Alkoholikų vaikų savaitė: pagalba tiems, kurie užaugo šešėlyje
Alkoholio problemos šeimoje dažnai būna paslėptos nuo išorinio pasaulio. Tai palieka vaikus izoliuotus ir vienišus. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento ir asociacijos „Mentor Lietuva“ socialinės kampanijos „Vaikystė šešėlyje“ apklausos duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje turėjo sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje. Nuo priklausomybės kenčiančių tėvų vaikai dažnai turi sveikatos sutrikimų, minčių apie savižudybę, didesnį polinkį į priklausomybes.
Vasario 10-16 d. jau šeštus metus minima Alkoholikų vaikų savaitė, jos tikslas - atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria alkoholį vartojančių tėvų šeimose augantys ir jau suaugę vaikai, skatinti jiems padėti bei patiems ieškoti pagalbos.
Pagalbos galimybės ir savigalbos grupės
Pagalbos galima kreiptis į savigalbos grupes, kurios buria suaugusius alkoholikų vaikus (SAV) ar priklausomybe sergančių žmonių artimuosius (Al-Anon) ir taiko 12 žingsnių bei 12 tradicijų programas. Savigalbos grupių susirinkimams tapus saugia vieta, tampa lengviau išreikšti visas nuoskaudas ir baimes, kurias asmuo laikė savyje ir išlaisvinti save iš gėdos ir kaltės jausmo, kurias atsinešė iš praeities. Savigalbos grupės padeda sukurti asmeninį palaikymo tinklą bei planuoti veiksmus, padėsiančius pakeisti savo gyvenimą ir sveikti.
Kas yra Suaugę alkoholikų vaikai (SAV)?
Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) - tai Dvylikos žingsnių, Dvylikos tradicijų programa vyrams ir moterims, kurie užaugo alkoholikų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. SAV programa pagrįsta įsitikinimu, kad šeimos disfunkcija yra liga, kuri paveikė mus, kuomet buvome vaikai, ir kuri veikia mus jau suaugusius. Mūsų nariai yra ir suaugę žmonės iš šeimų, kuriose nebuvo vartojama nei alkoholio, nei narkotikų; tačiau jose jie patyrė prievartą, apleistumą, nepriežiūrą ar nesveiką elgesį.
SAV grupėse susirenkama pasidalyti savo gyvenimo ir sveikimo patirtimi išlaikant vieni kitiems pagarbą. Mes suvokiame, kaip alkoholizmas ar kita šeimos disfunkcija paveikė mus praeityje ir kaip veikia mus dabar. Pradedame atpažinti žalojančias savo vaikystės patirtis. Mūsų sprendimai ir reakcijos į gyvenimo įvykius pasirodė esą neveiksmingi. Mūsų gyvenimai tapo nevaldomi. Išbandėme viską, kas, mūsų manymu, būtų atnešę mums laimę. Dažnai prarasdavome savo kūrybingumą, lankstumą ir humoro jausmą. Toliau taip gyventi tapo nebeįmanoma. Nepaisant to, buvome aklai įsitikinę, kad galime patys save pagydyti. Iš paskutiniųjų vylėmės, kad mus pagydys nauji santykiai, naujas darbas arba nauji namai, bet ta viltis niekada neišsipildė.
Suaugusiems alkoholikų vaikams gresia didesnė tikimybė patiems tapti priklausomais nuo alkoholio.
Kaip vyksta SAV susirinkimai ir kokia gaunama pagalba?
- Susirinkimuose sutinkame žmones, kurie mūsų klausosi. Jie mūsų neteisia, nebandė mūsų gydyti, nepertraukinėja, kai kalbame. Jie tik pasakė mums, kad jei ir toliau reguliariai lankysime susirinkimus, po truputį pradėsime jaustis geriau.
- Mes dalijamės tuo, kas vyksta mūsų gyvenimuose, kaip tvarkomės su problemomis būdami sveikimo programoje. Visi žmonės sveiksta skirtingu tempu.
- Lankome susirinkimus ir skambiname programos bendrakeleiviams aptarti su sveikimu susijusių klausimų.
- Skaitome SAV literatūrą ir susipažįstame su kitų žmonių patirtimi - tai padeda mums aiškiau suprasti savo pačių patirtį.
- Mes apibrėžiame savo asmenines ribas ir jas įtvirtiname.
- Dirbame su Dvylika žingsnių ir Dvylika tradicijų, ir taikome juos savo gyvenime.
- Atpažįstame žmones, vietas ir dalykus, kurie mums sveiki ir naudingi šiandieniniame gyvenime, ir atsiribojame nuo tų, kurie tokie nėra.
- Atkuriame ryšį su savo Vidiniu vaiku/Tikruoju savimi.
- Dirbame su globėju ir sukuriame palaikymo tinklus.
- Susirinkimuose pradedame suprasti, kaip mūsų vaikystės patirtys formuoja mūsų požiūrį į įvairius dalykus, elgesį ir šiandieninius pasirinkimus. Girdime kitus pasakojant savo patirtis ir atpažįstame save. Mokomės, kaip galime pasikeisti.
Asmeninė patirtis: Lauros kelias į sveikimą
Sveiki, mano vardas Laura, esu suaugęs alkoholikų vaikas. Prieš beveik trejus metus pasakyti šią frazę per pirmąjį susirinkimą buvo sunku, ir aš vos valdžiau savo ašaras, nes dar buvo skaudu suvokti ir pripažinti realybę. Dabar tai mano kasdienybė ir net džiaugsmas, nes, pripažindama tai, jog esu suaugęs alkoholikų vaikas, galiu padėti sau užaugti ir padėti augti kitiems. Noriu pasakoti savo istoriją, nes man tai buvo didžiausia Dievo dovana ir tikiu, kad SAV (suaugusių alkoholikų vaikų grupės) gali padėti ir kitiems.
2017 metais vasario 14 d. man tapo nauju gimtadieniu. Tą dieną man prasidėjo panikos priepuolis, po kurio pradėjau jausti apatiją ir supratau, kad reikia kažką daryti. Tėtis iš ryto išskrido darbo reikalais į kitą šalį, o man tai sukėlė labai didelę baimę ir nerimą, nes prisigalvojau visokių baisių dalykų. Kai jis paskambino ir pasakė, kad jau nuskrido, aš apsidžiaugiau ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, jog viskas gerai, bet tuo metu mane pasikvietė direktorė ir apibarė už visai nereikšmingus dalykus, pasijaučiau pažeminta, išjuokta. Išėjus iš kabineto nuėjau tiesiai į tualetą ir tiesiog pradėjau staugti atsitūpusi, o galvoje kilo mintys: kas su manim vyksta? Ar aš išprotėjau? Man galva tuoj sprogs! Širdis iššoks iš krūtinės! Aš mirsiu!
Man pavyko nurimti, bet nuo to laiko pastebėjau, kad apėmė apatija, norėjau tik verkti. Užsiregistravau pas psichologę, bet reikėjo laukti 3 savaites. Supratus, jog tiek laukti negaliu, užsiregistravau pas šeimos gydytoją su mintimi, kad gal greičiau pateksiu pas psichiatrę ir ji man padės. Per tą savaitę, kol laukiau patekti pas specialistus, man buvo dar du panikos priepuoliai. Paskutinis vėl tiesiog prie darbo stalo. Kolegės iškvietė greitąją, ir medikas man paaiškino, kad tai panikos priepuolis, jei nieko nedarysiu, jie stiprės, tai gali man sukelti rimtų psichinių ligų, o jei kreipsiuosi pagalbos, tai maždaug per pusmetį gali viskas sklandžiai praeiti.
Bijojau tos būsenos ir buvau pasiryžusi padaryti viską, kad gyvenčiau. Kitą dieną pakliuvau pas psichiatrę. Ji, išklausiusi mano istoriją, pasakė du dalykus, už kuriuos esu labai dėkinga: „Nustok vartoti alkoholį, pamiršk, kad jis egzistuoja, jokių „tik per šventes ar retkarčiais“. Tavo mama buvo priklausoma nuo alkoholio, ir tu gali nepastebėti, kai vieną dieną atsikelsi ir suprasi, kad jau esi dugne, o tada bus jau sunku pasveikti.“ Antras dalykas: pasiūlė nueiti į SAV: „Paieškok internete, kur renkasi suaugusių alkoholikų vaikų grupės, pabandyk nueiti, pažiūrėsi, ar tau ten patiks, ar ne, tiesiog pabandyk.“ Baisiausias sakinys, kuris dar labiau paskatino mane siekti pasveikti: „Pagerk tris savaites šituos raminamuosius, jei nepagerės, po mėnesio išrašysiu antidepresantų.“
SAV grupėje klausant kitų pasidalinimų kilo ir man daug prisiminimų. Pamenu, kai būdama 4-5 metų buvau linksma ir drąsi mergaitė, ėjau darželyje į sceną deklamuoti eilėraščių, dainavau daineles. Bendravau ne tik su mergaitėmis, bet ir su berniukais. Visą suaugusios gyvenimą jaučiau, kad mano viduje vis dar yra ta maža mergaitė, kuri nori ištrūkti, nori būti tokia, kokia buvo, bet aš jai to neleidau. Per gyvenimą namuose, kuriuose meilės nemačiau, o tik rėkimą, kritiką, žeminimus ir savaitgalius su alkoholiu, užsidėjau daug kaukių, užsitvėriau širdį sienomis ir taip vis labiau save izoliavau nuo pasaulio.
Niekada nesutariau su mama, o ji dar labiau tą nesantaiką tarp mūsų pakurstydavo tokiomis frazėmis: „Aš nemylėjau tavęs, geriau būtum negimusi. Supratau, kad vis dėlto myliu, tik kai vos nenumirei 1,5 metų“; „Tu nieko nesugebi, net susitvarkyti, kaip čia imi daiktus atbulom rankom“; „Pažiūrėk į save, kai buvau tavo metų, buvau liekna kaip smilga, o tu… mažiau bandelių valgyk“; „Tavo charakteris nepakenčiamas, su tavim joks vyras nesugebės gyventi“; „Kas tu per žmogus, kad net vyro nesugebi susirasti“… ir t. t. Tai tik keli pavyzdžiai iš viso gyvenimo kartu su mama. Vaikystėje gaudavau ir diržo, niekada nepamiršiu, kai vieną kartą guliu ant žemės, verkiu, o ji su diržu aplink vaikšto ir rėkia: „Nerėk, nes dar gausi.“ Aš tik pagalvojau, kaip aš galiu nerėkti, jei man skauda…
Visą paauglystę jaučiausi nemylima ir nereikalinga, o dar 18-kos pirmą kartą įsimylėjau, nepavyko mokslai aukštojoje mokykloje, ir aš rimtai pradėjau galvoti apie savižudybę. Norėjau, kad mane kas nors išgelbėtų ir ligoninėje lankytų. Pamenu, kai po bandymo prisigerti senų valerijono tablečių pati susivokiau, kad taip negerai, ir pirmą kartą kreipiausi į psichologę. Bet ir toliau gyvenau tėvų namuose. Nuo 18 iki 28 mano gyvenimo metų buvo baisiausias laikas, nes mamos alkoholizmas progresavo, ji dar labiau žemindavo, kaltindavo. Aš nebesugebėjau pagarbiai su ja bendrauti, kai būdavo išgėrusi. Bijodavau paskambinti eidama po darbo, nes nežinojau, kokios ji būklės. Tada atsirado baimė skambinti bet kam. Kuo toliau, tuo labiau izoliavausi, nebekviečiau draugių į namus, giminės vis labiau nustojo lankytis per šventes, o visos šventės su šeima baigdavosi barniais. Kai man buvo 28-eri, mama mirė nuo vėžio. Tada jau pamaniau, kad dabar prasidės mano šviesesnis gyvenimas.
Bet geriau mano gyvenime nepasidarė. Pyktis vidų draskė, o visiems sakiau, kad aš nepikta. Vienišumo jausmas buvo begalinis, nenorėjau nieko daryti, tik jaučiau įtampą dėl senelio sveikatos, nežinojau, kaip jam padėti. Kai po 3 metų jis mirė, ėmiau rūpintis tėčiu ir broliu. Bet savo gyvenimo nesugebėjau susitvarkyti taip, kaip norėčiau. Bet baisiausia tai, jog būdama 34 metų aš vis dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, jaučiausi tuščia, nesupratau savo jausmų.
SAV naujokams siūloma ateiti 6 kartus į susirinkimus ir tada nuspręsti, ar nori toliau lankyti, ar ne. Pirmame susirinkime išgirdau labai baisią istoriją ir pagalvojau: „Gal man čia ne vieta? Man nieko panašaus nebuvo.“ Bet per trečią susirinkimą mano nuomonė pasikeitė, išgirdau daugiau istorijų, patirčių, o labiausiai nustebino vieno vaikino pasidalinimas, nes jis papasakojo beveik identiškai tai, ką norėjau aš papasakoti. Tada buvo tema apie jausmus, buvau labai nustebinta, kad vyras jaučia tą patį, ką ir aš, būdama moteris! Juk mano patirtis rodė, kad vyrai nejaučia, jie - dievai. Tada supratau, kad bus įdomu, reikia čia lankytis. Po mėnesio nuėjusi pas psichiatrę buvau laiminga ir dėkojau už grupes. Antidepresantų išvengiau.
SAV grupės tapo mano kasdienybe. Po keturių mėnesių susiradau globėją ir pradėjome eiti 12-os žingsnių programą. Šios programos dėka išsinagrinėjau savo gyvenimo gerus ir blogus prisiminimus, giminės medį, supratau, kad alkoholizmas yra liga, to pasekmės eina iš kartos į kartą ir paliečia aplinkoje esančius žmones. Sužinojau, kokie būna jausmai, kad yra normalu jausti ne tik džiaugsmą, meilę ir kitus gerus jausmus, bet taip pat pyktį, vienišumą, baimę. Mokausi tuos jausmus atpažinti gyvenimo situacijose, nes anksčiau juos buvau užslėpusi. Gavau įrankius, kaip išmokti pasirūpinti savimi ir leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori, kitaip sakant, paleisti kontrolę. Išmokau „bendrauti“ su savo vidiniu vaiku. Mano mažoji Laura daug metų išgyveno didelę baimę, ja niekas tinkamai nesirūpino, ji jautėsi nesaugi, todėl teko atsigręžti į save ir pasirūpinti, pagirti, paskatinti, užtikrinti, kad ji saugi. Kad ir dabar, rašydama šį tekstą, jaučiu didelę įtampą, nes vienu metu reikia prisiminti daug skaudžių dalykų, man dreba širdis, sukasi galva. Žinau, jog mano vidinis vaikas jaučiasi nesaugus, bet aš ją raminu: „Viskas gerai, aš su tavimi, tu saugi, aš pasirūpinsiu tavimi.“ Taip aš nurimstu.
Teko susipažinti su savo geromis ir blogomis būdo, elgesio savybėmis, išsiaiškinau savo talentus. Atradau, kad aš mėgstu ne tik šokti, bet ir dainuoti. Naujas gyvenimas mane nuvedė dabar jau į du chorus, kur tobulinu savo balsą ir tuo mėgaujuosi. Tarnystės grupėje išlaisvino mane. Aš po truputį nugaliu savo baimes daryti tam tikrus veiksmus: skambinti telefonu, bendrauti atvirai, išklausyti, organizuoti, kalbėti prieš daug žmonių, bendrauti su vyrais draugiškai, apkabinti, priimti kitus tokius, kokie yra...
Daug metų pykau ant mamos, nemylėjau jos, negerbiau. Po jos mirties praėjo jau 9 metai, ir aš jaučiuosi jai atleidusi už praeitį. Laiškuose, kuriuos rašiau mamai, prašiau ir jos atleidimo. Dabar aš jau rami, nes jaučiu, kad ir ji man atleido.
Mokausi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pripažinti savo klaidas, kurias padarau. Tai sunku, nes buvau įpratusi sugalvoti milijonus pasiteisinimų arba apkaltinti ką nors kitą dėl klaidų. Išmokau nesukti istorijų savo galvoje, kaip viskas blogai, kokia aš nelaiminga, kodėl vyksta dalykai ne taip, kaip aš noriu ir t. t. Mintys tapo šviesesnės. O jei vis dėlto nesusitvarkau su savo mintimis, jausmais, emocijomis, žinau, kad turiu eiti į SAV grupę ir išsikalbėti. Ten mane priima su meile, nekritikuoja, nesišaipo iš mano jausmų, poelgių. Mes mokomės vieni iš kitų.
Daug metų buvau izoliacijoje, turėjau kelias drauges, su kuriomis, kaip supratau dabar, nebuvau visiškai atvira, o išsikalbėdavome tik išgėrusios vyno ir ryte pusės pokalbio neprisimindavau. Dabar aš turiu daug naujų draugų, turiu tokių, kurioms galiu paskambinti ir pasakoti, kaip jaučiuosi, o jos tiesiog klausosi, tada aš jų išklausau. Mokausi kurti sveikesnius santykius su draugais, be kaukių. Dabar galiu būti savimi, kaip ta penkerių metų mergaitė: žaisminga, drąsesnė, mokanti pasakyti, kaip jaučiuosi, veikli, žinanti, ko noriu. Jaučiuosi saugi, mylima, priimta ir reikalinga.
Mokyklos vaidmuo padedant alkoholikų vaikams
Lietuvoje labai daug žalingai geriančių ir nuo alkoholio priklausomų suaugusiųjų. Nuo jų priklausomybės kenčia ne tik jie patys, bet ir jų vaikai. Geranoriškų mokytojų dėmesys mokykloje gali padėti sušvelninti tėvų alkoholio priklausomybės pasekmes vaikams, paskatinti tėvus kreiptis pagalbos. Mokykla negali sau leisti ignoruoti šią problemą - moksleivių rezultatai, elgesys pamokose, motyvacija, psichikos sveikatos sutrikimai ir rizika vartoti alkoholį priklauso ir nuo tėvų girtavimo.
Šiems vaikams mokykla turėtų tapti saugia vieta, padedančia suprasti kas nutiko jų tėvams, kurioje patys sulauktų dėmesio ir pagalbos. Mokytojai labiausiai padeda moksleiviams tiesiog tinkamai dirbdami savo darbą. Mokinio smalsumas, naujos žinios ir gebėjimai, pasiekimų džiaugsmas - kuria tvirtus pamatus visų vaikų ateičiai. Alkoholikų vaikų ateičiai svarbūs tie patys dalykai. Visi vaikai, nepaisant nuo jų tėvų, jų pačių elgesio ir pasiekimų moksle - verti mokytojo dėmesio, profesionalaus darbo ir paramos.
Mokyklų administracija šiai problemai turėtų skirti pakankamai išteklių ir laiko - kelti savo ir kitų specialistų kvalifikaciją, palaikyti mokytojų pastangas, bendradarbiauti su valstybės institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis veikiančiomis šioje srityje. Mokyklos dažnai slepia moksleivių rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo atvejus. Nuo priklausomybės kenčiantys tėvai ir šeimos - dar didesnis tabu. Padėti savo moksleiviams mokykla ir mokytojai gali tik nustoję bijoti, pripažinę žinių stoką šioje srityje ir ieškodami sąjungininkų. Tada problemas galima spręsti kartu.
tags: #alkoholiku #vaiku #savaite
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
