Meilės ir saugumo kūrimas vaiko auklėjime: kodėl svarbu sakyti „myliu“ ir kaip išvengti klaidų?

Šiuolaikiniai tėvai labai domisi vaikų psichologija, daug skaito, ieško informacijos, ateina pasitarti su specialistais, kaip jų konkrečiam vaikui užtikrinti palankesnes sąlygas augti ir kaip suprasti, kokios yra netinkamo elgesio priežastys. Vis dėlto klaidos neišvengiamos bet kurioje srityje, taip pat ir tėvystėje. Ir tėvai tikrai labai išgyvena, jeigu kažkas jiems nepavyksta. Tobulų žmonių nėra, tad didesnės ar mažesnės klaidos yra nuolatinės kiekvieno iš mūsų palydovės. Svarbu nebijoti klysti, mokėti kritiškai pažvelgti į save bei pasimokyti iš neteisingų sprendimų.

Svarbiausia suprasti, kodėl taip atsitinka, ir bandyti išvengti tokių emocijų pliūpsnių. Bet kokios asmenybės augimui labai svarbu, koks yra santykis su artimiausiais žmonėmis - su mama ir tėčiu. Jeigu suaugusieji vaikui sukuria draugišką santykį, kuriame yra pagarba, draugiškai nubrėžiamos ribos, vaiko savivertė auga, jis įgauna pasitikėjimo savimi, nes jaučia ir suaugusiųjų pasitikėjimą bei tikėjimą juo. Taigi jeigu vaikas auga tokiame sveikame, saugiame santykyje, jis užaugs drąsus, kūrybiškas, iniciatyvus ir pan.

Meilės žodžių ir emocinio ryšio galia

Man dukrytė į dieną gal 30 kartų pasako, kad myli (nesvarbu namuose, autobuse ar parduotuvėje buname), apkabina ir sako myliu, net dreba kai spaudžia ir aš visada atsakau, kad myliu. Man tėvai beveik nesakydavo, todėl aš džiaugiuosi, kad mes viena kitai sakome, kad mylime. Visuškai pritariu, kad vaikams kuo dažniau reikia sakyti myliu, apkabinti, pabučiuoti ir pan. Mano pačios tėvai visada buvo santūrus, retai kada girdėdavau, kad mane myli, nebent apibendrintai: „visus vaikus mylim“ (mane ir seserį su broliu). Ir iš tikrųjų to labai trūko... Tad jau vaikystėje žinojau, kad mano vaikai žodį „myliu“ girdės dažnai.

Kodėl vaikui reikia jaustis mylimam?

Mano manymu, tam, kad vaikas užaugtų saugus ir sveikas, jis turi aiškiai suprasti, kad santykiuose turi būti saugus. Tam reikalingas ne tik dėmesys, bet reikalingos ir ribos. Kraštutinumai niekada nėra gerai. Jeigu vaikas auga santykyje, kuriame yra daug nuolatinės įtampos, jis nuolat jaučia, kad yra nepakankamai geras, kad nuolat neįtinka savo poelgiais, būdo bruožais, išvaizdos detalėmis, jeigu vaikas nuolat girdi nepagarbų bendravimą savo atžvilgiu, jeigu yra fizinės bausmės, emocinės bausmės (nekalbėjimas, atstūmimas) ir tai vyksta diena iš dienos, jis užauga nesijausdamas labai vertingas, nepasitiki savimi, jam nėra drąsu imtis didesnių iššūkių, jis gali prasčiau mokytis, kadangi negali susikaupti, vis galvoja apie visai kitus dalykus. Be to, šio amžiaus vaikai lengvai susierzina, jei jiems kas nors nepavyksta.

Emocinė prievarta - toks nuolatinis suaugusių, tai yra tėvų/globėjų ir kitų ugdančių vaiką asmenų nuolatinis bendravimas su vaiku, kuris sukelia vaikui ilgalaikius neigiamus emocinės būklės ir savivertės pasikeitimus. Literatūroje paprastai naudojami terminai „emocinė prievarta“, „emocinė nepriežiūra“, „emocinis smurtas“, „psichologinė prievarta“, „psichologinis smurtas“. Iš visų prievartos rūšių sunkiausia yra nustatyti emocinę prievartą. Atskirti, kur pasireiškia netinkamas vaikų auklėjimas - kritikavimas, reikalavimai, perdėtos baimės dėl vaiko saugumo ir t.t., o kur prasideda emocinė prievarta, nėra paprasta. Emocinis vaiką žalojantis elgesys vertinamas tada, kai nuolatinis vaiko emocinių poreikių netenkinimas ir jo savijautos bloginimas tampa auklėjimo stiliumi ir pastoviu suaugusių elgesio su vaiku modeliu.

Klaidos neišvengiamos bet kurioje srityje, taip pat ir tėvystėje. Dažnai tėvai atkreipia dėmesį į klaidas, kur vaikas turėtų pasitempti, bet kai jam pasiseka, tai atrodo savaime suprantama. Ir vaikai dėl to labai nusivilia, jie ima jausti, kad nėra vertinga tai, ką jie daro, jaučiasi nuolat kritikuojami, o tai neprideda savivertės ir pasitikėjimo savimi. Taigi tėvai dažniau turėtų atkreipti dėmesį į vaiko pasiekimus.

Tėvų lūkesčiai ir savanaudiškumas auklėjant vaikus

Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvų jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu.

Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.

Individualumo pripažinimas ir palyginimų žala

Tėvai iš tiesų turi įvairių lūkesčių vaiko atžvilgiu, bet laikas nuo laiko reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, kam tai svarbu - vaikui ar jums patiems. Ar vaikui būrelis, į kurį jis vedamas, tinka pagal jo būdą, asmenybės polinkius, charakterį, ir jis ten jaučiasi gerai? Ar vedate vaiką į tą būrelį, nes jums tai patinka arba vaikystėje pats norėjote to išmokti, bet neturėjote galimybių, todėl dabar tai norite suteikti savo vaikui. Taigi tėvai turėtų gerai įvertinti, kieno poreikiai tenkinami - vaiko ar jų. Nereikia vaiko lyginti su kitais vaikais - tiek šeimos, tiek klasės. Jeigu norisi parodyti vaikui jo pažangą, kryptį, kur link jis gali judėti, galima vaiką lyginti su juo pačiu. Pavyzdžiui: „Prieš tris mėnesius tu neperskaitydavai sakinio taip greitai, o dabar greitai perskaitai visą pastraipą.“ Tai vaiką daug labiau motyvuos ir įkvėps negu tokie pasakymai: „Tavo sesė tokių metų jau romanus skaitydavo.“ Toks teiginys nepadeda vaikui pasijausti geriau. Taigi normalu turėti lūkesčius, paprastai tėvai nori gero savo vaikams, bet periodiškai reikėtų juos peržiūrėti, ypač jeigu vaikai ima nelabai gerai jaustis. Tuomet jie turi susimąstyti - ar jie pakankamai mato ir vertina tai, ką vaikas daro, bei sugeba išvengti lyginimo su kitais.

Frazė „aš jus abu myliu vienodai“ dažnai girdima šeimose, auginančiose kelis vaikus. Tačiau ar ji tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kiekvienas vaikas - unikali asmenybė, turinti savo ypatumų, poreikių ir polinkių.

Svarbu prisiminti, kad tėvų meilė kiekvienam vaikui yra unikali ir pasireiškia skirtingais būdais.

Sveika santykio kūrimo principai

„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.

Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.

Laikas kartu: neįkainojama investicija

Vaikai labai vertina laiką, praleistą kartu su šeima, kai nereikia skubėti, kai nėra labai daug reikalavimų. Deja, dauguma šeimų tikrai turi labai įtemptus rytus, taip pat ir vakarai yra labai trumpi, todėl būtina bent savaitgaliais skirti laiko, kai galima susėsti pažaisti stalo žaidimų, pažiūrėti kartu filmą, eiti pasivaikščioti ir pan. Taip pat vaikams labai svarbus individualus laikas tiek su mama, tiek su tėčiu, kad užimtoje tėvų dienotvarkėje vaikas jaustų, kad yra svarbus. Paprastai vaikas tėvams ir yra svarbus, bet kai tėvai apie tai tik galvoja, užsideda ant telefono ekrano vaiko nuotrauką, darbe jį vis prisimena, vaikas to nežino. Jis tai jaučia tik tuomet, kai tėvai jam skiria laiko. Todėl vaikui svarbu žinoti, kad jis reguliariai turės individualų buvimą su mama ir tėčiu, pavyzdžiui, šeštadienio rytais jis eina pasivaikščioti su tėčiu, tai jų laikas dviese, kai jie gali apie viską pasikalbėti, o sekmadienio popietę jis ką nors gamina ir pabendrauja su mama. O dar geriau, kai vaikas pats gali pasiūlyti, ką norėtų veikti kartu su mama ar tėčiu jų abiejų jų laiko metu. Kai vaikas žino, kad kiekvieną savaitgalį jis turės šį laiką, jam paprasčiau išbūti savaitę, kai tėvai gali skirti mažiau laiko. Šis individualus laikas stiprina vaiko savivertę, o taip pat pagerina brolių ir sesių santykius, nes būnant individualiai nereikia konkuruoti dėl tėvų dėmesio.

Auklėjimo klaidos ir jų išvengimas

Viena iš klaidų, kurią pastebiu: tėvai, stengdamiesi vaikui suteikti kuo daugiau patirčių, kartais pamiršta, kas vaikui yra svarbiausia, pavyzdžiui, jeigu draugė veda vaiką į penkis būrelius, tai ir aš savo vaiką vesiu. Juk visi aplinkui kalba, kad vaikui reikia duoti kuo daugiau. Aš siūlyčiau atsigręžti į savo konkretų vaiką ir pažiūrėti, ar jam tikrai to reikia. Ar jis patempia tokį krūvį ir tokį gėrį, o gal šiam vaikui reikėtų visai kitokių dalykų. Taigi atsigręžkite į vaiko individualumą. Kitas dalykas, į kurį tėvai turėtų atkreipti dėmesį, tai situacijos, kai tėvai tarpusavyje nesutaria dėl auklėjimo dalykų. Abiejų sprendimuose gali būti logikos, kodėl vienas ar kitas auklėjimo būdas tiktų, jų abiejų sprendimai ir pasiūlymai yra geri, bet kai tėvų nuomonės auklėjant dažnai išsiskiria, vaikas pasimeta ir ima jaustis nesaugus. Nebėra aišku, kurio tėvo klausytis, o gal vienais klausimais eiti pas vieną, nes jis leidžia, o kitais - pas kitą. Nuoseklumas ir sutarimas auklėjimo klausimais vaikui daug labiau padeda jaustis ir saugiam, ir mažiau netinkamo elgesio rodyti. Taisyklės, dienos režimas, tvarka yra būtina kiekvienam žmogui, o patiems mažiausiems, dar nelabai pažįstantiems save ir savo aplinką tai yra gyvybiškai svarbu. Reikėtų suprasti, kad leidę vaikui eiti miegoti vėliau, nei įprasta visai jo nedžiuginate, anaiptol, darote meškos paslaugą - nuvargęs mažylis greitai susierzina, blogai jaučiasi, ima verkti, o tuomet jį užmigdyti tampa dar sunkiau.

Fizinės ir emocinės bausmės - žalinga praktika

Paramos vaikams centre veikia „Tėvų linija“, į kurią tėvai skambina įvairiais klausimais pasikonsultuoti su centro psichologais. Ir kartais tėvai iš tiesų klausia: „Štai dabar broliai susipyko ir rėkia vienas ant kito. Suduočiau abiem ir problema išsispręstų, tačiau dabar mušti negalima ir ką man daryti?“ Panašių skambučių yra ne vienas ir tai rodo, kad tėvai jau supranta, kad fizinė bausmė nėra tinkamas auklėjimo metodas. Iš esmės tai laikina priemonė - fizinės bausmės neturi ilgalaikio poveikio, jos tik toje situacijoje sustabdo tai, kas vyksta, bet kitoje panašioje situacijoje vaikai elgsis taip pat, nes neišmoko, kaip reikėtų situaciją spręsti kitaip. Suprantu, kad rasti tuos būdus, kuriuos galima būtų pritaikyti nėra, lengva, jeigu iš kartos į kartą fizinės bausmės buvo perduodamos kaip drausminimo būdai. Tokiais atvejais fizinės bausmės atrodo tarsi savaime suprantamos, todėl būna sunku pamatyti, kad tai ne drausminimo priemonė, o smurtas, vaiko skriaudimas, ir tai neturėtų būti drausminimo sąraše. Mat kartais tėvai daro tokią išlygą, kad tai paskutinė priemonė: „kai niekas daugiau neveiks, duosiu per užpakalį“. Šią priemonę būtina visiškai išbraukti iš drausminimo sąrašo. Juk neleidžiate kūdikiui pešti plaukų arba kąsti, ar ne? Jokiu būdu nereikėtų su vaikučiu elgtis grubiai, skriausti, kelti balso.

Tikrai būna įvairių situacijų, kartais tėvai būna pavargę, kartais jaučiasi bejėgiškai, nežinodami, ką daryti. Bet jeigu taip atsitinka, labai svarbu vėliau, visiems nusiraminus, atstatyti saugumo santykį su vaiku: pasikalbėti apie tai, kas įvyko, atsiprašyti, prisipažinti, kad nors labai supykote, jog vaikas pasielgė netinkamai, neturėjote ant jo rėkti, apsikabinti, paveikti kartu ką nors malonaus. Susitaikymas yra svarbus. Jeigu tai pradeda kartotis labai dažnai - ir vienoje situacijoje tėvai pratrūko, ir kitoje, greičiausiai tai ne vaiko problema, o pernelyg daug įtampos pačių tėvų gyvenime. Vaiko elgesys jau būna paskutinis lašas. Tuomet suaugusiesiems reikia atkreipti dėmesį, kas jų gyvenime vyksta, ir rasti būdų pasirūpinti savimi.

Kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Ikimokyklinio ugdymo įstaiga ir auklėtojas yra atsakingas, jo darbinė pareiga yra būti rūpestingu, kadangi jis atsako už vaiko saugumą tuo metu, kai jis yra jo prižiūrimas. Kaip rūpestingas jis tikrai turėtų įsitikinti, kas tą vaiką pasiima (...).

Efektyvaus drausminimo metodai

Tėvai dažnai prisipažįsta, kad ne visada supranta, ką galima leisti ir ko negalima. Apsispręsti gali padėti trys kriterijai. Pirmasis - ar tai, ką vaikas daro, yra jam saugu. Pavyzdžiui, jis sugalvoja žiemą išbėgti į lauką su basutėmis. Tai nėra saugu, nes jis gali peršalti ir susirgti, todėl šį elgesį reikėtų stabdyti. Antrasis - ar tai, ką vaikas daro, yra saugu kitam. Pavyzdžiui, jis sugalvojo įdomų žaidimą, bet žaisdamas gali užgauti kitą, ir tai nėra saugu. Trečiasis - ar tai saugu aplinkai. Pavyzdžiui, sugalvojo žaidimą mėtyti kaladėles į langą. Jeigu šie trys kriterijai nepasireiškia, patarčiau vaikui leisti pasireikšti, būti savarankiškam, parodyti iniciatyvą. Tačiau jeigu pastebimas kuris nors iš minėtų punktų, tėvai tikrai turėtų brėžti ribas - tvirtai, draugiškai, pokalbiais, o jeigu pokalbiai nepadeda, tam tikrais pasekmių metodais. Netinkamas elgesys turi vaikui sukelti nemalonias pasekmes, kad tokio elgesio tęsti nebesinorėtų.

Nuoseklus trijų žingsnių metodas

Pavyzdžiui, mažas vaikas stipriai daužo stalą mašinyte. Jam patinka toks žaidimas - mašinytė stipriai, garsiai važiuoja. Pirmas žingsnis paprašyti vaiko nevažinėti mašinyte ant stalo, žaisti ant grindų. Tokiu būdu vaikui parodoma, kad toks elgesys netinkamas, ir parekomenduojama, kaip jis galėtų elgtis. Jeigu vaikas ir toliau daužo stalą, antras žingsnis - perspėti vaiką ir pasakyti, kokios pasekmės jo laukia: „Jeigu tu šitaip daužysi stalą, aš turėsiu mašinytę paimti.“ Jeigu vaikas tęsia toliau, trečias žingsnis yra mašinytę paimti. Aišku, vaikas supyksta - jis gali verkti, rėkti, sakyti, kokie blogi jo tėvai, bet tai normali reakcija. Jeigu tėvai tai supranta ir leidžia vaikui pykti, tiesiog jam paaiškina apgailestaujantys, kad nutiko taip, jog turėjo paimti tą mašinytę, bet pažada rytoj ją grąžinti: „Tikiuosi, kad rytoj tau pavyks žaisti taip, kad man jos paimti nebereikės.“ Ir apie mašinytę kalba baigta, niekas nepasikeis, svarbu pasakyti, kada vaikas ją atgaus. Nereikia jos atimti mėnesiui, užtenka 1-2 dienų, kitaip pasekmė praranda prasmę, nes vaikams neužsifiksuoja. Bet dabar reikia sutelkti dėmesį, kaip vaiką nuraminti. Gal reikia nukreipti dėmesį, gal apkabinti, o gal kaip tik palikti pabūti vieną, kad jis apsiramintų. Jeigu tėvai atsilaiko, nuosekliai laikosi šių trijų žingsnių, po kelių kartų vaikai supranta, kad jeigu tėvai jau pasako - „jeigu tu nesiliausi, bus taip“, dažniausiai to užtenka. Svarbiausia, kad būtų tik šie trys žingsniai - prašymas liautis, įspėjimas ir veiksmas, svarbu, kad įspėjimas nebūtų kartojamas daug kartų, pavyzdžiui, „jau tikrai tuoj paimsiu, jau einu paimti, jau tuoj tuoj“. Tokiu atveju vaikai išmoksta, kad ribos yra labai išplaukusios, ir į įspėjimą nereaguoja.

Kada galima pradėti disciplinuoti vaikiuką? Aš dažniausiai sakau, kad nuo metų, tačiau visai neseniai radau straipsnių, kuriuose buvo siūloma pradėti disciplinuoti vaikus nuo tada, kai jie pradeda ropoti. Ką turiu omeny, kai sakau „disciplinuoti”? Na, nubrėžti tam tikras pageidaujamo elgesio ribas. Išmokusiam ropoti vaikui labai lengva pradėti sakyti „ne”, nes jis viską ima, viską judina. Atsispirkite pagundai, nes šio amžiaus vaikas nori tiesiog tyrinėti jį supantį pasaulį ir - tai yra svarbu! Jeigu nenorite, kad vaikas ką nors imtų, ne sakykite „ne”, o patraukite tą daiktą. Žodžiu, pritaikykite aplinką, o ne vaiką taikykite prie aplinkos. Tokio amžiaus vaikas dar nelabai supranta, ką reiškia „ne”, tačiau iš jūsų veido išraiškos ir intonacijos supranta, kad tai ne tas pats, ką jūs sakote, kai sakote „aš tave myliu”. Ir vis dėlto iki metų vaikams siūlyčiau netaikyti jokių „auklėjimo priemonių”, o tiesiog apipilti juos meile ir pritaikyti jiems aplinką. Metinukas jau turi pakankamai socialinių įgūdžių, kad su juo būtų galima pradėti kalbėtis apie tai, kas jums patinka ir kas nepatinka jo elgesyje. Su vaikais nuo metų iki dvejų geriausia kalbėti teiginiais, o ne neiginiais, nes neiginys pasako, ko negalima daryti, tačiau mažam vaikui nepaaiškina, ką reikėtų daryti. Pavyzdžiui, jei pamatote, kad vaikas daužteli per galvą kastuvėliu draugui, prieikite ir paglostykite draugą sakydami: „Mes glostome švelniai, švelniai”; Jei pamatote, kad vaikas traukia katytę už uodegos, prieikite ir parodykite, kaip norite, kad vaikas glostytų ir t.t. Šiame amžiuje galima pradėti sakyti „ne”, ir vaikas jau supras, ką norite pasakyti. TAČIAU. Jei nenorite, kad vaikas imtų jūsų „ne” ignoruoti, privalote šį žodį tarti tik tada, kai situacija iš tiesų yra pavojinga vaikui arba aplinkiniams. Dvejų-trejų metų vaikams paprastai labai sunku dalintis. Šio amžiaus vaikai jau gali atlikti paprastas užduotis, supranta (arba bent jau pradeda suprasti) priežasties-pasekmės ryšį, gali būti empatiški, tačiau yra vis dar labai egocentriški. Kai vaikas plešia lėlę iš draugės rankų, paduokite jam kitą lėlę. DĖMESIO! Tokio amžiaus vaikas neprivalo dalintis. Su dvejų-trejų metų vaiku kalbėkite trumpai ir aiškiai.

Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. „Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi. Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. „Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. „Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti.

Smulkus apgaudinėjimas tikrai gali suveikti, tačiau poveikis bus trumpalaikis ir vienkartinis, o už tai teks sumokėti nemažą kainą - vaikučiai tikrai gudrūs ir protingi, tad mažylis netrukus išsiaiškins, kad nei ragana ateis, nei jį adatomis badys, o mama yra... melagė! O jeigu mama melavo šįkart, tai gal ji meluos ir vėl? Nenorinčiam eiti į darželį vaikučiui nuoširdžiai paaiškinkite, kad ir jūs kartais nenorite eiti į darbą, susitarkite, kad pasiaukoti teks abiems pusėms, kadangi vykdyti savo pareigas yra svarbu visiems - mažylis keliaus į darželį, o tėveliai šiandien dirbs. Savaime suprantama, kad skubant į darbą, vaikui suirzus parduotuvėje, bijant medicininės procedūros poliklinikoje paprasčiausiai nėra laiko ilgiems pokalbiams ir įtikėjimui, tačiau galite susitarti, kad mažylis dabar turi paklausyti jūsų, o truputį vėliau jūs viską paaiškinsite. Nenusileiskite vaikučiui net ir smulkiose situacijose - jeigu pažadėjote, kad atimsite laužomą lėlę ir nusisukusi toliau plepate su drauge, tai vaikas įpras į jūsų pastabas nekreipti dėmesio, pasimes, ims pykti, jeigu staiga pradėsite vykdyti savo „pažadus“. Pasakiusi, kad lėlytės laužyti negalima, priminusi, kad grubūs žaidimai niekada nėra toleruojami ir turi pasekmes, žaislą būtinai paimkite. Prie taisyklių, tvarkos ir principingų tėvelių pripratusiam mažyliui nė nekils mintis pradėti maldauti išlygų, ignoruoti įspėjimus, negerbti tėvelių. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Gera būti linksma, pramogų prisigalvojančia, truputį šelmiška mama, o sunkų darbą, griežtą toną ir taisykles palikti tėčiui, ar ne? Vaiką prižiūrintys žmonės yra skirtingos asmenybės, tad stengtis suvienodėti tikrai nereikia, tačiau laikytis bendrų, visiems priimtinų vaikų priežiūros ir auklėjimo taisyklių yra privaloma. Susidūrę su auklėjimo problema nespręskite jos prie vaiko, nepradėkite ginčytis ir skirstytis vaidmenimis, o atraskite laiko išsikalbėti, susitarkite. Svarbu išvengti situacijos, kuomet vienas iš tėvų yra „gerietis“, o kitas - „blogietis“ (arba abu tėvai „piktukai“, o jau seneliai, tai patys maloniausi!).

Nuolatinis tobulėjimas: tėvų ir vaikų augimas

Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.

Dažnas suaugęs, norėdamas pagreitinti tvarkymosi, valgymo, ėjimo miegoti ar panašius procesus, yra siūlęs įvairių kyšių - saldainių, smulkių žaislų, pramogų parke... Natūralu, kad pavargęs, nelaimingas, apsirgęs vaikas gali būti irzlus, neklusnus, piktas, tačiau supratęs, kad papildoma ašarėlė, žaisliukų mėtymas, užsispyrimas niekur neiti gali pelnyti papildomų išlygų ima tuo naudotis. Paaiškinkite vaikui, kad reikia valgyti mamos paduodą maistą, būtina susitvarkyti žaislus, gražiai ir pagarbiai elgtis, o to nedarant laukia tikrai ne prizas, o iš anksto sutarta bausmė. Norėdami palepinti vaikutį jam duodamą saldumyną, naują žaisliuką, pramogą siūlykite ne kaip kyšį, o kaip mielą gestą mielam žmogučiui. Pagirkite gerai besielgiantį vaiką, tačiau nekonkretizuokite, nepaverskite malonumų tiesioginiu uždarbiu - pavyzdžiui, padovanokite naują pasakų knygą ne todėl, kad vaikas dantis išsivalė ar gėlytę palaistė. Meilų tėvų elgesį siedamas su savo paties klusnumu, draugiškumu, atsakingumu vaikas stengsis elgtis teisingai, nesiožiuos, nebandys isterijomis išsireikalauti norimų daiktų. Bendraudami su vaikučiu turite aiškiai nubrėžti taisykles bei pateikti labai konkrečius pavyzdžius - tarkim nėra žaidžiama tol, kol nenusiprausiame, neapsirengiame ir nepavalgome pusryčių. Kalbėdamiesi taip pat turėtumėte įsitikinti, kad mažylis jus suprato - kartais nė nejusdami panaudojame vaikui nežinomą žodį ar sudėliojame pernelyg painų sakinį. Nepamirškite, kad vaikai mokosi ne tik klausydamiesi, bet ir stebėdami aplinką, remdamiesi senesniais pavyzdžiais. Visuomet prisiminkite, kad tobulų nėra ir visi žmonės klysta, tačiau suklydus reikia nebijoti to pripažinti.

Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.

tags: #ar #aukletojai #deretu #sakyti #vaikams #myliu

• Savaitgalio stovyklos vaikams
• institucinė globa Lietuvoje: raida ir dabarties problemos
• Biržų rajono savivaldybės bibliotekos istorija
• Gyvenimo kelias pagal gimimo metus
• Ugdymo filosofija Žirmūnų privačiuose darželiuose