Šiandieniniai vaikai - tai ne tik besivystančios asmenybės, bet ir visateisiai visuomenės nariai, kuriems skiriamos specialios teisės, rūpestis ir dėmesys. Nuo teisės aktų, reguliuojančių tėvų galimybes derinti darbą ir šeimą, iki patarimų, kaip apsaugoti jų sveikatą ir privatumą skaitmeniniame amžiuje, - vaikų gerovė apima daugybę sričių. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius aspektus, susijusius su vaikų auginimu ir jų vieta šiuolaikinėje visuomenėje.
Lietuvos darbo kodeksas nuolat tobulinamas, siekiant geriau suderinti darbuotojų profesinius ir šeiminius įsipareigojimus. Naujausi darbo kodekso pakeitimai numato papildomas lengvatas darbuotojams, auginantiems vaikus.
„DK 138 straipsnio 3 dalyje numatytas papildomas poilsio laikas pasižymi tiksliniu pobūdžiu - lengvata siejama su vaiko ( -ų) auginimu ir nustatyta siekiant padėti darbuotojams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.“
Darbuotojams, auginantiems vieną vaiką iki dvylikos metų, suteikiama viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius (arba sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis per tris mėnesius), mokant jiems vidutinį jų darbo užmokestį.
„DK konkrečios trijų mėnesių laikotarpio skaičiavimo tvarkos nenumato, tačiau įsigaliojus DK 138 straipsnio 3 dalies nuostatai, ši papildoma poilsio diena, darbuotojams, auginantiems vieną vaiką iki dvylikos metų, turėtų būti suteikiama kartą per tris mėnesius (pvz., rugpjūčio - spalio mėn. laikotarpiu ir t. t.).“ Taigi, ši papildoma poilsio diena turėtų būti suteikiama kartą per tris mėnesius, darbuotojo pasirinkimu.
Kai jau galiojant įstatymui darbuotojas įgyja teisę į šią poilsio dieną (priimamas darbuotojas turintis vaikų ir pateikiami tai įrodantys dokumentai, dirbantis darbuotojas pradeda auginti vaiką), poilsio laikas suteikiamas nuo teisės įgijimo ir skaičiuojami 3 mėnesiai nuo šios datos.

Kitiems darbuotojams numatoma:
Daug diskusijų sukėlė teisės akte nurodytas 3 mėnesių laikotarpis, per kurį darbuotojas gali pasinaudoti papildoma poilsio diena. Manytina, kad terminas skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo, o vėliau teisės įgijimo. Pavyzdžiui, įsigalioja rugpjūčio 1 d. į taikymo sritį patenkantiems darbuotojas papildoma poilsio diena suteikiama vieną kartą per rugpjūčio-spalio mėnesius, tuomet kita diena gali pasinaudoti kartą per lapkričio-sausio mėnesius ir t.t.
Šiandien vis daugiau tėvų susirūpinę dėl vaikų regėjimo ir technologijų poveikio. Akių ligų gydytoja Aušrinė Misevičė atsakė į svarbiausius klausimus, susijusius su vaikų akių sveikata.
„Statistikos Lietuva, deja, neveda ir palyginti, kiek anksčiau vaikų nešiojo akinius ir kiek dabar, negalime. Galbūt tai ir tiesa, tačiau tai galime vertinti kaip gerą akių gydytojų darbą - pagerėjo vaikų akių patikra, regos sutrikimus nustatome ir koreguojame anksti.“ Anksčiau, jei nebūdavo skundų, vaikų akis tikrindavo tik prieš mokyklą. Dabar pirmoji akių apžiūra atliekama dar gimdymo namuose, be to, kviečiame vaikų akis profilaktiškai patikrinti iki vienerių metų, tada - sulaukus trejų metų. Šiandien tėvai yra vis labiau išprusę. Požiūris į vaikų auklėjimą ir sveikatą yra atsakingesnis, tėvai domisi vaiko raida, sveikata, akių higiena - taip pat.

Dažniausi vaikų regos sutrikimai yra astigmatizmas, toliaregystė ir trumparegystė. Vaikams, ypač nuo naujagimystės iki mokyklos, dažniausiai diagnozuojama neaukšto laipsnio toliaregystė, kas jų amžiuje yra visiška norma. Iš patologinių būklių vaikams dažniausiai diagnozuojame trumparegystę, kuomet blogai matoma į tolį. Anksčiau trumparegystė būdavo nustatoma vyresniems vaikams - viduriniame ir vėlesniame mokykliniame amžiuje. Dabar, deja, trumparegystė nustatoma vis jaunesniems vaikams, kartais jau prieš mokyklą prireikia vaikui akinukų, nes jis trumparegis.
Kodėl taip nutinka? Anksčiau vaikai gerokai daugiau laiko būdavo gryname ore ir neturėjo išmaniųjų technologijų. Dabar vaikai daug laiko praleidžia ne tik prie televizorių, bet ir prie kompiuterių, planšečių, išmaniųjų telefonų. „Akių gydytojai nenori būti kategoriški, stengiamės eiti koja kojon su technologijomis ir mūsų patarimas - viską daryti su protu ir saiku.“
Viskas priklauso nuo atstumo, kuris yra tarp akių bei ekrano. Kuo arčiau vaikas prie ekrano, tuo blogiau. Taigi, šiuo atveju televizorius yra mažiausia blogybė, tada - kompiuteris. Blogiausia yra išmanieji telefonai, todėl, kad jų ekranai labai maži ir atstumas tarp jų bei akių yra mažiausias. Jeigu norite vaikui parodyti filmą, geriau jį rodykite per televizorių, o ne išmaniajame telefone.
Akių ligų gydytojai rekomenduoja vaikams iki dvejų metų išvis sąmoningai neduoti šių technologijų. Vaikams nuo 2 metų iki mokyklos rekomenduojama leisti pabūti pusę valandos per dieną, jei šeimoje yra polinkis į trumparegystę ar kitas refrakcijos ydas, o jei nėra tokio polinkio ir vaikas pakankamai pabūna lauke - iki valandos.
„Šiandien net ir pradinukams nemažai užduočių skiriama atlikti kompiuteriu.“ Idealu būtų, jei mokinukai savo reikmėms (žaisti, žiūrėti filmus ir pan.) prie išmaniųjų technologijų praleistų ne daugiau kaip valandą per dieną.
Astigmatizmas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių akių refrakcijos ydų, kaip ir trumparegystė ar toliaregystė. Tai nėra naujas dalykas, astigmatizmas buvo visais laikais. Tiesiog anksčiau apie jį tiek daug negirdėjome, nes neturėjome aparatūros, kokia yra šiandien. Skirtingai negu trumparegystė, astigmatizmas nėra naujųjų technologijų ar šiuolaikinės gyvensenos pasekmė, tai paveldima yda.
Genetika turi lemiamą vaidmenį. Jeigu šeimoje genetiškai yra polinkis turėti, pavyzdžiui, trumparegystę, vaikas gali visą dieną būti lauke ir neturėti jokios technologijos namuose, greičiausiai jis bus trumparegis. Be to, trumparegystė linkusi progresuoti.
Kol vaikas yra visai mažas ir su juo negalima susikalbėti, regėjimo sutrikimus gali parodyti šie požymiai: vaikas tarsi nerangus, eidamas užkliūva, o paprašius atnešti kokį nors smulkų daiktą, jo nemato; vaikas žiūri prisimerkęs; vaikas per dažnai mirksi; trina akis. Kai vaikas paauga, patikrinti, ar gerai mato, galima paprastu būdu: jeigu suaugusysis mato gerai, gali paprašyti vaiko pasakyti, pavyzdžiui, priešais važiuojančio automobilio numerį. Maždaug iš to paties atstumo vienodai turėtų matyti ir vaikas, ir suaugusysis.
Akių sveikatą namuose galima puoselėti pasirūpinant tinkamu apšvietimu - jis neturi būti per ryškus, bet ir ne per blausus. Taip pat, kai vaikas naudoja ekranus, būtina daryti pertraukėles. Amerikiečių mokslininkai rekomenduoja kas 20 minučių daryti 20 sekundžių pertrauką ir pasižiūrėti į tolį (5-6 metrai). Be to, tėvams svarbu priminti vaikui, kad jis nepamirštų pamirksėti.
„Morkose gausu vitamino A, kuris reikalingas akims. Dar vienas naudingas produktas - mėlynės. Tačiau ne vitaminai su mėlynėmis, kuriuose bus nereikalingų vaikams priedų, o tikros mėlynės iš miško, kurias vaikas pats su tėveliais ir surinko.“
Socialiniai tinklai, jeigu jais naudojamasi atsakingai, yra puikus įrankis. Ryšio palaikymas su artimaisiais, mielų akimirkų užfiksavimas, saugesnis nuotraukų talpinimas, pasidalinimas naudinga informacija (ir jos gavimas), įkvėpimas, pozityvios emocijos. Tačiau vaiko nuotraukų viešinimas kelia etinį klausimą - juk vaikas yra asmenybė, tad ar tėvai turi teisę į jo atvaizdą?
Pagal civilinį kodeksą, tėvai ar globėjai nusprendžia - atstovauja nepilnamečius vaikus spręsdami - kas yra tinkama dalintis. Vaiko nuotraukų ir informacijos apie jo ugdymo įstaigą dalinimąsi reglamentuoja Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas - BDAR. „Jei nuotraukos pasiekia tūkstančius sekėjų, o ypač jei tėvai turi komercinius santykius su mokykla ar ją reklamuoja, kyla klausimas, ar tai vis dar gali būti laikoma asmenine veikla.“ Jei ne, tuomet asmuo, besidalinantis tokia informacija, tampa duomenų valdytoju ir turi laikytis BDAR reikalavimų.
Vaikų privatumo pažeidimas, kontrolės praradimas ir patyčios - tai realios grėsmės. Įkelti nuotrauką į socialinius tinklus trunka vos akimirką, tačiau ją pašalinti iš interneto gali būti neįmanoma. „Paviešinę nuotrauką rizikuojate prarasti kontrolę - bet kas gali ją išsisaugoti, siųsti vieni kitiems, naudoti negeriems tikslams.“

Kita grėsmė yra vaiko tapatybės vagystė. Anglų kalboje jau naudojamas specialus terminas baby role-playing, žymimas grotažymėmis #BabyRP, #AdoptionRP, #KidRP. Šiuo terminu apibrėžiamas veiksmas, kuomet yra pavagiamos svetimo vaiko nuotraukos, sukuriama nauja paskyra, kurioje kuriama neegzistuojanti gyvenimo istorija.
Neapdairiai dalindamiesi nuotraukomis galite atskleisti per daug asmeninės informacijos ir įstumti savo vaiką (o taip pat save bei savo turtą) į pavojų. Ypatingai atsargiai reikia elgtis su duomenimis, kurie nėra laikomi jautriais, bet gali padėti lengviau nustatyti vaiko tapatybę. Pavyzdžiui, tai gali būti vardas, pavardė, gimimo data, mokyklos pavadinimas ar adresas, namų adresas ar kiti kontaktiniai duomenys, geografinė vieta (pvz., nuotraukos su vietos žymėjimais), vaizdo ar net balso įrašai.
Prieš keldami nuotrauką į internetą atsakykite sau į klausimą: kodėl viešinate šią nuotrauką? Įvertinkite nuotraukos pobūdį. Labai svarbu, kad vaiko nuotraukos nepažeistų jo teisių. Vaikas jokiu būdu neturėtų būti nuogas, užfiksuotas netinkamoje pozoje ar žeminant jo orumą. „Nuotraukas talpinkite į debesis, nuotraukų dalijimosi platformas.“ Arba apribokite nuotraukų matomumą. Socialiniuose tinkluose galima kurti draugų sąrašus, privačias paskyras, uždaras grupes ir vaiko nuotraukomis dalintis tik ten.
Advokatų kontoros „Widen“ partnerė, duomenų apsaugos ekspertė Asta Macijauskienė pabrėžė, kad nepilnametį filmuoti, fotografuoti ar daryti jo garso įrašus be nors vieno iš tėvų sutikimo yra draudžiama. Net ir duotą sutikimą galima bet kada atšaukti.
Jei vaiko nuotraukas be sutikimo viešina kiti, tėvai turi teisę prieštarauti savo vaiko atvaizdų viešinimui. Galima kreiptis į socialinio tinklo operatorius ir prašyti turinį pašalinti. Jei tai nepadeda, galima pateikti ieškinį policijai. „Už tokį elgesį be tėvų sutikimo, net jei tai - giminės ar draugai, gresia tiek civilinė atsakomybė (ieškinys iš tėvų), tiek turtinės ar neturtinės žalos atlyginimas.“
„Už vaikų viešinimą gali būti nubausti ir patys tėvai.“ Keliami vaiko atvaizdai negali prieštarauti jo interesams, žeminti jo garbės ar orumo. Už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimą gali būti skirta iki 2 tūkst. eurų bauda. O tėvai, kurie piktnaudžiauja savo teisėmis, psichologiškai gniuždo savo vaiką, gali būti nubausti ne tik bauda, bet ir laisvės apribojimu, areštu ar net laisvės atėmimu iki 5 metų.
„Prieš keldami vaiko nuotrauką, vaizdo medžiagą į viešąją erdvę, pagalvokime, ar tai daryti būtina, ar ateityje nepakenks vaikui.“
Kai sėdame rašyti naujienų straipsnio vaikams, pirmiausia turime suprasti vieną paprastą dalyką - vaikai nėra maži suaugusieji. Jų dėmesio koncentracija veikia kitaip, jų susidomėjimas kyla iš kitokių šaltinių, o svarbiausia - jie dar tik mokosi suprasti pasaulį aplink save.
Pagrindinis skirtumas slypi ne tik kalbos paprastume, bet ir požiūryje į temą. Vaikams apie temą reikia kalbėti per jų patirtį - kaip keičiasi orai jų kiemelyje, kodėl kai kurie gyvūnai migruoja į kitas vietas, ką jie patys gali padaryti. „Viena didžiausių klaidų, kurią daro suaugusieji rašydami vaikams, yra manymas, kad žino, kas jiems įdomu.“ Vaikai natūraliai domisi dalykais, kurie yra artimi jų kasdienybei, bet kartu turi paslaptingumo ar nuotykio elementą.
Pavyzdžiui, vietoj straipsnio „Kodėl svarbu taupyti vandenį” geriau parašyti „Kaip vienas berniukas išgelbėjo savo mokyklos sodą per sausrą”. Tema ta pati, bet pateikimas visiškai kitoks. Antrasis variantas turi veikėją, su kuriuo vaikas gali tapatintis, turi problemą ir sprendimą, turi veiksmą.

Rašant vaikams, kalbos klausimas tampa ypač jautrus. Viena vertus, negalime naudoti sudėtingų terminų ir ilgų, vingiuotų sakinių. Kita vertus, negalime kalbėti taip, tarsi skaitytojui būtų trys metai. „Trumpi sakiniai veikia geriau.“ Jei naudojate naują ar sudėtingą terminą, paaiškinkite jį iš karto. Pavyzdžiui: „Mokslininkai tyrinėja ekosistemą - tai reiškia, kaip augalai, gyvūnai ir aplinka veikia kartu.”
Vengti reikia ir pernelyg formalios kalbos. Vaikams rašant galima naudoti šnekamosios kalbos elementus, klausimus, kreipimąsi. „Ar kada pagalvojai, kodėl dangus mėlynas?” skamba daug patraukliau nei „Dangaus spalvos fenomenas yra įdomus tyrimo objektas”.
Vaiko dėmesys yra vertingas ir trapus dalykas. Pradžia turi pagauti iš karto. Vaikams pradėkite nuo kažko netikėto, intriguojančio ar tiesiog smagaus. „Vakar Vilniaus zoologijos sode nutiko kažkas neįtikėtino” veikia geriau nei „Vilniaus zoologijos sodas pranešė apie naują gyvūną”.
Vidurinė dalis turėtų būti suskaidyta į nedidelius, lengvai suvokiamus blokus. Kiekvienas blokas gali atsakyti į vieną klausimą ar paaiškinti vieną aspektą. Pabaiga neturėtų būti tiesiog informacijos santrauka. Geriau palikti vaiką su mintimi, klausimu ar užduotimi.
Vaikų dėmesio trukmė yra trumpesnė nei suaugusiųjų. Pradėkite nuo įdomiausio dalyko. Skaidykite tekstą į trumpus paragrafus (2-4 sakinių). Ilgi teksto blokai atrodo bauginančiai. Naudokite tarpinius antraščių.
Vizualiniai elementai yra ne papildoma, o esminė straipsnio dalis. Geros nuotraukos ar iliustracijos paaiškina sudėtingas koncepcijas greičiau nei žodžiai, suteikia poilsio akims ir sukuria emocinį ryšį. „Tačiau vizualiniai elementai turi būti ne tik gražūs, bet ir informatyvūs.“ Diagramos, schemos, žemėlapiai - visa tai gali būti pritaikyta vaikams. Svarbiausia, kad jie būtų aiškūs, spalvingi ir ne per daug perkrauti informacija.
„Tai, kad rašome vaikams, nereiškia, kad galime būti netikslius ar klaidingai supaprastinti faktus.“ Vaikai nusipelno tokio pat tikslaus ir atsakingo žurnalizmo kaip ir suaugusieji. Statistika ir skaičiai taip pat gali būti pateikiami vaikams, bet juos reikia padaryti suprantamus ir įsivaizduojamus. Vietoj „100 000 medžių” geriau pasakyti „tiek medžių, kiek tilptų 50 futbolo aikščių”.
Šiuolaikiniai vaikai yra įpratę prie interaktyvumo. „Net jei straipsnis yra paprastas tekstas, galima įterpti interaktyvumo elementų.“ „Dabar pabandyk pats” ar „Ką tu padarytum šioje situacijoje?” tipo užduotys ne tik padidina įsitraukimą, bet ir padeda vaikams geriau įsiminti ir suprasti informaciją. Galima pasiūlyti ir pratęsimo veiklų - ką vaikas galėtų padaryti po straipsnio perskaitymo.
Geriausias vaikams skirtas naujienų straipsnis yra tas, kuris ne tik informuoja, bet ir įkvepia. Jis palieka vaiką su mintimi „tai įdomu, noriu sužinoti daugiau” arba „aš irgi galiu tai padaryti”. Rašydami vaikams, mes iš tiesų formuojame būsimus sąmoningus piliečius, kritiškai mąstančius žmones, smalsias asmenybes.
„Praktikuokitės. Pirmieji straipsniai gali būti nelabai geri - ir tai normalu.“ Skaitykite, ką rašo kiti vaikų žurnalistai. Stebėkite, kas veikia, o kas ne. Kalbėkitės su vaikais - klauskite jų, ką jie nori žinoti, kas jiems įdomu, ko jie nesupranta. Ir svarbiausia - niekada nepamirškit, kad rašote žmonėms. Mažiems žmonėms, bet vis tiek žmonėms. Žmonėms, kurie nusipelno gerų istorijų, įdomių faktų ir pagarbaus požiūrio.