8-metis vaikas slapinasi ir tustinasi i kelnes: priezastys ir ka daryti
Nevalingas naktinis šlapinimasis į lovą, dar kitaip vadinamas naktine enureze, yra dažna vaikučių bėda, kuri dažniau kamuoja berniukus. Įvairių šalių duomenimis, net 15 proc. penkiamečių-šešiamečių turi šį rūpestį. Tai nėra rimta liga, veikiau vėluoja vaiko branda ir įgūdžiai. Vaikui augant, kartais tai praeina savaime, tačiau gali būti, kad naktinis šlapimo nelaikymas yra rimtų inkstų ar šlapimo takų ligų požymis. Taip pat ši bėda gali byloti apie cukrinį diabetą, kai pradėjęs daugiau gerti vaikas ima šlapintis į lovą.
Daugeliui tėvų naktinis šlapinimasis asocijuojasi su įtampą patiriančiu vaiku, kurį, pavyzdžiui, išgąsdino šuo arba tėvai skiriasi. Netiesa! Naktinė enurezė yra skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė - tokia, kai nuo gimimo nėra buvę 6 mėn., kad vaikas išbūtų naktį sausas. Antrinė - kai, puikiai išmiegodavęs naktimis sausas, vaikas staiga nei iš šio, nei iš to ima šlapintis į lovą. Antrinė enurezė diagnozuojama daug rečiau ir jos priežastys išties psichologinės: pradėta lankyti mokykla, darželis, įtampa dėl tėvų skyrybų, patirta prievarta, didelis išgąstis ir pan. Šiuo atveju gali padėti psichologai ir psichoterapeutai. Tačiau dažniausiai diagnozuojama pirminė vaikų naktinė enurezė, kurios priežastys ir gydymas neturi nieko bendra su psichologija.
Kada kreiptis į medikus?
Profesionalios pagalbos verta ieškoti tada, kai į lovą šlapinasi vyresnis negu penkerių metų vaikas. Jeigu šlapią lovytę radote tik kartą, nerimauti neverta: greičiausiai vaikas tądien buvo pavargęs ar prieš atsiguldamas išgėrė daugiau negu įprastai skysčių. Problema yra tada, kai vaikas šlapinasi po kelis kartus per savaitę ar kasdien ir tai nuolat kartojasi. Tėvai kartais nedrįsta kreiptis į gydytojus, nes tai atrodo ne taip svarbu ir „garbinga“, kaip, pavyzdžiui, širdies skausmas. Vaiką prižiūrintis šeimos ar vaikų ligų gydytojas irgi dažnai neskiria dėmesio šiai problemai. O vaikui augant ir jo negydant, bėda tampa rimtesnė ir vis sunkiau pagydoma. Be to, metams bėgant, tai tampa didele visos šeimos problema: tėvams rūpesčių ir išlaidų kelia kasdien skalbti patalus, vargina nemalonus šlapimo kvapas, o vaikai bijo važiuoti į stovyklas, nakvoti pas draugus ir ilgainiui gali net imti vengti bendraamžių.
Visiškai normalu, kad nevalingai tiek dieną, tiek naktį į kelnytes vis dar pasišlapina 2-3 metų vaikai. Tačiau tėvai sunerimti turėtų, jei ši problema nepraeina 5 m. Dieninė: vaikai nevalingai šlapinasi dienos metu. Dažniau ši patologija pasitaiko mergaitėms. Nedidelis šlapimo kiekis išteka sportuojant, kosint ar juokiantis. Naktinė: ji pasitaiko dažniausiai, o vaikas nevalingai šlapinasi miegodamas. Pirminę - kai 5 m. Dažniausiai pasitaiko pirminė enurezė, t.y. Pirminė enurezė pasitaiko 80-85 proc. visų atvejų. Nuo pirminės enurezės kenčia apie 15-20 proc. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažniau jis šlapinasi nevalingai: retai kuriam 2-3 m. Dauguma specialistų sutaria, kad 5 m. turėtų būti „atskaitos taškas“, t.y. jei 5 m. Hormonų įtaka: esant nebrandžiai nervų sistemai sutrinka antidiuretinio hormono vazopresino gamybos bioritmas. Nesusiformavęs šlapinimosi refleksas: dėl to vaikas nesugeba prabusti šlapimo pūslei prisipildžius. Ankstyvoje vaikystėje šlapinimosi refleksą kontroliuoja nugaros smegenys, o šlapimo pūslei prisipildžius signalas perduodamas nervų sistemai, atpalaiduojančiai šlapimo pūslės rauką: kūdikis ar mažas vaikas pasišlapina nevalingai. Vaikui augant šlapinimosi reflekso kontrolę perima nervų centrai: vaikas pats geba kontroliuoti šlapinimąsi. Kai šlapimo pūslė siunčia signalą į smegenis, vaikas užsimano šlapintis ir prašosi ant puoduko. Psichologinės priežastys. Enurezė vystosi dėl psichologinių problemų, traumų jautresniems ir emociškai nestabiliems vaikams. Dažniausiai vaikams ypač stiprus stresas kyla dėl pakitusios gyvenamosios vietos, patyčių, tėvų skyrybų, artimojo netekties ir pan. Dėl intensyvaus streso enurezė dažnai atsinaujina - vystosi antrinė enurezė, t.y. Ligos. Būtina ištirti, ar besišlapinantis į lovą vaikas neserga jokiomis kitomis ligomis. Tokiu atveju galima įtarti antrinę enurezę, vidutiniškai pasitaikančią 10-15 proc. visų atvejų. Reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris skirs siuntimą nefrologo (inkstų ligų specialisto) konsultacijai.
Naktinio šlapinimosi gydymo sėkmė labai priklauso nuo visų: kompetentingo gydytojo, vaiko ligos istoriją žinančių tėvų ir vaiko noro. Neigiamai nusiteikę vaikai apsunkina gydymą, todėl jų pastangos irgi svarbu.
Genetika ir naktinė enurezė
Septynmečiui Jokūbui mama papasakojo, kad vaikystėje gana ilgai šlapioje lovoje pabusdavo ir jo tėtis. Iš tiesų tai paveldima. Jei vienas tėvų šlapinosi vaikystėje, tikimybė, kad taip nutiks vaikui, yra 45 proc. Jei ir tėtis, ir mama (arba jų abiejų giminėse) turėjo šią bėdelę, tikimybė padidėja net iki 80 proc. Kitaip sakant, 3 iš 4 jų vaikų šlapinsis naktį. Labai svarbu tėvams ir vaikams tai žinoti: paaiškinus, kad vaikas nėra vienintelis, turintis tokią problemą, palengvėja visiems.
Tuštinimosi problemos ir jų priežastys
Tyrimai rodo, kad bemaž kas ketvirtą vaiką kankina šlapimo takų problemos, kartais virstančios šlapiais pataliukais. Jei norime, kad vaikas augtų žvalus ir sveikas, nepakanka jį šiltai aprengti ir gerai pamaitinti. Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Vaikams dažnai sutrinka tuštinimas. Vienas iš dažniausių sutrikimų - vidurių užkietėjimas - būna 10 proc. vaikų. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu. Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų.
Vaiko tuštinimasis gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: neteisingo tuštinimosi įgūdžių ugdymo, netaisyklingos ir nevisavertės mitybos, įgimtų ar įgytų virškinimo sistemos, endokrininės sistemos, nervų sistemos organų ligų, psichikos sutrikimų. Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai. Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama ji staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti.
Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t.y. sulaikyti tuštinimąsi. Tuštinimasis gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių. Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas. Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“.
Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Visgi dauguma vaikų iki 4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius. Jei vaikas ir virš 4 metų nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos - pirminio išmatų nelaikymo - požymiai. Minėti reiškiniai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius. Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai.
Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimusi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui. Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti.
Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas.
Kada verta kreiptis į specialistus?
Taigi jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai. Vaikų išangės patologiniai pokyčiai dažniausiai atspindi storojoje žarnoje vykstančius patologinius procesus. Tačiau neretai išangės ligos tampa lėtinio vidurių užkietėjimo pirmine priežastimi.
Dažniausiai pasitaikanti vaikų, ypač mažamečių, išangės liga yra išangės įplėša. Taip vadinamas išangės kanalo gleivinės išilginis įtrūkimas. Dažniausiai serga 4 mėnesių - 4 metų amžiaus vaikai. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Mažiems vaikams įplėšos dažniausiai būna ūminės ir paviršinės. Vyresniems vaikams ir paaugliams gali būti ir lėtinės įplėšos. Iki 75 proc. sergančiųjų Krono liga būna lėtinės įplėšos. Dėl įvairių priežasčių atsiradus paviršiniam gleivinės įtrūkimui vaikas jaučia stiprų skausmą tuštinimosi metu. Kartais skausmas išlieka kelias ar keliolika minučių po pasituštinimo. Įvairios trukmės ir intensyvumo skausmą išangėje vaikas gali jausti ir tarp pasituštinimų. Dėl to vaikas vengia tuštintis. Kitas dažnas simptomas - kraujo priemaiša išmatose ar lašas ant tualetinio popieriaus. Dažnai odos - gleivinės sandūroje išangės krašte matoma papilominė išauga. Dėl skausmo ir sutrikusios kraujotakos, išangės raumenų spazmo, infekcijos išangės kanalo gleivinės defekto vietoje, išangės įplėšos savaime sugyja labai retai.
Hemorojus - tai išangės kanalo kaverninių kūnelių didėjimas ir slinkimas žemyn. Hemorojus yra dažniausia tiesiosios žarnos liga suaugusiesiems. Vidinis hemorojus vaikams išimtinai retas ir dažniausiai susijęs su portine hipertenzija. Vaikų amžiuje dažnesnis išorinis hemorojus. Jo priežastimi dažniausiai yra stipri stanga tuštinantis dėl vidurių užkietėjimo, viduriavimo ar tuštinimosi įgūdžių patologijos. Klinikinių simptomų išorinis hemorojus nesukelia. Dažniausiai tėvai atsitiktinai pastebi melsvus mazgelius šalia išangės vaikui pasituštinus, kurie neužilgo pradingsta. Vaiko apžiūros metu ties išangės išoriniu kraštu galima pamatyti melsvus poodinius mazgelius, ypač jei vaikas verkia ar paprašytas stanginasi. Čiuopiant mazgeliai minkšti ir neskausmingi. Jei įvyksta ūmi mazgo trombozė, vaikas pajunta stiprų skausmą išangėje. Apžiūrint matomas iškilęs virš odos mėlynos spalvos mazgas. Čiuopiant mazgas kietas ir labai skausmingas. Kartais kavernozinis kūnelis plyšta ir susiformuoja poodinė kraujosruva ar kraujuoja į išorę.
Apie išangę esančios odos uždegimas. Vaikas skundžiasi skausmu, deginimu, niežuliu išangės srityje. Skausmas sustiprėja tuštinimosi metu, todėl maži vaikai atsisako sėstis ant puoduko, vyresniems pastebima noro tuštintis slopinimo elgsena. Vystosi vidurių užkietėjimas. Kartais pasituštinama su kraujo priemaiša. Dažnai kelnytės būna suteptos kraujingu-pūlingu sekretu. Ūmiais atvejais maži vaikai gali karščiuoti. Dažniausi uždegimo sukėlėjai A grupės beta-hemolitinis streptokokas, auksinis stafilokokas, grybeliai. Apžiūrint matyti aiškiai ribotas apie išangę esančios odos paraudimas, pabrinkimas, blizgesys, šlapiavimas. Sergant šia liga būtinas pasėlis ligos sukėlėjui išsiaiškinti. Išangės infekcinį dermatitą reikia atskirti nuo kitų odos ligų, pasireiškiančių bėrimu išangės srityje.
Kaip padėti vaikui?
Jei Jūsų vaikas šlapinasi ir tuštinasi lyg ir normaliai, o paskui netikėtai, be jokių aiškių pasikeitimų gyvenime pradeda tą daryti į kelnes/kelnaites, pirmiausia reikėtų pasitarti su vaiko gydytoju: gal būtų naudinga atlikti šlapimo tyrimą, kuris parodytų, ar nėra infekcijų, padaryti šlapimo organų echoskopiją. Visuomet naudinga pasirūpinti, kad nebūtų vidurių užkietėjimo: duoti vaikams daugiau daržovių, vaisių, pasirūpinti, kad jie pakankamai gertų skysčių, mažinti produktų, kurie skatina vidurių užkietėjimą (pavyzdžiui, ryžių, baltos duonos, bandelių).
Kai "sutvarkome" fizinės sveikatos reikalus, arba tuo pat metu svarbu pabandyti prisiminti, kokių pasikeitimų buvo, yra ar greitu metu bus vaiko gyvenime, ar yra priežasčių vaikui nerimauti. Gal nesutaria, skiriasi tėveliai, gal vaikas pradėjo lankyti darželį arba, kaip Oliuxxx atveju, artėja mokykla (nedrįsčiau sakyti, kad artėjantys mokslo metai yra vienintelė šlapimo nelaikymo priežastis, nes gal priežastys slypi ne čia, bet noriu pasakyti, kad, vaikui išgyvenant įtampą, svarbu pasirūpinti, kad jis jaustųsi ramesnis). Tokiu atveju svarbu spręsti šiuos klausimus, pasirūpinti pastovia vaiko dienotvarke (tai jam suteikia saugumo), daugiau vaikui skirti laiko ir dėmesio - pažaisti su juo, pasikalbėti.
Svarbu vengti tam tikrų maisto produktų. Daugelis pastebi, kad maistas ir gėrimai, kurių sudėtyje yra kofeino, pavyzdžiui, šokoladas, kola ar kava, stimuliuoja žarnyno veiklą ir gali sukelti šlapimo / išmatų nelaikymą.
Vieną bendrą patarimą pakartosiu visoms. Jei vaikas šlapinasi ir tustinasi lyg ir normaliai, o paskui netikėtai, be jokių aiškių pasikeitimų gyvenime pradeda tą daryti į kelnes/kelnaites, pirmiausia reikėtų pasitarti su vaiko gydytoju: gal būtų naudinga atlikti šlapimo tyrimą, kuris parodytų, ar nėra infekcijų, padaryti šlapimo organų echoskopiją. Visuomet naudinga pasirūpinti, kad nebūtų vidurių užkietėjimo: duoti vaikams daugiau daržovių, vaisių, pasirūpinti, kad jie pakankamai gertų skysčių, mažinti produktų, kurie skatina vidurių užkietėjimą (pavyzdžiui, ryžių, baltos duonos, bandelių).
Kai "sutvarkome" fizinės sveikatos reikalus, arba tuo pat metu svarbu pabandyti prisiminti, kokių pasikeitimų buvo, yra ar greitu metu bus vaiko gyvenime, ar yra priežasčių vaikui nerimauti. Gal nesutaria, skiriasi tėveliai, gal vaikas pradėjo lankyti darželį arba, kaip Oliuxxx atveju, artėja mokykla (nedrįsčiau sakyti, kad artėjantys mokslo metai yra vienintelė šlapimo nelaikymo priežastis, nes gal priežastys slypi ne čia, bet noriu pasakyti, kad, vaikui išgyvenant įtampą, svarbu pasirūpinti, kad jis jaustųsi ramesnis). Tokiu atveju svarbu spręsti šiuos klausimus, pasirūpinti pastovia vaiko dienotvarke (tai jam suteikia saugumo), daugiau vaikui skirti laiko ir dėmesio - pažaisti su juo, pasikalbėti.
Vaiko šlapimo takų infekcijos
Vaikų šlapimo takų infekcija dažnai yra vienkartinė liga, kuri greitai praeina ir, jei reikia, gydoma antibiotikais. Šlapimo takų infekcija - mikroorganizmų sukeltas šlapimo organų sistemos uždegimas. Ja serga apie 3,6 proc. berniukų ir apie 11 proc. mergaičių. Kelis kartus dažniau serga mergaitės nei berniukai. Ūmaus pielonefrito simptomai - karščiavimas daugiau kaip 38 °C, gali būti apsinuodijimas, pilvo ar šono skausmas. Esant ūmiam cistitui, gali būti dažnas, skausmingas šlapinimasis. Kreiptis į gydytoją reikia, jeigu vaikas karščiuoja daugiau kaip tris paras, temperatūra aukšta ir sunkiai krinta, jei nėra kataro požymių. Tuomet reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai. Kokios šios ligos priežastys? Jų yra daug. Tai anatominiai ypatumai (silpnos antibakterinės vaiko gleivinės ir šlapimo savybės), apatinių šlapimo organų disfunkcija, įgimtos anomalijos, vidurių užkietėjimas, išorinių lytinių organų uždegimas, kitų ligų gydymas antibiotikais, lytinis aktyvumas. Gydoma antibiotikoterapija pagal sukėlėją, kuris išauga iš šlapimo pasėlio.
Svarbu suprasti vaiko elgesį
Pasak psichologų, tuštinimasis - tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti. Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Mes, suaugusieji, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, o štai mažyliui tai visiškai nauja patirtis, kurią jis išgyvena su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypatingai džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo... pažaisti. Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti. Nes su valgymu būna visaip: kartais kūdikis lyg ir nėra alkanas, bet mama mano, kad verkia dėl noro valgyti, todėl pasiūlo krūtį. Arba atėjus tam skirtam laikui - buteliuką su pienu. Jau nekalbant apie primaitinimą, kai dažnai šaukštelis su tyre glaudžiamas prie lūpų, net jei mažylis visu veidu raukosi ar sukasi į šoną... Tuštinimosi suaugęs nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko - atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus. Galiu pasituštinti į puoduką - ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis. Jei pasituštinsiu į kelnes - gali būti, kad mane išbars. Galiu pasižiūrėti, kas bus, jeigu pasėdėsiu ant puoduko ir nieko nepadarysiu, o „pakakosiu“ vėliau į kelnes. Arba galiu kurį laiką „nekakoti“, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų...
Tuštinimasis - taip pat ir ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų amžiaus metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau. Panašiai kaip ir „kakutį“. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo tas gebėjimas emocijas „pasaugoti“ ir ne iškart parodyti kitiems yra menkesnis, tačiau tai irgi yra tas įgūdis, kurio vaikas mokosi augdamas.
Šiuo metu yra įvairių pažiūrų, kurios turi jas pagrindžiančių argumentų. Vienos mamos jau nuo pirmųjų savaičių moko mažiukus pasituštinti ar pasišlapinti ne į sauskelnes ar vystyklus, o į kokį tam tinkamą rakandą - tai vadinamoji „natūralioji higiena“. Kitos mamos sako, kad vaikas gali išmokti naudotis puoduku tada, kai ima savarankiškai sėdėti - tai, maždaug nuo 7 mėnesių. Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2-3 m. amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu („Aš“): tai vienas iš netiesioginių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku. Įdomu, kad ir neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5-3 m. Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“. Pastebima, kad 2,5-4,5 m. amžiaus vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas susiję. Dažnai kakučio tema sukelia juoką, vaikai įdėmiai stebi, jeigu apie kakutį skaito (ar mato nupiešta) knygutėse ir filmukuose.
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.
Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai. Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei norime, lakstyti į tualetą. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaip gi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Tampa pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori - tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis. Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių.
Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą - tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui - tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau. Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant... Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozetos ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Kaip IŠVENGTI ir GYDYTI VAIKŲ VIDURIŲ UŽKIETĖJIMĄ | Daktaras O'Donovanas paaiškina...
Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į žemiau išvardytas sritis. Pirmiausia - kada atsirado tuštinimosi sutrikimas? Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai? Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams? Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ - pieno produktai)? Ar vaikas išrankus maistui? Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių? Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)? Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimas, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai - kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas.
Pradėkime nuo to, kad, jeigu vaikas galėtų, tai jis pats greičiausiai tokio sutrikimo nesirinktų. Nes ir jam nėra taip jau malonu vaikščioti skaudančiu pilvu ar suteptais drabužiais, skleisti nemalonų kvapą ir dar gauti barti nuo suaugusiųjų... Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką. Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius. Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padėtų į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susirastų ir apsivilktų švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia - kad atsitrauktumėte.
Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes. Na ir dar - galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“.
1. Ko vaikas šiuo metu ilgisi? Prisimenate, ką aptarėme anksčiau: tuštindamiesi mes mokomės kontroliuoti (sulaikyti arba paleisti) mūsų viduje vykstančius procesus - tiek kūne, tiek ir emociškai. „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga - paleidžia, tai yra, „iškakoja“. Kartais vaikai nėra pasiruošę paleisti - pavyzdžiui, mamą ar tėtį, kurie po skyrybų gyvena atskirai. Kai žinome ir jaučiame, kad spėsime „pasikrauti“ ir užsipildyti, o vėliau dar galėsime prie šio emocijų šaltinio sugrįžti - tada mums atsitraukti ir palikti jį lengviau. Tai reiškia, kad lengviau atsiskirti nuo žmogaus, su kuriuo yra numatyti susitikimai ir ateityje. Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad mes negalime pasisavinti žmogaus ir visą laiką jį laikyti prie savęs, bet galime išlaikyti su juo ryšį net ir tada, kai jo nematome.
2. Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti.
3. Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ (o dar griežčiau - „Tu neturi teisės rodyti savo nepasitenkinimo/pykčio“, „Dideli vaikai neverkia“)? Jeigu tėvai yra griežti, direktyvūs, jeigu jiems patiems labai svarbu išlaikyti kontrolę (įskaitant jausmų kontrolę), jeigu ši kontrolė yra per stipri vaiko amžiui ir charakteriui - tai gali pasireikšti per kūno simptomus. Vaikams turime leisti jausti visas emocijas. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi teisę verkti, liūdėti ir pykti: visos emocijos svarbios, nes jų dėka mes esame gyvi ir turime ryšį su aplinka, realybe. Negalima atsiriboti nuo emocijų, „uždaryti“ jų. Kartais vaiko aplinkoje esantys suaugusieji gali būti ypač emocingi ir turintys emocijų valdymo sunkumų. Vaiką tokios stiprios emocijos, ypač greita jų kaita, gali labai varginti, ir tada vaikas gali pradėti taikyti kitą strategiją: „Aš toks nenoriu būti. Aš savo emocijas sulaikysiu“.
4. Ar dažnai vaikas iš Jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Gal ir dabar Jums nėra lengva skaityti šį tekstą apie kakučius? Vaikui tai, kas iš jo „išeina“ - tai jo kūno dalis, jo tęsinys. Jeigu vaikas pastebėjo, kad Jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius - jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus.
5. Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių - tai yra, pirmiausia savo tėvų - lūkesčius. Ir jis tai gali daryti nelogiškai ir keistai - mat mūsų psichika nėra logiška. Jeigu vaikui, stebinčiam savo tėvus, kažkaip susikurs vaizdas, kad idealūs žmonės niekada neklysta, visada viską daro teisingai, „kakoja“ vienaragiais, vaivorykštėmis ir drugeliais ir neturi nei mažiausio šešėlio - tai gali sukelti didelę vaiko įtampą, nes natūralu, kad jis klaidų daro ir darys. Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra, jo tėvai.
6. Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis - labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką tame galite pakeisti. Jei vaikas nesituština darželyje arba mokykloje - pabandykite įvertinti, ar jis ten jaučiasi pritapęs, ar turi draugų, ar auklėtojos arba mokytojai nėra pernelyg griežti.
7. Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis, tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam mūsų būtina turėti kažką savo privataus ir turėti teisę tai, kas brangiausia, pasilikti vien sau ir kitam neduoti (pavyzdžiui, meškiuką, kurį vaikas visur su savimi nešiojasi, eina miegoti apsikabinęs ir t.t. Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę ir tai gerbkite.
8. Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema. Kuo Jūs galite padėti vaikui: kartu dainuokite, pieškite delnais ir pirštais, žaiskite su kinetiniu smėliu, lipdykite iš molio/plastelino/tešlos (ypač dešreles - „kakučius“), mokykite vaiką įvairių greitakalbių, žaisdami lįskite per įvairius tunelius.
9. Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką Jūs kalbate apie šeimos finansus, tačiau juo labiau tai gali gąsdinti, o kai vaikai nesupranta ir išsigąsta - jie dažnai prisigalvoja visko daugiau ir blogiau, nei yra iš tikrųjų.
10. Nes vidurių užkietėjimas - tai ir galios, asmeninės jėgos tema. Taisykles ir ribas šeimoje suaugusieji gali ir turi nustatyti, tačiau labai svarbu, kad vaikai galėtų pasirinkti tai, kas jiems galima: pavyzdžiui, kokios spalvos kojines šiandien mausis, ar pirma valysis dantis, o tada rengsis pižamą, ar atvirkščiai. Paskelbkite „laimingą valandą“, kai ne tėvai, o vaikai sugalvos, ką veiksite, nustatys taisykles: gali būti, kad visi smagiai kartu praleisite laiką.
Turbūt pastebėjote, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sutrinka tuštinimasis, kai patenka į ligoninę ar išvyksta į kelionę - kai tampa sunkiau kontroliuoti esamą situaciją, o labiau tenka prisitaikyti prie jos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
