Tėvų ir vaikų santykiai - tai nesibaigiantis komedijos šaltinis, pilnas nuoširdžių juoko priepuolių, netikėtų klausimų ir stebinančių pastebėjimų. Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų, mažieji stebina savo logika ir gebėjimu matyti pasaulį savaip. Štai keletas anekdotų, atspindinčių šią ypatingą ryšio magiją ir komiškumą.
Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė - tai laikas, kai kiekviena diena pilna naujų atradimų ir keistų klausimų. Vaikų mąstymas, kartais, tiesiog nuginkluoja savo paprastumu ir tiesmuku požiūriu į aplinką.
Net patys paprasčiausi kasdieniai veiksmai vaikų akyse įgyja naują prasmę, o jų pastabos priverčia suaugusiuosius susimąstyti apie pasaulį iš naujo.
Kai mažoji Marytė atbėga pas mamą su netikėtu radiniu: „Mama, žiūrėk į ką aš vos neįlipau!“
O štai kitas mažylis bando susivokti tapatybėje: „Žinau, kad esu Petras, tik nežinau kur gyvenu...“
Tėvams aiškinant apie šeimos pagausėjimą: „Ateinu pas tėvus ir sakau „noriu broliuko“. O tie man pradeda aiškinti, kad jie mane kopūstuose rado, ir kad ten daugiau nebuvo vaikų, todėl blablalba...“
Arba tiesiog apie meilę: „Ne, sūneli, tik tu. Juk tu mūsų mažučiukas, mūsų žvairiukas...“

Santykiai šeimoje - tai nenutrūkstamas pokalbių, nesusipratimų ir išminties šaltinis. Anekdotai apie tėvus ir vaikus puikiai atskleidžia, kaip skirtingai matome pasaulį ir kaip interpretuojame kasdienybę.
Sūnus klausia tėvo:
- Tėti, kas yra prezidentas? Vyriausybė? Saugumas? Tauta?
Tėvas sako:
- Na, pavyzdžiui pas mus šeimoje: Aš - Prezidentas (visiems nurodinėju ir t. T.), Mama - Vyriausybė (visur eina, viską tvarko, rūpinasi), Bobutė - Saugumas (viską mato, viską žino, viską girdi). Na, o Tu - Tauta (mes tave vieną dieną lupam, kitą dieną guodžiam).
Sekančią dieną sūnus skambina tėvui į darbą:
- Tėte, tėte, atėjo naujas prezidentas, dulkina vyriausybę! Saugumas miega! O Tauta...
Mažos mergaitės Saros idėjos kartais būna netikėtai gilios:
Mažoji Sara klausia tėvo:
- Tėt, o Viešpats Dievas leistų man nusiųsti Valentino dienos atviruką kito tikėjimo žmogui?
- Manau, taip, - atsako tėvas.
- O kam tu norėtum nusiųsti atviruką?
- Osamai Bin Ladenui.
- Bin Ladenui??? - sušunka šokiruotas tėvas. - bet kodėl?
- Na, - sako mažoji Sara, - įsivaizduok gauna Bin Ladenas meilės laiškutį nuo mažos žydų mergaitės. Jis pradės manyti, kad ne visi pasaulyje tokie blogi ir ims labiau mylėti pasaulį. O kai gaus dar kelis atvirukus, jis supras, kad pasaulis nuostabus ir nustos galų gale slapstytis, viešai pripažins savo klaidas.
- Sara, - sako giliai sujaudintas tėvas, - tai nuostabiausia, ką aš kada nors girdėjau...
- Aš žinau, tėti, - užsisvajojusi sako Sara.
Senelių meilė anūkams taip pat turi savo niuansų ir griežtų taisyklių, ypač kai kalba pasisuka apie saldumynus:
Ateina suvalkietis senelis anūkėlių aplankyti:
- Seneli, seneli, ar atnešei mums saldainių? - Šaukia vaikai.
- Ne, šokoladinių saldainių parduotuvėje nebuvo, o karamelės nenorėjau pirkti...
Po savaitės vėl ateina senelis aplankyti anūkų:
- Seneli, seneli, ar atnešei mums saldainių? - Šaukia vaikai.
- Ne, šokoladinių saldainių parduotuvėje nebuvo, o karamelės nenorėjau pirkti...
Dar po savaitės vėl tas pat kartojasi. Vaikai sako:
- Seneli, tai nupirk mums nors karamelinių, mes juos irgi mėgstame!
- Ne! Kol aš gyvas, jūs valgysit tik šokoladinius saldainius!
Kiti šeimos pokalbiai ir pastebėjimai:
Apie dingusius daiktus: „Klausk mamos, ji visada kažkur kažką nukiša!“
Apie persikraustymą ir maistą: „Mama, tavo daiktai raudonam lagamine. Tėti, tavieji juodam. Aš nemėgstu duonos! - Valgyk, valgyk.“

Mokykla ir auklėjimas yra kasdienis išbandymas tiek vaikams, tiek tėvams, kupinas pamokų, išdaigų ir netikėtų situacijų, kurios dažnai baigiasi juoku arba, priešingai, pamąstymais.
Apie pažymius: „Mokykloje surašė trimestro pažymius. - Kaip tau negėda! Vėl tavimi skundžiasi klasės auklėtoja. Imtum iš tėvo pavydį.“
Apie elgesį: „Gatvėje verkia berniukas. - A-a-a-a-a! Na dabar viskas!“
Apie paauglių elgesį: „Mama! Petriukas stovi lauke ir rūko.“
Apie drąsą: „Mano tėvelis labai drąsus. - O mano - paskutinis bailys.“
Apie nedorą elgesį: „Petriukas mėgino apiplėšti parduotuvę, grasindamas vandens pistoletu.“
Dialogas su mokytoja: „- Ir vėl tavo veidas išteptas! - Jūs apsirikote, pone mokytojau. - Tu pasakei Ievai, kad ji kvaila. - Fiasko, tamsta mokytoja, fiasko.“
Netikėti atsakymai pamokose:
Vyksta matematikos pamoka didžiausių atsilikėlių klasėje. Pamokos tema - skaičiavimas iki penkių. - Subinė, tamsta mokytojau.
Vyksta pamoka. - Kur Vytautas Didysis pasiekė savo pirmąją pergalę? - 139-ame mūsų istorijos vadovėlio puslapyje! - atsako mokinys.
Atsakymas apie praeitį: „Taip, žinoma! Aš už tai net 6 metus atsėdėjau!“
Apie piešimą: Dailės pamokos metu mokytoja pirmokams uždavė nupiešti savo tėvelius. Vaikučiai noriai kibo į darbą. Vienas berniukas sako: „Nes neradau plikos spalvos flomasterio!“
Apie ateities profesiją: „Jonuk, kuo norėtum būti užaugęs? - Kad kampe daugiau nestovėčiau...“
Nekaltas prisipažinimas: „Pamoka. - Iš tėčio sužinojau. Ėjo kartą jie su draugu žvejoti, tai draugas ir sako: "Gal kokią kurviašką pasigausim?"“
Neįprasta pagyrimo forma: „Klasės ekskursija po statybvietę. Staiga įvyksta nelaimingas atsitikimas: iš didelio aukščio nukrinta ir susižaloja statybininkas. - Šaunuolė Onytė - dešimtukas.“
Supratimas apie vertybes: „Petriukas išvadino mane karve! - Kiek kartų aš jam sakiau, kad jis nevertintų žmonių pagal išvaizdą! - pasipiktina Petriuko mama.“
Apie geras ir blogas naujienas: „Turiu dvi naujienas: viena bloga, viena gera. Pradėsiu nuo geros. Gera: aš gavau dešimt, bloga: tai netiesa.“
Apie tėvo sprendimus: „Alio, mama? - Mama, girdėjai? Tėvas leido.“

Vaikų pastabos ir klausimai dažnai būna kupini netikėtos išminties, naivumo ir tiesumo, priverčiančio suaugusiuosius pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, o kartais - tiesiog nusišypsoti.
Mažasis Petriukas žiūri, kaip tėvas dažo lubas. Paklaustas, ar padėjo tėčiui, sūnus atsako: „Labai paprastai, - atsako sūnus. - Aš grojau, grojau...“
Apie pažintis: „Nežinau! - Nieko sau vaikėzas. - Susėsit su draugais; po 20 metų, galėsit pasakoti: „Čia Marytė - ji dabar mokytoja.“
Apie skaičiavimo įgūdžius: Traukinyje moteriškė su kokių dvejų-trejų metukų anūku įsitaiso šalia kitos garbaus amžiaus ponios. - Nuostabu, neįtikėtina, - susijaudina mokytoja. - Kur tu, mažutėli, išmokai taip skaičiuoti? - Ne, prie mikrobangų krosnelės...
Viena pamoka gyvenimui: „O tai reiškia, kad niekada nieko nežadėtum!“
Apie kiaušinius ir profesijas: Biologijos pamoka. Mokytoja: „Na ką, nieko nemoki, sėsk, du. Atpažink iš kiaušinių!“ Mokinys: „Tas, kuris lygina esfaltą.“
Apie slaptą pensijos perdavimą: „Ai, tai jį ten tėtis pastatęs buvo, kad paštininkas pensiją atiduotų...“
Apie gyvybę ir mirtį, su šokiruojančiu posūkiu: „Mama sakė, kad kai senelis užsilenks, varysim į Disneilendą. - Mamyte, jis numirė. - Nenusimink, dukrele... Mes jį gražiai palaidosim, sukviesim visas tavo drauges, nupirksim didelį tortą, ledų... Tuo tarpu vėžliukas iškiša galvą. - Žiūrėk, dukrele, jis gyvas! - Mama, gal galime jį užmušti?“
Apie gyvūnus ir jų atpažinimą: Pamoka. Mokytoja: „Žinau.“ - Ne, vaikai, ir ne kiškis. Petriukas išdidžiai prieina. Visi vaikai kartu su mokytoja įdėmiai žiūri. - Tai štai koks tu, BRIEDI!
