Trys Karaliai: Nuo išminčių dovanų iki stebuklingų nuotykių

Trijų Karalių diena simboliškai užbaigia Naujųjų Metų laikotarpį. Sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis arba saulės sugrįžimo minėjimai. Tai žiemos švenčių pabaigtuvės. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“, pabaiga. Jau galima nustoti sakyti „su Naujaisiais!”.

Trys Išminčiai iš Rytų: Istorija ir dovanos

Pasakojama, kad Betliejuje gimusį kūdikėlį Jėzų aplankė Trys karaliai. Iš tiesų jie nebuvo karaliai, gal tik nuo viduramžių jie taip buvo vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Merkelis ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę.

Išminčiai kūdikėliui Jėzui atnešė vertingų dovanų:

• Smilkalų - Kasparo dovana.
• Miros (aromatiniai sakai, naudoti ligų bei žaizdų gydymui, senėjimui stabdyti, kūnų balzamavimui) - Baltazaro dovana.
• Aukso - Merkelio dovana.

Sausio 6-oji bažnyčios liturginiame apeigyne vadinama Viešpaties Apsireiškimu.

Senosios tradicijos ir žvaigždžių stebėjimas

Ši diena mūsų krašte nuo seno vadinta Krikštais, Atarašais, vėliau - Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Kartu šia diena baigiasi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo, kad diena pailgėjusi per gaidžio žingsnį. Tokį žymų poslinkį žmonės senovėje susekdavo, tikėtina, stebėdami žvaigždes.

Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium - Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Vadinamasis Saulės „stovėjimas”, tai laikas kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau gali pastebėti dienos Saulės kelio pailgėjimą pagal Saulės tekėjimo ir laidos vietos pasikeitimą arba pagal žvaigždynų padėtį. Štai žemaičiai Oriono juostos tris žvaigždes tebevadina Trimis Karaliais. Oriono žvaigždynas, lietuvių vadinamas Šienpjoviais, vakarais jau gerokai pakilęs virš horizonto.

Jonas Vaiškūnas Krikštų/Trijų Karalių šventės paprotį sodybos statinių duris ir net svarbius namų apyvokos daiktus ženklinti trimis kryžiukais sieja su minėtu trijų Šienpjovių žvaigždžių, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų, sureikšminimu. Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Paženklinti namo angas - labai sena tradicija. Anksčiau tai darydavo pats namų šeimininkas saulei leidžiantis. Sakydavo, „krikštus deda“, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų. Ne tik ant durų, bet ir virš langų, taip pat tvarto staktų, ant aruodų ir skrynių.

Šventiniai papročiai ir Trijų Karalių šventimas

Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Iš tiesų tos raidės viduramžiais reikšdavo lotyniškos frazės „Telaimina Kristus šią buveinę“ pirmąsias raides.

Ką veikti per Tris Karalius?

• Nupuoškite eglutę: Nupuoškite ir atsisveikinkite su eglute. Kalėdiniai žaislai, girliandos ir kiti papuošimai saugiai nugula į specialią dėžę, ir lauks kitų Kalėdų. Renata į Kalėdinę skrynią sukrauna ir kalėdines knygas, kurios vėl ištraukiamos per kitas šventes. Man labai patiko ši mintis - tokiu būdu ir knygos, kaip ir tam tikri patiekalai, taps dar laukiamiau.
• Pasigaminkite karūnas: Su vaikais gaminame karūnas per Mindaugo karūnavimo šventę, tai jau rankas atkalę.
• Iškepkite pyragą: Iškepkite pyragą. O dar geriau - jei tai ypatingas pyragas. Renata, kelerius metus gyvenusi su šeima Belgijoje, iš ten parsivežė gražią tradiciją. „Tai migdolinis pyragas „Galette de Rois”. Šią tradiciją prisijaukinom iš prancūziškų kraštų, kur jį valgo, ir nuo tol kepam savo šeimoje (galima nusipirkti ir Thierry kepyklėlėje). Esmė jo ta, kad kepant į pyrago vidų įdedama keramikinė figūrėlė, riešutas ar pinigas. Vaikai palenda po stalu, tėtis/mama supjausto pyragą lygiomis dalimis visiems šeimos nariams ir klausia kam dėti tą gabalėlį, vaikai pasako vardą ir taip išdalinamas pyragas. Tada visi sėda jo valgyti. Radęs paslėptą daiktą karūnuojamas karaliumi ar karaliene (būna paruošta karūna iš anksto) ir turi teisę išsirinkti sau karalienę ar karalių iš likusių šeimos narių”. Argi ne smagi tradicija?
• Užsukite į bažnyčią: Šventinant Tris Karalius, bažnyčiose šventinami smilkalai, mira ir kreida. Kreida ant durų staktos užrašoma +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras), trijų karalių-išminčių, atėjusių pasveikinti kūdikėlio Jėzaus ir atnešusių jam dovanų, inicialai.
• Apsilankykite renginiuose: Vilniuje jau aštuonioliktą kartą vyks teatralizuota Trijų Karalių eisena, Nuo Aušros vartų Katedros link ji pajudės 16.30 val. o 18.00 val.

  Experience Vilnius’ Three Kings Procession 2025 | Trijų Karalių Eisena

Lietuvių Trijų Karalių persirengėlių tradicijos

Lietuvoje po kaimą vaikščiodavo trys jauni vyrai, užsidėję blizgučiais papuoštas karūnas, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai „juodaodis“ - suodinais skruostais. Karalius veda Angelas, nešantis rankoje Betliejaus žvaigždę. Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.).

Persirengėlių tradicijos Lietuvoje turėjo ir regioninių ypatumų:

Kai kuriose vietovėse susidarydavo visas persirengėlių pulkas: Tris Karalius lydėdavo kareiviai, visų priekyje eidavo Pranašas, o gale - velniukas. Persirengėliai iš artimesnių gyvenviečių atvažiuodavo ir į Vilnių, užeidavo į įstaigas, restoranus bei kavines. Pralinksminti, pasveikinti giesmėmis bei oracijomis: „Kiek lapų barsto miškai, tiek laikrodis muša laiko.”

Šiaurės rytų Lietuvoje šią švenčių užbaigą vadindavo Trečiąja arba Riebiąja kūčia. Prieš šventinę vakarienę šeimininkas arba vyriausias brolis, paėmęs gorčių visokių javų ar žirnių, duonos puskepalį, apeidavo ūkį, ant visų durų užrašinėdamas Karalių raides. Prie trobos durų paklausdavo: „Ar laukiat Trijų Karalių?“ Išgirdęs, kad laukia, žengdavo vidun, pagarbindavo Jėzų Kristų. Tada žerdavo saują javų ar žirnių ant susėdusiųjų prie stalo. Kas kokių javų daugiau sugaus sterblėn, iš tokių ir sulauks kitąmet daugiau naudos.

Lietuvių liaudies pasaka: Karaliaus sūnus ir slibinai

Trisdešimtoj karalystėj, pačiam žemės krašte, gyveno vienas karalius. Jis turėjo sūnų ir labai jį mylėjo. Sykį įsėjo karalaitis į sodą pasivaikščioti ir pamatė nedidelę, tvirtai sumūrytą, geležim apkaltą, stipriai užrakintą trobelę su vienu langeliu. Pažiūrėjo pro tą langelį, pamatė sėdint tokį senuką - visas masto didumo, o barzda sieksninė. Jį ten buvo įsodinęs karalius, o sūnus apie tai nieko nežinojo. Tas senis dabar prašo karaliūną, kad jam duotų atsigerti vandens. Karaliūnas jo pasigailėjo, pasėmė kaušą vandens ir padavė. Senis vienu mauku išgėrė, išgėręs labai padėkojo ir sako: - Jei tau bus kokia nelaimė, aš ateisiu į pagalbą. Taip taręs, senis išėjo iš trobelės, ėmė kilti aukštyn ir visai pranyko.

Tą jo išlėkimą matė pats karalius pro langą ir sako: - Na, dabar tai bus! Kas tą senį paleido? Suvadino dvariškius, klausinėja, kas paleido senį, bet nė vienas nieko nežino. Atėjo ir karaliūnas pas tėvą, tėvas klausia: - Ar tu tą senį paleidai? - Aš jo nepaleidau, aš jam daviau tik vandens atsigerti. - Kad tu taip padarei, reikėtų tave nužudyti, bet kad pats prisipažinai, tai aš tavęs taip nebausiu, tik tu eik sau iš mano žemės, kur akys veda! Atsisveikinęs su tėvu, padėkojęs už duoną ir druską, už auginimą, eina jis sau, pats nežinodamas kur. Atėjo į vieną karalystę, užėjo į karaliaus dvarą, prašosi tą karalių, kad jam duotų kokią tarnystę savo dvare. Karalius jį priėmė už vežėją.

Vieną sykį išėjo jis už dvaro, galvoja apie savo karalystę, kad jis karaliaus sūnus, o dabar turi tarnauti svetimam. Iš kur buvęs nebuvęs, atsirado pas jį tas senis - visas masto didumo, o barzda sieksninė. - Na, karalaiti,- sako jis,- tu mane išgelbėjai iš tokio vargo, tai dabar eik šen su manim, aš tave gerai pamylėsiu. Nuėjo abudu į to senio trobelę. Senis jam atnešė ketvirtį kibiro vyno. - Še tau šitą vyną - vienu mauku išgerk! Karaliūnas išgėrė. - Dabar,- sako senis,- eik laukan, rasi akmenį penkių šimtų pūdų - paėmęs pakelk! Išėjo karaliūnas, paėmė tą akmenį, permetė per galvą. Kai grįžo į trobelę, klausia senis: - Na ką, ar pakėlei? - Gerai, kad permetei. Dabar še tau puskibirį vyno - išgerk! Kai tik padavė, vėl vienu mauku išgėrė. - Dabar,- sako senis,- eik laukan, rasi akmenį tūkstančio pūdų - pakelk jį! Karaliūnas išėjęs paėmė tą akmenį, permetė per galvą kaip kokią lazdą. Kai grįžo, senis klausia: - Na ką? - Permečiau per galvą kaip kokią lazdą. - Dabar še tau kibirą vyno - išgerk! Kai jam padavė, vienu mauku vėl išgėrė. - Na, dabar eik laukan, rasi pusantro tūkstančio pūdų akmenį - pakelk jį! Išėjęs paėmė tą akmenį, permetė per galvą kaip kokią plunksną. Sugrįžo į trobelę, senis vėl klausia: - Ar pakėlei? - Paėmęs permečiau per galvą kaip kokią plunksną. - Dabar,- sako senis,- jau gerai pajėgi, gali sau grįžti atgal pas tą karalių.

Kai sugrįžo, klausia vyriausias karaliaus vežėjas: - Be mano leidimo kaip tu galėjai išeiti ir taip ilgai neparėjai? - ir drožė su ranka jam per veidą. Užpykęs karaliūnas kaip davė atgal, tai vežėjo galva, nutrūkus nuo pečių, nulėkė už kelių varsnų! Kiti tarnai sugriebę nuvedė jį pas karalių. Karalius klausia: - Kodėl tu jį užmušei? - Aš nenorėjau užmušti, aš jam tik skolą atidaviau. Karalius nepiktas buvo, jam nieko nedarė - liepė eiti vėl prie savo darbo.

Neilgai trukus ateina pas tą karalių masto didumo senukas su žalvario galva, su geležies rankom, su švino barzda, atneša laišką nuo vandenų karaliaus, slibino trigalvio. Vandenų karalius liepia tą ir tą dieną atvesti prie jūros savo dukterį jam praryti. „O jei neatveši,- rašo,- tai visus tavo žmones suėsiu, o tave patį paimsiu į vandenų karalystę vergauti." Nėr ką daryti - pažadėjo karalius atvesti. Sušaukė visus savo dvariškius ir vyresnėlius, klausia, ar negalėtų kas gelbėti jo dukterį nuo tokios baisios mirties; žada, tas žentu būsiąs, katras ją apginsiąs. Atsirado vienas vyresnėlis, sako: - Rasi, aš galėsiu gelbėti. Kada jau atėjo ta diena, išgabeno karalaitę į pajūrį, į tokią trobelę, o vyresnėlis, paėmęs kelias dešimtis kareivių, nuėjo slibino laukti. Gavęs žinią apie tai, nuėjo prie jūros ir karaliūnas, pasiėmęs tik savo kardą.

Netrukus susidrumstė jūra - išeina slibinas su trim galvom. Anas vyresnėlis, jį pamatęs, su savo kareiviais ir tarnais pabėgo į girią ir žiūri, kas čia dėsis. O karaliūnas, kada jau slibinas norėjo eiti prie trobelės, prišokęs kaip davė jam kardu - visos trys galvos nukrito. Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną ir nuėjo sau namo. - Jei tu sakysi, kad aš tave išgelbėjau nuo slibino, tai bus gerai, o jei ne, tai įmesiu tave į jūrą. Karalaitė, slibino išgąsdinta, o dabar mirtim dar bauginama, sutiko: - Sakysiu, tik nieko nedaryk! Pargabeno ją vyresnėlis pas karalių, sakosi pats ją išgelbėjęs. Džiaugiasi karalius, kad duktė sveika sugrįžo, iškėlė didelę puotą ir sako: - Dabar tu būsi mano žentas! O karalaitė nenori to apgaviko - ji nori sužinoti, kas toks ją apgynė. Tai sako tėvui: - Aš labai išsigandus, tegu vestuvės bus po metų.

Bet už kelių dienų vėl nelaimė: ogi ateina pas karalių masto didumo senukas su misingio galva, su geležies rankom, su švino barzda; atneša laišką. Karalius atplėšęs skaito, kad vandenų karalius, šešiagalvis slibinas, liepia už trijų dienų atsiųsti savo dukterį jam praryti. „O jei neatsiųstum,- rašo,- aš suėsiu visą tavo karalystę ir tave patį.“ Karalius prižadėjo tam seniui, kad atsiusiąs. Suvadino vėl visus savo dvariškius, klausinėja: kas bus? Kiti sakė: - Tegu eina tas pats gelbėti! Po trijų dienų nugabeno karalaitę į tą trobelę pajūryje, nuėjo ir vyresnėlis su keletu kareivių į krūmus žiūrėti, kas bus. Karaliūnas taip pat eina. Tik susijudino marios, išplaukė baisus slibinas su šešiom galvom - ir tiesiai prie trobelės! Karaliūnas, kardą išsitraukęs, kaip davė slibinui, tuoj nulėkė trys galvos. Slibinas šoko ant jo praryti, bet karaliūnas kaip kirto antrusyk - nuėmė paskutines galvas. Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną ir nuėjo namo prie savo darbo. Tas vyresnėlis žiūri iš girios, kad jau ano nebėra, atėjo pas karalaitę ir sako: -- Sakyk, kad aš tave išgelbėjau, o jei nesakysi, aš tave nuskandinsiu. Karalaitei nėra ką daryti, sutinka: - Sakysiu, kad tu antrą sykį išgelbėjai. O tuos savo kareivius jis įgrasino, kad niekam to atsitikimo nepasakotų. - Kai aš būsiu karaliaus žentu,- sako,- tai gerai jus apdovanosiu. Parėjo namo, linksminasi visas miestas, kad karalaitę išgelbėjo nuo slibino antrą sykį, ir jau bus už savaitės vestuvės.

Bet netrukus ateina vėl toks senis su varine galva, su plieno rankom, su misingio barzda; padavė karaliui laišką. Šis atplėšęs skaito, kad vandenų karalius devyngalvis reikalauja rytoj atsiųsti savo dukterį jam praryti. Suvadinęs vėl dvariškius, sako karalius: - Kas dabar bus? Dusyk išgelbėjo, o jau trečią sykį pražus. Kas dabar ją gelbės? Kiti pripažįsta, kad tas pats turi eiti, o tas vyresnėlis jau nenori, jau jį baimė ima, nes gali nepasisekti su svetimom rankom garbę pelnyti. Bet kad jam liepia - ką darys, turi eiti! Rytojaus dieną nugabeno karalaitę į pajūrį, į tą trobelę; atėjo ir tas vyresnėlis su keliais kareiviais į girią netoli jūros. O karaliūnas, jausdamas, kad jau slibinas netrukus išlįs, griebė savo kardą į rankas ir nubėgo prie trobelės. Išlindo iš marių baisių baisiausias slibinas su devyniom galvom, jau eina trobelės durų daryti. Karaliūnas kaip šoko artyn, kaip kirto kardu - nurentė tris galvas. Slibinas buvo bešokąs jo praryti, o jis iš viso peties kaip rėžė antrą sykį - nukirto likusias šešias galvas, trečiusyk kaip davė - trūko slibinas pusiau! Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną, pasišnekėjo su karalaite ir nuėjo sau namo.

Jau po visko tas melagis vėl atėjo pas karalaitę, atėjęs sako: - Jei sakysi, kad aš tave trečią sykį išgelbėjau nuo mirties, tai bus gerai, o jei nesakysi, aš tave įmesiu į vandenį. Karalaitė iš baimės neturi ką daryti - prisižadėjo sakysianti. O kada parėjo namo, sako tėvui: - Ne šitas mane išgelbėjo, o yra tarp vežėjų karaliūnas, tai tas išgelbėjo. Karalius pašaukė karaliūną ir tą apgaviką, klausia: - Katras judu išgelbėjote mano dukterį nuo slibino? Tuojau tas apgavikas: - Aš! O karaliūnas sako: - Aš, ne jis. Jeigu jis išgelbėjo, eime visi prie jūros, tegu parodys, kur tie slibinai. - Eime! Atėjo karaliūnas ir visi kiti į pajūrį, dabar jis klausia: - Kur tie slibinai? O tas apgavikas matė iš girios, kaip anas juos pakišo po akmeniu, sako: - Ana kur, po akmeniu. - Tai eik, pakelk akmenį ir parodyk, nes kas nukirto, tas juos ir po akmeniu padėjo. Karalius pamatė, kad tasai akmens nė pajudinti negali, o karaliūnas tuos akmenis kaip plunksnas varto; tada įtikėjo, kad karaliūnas tikrai tuos slibinus nukirto. Parėję nuo jūros namo, tuojau iškėlė vestuves, išleido karalaitę už karaliūno, o tą melagį pakorė. O kokia ten paskui buvo puota, kokios linksmybės!

tags: #trys #karaliai #pasakojimas #vaikams

• Plačiau apie eterinių aliejų pritaikymą
• kaip tapti gyvūnų globos savanoriu Lietuvoje
• Tėvų vaidmuo ir teisės
• Profesoriaus Kasiulevičiaus karjera
• 16 nėštumo savaitė: išsamus vaisiaus vystymosi aprašymas