Teatras - tai ne tik suaugusiųjų pasaulis. Vis daugiau dėmesio skiriama vaikų ir jaunimo teatro ugdymui, atrandant jo naudą ne tik meninėje, bet ir psichologinėje, socialinėje plotmėse. Vaikų teatro studijos tampa vieta, kur mažieji gali atrasti save, išlaisvinti kūrybiškumą ir išmokti svarbiausių bendražmogiškų įgūdžių.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre jau antrus metus veikia vaikų ir jaunimo teatro studija, kuriai vadovauja aktorė Vita Šiaučiūnaitė. Studijos vadovė, aktorė V. Šiaučiūnaitė mielai pasakoja apie studiją, apie jos veiklą, kūrybos procesą. „Kai teatrui vadovavo Maestro J. Miltinis, tokia studija buvo. Prisiminus ano laikmečio tradiciją ir pagalvojau, kad tokia studija gali vėl funkcionuoti. Juolab kad mano pačios kelias link teatro prasidėjo taip pat nuo panašios studijos. Tik ji buvo mano gimtajame Kupiškyje. Galvoju, kad teatro studija vaikams ir jaunimui labai svarbus dalykas. Pradėjus lankyti studiją kardinaliai keičiasi jaunimo požiūris į teatrą. Ypatingai paauglystės laikotarpyje. Kita vertus, labai pati norėjau tokios veiklos - užsiėmimų su vaikais ir jaunimu.“

Studijos vadovė džiaugiasi, kad atsirado daug norinčių ir žingeidžių jaunų žmonių. „Labai džiaugiuosi, kad atsirado tiek daug norinčių ir žingeidžių jaunų žmonių. Kai kurie jų susidomėjo teatru apsilankę teatro vykdomose edukacinėse programose: ekskursijoje po teatro užkulisius ir teatrinėje pamokoje. Būtent teatrinių pamokų metu vaikai patiria buvimo scenoje džiaugsmą, užsikrečia juo ir atsiranda būtinybė tą pojūtį kartoti vėl ir vėl.“
Teatro studijoje vaikai mokosi ne tik vaidybos, bet ir atskleidžia savo vidinį pasaulį. „Priimant į studiją vaikų tėvams akcentavau, kad vaikams teatro studija padės psichologiškai pasijusti tvirtesniais, drąsesniais. Jie susiras naujų draugų, pažins teatro meną ne tik iš žiūrovo kėdės, bet ir susipažins su visu kūrybiniu procesu, vykstančiu teatre. Su vaikais žaidžiame. Jie gauna užduotis jausti partnerį, suprasti jį ir pajusti, ką jaučia šalia esantis. Užduotys padeda vaikams suvokti savo veiksmus ir jausmus. Studiją drąsiai galima vadinti savęs pažinimo studija. Vaikai mokosi suvokti priežastis, kodėl su vienais susidraugauji, su kitais ne. Tokie žaidimai ir situacijos tiek vaikams, tiek jaunimui įdomūs.“
Aktorė V. Šiaučiūnaitė pastebi, kad vaikai, net ir turėdami gabumų, kartais nepasitiki savimi. „Visi vaikai yra labai skirtingi. Kai kurie atviri, drąsūs, laisvi. Yra tokių, kurie nepasitiki savimi, nors iš tiesų yra labai gabūs. Vaikus tiesiog tenka skatinti tikėti savo jėgomis, sugalvoti įvairių pratimų, kad jie atsipalaiduotų, išlaisvėtų. Teatro studijoje matau, kad vaikai gali daugiau, bet suprantu, jog jie savo sugebėjimus laiko užspaudę. Mano prioritetas juos „atidaryti“, kad taptų atviri sau ir pasauliui.“
Teatro studijoje užsiėmimai vyksta dvejose amžiaus grupėse: vaikams nuo 7 iki 12 metų ir nuo 12 iki 18 metų. „Manau, kad toks amžiaus paskirstymas - labai teisingas. Jaunesniesiems būtų per sunkios užduotys, kurias atliekame vyresniųjų grupėje.“
Užsiėmimų forma iš esmės išlieka panaši - vyrauja žaidimas. „Iš esmės tokie patys - vyrauja žaidimo forma. Beje, vyresnieji labai motyvuoti. Žino, kodėl lanko teatro studiją. Sako, kad užsiėmimai jiems labai svarbūs, kad papildo jų žinias. Su vyresniais kalbamės įvairiomis temomis, net ir socialinėmis. Žinoma, jiems skiriami sudėtingesni etiudai - dėmesiui sukaupti, balsui lavinti. Jie mokosi laisvai bendrauti, lavina tartį, mokosi užtikrintai, charizmatiškai kalbėti prieš auditoriją.“

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre spektaklius stato ir užsienio režisieriai, o tai suteikia naujų įspūdžių ir patirčių teatro studijos nariams. „Teatre spektaklį stato režisieriai užsienio. Ar jų darbas turi įtakos teatro studijai? Mano pačios akiratis ir žinios plečiasi. Juk kiekvienas režisierius turi savo stilių, darbo metodą, todėl teatro studijos nariams nauji režisieriai daro įspūdį. Jie nori juos pamatyti, bendrauti su jais. Naujienos ir nauji įspūdžiai teatro studijai - svarbios. Studijos nariai žiūri spektaklius, vyksta spektaklių aptarimai.“
Jaunieji aktoriai turėjo galimybę stebėti ir aptarti tokius spektaklius kaip lenko Krzysztof Zanussi režisuotas „Hybris“ (Puikybė), gruzino Andro Enukidzė pastatytas „Chanuma“ ir ukrainiečio Stanislavo Moisejevo režisuotas „Saša, išnešk šiukšles!“. Vaikai prisipažino, kad spektaklis „Hybris“ - sudėtingas, reikalaujantis mąstymo, tačiau vertina jo pastatymą.
Ne paslaptis, kad lankantieji teatro studiją svajoja tapti aktoriais. Tačiau aktorystės kelias nėra lengvas. „Ne paslaptis, kad lankantieji teatro studiją nori tapti aktoriais. - Sunki ta aktoriaus profesija, bet kito darbo nesiimčiau, nors siūlytų aukso kalnus. Bet, teatro studijos narius, kurie sako, kad rinksis aktoriaus profesiją, perspėju, kad gerai pagalvotų. Sakau jiems, kad pirmiausia jie patys turi atsakyti į klausimą, kodėl nori tapti aktoriais. Jeigu atsakymas yra tvirtas ir aiškus pačiam sau, tuomet galima galvoti apie aktorystę.“
Aktorės profesija apibūdinama kaip daugialypė ir plati. „Aktoriaus profesija - daugialypė, daugiaplanė. Aktorius gali veikti labai daug ką. Ši specialybė gali išsidalinti į šimtą, į tūkstantį profesijų, paskęsti kitose. Pavyzdžiui, aktoriumi galima vadinti mokytoją mokykloje, kuris stovi prieš klasę ir veda pamoką. Jis turi auditoriją ir turi žinutę, kurią siunčia. Aktoriumi galima vadinti politikus, kurie sako kalbas, turi tam tikrų kaukių, visokiausių kėslų, tikslų, manipuliacijų. Aktoriaus profesija yra ir įmonės vadybininko, personalo specialisto, kuriems reikia komunikuoti su žmonėmis. Net aname amžiuje laikraščius pardavinėjantį berniuką galime pavadinti aktoriumi. Man aktoriaus profesija atrodo tokia plati, kad galima veikti bet ką. Pasaulis pilnas komunikacijos ir čia tik tavo pasirinkimas, žmogau, kur ir kaip pritaikysi.“
Norint tapti geru aktoriumi, reikia daug energijos, geros nuotaikos ir noro ja užkrėsti kitus, taip pat gebėjimo nardyti tarp įvairių veiklų, kas skatina būti atviru pasauliui.
Teatras vaikams gali būti prieinamas ir nuo labai mažo amžiaus. „Pradžios“ teatro studija - bene vienintelis tokio pobūdžio teatro būrelis, kuriame laukiami ikimokyklinio amžiaus vaikai. Anot E. Kižaitės, vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad teatro užsiėmimai skirti tik aktyviems ir artistiškiems vaikams. „Mes neugdome aktorių, nesiekiame, kad jie užaugę vaidintų ir siųstų savo CV „Netflix“ serialams. „Pradžios“ teatro studija išskirtinė tuo, kad teatro būreliai dažniausiai būna orientuoti į vyresnius vaikus, tuo tarpu užsiėmimai patiems mažiausiems, mūsų atveju - vaikams nuo keturių metų, yra labai retas dalykas.“
Šios studijos pagrindinis tikslas nėra išugdyti ateities aktorius, o mokyti bendražmogiškų dalykų, kurie pravers visose gyvenimo srityse. „Mūsų pagrindinis tiklas nėra išugdyti ateities aktorių, mes mokomės bendražmogiškų dalykų, kuriuos ateityje vaikai galės pritaikyti veiklose, visai nesusijusiose su teatru. Mūsų užduotis - dirbti, kad vaikai visų pirma pajustų norą veikti kartu su kitais, tuomet pradėtų vieni kitus pastebėti, galiausiai - drauge kurti.“

Nors vaikų teatro sritis Lietuvoje plečiasi, vis dar išlieka tam tikrų problemų. Viena jų - auditorijos nediferencijavimas pagal amžių. Spektakliai, skirti „nuo 3 iki 103 metų“, dažnai neatitinka realybės ir nepatenkina skirtingų amžiaus grupių poreikių. Taip pat pastebimas štampais apaugusi, infantili aktorių vaidyba, nesugebėjimas užmegzti ryšio su jaunąja publika.
Tačiau, nepaisant iššūkių, teatras vaikams suteikia neįkainojamą patirtį. Jis moko koncentracijos, atidumo, ugdo kūrybiškumą ir padeda suprasti įvairius jausmus. Šiuolaikinis teatras vaikams vis labiau orientuojasi į autentiškumą, interaktyvumą ir bendravimą, siekdamas ne tik pramogauti, bet ir ugdyti bei skatinti mąstymą.
Tarptautiniai vaikų ir jaunimo festivaliai, šiuolaikinis cirkas, šokis ir gatvės teatras - tai sritys, kurios ypač domina šiuolaikinius vaikus. Jie ieško nemeluojančio teatro, kur aktoriai yra gyvi, atviri ir geba užmegzti ryšį su žiūrovu, tyrinėdami save ir pasaulį.

Teatro studijos, tokios kaip Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vaikų ir jaunimo studija ar „Pradžios“ teatro studija, atlieka svarbų vaidmenį ugdant jaunąją kartą, suteikiant jiems ne tik meninių žinių, bet ir svarbiausių gyvenimo įgūdžių.