Vienišo vaiko psichologija ir socialinė raida: Eriksono teorija ir tėvų vaidmuo

Žmogaus asmenybė yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, o jos formavimasis - tai nuolatinis procesas, trunkantis visą gyvenimą. Žmogaus branda - tai nuolatinis ir kintantis procesas, kurio metu vyksta tiek fiziniai, tiek psichologiniai pokyčiai. Nėra aiškios ribos, kada žmogus tampa subrendęs, nes asmenybė vystosi nuolat. Ši raida pereina iš kiekybinės į kokybinę dimensiją, kur asmuo tobulėja be apribojimų. Psichosocialinė raida skirstoma etapais, kurių kiekvienas kelia specifinius uždavinius. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologinės vaiko raidos etapai, remiantis įvairiomis teorijomis ir perspektyvomis.

Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorija

Psichosociãlinė raidà apibrėžiama kaip žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos (kultūrinės, istorinės ir visuomeninės) veiksnių poveikis asmenybės raidai. Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 m. pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje „Tapatumas ir amžiaus tarpsniai“ (angl. „Identity and the Life Cycle“). Jis praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją, papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstydamas ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.

E. Eriksonas teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą. E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju.

Eriksono psichosocialinės raidos etapai

Pirmojoje - saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų) - stadijoje vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. Šiuo laikotarpiu formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.

Antrojoje - autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai) - stadijoje vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.

Trečiojoje - iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai) - stadijoje vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę.

Ketvirtojoje - meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų) - stadijoje vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų.

Penktojoje stadijoje - tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė) - paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.

Šeštojoje - intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų) - stadijoje jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Baimė prarasti savąjį „Aš“ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.

Septintojoje - generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus) - stadijoje suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Vidutiniame amžiuje, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.

Aštuntojoje - integracijos ir nevilties (senatvė) - stadijoje žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Integracija reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.

Kalbos raidos etapai

Vienas iš svarbiausių vaiko vystymosi procesų yra kalbos raida. Kalbos įgūdžiai formuojasi ankstyvoje vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje. Vaiko kalbos raidai įtakos turi sveikatos būklė, aplinka, auklėjimo šeimoje ar ugdymo įstaigoje ypatumai. Vaikų vystymosi seka yra vienoda, skiriasi tik tam tikrų įgūdžių įgijimo laikas.

Kalbos raidos etapai apima:

• Verkimo etapas (0-6 mėnesiai): Pirmosiomis gyvenimo dienomis ir savaitėmis kūdikis komunikuoja tik verkdamas.
• Gugu etapas (6-12 mėnesių): Iki maždaug 6 mėnesių kūdikis bendrauja tardamas tam tikrus garsus.
• Burbuliavimo etapas (12+ mėnesių): Arčiau metų vaikas pradeda formuoti visavertę kalbą.
• Ankstyvasis kalbos formavimosi etapas (1-3 metai): Šiuo metu vaikas ištaria kai kuriuos žodžius, kurie yra bendro pobūdžio. Maždaug 1,5-3 metų vaiko žodyne pasirodo žodžiai, iš kurių jis gali susidėlioti trumpas frazes, pavyzdžiui, „duok man gerti“, „gerti mama“ ir pan. Arčiau 3 metų jis išmoksta užduoti klausimus „Kur?“, „Kada?“, „Kodėl?“. Kai kurie vaikai praturtina savo kalbą prielinksniais.
• Ikimokyklinis etapas (3-6 metai): Šis etapas trunka nuo 4 iki 6 metų. Būdamas 4 metų vaikas gali kalbėti paprastais sakiniais, 5 metų amžiaus, aktyviai vartoti sudėtingus sakinius. Penkerių metų vaiko kalba turėtų būti visiškai suprantama aplinkai. Kalbos raida paprastai vystosi iki šešerių metų.

Tėvų vaidmuo vaiko raidoje ir vienišumo prevencija

Tėvai atlieka svarbų vaidmenį visuose vaiko raidos etapuose. Jie turi užtikrinti vaiko saugumą, patenkinti jo poreikius, skatinti autonomiją, iniciatyvumą, meistriškumą, tapatumo paieškas, intymumo ugdymą, produktyvumą ir integralumą. Svarbu atliepti į vaiko poreikius, suprasti jo jausmus ir padėti jam įveikti sunkumus. Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje.

Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.

Tėvų elgesys turi lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.

Svarbiausi tėvų patarimai ir veiksmai:

• Kalbėjimasis ir klausymasis: „Pagrindinis patarimas tėvams yra kalbėtis, klausyti, matyti.“ Reikia leisti vaikams, paaugliams kalbėti, ir svarbu nesakyti jiems tokių dalykų kaip: čia nesąmonė, čia pats blogai padarei ir pan., nes tai užkerta kelią vaikui būti atviram ir pasipasakoti apie nesėkmes, bėdas.
• Palaikymas: Visuomet palaikyti abipusį dalijimąsi. Išklausyti vaiką jo nevertinant. Visada prisiminkite vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
• Modeliavimas: „Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs.“ Dalinkitės su vaiku savo patyrimu.
• Ribos ir pasirinkimas: Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Leiskite vaikams pasirinkti ir pajusti to pasirinkimo pasekmes.
• Emocijų pripažinimas: Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo „AŠ“. „Aš pykstu, kai tu…“ Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis.
• Pagyrimai ir klaidos: Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis.

Vaiko vienišumo priežastys ir atpažinimas

Įprasta manyti, kad vaikai ir paaugliai jaučiasi vieniši tada, kai neturi draugų. Tačiau jie vieniši gali jaustis ir šeimoje, ir bendraamžių klasėje, ir tikrai, kai neturi draugų. Toks vaikas būna labiau atsiribojęs nuo kitų, tarsi paskendęs savo pasaulyje, arba, atvirkščiai, norėdamas nebesijausti vienišas, stengiasi užmegzti kontaktą taip, kaip moka, kartais visai netinkamais, šiurkščiais būdais. Draugai svarbūs visiems žmonėms, ypač - mokyklinio amžiaus vaikams. Turėti žmogų, kuris tam tikra prasme yra panašus į tave, yra labai svarbu. O paauglystėje tai dar labiau suaktyvėja, nes jie ima nuvertinti tėvus, kad šie ne viską supranta. Todėl jiems ypač svarbu priklausyti kokiai nors grupei, jaustis jos dalimi.

Vaiko, paauglio vienišumą gali lemti asmeninės savybės. Yra vaikų, kurie nuo mažų dienų turi draugų, mėgsta bendrauti, yra atviri. Yra tokių, kurie yra gana uždari, jiems labiau tinka individualios veiklos, o viešumas kelia daugiau streso. Svarbiausia, kiek pačiam vaikui, paaugliui yra komfortabilu. Problema atsiranda tada, kai taip gyventi pasidaro nebegerai. Jei vaikas liūdi, sako, kad su juo niekas nedraugauja, tada tėvai gali paraminti, pamėginti patarti, kartais gal pravartu paieškoti ir pagalbos iš šono.

Kitas svarbus aspektas - tai, kad vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Pavyzdžiui, skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas, jaučiasi vieniši, nereikalingi. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti.

Pandemijos ir ekranų laiko įtaka

Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama vaikų ir paauglių problemoms, tokioms kaip vienišumas ir susvetimėjimas. Pandemijos laikotarpis ir su juo susiję suvaržymai turėjo didelę įtaką vaikų psichologinei gerovei. Vilniaus universiteto mokslininkai pastebėjo, kad daugiau nei trečdalio 6-14 metų vaikų emocinė būsena ar elgesys pirmojo karantino metu pablogėjo. Tokie vaikai daugiau laiko leido prie ekranų, nebuvo fiziškai aktyvūs, mažiau buvo lauke, neturėjo nuoseklios dienotvarkės ir miego režimo, o jų tėvai jautė didesnę įtampą. Bendrai prie ekranų leidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, padvigubėjo. Natūralu, kad, ilgėjant bendram ekranų laikui, daugėja vaikų fizinių simptomų (galvos, pilvo, akių skausmų, nuovargio) ir mažėja miego trukmė, jo kokybė.

Psichologai siūlo nelaikyti kompiuterio vaiko kambaryje. Daug lengviau bus kontroliuoti vaiko žaidimą, kai kompiuteris stovės bendroje erdvėje. Svarbu kalbėtis su vaiku apie jo rūpesčius, nes neretai kompiuteris yra priemonė pabėgti nuo to, kas realybėje neduoda jūsų vaikui ramybės. Pastebima tendencija, kad didesnį polinkį į priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų turi vaikai su prastesniais socialiniais įgūdžiais, patiriantys daugiau nerimo, streso šeimoje. Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad priklausomybę nuo kompiuterio, išmaniojo telefono gali atsverti šiltas ryšys šeimoje. Kuo labiau trūksta to nuoširdaus bendravimo, supratimo, tuo labiau vaiką traukia prie kompiuterio. Todėl verta investuoti į savo santykius su vaiku, kad jam tai pasidarytų svarbiau už kompiuterį.

Svarbu vaikams leisti turėti laiko ir nieko neveikti. Psichologai teigia, kad tas nieko neveikimo laikas yra be galo vertingas jų psichinei sveikatai. Tuo metu vaikas nėra linksminamas ar kažkaip kitaip užimamas. Įrodyta, kad nuobodulys skatina vaikų kūrybiškumą.

Pagalbos galimybės ir programos

Vertinant vaiko raidą, apimami įvairūs jos etapai, neišskiriant kažkurio individualiai - motorikos, kalbos ir komunikacijos, pažintinės, emocinės ir socialinės sritys, buitinių ir higieninių įgūdžių formavimasis ir kt. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14-20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai.

EMBO terapija

Geštalto krypties psichoterapeutės, kūno terapeutės Inga Barakūnienė ir Laura Ragulskytė-Pavliuk yra EMBO terapijos Lietuvoje įkūrėjos. Savo užsiėmimuose specialistės naudoja meditacijos, jogos, psichoterapijos pratimus, taip pat remiasi „Bodynamic“ idėjomis. EMBO terapija remiasi septyniais raidos tarpsniais, kurie atėjo iš „Bodynamic“ metodo - kūno terapijos krypties.

Šie septyni EMBO terapijos etapai yra:

1. Saugumas (nuo vaisiaus užsimezgimo iki 3 mėnesių): Formuojasi saugumo jausmas. Svarbu kalbėtis su vaiku, siųsti žinutes: „Aš tavęs laukiu/ Pasaulis tavęs laukia/ Tu esi saugus/ Pasaulis tave priima tokį, koks tu esi/ Pasaulyje gera“.
2. Poreikiai (nuo 1 mėnesio iki 1,5 metų): Vaikas siekia pasaulio, tėvai turi suteikti kuo daugiau laisvės šliaužioti, kad vaikas suprastų, kas yra jo kūnas ir ką jis gali.
3. Autonomija/Ribos (nuo 8 mėnesių iki 2,5 metų): Šis amžiaus tarpsnis skirtas pajausti savo ir kito ribas, nes vaikas pradeda suprasti, kad kažkas yra galima, o kažkas - ne.
4. Valia (nuo 2 iki 4 metų): Tai amžius, kai vaiką galima mokyti pabaigti darbus ir pasiekti tikslą.
5. Meilė ir seksualumas (nuo 3 iki 6 metų): Vaikai atranda savo kūną, svarbu negėdinti, neišsigąsti ir priimti šį vaiko raidos tarpsnį.
6. Nuomonė (nuo 5 iki 9 metų): Vaikas pradeda eiti į mokyklą, jam tampa svarbu išreikšti savo nuomonę, žinoti, kad jis išgirstas.
7. Solidarumas (nuo 7 iki 12 metų): Vaikai daug laiko praleidžia grupėje. Vaikas stengiasi suprasti: „Koks aš esu klasėje?“

Programa „Big Brothers Big Sisters“

Programa „Big Brothers Big Sisters“, kuri Lietuvoje vykdoma jau 23 metus, siekia suteikti emocinį palaikymą ir teigiamą suaugusio žmogaus pavyzdį 7-14 metų vaikams. Ši programa tinka vaikams, kurie išgyvena krizes - jei jų šeimoje yra skyrybos, netektis, galbūt jie atsikėlė gyventi iš kito miesto, yra nepripratę, pasimetę, patiria patyčias, o jų aplinkos suaugusieji negali jiems padėti, tada tai daro programos atrinktas savanoris. Jis su vaiku bendrauja, reguliariai leidžia laiką. Kita vaikų grupė, kuriems galima padėti, patiria sunkumų bendraudami, jiems trūksta savarankiškumo ir reikia pasitreniruoti, kaip susidraugauti su aplinkiniais, išlaikyti santykį, kaip spręsti konfliktus ir pan.

tags: #analize #apie #vienisa #vaika

• Atraskite Melissa avalynės išskirtinumą
• Ar galima vartoti Olynth besilaukiančioms moterims?
• Kaip paruošti cukiniją kūdikiui
• viskas, ką reikia žinoti apie Lietuvos Prezidento rinkimus
• Gydytojo Eimanto Švedo nuomonė