Vaikų skiepijimas Lietuvoje 1965 metais: privalomoji medicina sovietmečiu
Lietuvoje, sovietinės okupacijos laikotarpiu, vaikų skiepijimas buvo privalomas ir kruopščiai kontroliuojamas, ypač šeštajame dešimtmetyje. Taigi, 1965 metais gimę vaikai, augę sovietinėje Lietuvoje, buvo skiepijami pagal griežtai nustatytą tvarką.
Skiepų istorijos ištakos ir raida Lietuvoje
Jau senovės graikai suprato, kas yra imunitetas, o XI amžiuje kinai pastebėjo, kad sveikam asmeniui užkrėtus nuo nesunkiai sergančių ar sveikstančių, pastarieji daugiau neužsikrečia. Šį būdą jie pavadino varioliacija. Varioliacija, kaip metodas, greitai atkeliavo į Turkiją, o iš ten ir į Angliją. Šių dienų skiepų istorija siejama su anglų gydytoju Edvardu Dženeriu, kuris 1780-ųjų metų pabaigoje pastebėjo panašumą tarp žmonių ir karvių raupų. 1796 metais jis atliko eksperimentą - berniuką užkrėtė karvių raupais. Berniukui neišsivystė jokia reakcija. Taip jis įrodė, kad įmanoma apsisaugoti nuo šios bjaurios ligos. Na, o Luisas Pasteras 1885 metais nuo pasiutligės paskiepijo pirmą žmogų. Vėliau jis atrado skiepus.
Lietuvoje 1808 metais buvo įsteigtas Vakcinacijos institutas, kuriame taikyta vakcinacija bei tiriamas vakcinos efektyvumas. Vakcinacijos institute kasmet buvo nemokamai skiepijami Vilniaus ir jo apylinkių žmonės. Medicinos istorikas Aistis Žalnora sako, kad skiepai į Lietuvą, o tiksliau, į Vilnių atkeliavo anksti. Tai, pasak istoriko, itin ankstyvas laikas Europos mastais, nes vakcina buvo atsiradusi gana neseniai, tai buvo didelė naujovė.
Tiesa, tai netruko ilgai, po sukilimo 1831 metais Vilniaus universitetas buvo uždarytas, vakcinacijos institutas taip pat nutraukė veiklą. Tada visa vakcinacija „nuėjo į antrą planą“. Vystėsi miesto medicina ir vakcinuoti žmones aktyviau imta tik XIX amžiaus pabaigoje, o klestėti ėmė vėl atkūrus universitetą, pradėta vakcinuoti nuo tuberkuliozės. Tik 1920 metais atsirado normali vakcina nuo tuberkuliozės ir jau po kelių metų ji buvo taikoma ir Lietuvoje. Skarlatinos vakcinacija minima, bet taikoma nebuvo efektyviai, nes daug vaikų vis dar mirė būtent nuo skarlatinos. Bendrai kalbant tarpukaris nebuvo dėkingas vakcinoms, ligos plito, klestėjo, o žmonių gyvenimo būdas, pinigų stygius ir menkas supratimas nepadėjo medikams. Istorikas pasakojo, kad medicina tarpukariu buvo prabangos dalykas, gydytis ir skiepytis galėjo sau leisti toli gražu ne visi. O ir valstybė tam negalėjo skirti tiek daug pinigų, kiek norėjo. Prievartos skiepytis tikrai nebuvo, kitaip nei sovietmečiu.
Privalomasis skiepijimas sovietinėje Lietuvoje
Pasibaigus karui, sovietinio režimo klestėjimo metais požiūris į mediciną ir skiepus tapo visiškai kitoks. Medicina buvo nemokama, skiepai - privalomi. Skiepyti buvo visi, o skiepų dokumentai - kruopščiai sekti. Profesorius, infektologas Alvydas Laiškonis pasakojo, kad dauguma skiepų Lietuvoje atsirado šeštajame dešimtmetyje ir buvo privalomi. Buvo skiepų kabinetai, ten ir skiepydavo. Mokyklose buvo medicinos punktai, mokinius skiepydavo būtent ten. Išsisukti nuo skiepo nebuvo kaip, visus surašydavo, sekdavo, kas ir kokį skiepą gavo. Niekas net neklausdavo, nori ar nenori skiepo, tėvų leidimo taip pat nereikėjo.
Medikai važinėjosi po šeimas, kurios susilaukė vaikų ir skiepydavo. Paskiepyti vaikelį reikėjo per penkias dienas nuo gimimo. Skiepyta nuo įvairių ligų, kokliušo, skarlatinos, tuberkuliozės, raupų, kiek vėliau - nuo poliomielito. Buvo 4-5 privalomi skiepai, labai tikrino, kad visi būtų paskiepyti, buvo skiepų pasai, kurie žmones lydėjo nuo gimimo iki mirties. Neturint nors vieno privalomo skiepo, kildavo didžiulis triukšmas.
Advokatė apie konkurencinių farmacijos įmonių susivienijimą kuriant vakcinas: tai tik į naudą vartot
Motinos tam nesipriešino, buvo daug tokių, kurie dar atsiminė tarpukary, kai gausiose šeimose mirdavo nemažai vaikų dėl paprastų vaikiškų ligų, todėl į skiepus sovietmečiu nežiūrėta priešiškai, o ir nebuvo kito pasirinkimo.
Pagrindiniai privalomieji skiepai sovietmečiu (apie 1960-uosius)
| Liga | Skiepijimo statusas | Pastabos |
|---|---|---|
| Raupai | Privalomas | Plačiai taikoma nuo gimimo. |
| Tuberkuliozė (BCG) | Privalomas | Įvesta anksčiau, plačiai taikoma. |
| Kokliušas | Privalomas | Vienas iš privalomų skiepų vaikystėje. |
| Poliomielitas | Privalomas | Įvestas šeštajame dešimtmetyje. |
Skiepų poveikis ir reikšmė šiandien
Po 1990 metų dar kelis metus turėjome imunitetą, kurį atsinešėme iš sovietinių skiepų. Vėliau prasidėjo problemos, ligos, mitai, kad skiepai itin žalingi. Ši liga pavojinga visiems, kurie yra imlūs tymams. Daugumą sergančių suaugusiųjų sudaro žmonės, kuriems yra apie keturiasdešimt metų. Šie žmonės vaikystėje būdavo skiepijami tik viena vakcinos doze. O viena vakcinos dozė neužtikrina visaverčio imuniteto. Nuo 1988 m. vaikai buvo pradėti skiepyti dviem dozėmis. Vadinasi, dabartiniai keturiasdešimtmečiai negali būti tikri dėl savo imuniteto tymams. Taip.
Gydytoja epidemiologė Jadvyga Malūkienė sakė, kad suaugusieji privalėtų pasiskiepyti nuo difterijos ir stabligės. Nors vaikystėje nuo šių mirtinų ligų paskiepijami visi, tačiau, kad skiepas būtų veiksmingas, jį kas 10 metų reikia atnaujinti. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie savo darbe gali patirti traumų. J. Malūkienė suaugusiems žmonėms rekomenduoja skiepytis ir nuo A, B hepatitų, kurie pastaraisiais metais itin plinta visuomenėje. Daugelis žmonių nuo šių infekcijų niekada nebuvo skiepyti. Jaunas moteris ir vyrus, besiruošiančius kurti šeimą ir susilaukti vaikų, medikė ragina pasidomėti, ar nuo raudonukės, tymų ir kiaulytės jie yra paskiepyti ne mažiau kaip du kartus. Jei vaikystėje nuo šių ligų jie tebuvo skiepyti vieną kartą, išlieka tikimybė jomis užsikrėsti. Nuo poliomielito visi taip pat skiepijami vaikystėje, tačiau didžioji dalis žmonių yra paskiepyti gyva vakcina, kuri veiksminga tik 45-47 proc. Todėl J. Malūkienė rekomenduoja visiems persiskiepyti šiuolaikiška ir efektingesne inaktyvuota vakcina.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
