Dvejų metų vaiko elgesys: raida, iššūkiai ir tėvų vaidmuo

Dvejų metų vaiko raida - tai laikotarpis, kai mažylis sparčiai tobulėja fiziškai, emociškai ir socialiai. Šiame amžiuje vaikai tampa vis savarankiškesni, pradeda reikšti savo nuomonę ir tyrinėti pasaulį visais įmanomais būdais. Suprasti šio amžiaus tarpsnio ypatumus yra labai svarbu tėvams, norint tinkamai reaguoti į vaiko poreikius ir užtikrinti harmoningą jo raidą.

Vaikai, kurie demonstruoja savo „neįprastą elgesį“, mums kasdien tarsi sako, kad pagaliau suvokite, ką tokiu elgesiu mes norime Jums pasakyti.

Raidos etapai ir uždaviniai

Vaiko raida yra individualus procesas, apimantis socialinę-emocinę, fizinę, pažinimo ir kalbos sritis. Nors šis skirstymas yra dirbtinis, jis padeda aiškiau suprasti vaiko raidos ypatumus. Visos raidos sritys yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir persipynusios.

Pirmieji dveji gyvenimo metai yra saugumo ir pasitikėjimo pagrindų formavimosi metas. Šiuo laikotarpiu vaikas iš bejėgio kūdikio virsta lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu mažyliu. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, jam reikalingas saugumo jausmas. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens.

Antraisiais-trečiaisiais metais vaikas siekia savarankiškumo. Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų. Jei vaikui leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems, formuojasi savarankiškumo jausmas.

Fizinis vystymasis sparčiai vyksta natūraliai, didėja vaiko gebėjimas savo kūną pritaikyti įvairioms aplinkybėms. Šiuo metu vaikui svarbu judėti - judėjimas teikia daug džiaugsmo ir padeda lavinti ir pažinti savo kūną. Mažyliai lipa aukštai, vartosi, šoka nuo laiptų, ir šokinėja per balas ar ant lovos.

Jausmų ugdymas

Vaiko jausmų ugdymas yra svarbus kaip ir fizinis, pažintinis, socialinis vystymasis, kalbos lavėjimas ir reikalauja pedagogų supratimo, paramos. Ugdytis jausmus vaikai pradeda nuo mažumės. Jie patiria dėkingumą ir pasididžiavimą, baimę ir susirūpinimą, džiaugsmą ir meilę, pyktį ir nusivylimą. Jie kaip ir suaugę žmonės per dieną susiduria su plačia jausmų gama, ir visi jie reikalingi. Laimingi ir savimi pasitikintys vaikai jaučiasi saugūs. Neigiami jausmai yra nemalonūs ir verčia vaikus priešintis. Baimė skatina gintis. Pedagogai privalo padėti vaikams susivokti jausmuose, mokinti perprasti kitų bendruomenės narių jausmus ir išmokinti tvardytis, jausmus nukreipti kita linkme.

Kalbos raida

PIRMIEJI VAIKO GYVENIMO METAI ypatingai svarbūs kalbos vystimuisi, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį. Gebėjimas kalbėti yra labai svarbus šio amžiaus tarpsnio dalykas. Prieš ištariant pirmuosius žodžius, iki dviejų metų vaikas bendrauja veido išraiška, kūno judesiais, garsais. Vėliau atsiranda pavieniai žodeliai. Mažyliai greit suvokia, kad kalbos pagalba galima pasiekti žymiai daugiau. Įsisavina kalbos modelį: veikėjas-veiksmas-daiktas.

Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius - brolius, seseris, žino jų vardus. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Antraisiais gyvenimo metais vaikai domisi aplinkos daiktais, klausinėja apie juos. Reaguoja į kitų žmonių jausmus, gali tuos jausmus išreikšti žodžiais. Jų kalba plečiasi sparčiai, o supratimas tampa vis kompleksiškesnis.

Šio amžiaus vaikai jau dabar gali geriau suprasti, kas jiems sakoma ir išreikšti, ko jie nori. Jie džiaugiasi, kai gali suprasti sudėtingesnius nurodymus, ir nesivaržo patys nurodinėti.

Elgesio ypatumai ir iššūkiai

2 metų vaikai kaupia savo patirtį veikdami: manipuliuodami daiktais, stumdami, liesdami, lipdami, vartydami, ragaudami, dėdami vieną daiktą ant kito. Šio amžiaus tarpsnio vaikai dar nemoka dalintis ir palaukti savo eilės. Jiems dažnai pasireiškia nuosavybės jausmas ir sunku suprasti, kad kiti vaikai turi savų poreikių. Tarp vaikų vyksta bendravimo ribų nustatymas. Tokie vaikai jau pradeda žaisti įsivaizdavimo žaidimus - jūsų mažylis gali vaizduoti, kad geria iš tuščio puodelio, bananą naudoti kaip telefoną, kaladėlę - kaip mašiną. Šio amžiaus vaikai džiaugiasi žaisdami su kitais vaikais, tačiau jie dar nemoka žaisti bendrų žaidimų ar dalintis žaislais.

Neretai mažųjų elgesys kelia rūpesčių tėvams. Kaip pastebi K. Utz (2001): „Dažniausiai kuo nors neįprastas elgesys yra pasekmė to, kad vaikas jaučiasi netvirtai kaip asmenybė.“ Vaikai, kurie „nervina“, „provokuoja“, „yra pikti“, „nepakenčiami“ - sudaro didžiąją dalį savo emocinio pobūdžio rūpesčių tėvams, darželio auklėtojoms, mokytojams, aplinkiniams. „Augant vaiko savarankiškumui, mes gerai matome, kaip už išskirtinio elgesio - ar jis reiškiasi kaip netrikrumas, sutrikęs elgesys, ar kaip agresyvus protestas - slepiasi baugštumas, dažniausiai stropiai dangstomas.“

Mažas vaikas naudą supranta paprastai: „Man, mano, niekam neduosiu, nesidalysiu.“ Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio. Jie jaučiasi galintis patys nuspręsti ir įgyvendinti savo sprendimus. Sprendimai dažnai būna, suaugusiojo akimis žiūrint, neteisingi, bet vaikui jie labai svarbūs, nes yra jo. Štai mama sako „rengsimės į lauką“, jis drąsiai sako „ne“ ir nubėga įgyvendinti savo sprendimo, mama sako „eikime valgyti“, jis vėl sako „ne“.

Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė pažymi, kad Opozicinis elgesys - kad ir ką sakytum, iš vaiko išgirsti tik „ne“. Daugeliui tėvų pažįstama situacija - jeigu liepsi: „Apsirenk“ - mažylis nesirengs, bet jeigu specialiai sakysi: „Tik tu nesirenk!“, vaikas būtinai su didžiausiu malonumu apsirengs. Reikia pasakyti priešingai, kad vaikas padarytų tai, ko nori tėvai. Dažnai tėvai pasakoja įvairiausias situacijas ir yra įsitikinę, kad tai būdinga tik jų vaikams, deja, taip nutinka daugeliui ir dažnai. Toks pavyzdys, vaikas sako: „Noriu obuolio“, jam paduoda, o jis pradeda rėkti: „Nenoriu obuolio!“ Taip ir šūkauja: „Tai noriu, tai nenoriu.“ Tėvai galvoja, kas čia negerai. Arba reikalauja nupirkti žaislą, o jį gavęs pradeda rėkti, kad nenori. Tokios paprastos buitinės situacijos, tačiau vedančios tėvus iš proto - „nesirengsiu, nevalgysiu, nesikelsiu, nesiprausiu, nemiegosiu“ ir t. t.

Svarbu išsiaiškinti, kokios tokio elgesio priežastys, jei tai - raidos etapas, apie 2-3-iuosius metus, kai keičiasi vaiko mąstymas, kai norisi išbandyti, kaip čia tas pasaulis veikia, kur riba tarp manęs ir pasaulio, tai normalu. Tuo metu vaikas yra egocentriškas, trečiųjų metų krizė dar vadinama egocentriškumo ir bendradarbiavimo krize, kai reikia tėvų pagalbos, kaip mokytis bendradarbiauti.

Agresija ir jos priežastys

Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.

Dažnos agresijos priežastys:

• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka. Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.).
• Draudimai ir nurodymai. Visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
• Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
• Dėmesio trūkumas. Vaikas galvoja paprastai: „O kas dabar nutiks, jeigu aš pavaikysiu savo tėvus kartodamas „ne“, „noriu - nenoriu“? Toks savitas savo galių išbandymas, kiek tėvai leisis, kad juos vaikas kontroliuotų. Mažylis pasąmoningai jaučia: „Noriu parodyti savo galią, nemoku to daryti pozityviai, pabandysiu taip, kaip moku.“ Žiūrėk, ir pavyksta: visi šokinėja aplinkui - ir dar labai jaudinasi, kas čia man darosi. Štai koks aš galingas! O kas gi bus, jei pasakysiu, kad nenoriu rengtis, gal man dar kokį saldainį pasiūlys, kad tik padaryčiau, kaip jie nori, gal išgirsiu daug meilių žodelių ir galų gale tėvai mane patys aprengs. „Jėga“, gerai, ir tai veikia!

Neretai būna, kad susikauna ne 30-metis tėtis ir trimetis sūnus, o to trisdešimtmečio viduje tūnantis užsilikęs tas pats trimetis. Vidinis tėvo ar mamos vaikas stoja į kovą su savo vaiku. Taip nutinka, jei tėvai patys yra patyrę vaikystės traumų ar toksiškų santykių su savo tėvais, tuomet ir „išlenda“ tas vidinis nuskriaustas vaikas. Jeigu taip nutinka, priminkite sau, kiek jums metų ir kiek metų jūsų vaikui.

Kritinis požiūris į vaiko elgesį:

• „Jeigu įsigilinsite į išskirtinio elgesio vaiko charakterį, suvoksite, kad mūsų mėginimų keisti pamatas yra ne elgesys, o klausimas: kodėl vaikas būtent taip elgiasi tam tikroje situacijoje ar savo sukurtame pasaulyje?
• „Nedarykite skubotų išvadų ir neklijuokite „etikečių“.
• Pvz., vaikas bijo eiti vienas į lauką. Kai praitą kartą žaidė, jį primušė kitas vaikas.

Taisyklės ir ribos

Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą. Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis.

Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus:

1. Kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.).
2. Dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną).
3. Kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai).

Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

Dažnos tėvų klaidos nustatant ribas

Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui:

• Nenuoseklumas tarp tėvų: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis.
• Senelių įtaka: būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį.
• Per griežtos ribos: kai tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti.
• Taisyklių nebuvimas: tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.

Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai:

1. Mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį.
2. Už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas.
3. Užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais.

Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. „Svarbiausia atsiminti, kad visi jausmai yra legalūs, leistini ir yra normalu turėti visokius jausmus. Prisiminti, kad tėvai išmoko vaikus, kaip jausmus reikšti, ir tėvai yra pagrindinis pagalbos šaltinis vaikams su dideliais jausmais susitvarkyti. Vaiko elgesys gali būti suprastas ir jis gali būti pakeistas. Jei yra elgesys, ir jo labai yra daug ir jis gąsdinantis, vis tiek svarbu sau priminti ir pasakyti, kad jis gali būti suprastas ir gali būti pakeistas“, - aiškina vaikų psichologė, psichoterapeutė, paramos vaikams centro įkūrėja bei knygų tėvams autorė Aušra Kurienė.

Kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį ir pykčio priepuolius

Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).

„Svarbu, kad tiek mokytojai mokykloje, tiek tėveliai namuose skatintų pozityvų, draugišką ir šiltą bendravimą, netaikytų bausmių, nes jos neišmokys vaiko elgtis tinkamai, o tiesiog paskatins vengti pačios bausmės”, - pastebi Ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka Vilniaus padalinio vadovė Birutė Mačiulienė.

Saugi zona ir nusiraminimo būdai

Kiekvienoje klasėje turime nedidelius medinius namelius, kuriuos esame pavadinę „Safe place” zonomis. Šios zonos skirtos rasti nusiraminimą, atsitraukti nuo nepriimtinos veiklos, ramiai paskaityti knygelę ar pastebėti klasiokus iš šalies, pagalvoti apie savo elgesį. Klasėje svarbu įvardinti, jog šioje saugioje zonoje vaikas yra „neliečiamas“ ir gali būti saugus. Prie namelių turime informaciją (vizualią iliustruotą paveikslėliais bei rašytinę) apie tai, kaip vaikas gali nusiraminti, emocijas padedantys atpažinti paveikslėliai, priemonės, padedančios nurimti. Tokią saugią zoną galima atrasti ir namuose.

Keletas pavyzdžių, kurie padeda vaikui nusiraminti:

• Gėlė-ugnis lazdelės. Jas vaikai gali naudoti užplūdus pykčiui. Vienoje rankoje laikoma gėlės lazdelė - ją uostome įsivaizduodami, kad tai itin kvapni gėlė, kitoje ugnis - išpučiame įkvėptą orą, įsivaizduojame, kad pučiame tikrą ugnį.
• Pykčio buteliukai. Tai - plastikiniai buteliukai, kuriuose yra karoliukų, blizgučių, vaikas purtydamas buteliuką nusiramina.
• Pykčio ištrypimo pėdutės. Namelyje turime specialią zoną, skirtą ištrypti pyktį. Kuomet ramūs nusiraminimo būdai nepadeda - pasiūlome vaikams ištrypti pyktį tam numatytoje vietoje.
• Plakatai, iliustruojantys nusiraminimo būdus. Jie padeda vaikui nepamiršti ir gebėti tinkamai atlikti nusiraminimo pratimus.
• Emocijų nuotraukos. Namelyje kabo įvairių emocijų nuotraukos, kurios padeda vaikui įsivertinti savo būseną ir nuspręsti kaip jis norėtų jaustis.

Trijų įspėjimų taisyklė ir Kimočiai

Mokykloje vadovaujamės trijų įspėjimų taisykle. Matant netinkamą vaiko elgesį, mokytoja duoda pirmąjį perspėjimą ir pasako, kokia pasekmė laukia vaiko po trečiojo perspėjimo, davus antrąjį perspėjimą, pasėkmė pakartotinai įvardinama, po trečio perspėjimo pasėkmė būtinai vykdoma. Svarbu įvykdyti pasekmes. Šią taisyklę įgyvendinti galima ir per trijų spalvų taisyklę, kuomet vaikui parodoma tam tikros spalvos įspėjamoji kortelė: geltona kortelė parodoma, kuomet įspėjimama pirmąjį kartą, oranžinė reiškia antrąjį įspėjimą. Parodžius raudoną įspėjamąją kortelę taikoma pasekmė.

Atkreipiame dėmesį, jog trijų perspėjimų taisyklės nenaudojame tuomet, kai vaiko elgesys kelia grėsmę kito vaikų saugumui, pavyzdžiui, mušimas, gnybimas, drėskimas ir kiti fiziniai veiksmai keliantys grėsmę kito vaiko saugumui ir sveikatai stabdomi iš karto. Svarbu įvykdyti pasekmes, dažnai net ir mieste matau situacijų, kai tėvai pažada, pavyzdžiui, esant vaiko isterijai išeiti iš parduotuvės, tačiau toliau lieka joje. Pasekmės turi būti tokios, kad jas galėtume įvykdyti.

Konfliktinėse situacijose veiksminga priemonė - Kimočiai. Tai charakteringi veikėjai - pliušiniai žaislai, kurie pasakodami įvairias istorijas vaikams padeda pažinti savo emocijas, empatiškai reaguoti į draugo jausmus. Sustabdžius netinkamą elgesį į klasę atvyksta keletas Kimočių ir suvaidina ką tik įvykusią situaciją. Vaikai ją mato „iš šalies“ ir gali patys įvardinti, koks geriausias šio konflikto sprendimo būdas? Kaip kitaip vaikai galėjo pasielgti? Koks elgesys būtų buvęs tinkamas.

Tėvų atsakas į pyktį ir agresiją

Kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui? Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų... Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs...“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!

Pedagogai privalo padėti vaikams susivokti jausmuose, mokinti perprasti kitų bendruomenės narių jausmus ir išmokinti tvardytis, jausmus nukreipti kita linkme. Tėvai paprastai žino būdus ir kas patinka vaikui, ir kaip jį nukreipti į kitą emociją. Bet pirmiausiai reikia pripažinti, kad emocija yra. Tokiam pasaulyje vaikui ant galvos daug kas griūna. Nėra ko bijoti, bet reikia vaikus mokyti, kaip tą pyktį išreikšti tinkamai.

• Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
• Nereikia ant vaiko pykti, jei jis prašo dėmesio, kai jūs esate užsiėmę. Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas.
• Namų taisyklė „nesuduoti kitam“ - jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atvejais be išimties.
• Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
• Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
• Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu. Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti.
• Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
• Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
• Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų.
• Neigiamos situacijos aptarinėjamos be „liudininkų“.
• Apgalvokite užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.
• Jeigu auklėtoja pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
• Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.

Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.

Kaip skatinti vaiko vystymąsi

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, sukurti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus ir galėtų atsiskleisti. Aktyviai klausykite ir priimkite vaiko jausmus, padėkite jam suprasti, kad visos emocijos yra tinkamos. Be to, suteikite vaikui galimybę bendrauti su kitais vaikais. Tai padės įgauti svarbių socialinių ir emocinių įgūdžių.

Yra tiek daug puikių veiklų ir žaidimų, kurie gali paskatinti vaiko vystymąsi! Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystymąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais.

Jūsų vaiko norai gali dažnai keistis: vienu metu jis gali norėti laisvės ir drąsiai leistis tyrinėti nepažįstamą teritoriją, o kitu bėgti pas jus nusiraminimo ar pritarimo. Tad pirmiausia suteikite vaikui laisvę tyrinėti ir paskatinkite, tačiau būkite netoliese, kai vaikui jūsų prireiks. Apie antrus metus vaikai dažnai pradeda mokytis atlikti gamtinius reikalus į puoduką. Tai svarbus įvykis vaiko savarankiškumui. Šiuo metu svarbu nedaryti vaikui spaudimo ir nereikalauti iš jo to, kam jis pats dar nesijaučia pasiruošęs, tačiau labai svarbu draugiškai paskatinti, padrąsinti ir padėti vaikui atlikti „reikalus“ pačiam. Tai stiprina vaiko pasitikėjimą savimi ir jūsų tarpusavio ryšį. Kai jam pavyksta, pastebėkite ir pagirkite. Svarbu nepamiršti, kad nėra jokių terminų, iki kurių vaikas turėtų išmokti. Nėra reikalo rungtyniauti su kitais vaikais - kiekvienas turi savo tempą, kuriuo mokosi. Tai labai svarbu ugdant vaiko emocinį stabilumą bei savivertę.

Vaikams patinka žaisti slėpynes, gaudynes, „kepti bandutes“, „joti į turgų“. Taip pat, jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Svarbu, kad jūs irgi dalyvautumėte vaiko žaidimuose, tokiu būdu jis galės mokytis iš jūsų laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių.

Amžiaus tarpsnių raidos ypatumai

Autizmo spektro sutrikimas (ASS)

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra raidos sutrikimas, paveikiantis vaiko bendravimą, elgesį ir gebėjimą suvokti pasaulį aplink jį. Kuo anksčiau šie požymiai atpažįstami, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas sulauks tinkamos pagalbos ir pagal savo galimybes sėkmingai vystysis. Pirmieji autizmo požymiai gali pasireikšti dar kūdikystėje, tačiau dažniausiai jie tampa aiškesni maždaug 18-24 mėnesių amžiuje.

Vienas ryškiausių ankstyvųjų signalų - sutrikęs bendravimas. 2 metų vaikas, turintis autizmo spektro bruožų, dažnai nevartoja žodžių taip, kaip tikėtasi pagal jo amžių. Kai kurie visai nekalba, kiti gali kartoti tuos pačius garsus ar žodžius be aiškios prasmės. Tokie vaikai dažnai vengia akių kontakto, nesidomi žaidimu su kitais, nori žaisti vieni arba kartoja tą patį veiksmą vėl ir vėl.

Be kalbos ar socialinių įgūdžių skirtumų, autizmo požymiai gali pasireikšti per pasikartojantį elgesį. Vaikas gali nuolat linguoti, mosuoti rankomis, sukiotis, dėlioti žaislus griežta tvarka ar itin jautriai reaguoti į garsus, šviesas ar prisilietimus. Kai kurie vaikai itin prisiriša prie tam tikrų daiktų ar ritualų, pavyzdžiui, visada nori sėdėti toje pačioje vietoje, valgyti tuo pačiu metu arba neleidžia keisti žaislų išdėstymo. Bet koks pokytis gali sukelti stiprų stresą ar net verksmo priepuolį.

Autizmo spektro vaikai pasaulį patiria kitaip - jų pojūčiai gali būti sustiprinti arba susilpninti. Jie gali vengti prisilietimų, tam tikrų drabužių medžiagų ar kvapų. Toks jautrumas gali paveikti ir kasdienes situacijas - valgymą, miegą ar žaidimus.

Jei tėvai pastebi, kad vaikas iki dvejų metų vis dar nekalba, vengia akių kontakto, neatsako į vardą arba neparodo emocijų, verta pasikonsultuoti su vaikų raidos specialistu ar neurologu. Autizmo diagnostika - tai kompleksinis procesas, kuriame dalyvauja gydytojas neurologas, psichologas, logopedas ir kiti specialistai. Jie vertina vaiko elgesį, kalbą, gebėjimą bendrauti ir sensorinį jautrumą.

tags: #2 #metu #vaiko #elgesys

• išsamios sveikatos priežiūros paslaugos vaikams
• Išsamus gidas apie vaisingumo atsistatymą
• Apie etnokultūrinį ugdymą ikimokyklinukams
• kokios kosmetikos vengti besilaukiant
• Kūrybiškos iškarpos vaikiškiems kombinezonams