Marijos garbinimas Lietuvoje: nuo ištakų iki šiuolaikinių apraiškų
Lietuvos žemėje Marijos vardas nuskambėjo drauge su pirmųjų Kristaus mokslo skelbėjų žygiais. Lietuvos krikštytojai karalius Jogaila ir Didysis Kunigaikštis Vytautas 1387 m. formaliai pakrikštijo aukštaičius, pradėdami nuo sostinės Vilniaus. Ir šis, kaip ir ankstesnis Mindaugo krikštas, buvo atliktas politiniais sumetimais, kad įvykdžius duotuosius pažadus Jogailai užimant Lenkijos sostą ir, kad išmušus iš rankų ginklą nuolatiniams Lietuvos krikštytojams kryžiuočiams, kurie kardu ir plėšimais bandė atvesti lietuvius į Kristaus išpažinėjų eiles. Aišku, kad tokiam krikštui nebuvo nei tinkamai pasirengta, nei turėta pakankamai vietos kalbą mokančių kunigų. Nenuostabu tad, kad valdovai, sušauktiems žmonių būriams, ne tik pareikšdavo savo valią įvesti naują tikėjimą, bet ir patys gyvu žodžiu aiškino Kristaus mokslą. Toks valdovų gestas turėjo parodyti pavaldiniams, kad krikštas ir naujas tikėjimas yra lygus įsakymui. Istorikai mini, kad Jogaila pats mokęs žmones Tėve mūsų ir Tikiu į Dievą Tėvą. Apie bet kokią Marijos maldą neužsimenama. Tiesa, Sveika Marija tokios, kurią mes šiandien kalbame, tada dar nebuvo. Ji gavo dabartinę formą ir imta visuotinai Bažnyčioje vartoti, kaip kasdieninė malda, tik nuo XV amžiaus. Tačiau ir Lietuvos krikšto metu, jau bent pusė tos maldos, susidedanti iš Angelo pasveikinimo ir Elzbietos žodžių, buvo žinoma ir kalbama visoje Katalikų Bažnyčioje.
Vytautas iš Vilniaus tęsė Lietuvos krikščioninimo ir Bažnyčios reikalų tvarkymo darbą toliau. Didžiausias jo nuopelnas - tai Žemaičių apkrikštijimas. Žemaičiai, po Aukštaičių krikšto, turėjo laukti dar ištisus 26 metus, kol pas juos atvykę Lietuvos valdovai paskelbė Gerąją Naujieną. Mat, tuo laiku ėjo įtempta kova su kryžiuočių ordinu dėl Žemaičių. Tik po to, kai kryžiuočių galybė prie Žalgirio 1410 m. buvo sutriuškinta, buvo galima ramiai imtis ir Žemaičių krikštijimo darbo. Ir iš tikrųjų, 1413 m. Pirmojo valdovų į Žemaičius žygio, kuris trūko 2 savaites, metu buvo apkrikštyta apie 3.000 asmenų. Naujam tikėjimui įvesti, reikėjo nuvalyti Žemaičių žemę nuo pagonystės tvirtovių, sunaikinti šventąsias vietas, iškirsdinti šventuosius miškus, užgesinti šventąją ugnį. Reikėjo atkaklius žemaičius dar ir dovanomis patraukti. Kad tai nebuvo ramus misijinis darbas, o vien realios politikos padiktuotas išminties žingsnis (nes Vytautui buvo svarbu bent formaliai apkrikštyti Žemaičius, kad kovoje su ordinu Konstancos Susirinkime ir kitur jau būtų galima kalbėti, kad tas ginčyjamas kraštas yra paties Vytauto, o ne kryžiuočių, pakrikštytas), matyti iš to, kad žemaičiai nusilenkė vien tik valdovo valiai, o ne iš įsitikinimo keitė savo tikėjimą. Tą žemaičių nusistatymą ryškiai atvaizdavo istorikas Kojalavičius, pagal kurį Žemaičių atstovai pasakę Jogailai : « Lig šiol savo dievų garbės ir tikėjimo papročių, mums mūsų senelių paliktų laikėmės ir, rasi, su didesniu atkaklumu gynėme, negu tavo pavaldiniams pridera : nes visuomet yra ir turi būti pirmoje vietoje dievai, o ne karaliai. Bet dabar išvydę, jog mūsų dievai už visa, ką jiems padarei, negali atkeršyti, pažinome juos mažai ar beveik jokios neturint galybės.» Po pirmojo žygio į Žemaičius, Vytautas 1416 m. vėl ten nuvyko ir, kunigų padedamas, sako, apkrikštijęs apie 30.000 žmonių bei davęs įsakymą statyti pirmąsias bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Luokėje, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose ir Veliuonoje. Bet vos tik Vytautas apleido Žemaitiją, kai žemaičiai sukilo senųjų dievų ginti : jie žudė naujakrikštus ir naikino visa, kas rišosi su nauju tikėjimu. Vytautui teko skubiai vykti ir numalšinti sukilimą, kuris grėsė nušluoti naujojo tikėjimo įvedimą. Sukilimo vadai, apie 60 asmenų, buvo nubausti mirtimi, ir taip baigėsi kruvinas pasipriešinimas valdovo valiai. Konstancos Susirinkimo 1417 m. atsiųsti atstovai įsteigė Žemaičių vyskupiją ir pašventė pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų bei įkūrė katedrą Medininkuose (Varniuose).
Marijos garbinimas, drauge su naujai įvesta krikščionybe, atėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos jau nusistovėjęs tiek dogmatiniu, tiek liturginiu atžvilgiu. Įvairios šventės, pamaldumo praktikos Lietuvoj prigijo taip ir tokiu būdu, koks buvo visoje Vakarų Bažnyčioje. Nors Lietuva neišgyveno viduramžių, tų riterių ir moters garbinimo amžių, kurie davė visą eilę didžių Marijos garbintojų, sukūrė naujų jos garbinimo formų, brolijų, ordinų, švenčių, himnų, maldų, išugdė mariologinį meną, pristatė Marijos garbei didingų katedrų, tačiau visą tą viduramžių palikimą Lietuva greitai pasisavino, į jį įsigyveno. Tuo galima išaiškinti, kodėl Lietuva, paskutinė iš Europos valstybių priėmusi krikščionybę, Marijos garbinime ne tik nuo kitų neatsiliko, bet greitai pasivijo kitas tautas ir kai kur jas net pralenkė.
Pirmosios bažnyčios, pastatytos Lietuvos žemėje, gavo daugiausia Marijos titulą. Tuo būdu buvo pasekta kaimynine Livonija (dabartinės Latvijos-Estijos plotai), kuri dar 1215 m. Laterano Susirinkimo metu, popiežiaus Inocento III laikais, buvo gavusi « Terra Mariana » vardą, ir Prūsija, kurią valdė ordinas, nešiojąs Marijos vardą ir jos garbinimą išugdęs savo žemėse. O ir kiekviena kita, ne tik Marijos vardo, naujai pastatyta bažnyčia buvo drauge ir Marijos sostas, jos garbinimo vieta, kur buvo aiškinamas Marijos gyvenimas, jos dorybės statomos lietuviams pavyzdžiu, švenčiamos jos šventės. Taip Marija atėjo į Lietuvos žemę, susipažino su jos vaikais ir ėmėsi savo misijos šiame Baltijos jūros pakraštyje - būti ir lietuvių Motina. Juk Marija yra neatskiriama nuo Kristaus. Ji lydėjo pasaulio Išganytoją - Dievą Marijoje tapusį žmogumi - nuo Betliejaus prakartėlės ligi Golgotos kryžiaus. Marija globojo begimstančią Bažnyčią, Sekminių rytą drauge su Apaštalais gaudama Šv. Dvasią. Ji visa savo būtimi ir paskirtimi įsijungė į Sūnaus atperkamąjį darbą. Todėl, nuosekliai imant, ten, kur Kristaus atpirkimas yra skelbiamas ir pritaikomas žmonėms, turi būti ir Marija. Ji atlydėjo savo Sūnų ir į Lietuvą. Ji pamilo šį jauniausią Europos krikščioniškos šeimos narį, kuris susilaukė dangaus bei žemės Karalienės ir Motinos ypatingos meilės ir globos.
Marija ėmė gausiai dalinti savo malones ten, kur ji bažnyčiose ir paveiksluose buvo garbinama. Gal niekur kitur, tokiame nedideliame žemės plote, nėra tiek garsių Marijos šventovėmis ir stebuklingais jos paveikslais vietų, kiek Lietuvoje. Teisingai Lietuva (prie kurios buvo prijungta Livonija) nusipelnė ir paveldėjo «Marijos Žemės» vardą, ypačiai po to, kai kaimyninėje Livonijoje reformacija sunaikino Marijos garbinimą. Laikui bėgant, Marijos garbei skambėjo giesmės ir himnai ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienoje lietuvio pirkioje ir lūšnelėje. Jos vardą nešiojo tūkstančiai lietuvių moterų ir mergaičių. Jos šventės buvo tikro dvasios triumfo apraiškos. Ir tai įvyko, palyginti, trumpu laiku.
Nors tikėjimo tiesos ir pagrindai visuomet ir visur Bažnyčioje yra tie patys, tačiau Šventųjų garbinimas, šventų vietų pergyvenimas, religinių įvykių pajautimas kiekvienoje tautoje yra kitoks. O tai dėl to, kad žmogus su antgamčiu, su Dievu santykiauja nevienodai. Tai priklauso nuo to, kaip jis antgamtį, Dievą suvokia ir kaip jis pats Dievui atsiskleidžia. Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Marija, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja. Dėl to ir Šventųjų garbinimas pas lietuvius nėra ryškus. Lietuvio santykiai su Dievu ar Marija yra daugiau tiesioginiai, asmeniški, intymūs, lyg ir paslėpti nuo viešumos. Apie juos jis mažai ir santūriai kalba, lyg nenorėdamas viešumon iškelti tai, kas jam yra brangu. Lygiai lietuvis nemėgsta už gautas malones viešai dėkoti. Jo padėka Dievui ar Marijai irgi yra intymi, šeimyniška (be spaudoje skelbimo, reklamavimo). Gautosios malonės jam atrodo tokios natūralios (juk Dievas yra geras, tad kitaip ir negali būti, o Marija juk yra Jo Motina), kad apie tai neverta viešai kalbėti. Todėl lietuvis yra priešingas visokioms religiniuose dalykuose statistikoms. Kaip lietuvių šeimose vyresniajam, garbingėsniajam asmeniui viešai ir iškilmingai padėkoti nėra įprasta, nes tai yra tik šeimos reikalas, nes tas asmuo yra savas, o savajam asmeniui viešai dėkoti būtų įžeidimas, tai panašiai lietuvis nemėgsta viešai reikšti savo padėkos Dievui ar Marijai. Tai yra jo intymus reikalas, nes tas, iš kurio jis gavo malonę, yra jam savas, artimas.
Šitokie lietuvio dvasios bruožai gali mums išaiškinti, kodėl kai kitos tautos savo šventas, stebuklingas vietas išreklamuoja, išgarsina, pakviečia mokslininkus įvykusių stebuklu ištirti, juos aprašyti, išanalizuoti, parodyti viešumai, tai lietuvis, gavęs kurią nors, kad ir labai nepaprastą, malonę, tyliai pasišalina, lyg ir slėpdamas savo paslaptį, niekam apie tai nekalbėdamas, neskelbdamas, nesigirdamas. Štai kodėl lietuviai, turėdami tiek daug stebuklingų vietų, Marijos malonėmis garsių šventovių, beveik nežino registruotų stebuklų. O jų yra labai daug, tik jais niekas nesidomėjo ir nesistebėjo. Lietuviui atrodo, kad tai visiškai natūralus dalykas. Dievo ar Marijos žygis žmogui padėti lietuvio nestebina, stebuklai jo nejaudina. Lietuviui atrodo visai natūralu, kad stebuklingoje vietoje stebuklai įvyksta. Kartais net ir vietos klebonai, kurie dažnai mato ir žino įvykusius stebuklus, nė nebando juos bent užrašyti, užregistruoti. Nieko nepadėjo nė vyskupų raginimai ir įsakymai specialioje knygoje užrašinėti įvykstančius stebuklus prie Marijos paveikslų. Taigi vien lietuvio kuklumas (kartais nueinąs iki apsileidimo) padarė tai, kad Marijos garbinimas, išsivystęs per trumpą, palyginti, laiką ir išaugęs įvairiomis formomis, tiek mums patiems, tiek platesniam pasauliui liko lyg ir nežinomas. Net ir Marijos apsireiškimas Šiluvoje, turėjęs Lietuvos katalikybės atgimimui didelės reikšmės, ne tik nebuvo išgarsintas, kaip pvz. prancūzų Liurde, ar portugalų Fatimoje, bet netgi pačių lietuvių ne visų buvo tinkamai suprastas ir įvertintas. Marijos šventovės Lietuvoje neįgijo tokio garso, kaip italų Loretas, vokiečių Altoetingas, lenkų Čenstakava, meksikiečių Guadalupė, nes jų niekas nereklamavo ir jas lankė vien tik Lietuvos artojas, čia rasdamas pagalbos ir dvasinės paguodos.
Turime knygų, kaip kūrėsi Lietuvos vyskupijos, yra vyskupijų istorijos, bet ligi šiol vis neturime kritiškais šaltiniais paremto veikalo, kuris mums išaiškintų tą nuostabią mįslę, kaip Lietuva, su pavėlavimu atėjusi į Kristaus Vynuogyną, taip greitai virto Marijos Žeme, Skausmingųjų Dievo Motinų ir Rūpintojėlių šalimi. Lygiai pasigendame ir liturginių papročių tyrinėjimo amžių bėgyje, nėra nė lietuviškos giesmės istorijos.
Kalbant apie Marijos garbinimo Lietuvoje šimtmečius, kurie apima bendrąjį Lietuvos krikščionybės vystymąsi, turime juos dalinti į tris periodus arba laikotarpius, kurie akivaizdžiai skiria visą Bažnyčios istoriją, taigi ir Marijos garbinimą :
- nuo krikščionybės įvedimo ligi protestantizmo atėjimo į Lietuvą ;
- protestantizmo antplūdžio laikotarpis ;
- poreformaciniai laikai, iki mūsų dienų.
Skirtingi jie yra ir šaltinių kiekiu. Priešreformacinių laikų krikščionybės istorija ir Marijos garbinimas turi daug spragų ir neišaiškintų klausimų. Istorikai apie šį laikotarpį duoda labai mažai žinių. Net ir tie, kurie rašė Lietuvos Bažnyčios istorijas (Valančius, Alekna, Kurczewskis), šiam laikui savo veikaluose pašventė vos po kelioliką puslapių. Protestantizmo laikotarpis šaltiniais jau gausesnis, bet ir jais naudojusiųjų autorių daromos išvados dažnai yra perdėtos, sustiprintos protestantizmo naudai. Tik paskutinis laikotarpis, nuo XVII a., savo istoriniais šaltiniais yra gausiausias. Marijos garbinimo versmės vis gausėja ne vien dėl to, kad labiau artėjame į mūsų laikus, bet ir dėl to, kad tas garbinimas vis daugiau plečiasi, atsiranda naujos Marijos garbinimo vietos ir išryškėja naujos garbinimo formos. Statomos naujos Marijos šventovės, jų titulai gausėja.
Lietuva pasikrikštijo prieš 635 metus; daugybė žmonių pažino Kristaus Gerąją Naujieną ir ant jos pamatų kūrė savo gyvenimą. Tačiau dalis žmonių Dievo žodžio nepriėmė; jie būdavo nusiteikę nusilenkti bet kam, tik ne Kristui.
Anot visame pasaulyje garsaus literatūrologo, semiotiko, viduramžių estetikos ar komunikacijų teorijos autoriteto Umberto Eco, baroko įkvėpimą galime laikyti bene pirmąja akivaizdžia moderniosios kultūros apraiška būtent todėl, kad čia žmogus pirmą kartą palieka įprastą kanoną (garantuojamą visatos tvarkos ir nekintamos esmės) ir susiduria - tiek meno, tiek mokslo srityje - su judančiu, išradingumo reikalaujančiu pasauliu.
Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios istorija ir meninis paveldas
Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis yra išsidėstęs Vilniuje, prie pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmų, tarp V. Kudirkos aikštės ir tilto bei K. Sirvydo gatvių. Ansamblis sukurtas XVI-XIX a. basųjų karmelitų vienuolių iniciatyva. Šv. Jurgio bažnyčia XVI a. buvo už miesto sienų ir kartu su apylinkėmis priklausė Lietuvos didikams Radviloms: Radvilų funduota ir prieš 500 metų pastatyta bažnyčia Vilniuje iškilo po pergalės Klecko mūšyje; būtent šiam totorių nugalėjimui atminti Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila senosios regulos karmelitams (1506 m.) Vilniuje pastatė gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią bei vienuolyną. Deja, 1749-aisiais bažnyčia sunaikinta gaisro. Tad nenuostabu, jog 1750-1755 m. Naugarduko vaivados iniciatyva ji pastatyta kone iš naujo. Beje, bažnyčia buvo ne tik perstatyta, bet įgavo ir vėlyvojo rokoko stiliaus formų.
Maždaug apie 1755 m., kai čia darbavosi ir minėtasis P. I. Hoferis, Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios skliautai bei vienuolių choro sienos buvo dekoruotos freskomis; t. y. bažnyčios sienos ir lubos išpuoštos kompozicijomis, kurios vaizduoja šv. Jurgio gyvenimo ir jo kančių scenas. Meniniu požiūriu šis interjero dekoras ypač vertingas.
Tiesa, be minėtų navos ir presbiterijos skliautų ir sienų tapybos kompozicijų, žiūrovo žvilgsį Šv. Jurgio bažnyčioje gali patraukti ir kai kurie portretiniai sienų tapybos paveikslai. Pavyzdžiui, Marija Matušakaitė 2010-aisiais išleistoje ir puikiai iliustruotoje savo knygoje „Portretas Lietuvos Didžioje Kunigaikštystėje“ apie juos rašo: „Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčioje per XVIII a.“
Dabar būtų pats laikas skaitytojui atskleisti, kas yra tas paslaptingasis, pavaizduotas portrete, patekusiame į mūsų žiūros lauką. Esu gana tvirtai įsitikinęs, kad vienoje iš čia pateikiamų iliustracijų matome Zigmantą III Vazą (1566-1632) - Vazų dinastijos Lietuvoje ir Lenkijoje pradininką.
Kita vertus, minėtoje M. Matušakaitės knygoje šio žinomo istorinio personažo - jo vardo arba atvaizdo - nerasime. Ir nežinia kodėl. Manding, čia būta kažkokio paradoksalus nesusipratimo… Sunku paaiškinti, kodėl tik anie trys (iš Radvilų) - mums svarbūs, iškilūs, o ketvirtasis (iš Vazų) nėra vertingas? Antrarūšis?.. Bet gal tiesiog gėdintasi, kad šis portretas buvo taip bjauriai išniekintas?
Kad ir kaip ten būtų, atidžiau pažvelgus į vieną iš čia pateikiamų iliustracijų nesunku suprasti, jog tai yra būtent Zigmantas III, Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, kitų žemių valdovas ar paveldėtojas etc. Juoba kad ir po portretu matomo įrašo apatinėje eilutėje aptinkame (be to) lotynišką skaičių MDXCVI, kuris, išverstas į arabiškąjį, būtų 1596, t. y. Taigi neabejotina - mus dominančioje Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios freskoje pavaizduotas Zigmantas III Vaza.
Beje, jo tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuteronas, tačiau motina - savo tikėjimui itin ištikima katalikė. O ir bene visi artimi jo patarėjai - katalikai, dauguma kurių - jėzuitai. Todėl nieko stebėtino, jog Zigmantas III Vaza buvo itin karštas katalikas. Jo vardas tapatinamas su (XVI-XVII a.) bandymais nugalėti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę stačiatikius. Taigi jam rūpėjo sunaikinti protestantizmą bei kitas religijas, savo valdose palikti tik katalikų tikėjimą.
Vazų barokas
Svarbu pažymėti, jog ši Zigmanto III Vazos meninį skonį įkūnijusi meninė srovė arba, tiksliau, šis vėlyvojo renesanso, itališkojo Romos baroko ir Šiaurės Europos manierizmo elementų mišinys XVI-XVII a. įsigalėjo ir Lenkijos bei Lietuvos valdovo - švedų dinastijos atstovo - dvare, ir, be to, Abiejų Tautų Respublikos sakralinėje ir pasaulietinėje dailėje bei architektūroje. Beje, panašūs meniniai-kultūriniai procesai kone lygiagrečiai rutuliojosi ir kitose Europos vietose, pavyzdžiui, Šv. Taigi kai kalbame apie Vazų baroko stilių, dar vadinamą jėzuitų baroku arba antruoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ankstyvojo baroko etapu, turime omenyje ypač įdomų ir nepaprastai savitą XVI-XVII a.
Noriu pastebėti, kad tam tikru požiūriu viena iš čia pateikiamų fotografijų yra tiesiog stulbinamai makabriška - manyčiau, štai šitokią „instaliaciją“ padaryti galima tik su nežmonišku sadisto pasimėgavimu, esant apdujusio maniako būsenos.
Į Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčią šiaip ne taip įsiprašiau, kad galėčiau atlikti vieną iš teorinių tyrimų - tada rinkau medžiagą doktorantūros darbui (VDA). Buvau pasiėmęs būtiniausią tokiam atvejui techninę įrangą - fotoaparatą, jo stovą ir pan. Pakliuvau į šią bažnyčią, vertingą sakralinį statinį, dabar paverstą knygų saugykla / sandėliu, ir galėjau veik nekliudomas landžioti po pačius tamsiausius užkaborius, fotografuoti bei filmuoti sienų ir skliautų tapybą. Čia ir aptikau šį kūrinį - valdovo portretą - taip ne itin pagarbiai saugomą. Tačiau tada jis dar nebuvo „papuoštas“ tais baltais bjauriais laidais.
Kultūros paveldas ir vandalizmas
Nepametant iš regos lauko šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, čia vis dėlto reiktų pasikartoti ir pasakyti, jog tai, kas nutiko Vilniaus Šv. Bet kodėl visa tai vyksta? Ir būtent dabar, mūsų dienomis, kai gyvename nepriklausomoje, ir, regis, teisinėje valstybėje?.. Apskritai ką norėta tuo pasakyti, paskelbti visuomenei?
Analizuojant šį itin skaudų atvejį, nereikėtų pamiršti, kad senieji mūsų sienų tapybos paveikslai yra tarsi istorijos bei tam tikros civilizacijos evoliucijos liudininkai, kuriuos paminklų apsaugos, konservavimo bei restauravimo priemonėmis privalome išsaugoti ateities kartoms. Štai ir 1964 m.
Regis, save gerbiantys, normalūs žmonės net neįsivaizduotų, jog kas nors galėtų imti ir taip „patobulinti“ Zigmanto III Vazos atvaizdą - unikalų baroko laikotarpio kūrinį, beje, ir vieną iš valstybingumo simbolių!.. Nors kas ten žino, kiek pas mus likę tų save, tiksliau, savo kultūros paveldą gerbiančiųjų?
Bet, antra vertus, šioje situacijoje šiek tiek guodžia faktas, kad jau išdžiūvęs rašalas ant įsakymo, kurį pasirašiusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė, ir kuriuo iš pareigų atleistas KPD Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas. Anot oficialios KPD informacijos, sprendimas priimtas „dėl jo bandymo nuslėpti asmenis, kurie sužalojo unikalią barokinės Šv. Jurgio bažnyčios ir karmelitų vienuolyno XVIII a.“
Doc. dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė I Šv. Petro bazilika Romoje: istorija ir menas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
