandyti užprotestuoti testamentą, remdamiesi poveikiu testamento sudarymui, sunkia finansine padėtimi ar kitomis priežastimis. Jei testamentas sudarytas girtam, vėliau galima panaikinti arba perrašyti blaiviam.
Jei partneris (sugyventinis) mirė ir nebuvo surašęs testamento, jo turtą reikia atskirti ir perduoti įstatyminiams paveldėtojams. Jei sugyventinio turtą iš esmės sudaro tik smulkūs buities daiktai, paprastai ginčų nekyla. Nepriklausomai nuo to, kurio sugyventinio vardu registruotas toks turtas, tiek mirusįjį pergyvenęs sugyventinis, tiek įstatyminiai paveldėtojai gali kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atskyrimo. Tokiu atveju nėra pripažįstama paveldėjimo teisė sugyventiniui. Tačiau atskiriama jo dalis bendrame turte, tai yra jam grąžinamas jo indėlis į šį turtą.
Reikėtų akcentuoti, kad teismų praktikoje nurodoma, jog vien bendro gyvenimo ir ūkio tvarkymo faktas savaime nereiškia, kad sugyventiniai buvo susitarę dėl turto įgijimo ar sukūrimo kartu. Sugyventinis ar turto paveldėtojai turi įrodyti ne tik gyvenimą drauge, bendro ūkio tvarkymą, bet ir tai, kaip buvo susitarta su mirusiu sugyventiniu. Tai yra kokie konkretūs daiktai yra įgyjami ar tvarkomi bendrosios nuosavybės teise.
Įstatymas nenumato apribojimų įrodinėjimui ir jo apimtis bei pasirinkti būdai iš esmės priklauso nuo kiekvienos individualios situacijos. Įrodymais gali būti pripažįstami tiek sugyventinio įnašai į bendro turto sukūrimą pinigais, tiek liudytojų parodymai. Svarbu yra tai, kad prisidėjimas savo darbu suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą kaip nuosavybės objektą. Tai gali būti ir darbas bendrame ūkyje, bendrų vaikų auginimas, darbų ir pareigų šeimoje pasiskirstymas. Juk visiškai gyvenimiška, kad vienas sugyventinių atlieka namo statybos darbus, o kitas sukuria sąlygas šiam turėti laiko tokiems darbams. Nes prižiūri jų bendrus vaikus, tvarko nuomojamus namus, apmoka sąskaitas ir aprūpina šeimą maistu.
Praktikoje dažna situacija, kai sugyventiniai vykdo bendrą verslą, pavyzdžiui, vieno partnerio (sugyventinio) vardu įsteigtoje įmonėje abu prekiauja ir uždirba pinigus pragyvenimui. Tokiu atveju, atitinkamai pagal verslo formą ir pobūdį gali būti įrodinėjama teisė į verslo dalį (akcijas, dalis) arba teisė į iš verslo gautas pajamas, verslo įrankius ar produktus (kai vykdoma individuali veikla).

Nesantuokiniai vaikai turi tokias pačias teises į palikimą kaip ir santuokiniai vaikai.
Norint apsaugoti turtą nuo neteisingo paskirstymo, rekomenduojama:
Štai keletas situacijų pavyzdžių, iliustruojančių sugyventinių paveldėjimo teises:
10 metų kartu gyveno sugyventiniai, nesusituokę, neįregistravę partnerystės, dabar vyras mirė, jis neturi šeimos, nėra testamento, jis turi asmeninį butą. Ar sugyventinė gali paveldėti turtą? Atsakymas: Ne, nebent buvo testamentas, kad viską palieka jai.
Mirė sugyventinis, susituokę nebuvome, turime bendrą vaiką, taip pat jis turėjo vaiką dar iš pirmos santuokos, su pirmąja žmona jis išsituokęs. Ar priklauso kas nors jo buvusiai žmonai ir sugyventinei? Atsakymas: Buvusios žmonos ir sugyventinės pagal įstatymą nepaveldi. Vaikams priklauso viskas po lygiai.
Moteris 15 metų pragyveno su sugyventiniu, kuris per tą laiką paveldėjo savo tėvų namus. Jie kartu juos susitvarkė. Sugyventiniui mirus, yra jo 2 dukros iš buvusios santuokos. Ar mama gali tikėtis kokios nors dalies ar kompensacijos? Atsakymas: Ne, jeigu nebuvo testamento Jums nieko nelieka, tik tikriems jo vaikams.
Bankui sužinojus apie kliento mirtį, jo turėtos sąskaitos, kortelės ir interneto bankas yra blokuojami. Informacija apie mirusio asmens sąskaitose esančias lėšas gali būti teikiama tik notarams, vedantiems paveldėjimo bylą, ir įpėdiniams, kurie pateikia notaro išduotą liudijimą, patvirtinantį, kad tas asmuo yra įpėdinis. Bankas lėšas mirusio kliento sąskaitoje saugo neribotą laiką ir gali būti pervedamos įpėdiniams tik paveldėjimo teisės liudijime nurodyta tvarka.
Sugyventinė teisme galėtų pateikti kokius nors dokumentus, kad galbūt su velioniu bendrai kažką pirko, turėjo bendrą paskolą, nuotraukų. Taip pat reikėtų ir liudytojų parodymų, pvz., galbūt kaimynai galėtų patvirtinti, kad moteris su vyru tikrai gyveno kartu. Tai - tikrai sudėtinga byla. Nėra labai paprasta įrodyti. Ir rezultatas visoks būna.
Civilinis kodeksas (3.229-3.235 straipsniai) nustato tam tikras normas, reglamentuojančias sugyventinių turtinius santykius, ypač jei jie bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus ir turi tikslą sukurti šeiminius santykius. Šios normos apima:
Vis dėlto, įstatymas nenumato galimybės sugyventiniams tvarkant bendrą ūkį įgyti nuosavybės teisę į trečiajam asmeniui priklausantį turtą, tačiau jeigu turtas buvo pagerintas turto savininko leidimu, yra galima gauti būtinų išlaidų atlyginimą, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ką kita.
Santuokos įregistravimas - tarp dviejų gyvenimo partnerių sudaromas sandoris, kuris sukuria sutuoktiniams teisinį saugumą šeimos teisės aspektu. Tiek gyvenant santuokoje, tiek ir siekiant nutraukti santuokinius ryšius, visi klausimai, tokie kaip nekilnojamojo ir kilnojamojo turto teisinis režimas, kreditorinių įsipareigojimų vykdymas, paveldėjimas ir kita, turi teisinį apibrėžtumą ir iš to išplaukiančias teisines pasekmes.
Pabrėžtina ir tai, kad sutuoktiniai gali sudaryti vedybų sutartį, nustatančią kitokį, nei įstatyme numatyta, teisinį režimą, tačiau tai abiejų sutuoktinių apsisprendimo teisė.
Pasisakant apie sutuoktinių turtines prievoles, pabrėžtina, jog santuokos nutraukimo atveju nustatomos bendros ir asmeninės sutuoktinių prievolės (skolos). Asmenines prievoles, susijusias tik su vieno iš sutuoktinių asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu, savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.
Bendros sutuoktinių prievolės, vykdytinos iš bendro turto, atsiranda iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio vardu, esant kito sutuoktinio sutikimui, o taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu šie sandoriai buvo sudaryti šeimos poreikiams tenkinti.
Mirties atveju palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą su pirmos eilės įpėdiniais (1/4 palikimo dalį, jeigu įpėdinių (be sutuoktinio) yra ne daugiau kaip trys, arba lygiomis dalimis, jeigu įpėdinių yra daugiau kaip trys) ar antros eilės įpėdiniais (1/2 palikimo dalį). Jeigu nėra pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą paveldimą turtą.
Vertinant santuokos sudarymo reikšmingumą teisiniu požiūriu, paminėtini ir dar du svarbūs aspektai.