Juozas Aputis: vaikystės, ilgesio ir tikrumo paieškos
Juozas Aputis - rašytojas, kurio kūryboje ypač ryškus jautrumas gyvenimo aplinkai ir atida žmonėms, turintys tą patį mato vienetą - tikrumą. Vaikai, šuniukai ir moterys, anot autoriaus, ypač jaučia aplinką, geriausiai suvokia žmogaus tikrumą. Jo prozoje nuolat kartojama gimtųjų namų scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo, o išėjimas iš namų neretai tampa savęs praradimo ar net dvasinės mirties simboliu.
Vaikystės pasaulis kaip dvasinė atrama
Vaikystė mus persekioja kiekvieną liūdesio ir ilgesio valandą, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, tenai niekada netrūksta vandens, nes tik vaikystėje mes esame tikri dievai. Šiame kontekste Juozo Apučio novelėse vaikai dažnai tampa tyrumo ir žmogiškumo simboliais. „Cukriniuose avinėliuose“ taip pat kalbama apie vaikus, aprašomos jų fantazijos. Tai paveikslėlis, kuris yra tikras šio amžiaus pradžios „lietuviško“ laiko inkliuzas.
Visgi, literatūroje tėvų ir vaikų santykiai nėra vien idiliški. Kūriniuose puikiai parodomi nesutarimai, konfliktai, pasiaukojimai bei begalinė meilė, pagalba ir artumas. Juozas Aputis savo novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ parodo būtent tokius šeimos modelius, pabrėždamas, jog ne visuomet būna tik gražios ir laimingos šeimos, tačiau šeimos mes nepasirinksime, tad turime džiaugtis ir vertinti tai, ką turime.
Atmintis ir intuicija - psichologinis kamertonas
Ne vieną rasime Juozo Apučio novelę, kurioje užkoduota atmintis ir intuicija, tas virpantis psichologinis kamertonas, įsijaučiant į savo personažų dvasinę būklę. Jo kūrybos jėga - aiškios mintys ir vaizdingi pasakojimai, traukiantys skaitytoją. Rašytojui buvo svarbi konkreti tiesa, todėl jis nuolat svarstydavo numanomų kūrinių „atramos taškus“.
| Kūrinio aspektas | Reikšmė Juozo Apučio kūryboje |
|---|---|
| Tikrumas | Etiškas žmogaus vertinimo matas (meilė, gailestis, sąžinė). |
| Gimtieji namai | Dvasinės stiprybės ir tapatybės centras. |
| Gamta | Dažnai traktuojama mitologiškai, leidžia būti šalia šventumo. |
| Vaikystė | Šaltinis, kuriame žmogus jaučiasi tikruoju kūrėju. |
Šeimos ryšys ir svetimumo tema
Veikėjai Juozo Apučio kūryboje dažnai mėgsta kamuotis dėl savo gyvenimo prasmės, perkratyti praeitį, nerasti ramybės dėl būties prasmingumo. Novelės įtampos šaltinis - konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo. Autorius pasakoja kaitaliodamas laikus, erdves, subjektyvumą ir objektyvumą, taip kurdamas savitą, psichologizuotą pasakojimą.
Būtent per vaiko ar artimųjų santykius atsiskleidžia didžiausios vertybės. Nors modernėjantis pasaulis dažnai grasina griovimais, Juozo Apučio kūryba tampa atgaiva tiems, kurie pasiilgo darnos bei klasikos. Tai knygos, kupinos gyvo nerimo ir tikro žmogaus ilgesio, sugrąžinančios į tą laiką, kai, pasak autoriaus, „rugiai žydi aplink, dulka tik, o žmogus pasijunti kaip sušildytas, geras ir tikras“.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
