Šiomis dienomis esama daugybės „stabų“, tačiau ar turite didvyrių? Kuo jie skiriasi? Stabai - tai žmonės, kuriuos „dieviname“, nes jie įžymūs, turtingi, patrauklios išvaizdos, pasižymi nepaprastais talentais arba ypatingomis savybėmis, kurias svajojame turėti ir mes.
Žodis „didvyris“ vaikams dažnai asocijuojasi su supergalėmis, nepaprastais žygdarbiais ir fantastiškais pasauliais. Tačiau tikrasis didvyriškumas slypi ne išgalvotuose gebėjimuose, o realiose savybėse, tokiose kaip drąsa, atsidavimas, sąžiningumas ir gebėjimas įkvėpti kitus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra didvyriai vaikams, kokias savybes jie turėtų turėti ir kodėl svarbu, kad vaikai turėtų teigiamų pavyzdžių.
Didvyris vaikui gali būti įvairus žmogus - nuo istorinės asmenybės iki artimo šeimos nario. Tai gali būti knygos personažas, sportininkas, mokslininkas, menininkas ar net paprastas žmogus, kuris padarė ką nors gero ir įkvepiančio. Svarbiausia, kad didvyris įkūnytų vertybes, kuriomis vaikas norėtų sekti.
Šiais laikais dažnai painiojami stabai ir didvyriai. Stabai - tai žmonės, kuriuos „dieviname“ dėl jų įžymumo, turto, patrauklios išvaizdos, talentų ar savybių, kurių patys svajojame turėti. Tačiau didvyriai išsiskiria savo veiksmais, pasiaukojimu ir įtaka kitiems.

VšĮ „Reformatų literatūros centras“ yra išleidęs Sinclair B. Ferguson knygelių seriją „Tikėjimo didvyriai“, skirtą jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Šią seriją sudaro knygelės: „Polikarpas iš Smirnos - žmogus, išsaugojęs tikėjimą iki galo“, „Ignotas iš Antiochijos. Žmogus, kuris drąsiai stovėjo prieš liūtus“ ir „Irenėjus iš Liono. Kaip matome iš pavadinimų, knygelėse vaikams suprantama kalba pasakojama apie II a. Bažnyčios tėvus ir kankinius Polikarpą, Ignotą ir Irenėjų.
Knygelėje „Polikarpas iš Smirnos - žmogus, išsaugojęs tikėjimą iki galo“ pasakojama apie didvyrį - Jėzaus Kristaus sekėją. Polikarpas mylėjo savo Viešpatį ir Jam tarnavo daugiau nei 80 metų.
Knygelėje „Ignotas iš Antiochijos - žmogus, kuris drąsiai stovėjo prieš liūtus“ pasakojama apie didvyrį - Jėzaus Kristaus sekėją. Ignotas buvo pasiruošęs gyventi ir mirti dėl savo Viešpaties.
Knygelėje „Irenėjus iš Liono - žmogus, kuris rašė knygas“ pasakojama apie didvyrį - Jėzaus Kristaus sekėją.
Didvyriškumas nebūtinai turi būti susijęs su grandioziniais įvykiais ar istorinėmis asmenybėmis. Didvyriškumas gali pasireikšti ir kasdieniame gyvenime:
Knygnešiai - tai Lietuvos istorijos fenomenas, kurį UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864 m. - 1904 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Knygnešiai lietuviškas knygas nelegaliai gabeno iš Rytų Prūsijos ir platino po visą Lietuvą. Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė 2000 knygnešių ir 5000 daraktorių - slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų. Buvo išleista ir išplatinta 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis, kurių bendras tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių. Caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.

Knygnešiai apgaudinedavo ir suklaidindavo persekiotojus: pasienio sargybinius, policininkus, šnipus. Jie slėpdavo nelegalią spaudą ir patyrė daug nuotykių ir vargų. Caro valdžia juos baudė už knygų kontrabandą. Knygnešių dėka veikė lietuviška mokykla ir mokytojai spaudos draudimo laikais.
Knygoje „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“ atskleidžiama knygnešių dvasinė stiprybė, drąsa, sumanumą, ištvermė ir pasiaukojimą. Knygnešystė - ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė. Knyga skirta visiems, kurie domisi lietuviškos knygos istorija, brangina gimtąją kalbą. Ji ypač pravers mokytojams, moksleiviams, bibliotekininkams ir kultūros darbuotojams minint Knygnešio dieną bei Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Apie kūrybinę inspiraciją, kuri sietina su svarbiomis Lietuvoje asmenybėmis bei istorija kalbasi Šiluvos piligrimų centro atstovė Ona Eigirdaitė bei knygos „Adelė. Slapta vaikų draugė“ autorės s. Danguolė Gervytė ir dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė.
Mintis parašyti knygą apie Adelę Dirsytę kilo labai seniai, kai keliavau į Vorkutą ir su ekspedicijos grupe sustojome netoli Vorkutos tundroje, tiksliau Čumoje, ten 1947 m. buvo ištremta Adelė. Iš pradžių buvo mintis apie knygą suaugusiems - apie įkvepiančią vienos moters pasaulietės, mokytojos, ateitininkės biografiją. Bet 2021 m. sulaukiau netikėto Bažnyčios kronikos fondo direktorės D. Adomaitienės skambučio, ji mane pakvietė sukurti „kažką“ vaikams apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Šis pakvietimas nukrito nuobodžiame pandemijos kontekste, todėl iškart sutikau. Paskui to „kažko“ idėją išrutuliojome kartu su dailininke Jūrate.
Adelės Dirsytės istorija pasirodė ir asmeniškai aktuali, kadangi mano tėvai tuo laikotarpiu buvo šiuose lageriuose. Taip atgijo vaizdiniai, kuriuos pasakojo mama ir tėtis. Įdomu buvo žiūrėti s. Danguolės darytas šiandienos Vorkutos nuotraukas. Tačiau tuo metu pradėjome rengti knygą skirtą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai. Taigi, supratome, kad po Kronikos tikrai ruošime knygą apie A. Dirsytę. Ėmiau galvoti apie knygos stilių - yra istorinių nuotraukų, bet nenorėjau, kad knyga būtų vien piešta arba, tarkim, fotografijų albumas.
Pirmą kartą į Šėtą apžiūrėti vietovių atvažiavau 2018 m., susiradau jos gimtinę Aukštuosiuose Kapliuose, apžiūrėjau Šėtos bažnyčią. Bet į tikrą ekspediciją kartu su Jūrate ir Konstantinu leidomės tik praėjusią vasarą, kai jau kryptingai rinkome medžiagą knygai. Mane ji žavi kaip atsidavusi mokytoja, kuri laišką dukterėčiai pasirašydavo „vaikų draugė“. Adelė yra labai jautri ir tuo pačiu tvirta asmenybė. Atrodo visai paprasta kaimo mergaitė, siekianti žinių, mokslo, kokių Lietuvoje pilna. Svajojanti apie keliones, pamatyti pasaulį. Taip ji pamatė pasaulį tik ne savo noru o per prievartą ir kančią. Jos pasaulis tikrai ne malonumų kupimas, o kančios, prievartos.
Šiandiniame karo Ukrainoje kontekste ne tik jaunimą, bet visus mus ji gali įkvėpti savo be kompromisine laikysena tremtyje, giliu tikėjimu ir atsidavimu Dievui. Sunkiomis sąlygomis ji rūpinosi kitais. Pavyzdžiui, mane labai jaudina istorija, kai Adelė būdama Magadane izoliatoriuje, tai yra kalėjimo ligoninėje, grįžtančiai į Lietuvą draugei nori perduoti siuntinuką varganų dovanėlių, kad ji nuvežtų giminaičiams į Lietuvą. Adelė nėra mums tolima, mes turime jos nuotraukas, laiškus. Prieš kelis metus man dar teko susitikti ir kartu su ja kalėjusiomis gimnazistėmis.
Šiandienos karo fone Adelė yra itin aktuali asmenybė. Stiprybė ir meilė jai padėjo nepasiduoti iki galo, neišduoti savęs, savo įsitikinimų. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir jaunimo globėja. Tokia išliko iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodo istorijų apie vaikus, kurie pasirenka lytinės transformacijos kelią, ir yra pristatomi kaip "didvyriai". Pavyzdžiui, "The Huffington Post" vieną vaiką pavadino "pintos dydžio didvyriu". Australijos visuomeninės televizijos laida "Keturi kampai" kalbino du vaikus, pasirinkusius lytinės transformacijos kelią, pristatydama jų bei jų tėvų apsisprendimą, kaip "ypatingos, įkvepiančios drąsos" pavyzdį.
Vis dėlto, ne visi specialistai pritaria tokiam požiūriui. Dr. Paulas Mekhju, žinomas ilgametis Džons Hopkins universiteto psichiatras, teigia, kad procedūros, skirtos keisti lytį, nepadeda vaikams. Taigi, klaidinga praktika - duoti vaikams ir paaugliams tai, ko jie nori, užuot davus jiems tai, ko reikia. Trumpuoju laikotarpiu toks elgesys gali pagerinti jų savijautą, tačiau ilgainiui patiems vaikams teks gyventi su netinkamo gydymo pasekmėmis.
Svarbu, kad tėvai ir mokytojai padėtų vaikams atskirti tikrus didvyrius nuo stabų ir parodytų, kad didvyriškumas gali pasireikšti įvairiose gyvenimo srityse.
Supažindinkite vaikus su istorinėmis asmenybėmis, kurios pasižymėjo drąsa, atsidavimu ir sąžiningumu. Skaitykite biografijas apie žmones, kurie įveikė sunkumus ir pasiekė didelių dalykų.
Atrinkite knygas ir filmus, kuriuose vaizduojami teigiami pavyzdžiai ir didvyriškos savybės.