Nepamirškime, kad kiekvienas vaikas yra geras. Nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos jis yra geras. Ir nė vienas vaikas nenori elgtis netinkamai, nebent tai yra nebylus jo prašymas. Jei vaikas elgiasi netinkamai, bandykime suprasti ir išgirsti jo mums siunčiamą žinutę. Juk būtent mumis pasitikėdamas labiausiai jis bando savo elgesiu kai ką labai svarbaus pasakyti. Tai, kaip mes kalbamės su savo vaikais, turi didelę reikšmę jų ugdymuisi ir gebėjimui išklausyti.
Dažnai tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę ar kalti, kai vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą.
Pagalvokime, koks jausmas mus apimtų, jei jaustumėmės neišgirsti? Gal iš pradžių bandytume tą poreikį išreikšti dar garsiau ir intensyviau - rėktume ir verktume? Vaikai, kurie buvo neišgirsti ankstyvojoje vaikystėje, vėliau savo poreikiams išreikšti pasirenka įvairiausius kitus būdus, o dažniausiai - elgesį. Kas, jei šis vaikas vaikystėje niekada negavo tėvų artumo ir šilumos, arba gavo jo nepakankamai, kad tinkamai vystytųsi, o dabar jaučia tam didžiulį alkį? Kai šis vaiko poreikis bus patenkintas, jis pats pamažu ims atsiskirti nuo suaugusiojo ir pradės daugiau tyrinėti pasaulį. Kas, jei šį vaiką išdavė jo artimiausi žmonės ir jam reikia daug laiko, kol vėl ims tikėti, kad suaugę jam linki gero, o pasaulis yra draugiška tyrinėjimams vieta? Kas, jei nuo pat ankstyvųjų dienų su šiuo vaiku niekas pagarbiai niekada nekalbėjo? Kas, jei tik taip vaikas gali būti pastebėtas? Kas, jei ši elgesio strategija jam padėjo išgyventi? Kas, jei jis išmoko bet kokia kaina savo poreikiais pasirūpinti pats?
Mintis, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį, pagaliau leidžia suvokti, jog tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Kas slypi po ožiukais? Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių.
Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti. Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba.
Siekdami padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį. Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt. Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį.
Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja. Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.

Atminkite, kad mes esame pavyzdys savo vaikams. Pateikiame patarimus tam, kad pagerintumėte bendravimo įgūdžius su savo vaikais:
Kreipkitės į savo vaiką vardu. Tik taip atkreipsite jo dėmesį prieš ketinant kažką jam pasakyti. Atminkite, kad jūsų mažylis gali susikoncentruoti tik į vieną dalyką vienu metu. Pavyzdžiui: “Ieva!” (palaukite, kol nustos žaisti kamuoliu ir pažiūrės į jus), - toliau tęskite: “Pietūs bus paruošti po 10 minučių”.
Palaikykite akių kontaktą. Tam, kad palaikytumėte akių kontaktą su savo vaiku, jums reikės pritūpti iki vaiko lygio arba atsisėsti vienas priešais kitą ant kėdės. Kai jūs bendraujate su vaiku, parodote jam, kaip reikia elgtis. Taigi, pašaukite vaiką vardu, ir, kai jūsų žvilgsniai susilies, nurodykite, ką jis turi toliau daryti.
Kalbėkite teigiamai ir venkite žodžių, kurie yra pašiepiantys. Stenkitės kuo dažniau vengti neiginių (“ne” arba “negalima”). Vietoj to, geriau aiškiai ir gražiai pasakykite, ką jis turėtų padaryti, pavyzdžiui: “Viduje galima tik vaikščioti”, “Atsargiai laikyk stiklinę, nes ji - ypatinga”, “Stenkis paltą laikyti kuo aukščiau, kad jis liktų švarus”. Negailėkite savo vaikams gerų žodžių, nes teigiami ir malonūs žodžiai suteikia jūsų vaikui daugiau pasitikėjimo savimi, jis jaučiasi laimingesnis, stengiasi elgtis kuo geriau ir kilniau bei turi daugiau drąsos siekti to, ko nori. Sekdamas tokiu rodomu tėvų pavyzdžiu, vaikas pradeda labiau gerbti ir girti kitus.
Nekelkite balso tono dažnai. Geriau, kai vaikas nurims, ramiai pasikalbėkite. Jei tinkamu laiku kelsite savo balso toną, tuomet vaikas jūsų neignoruos ir klausys, būtent tada, kada ir reikės. Paliepimai sušukti iš kito kambario gali ir nepasiekti jūsų vaiko ausies. Vietoj to, geriau užeikite trumpam į kambarį ir paaiškinkite vaikui, ko norite. Juk jūs turite būti pagarbaus elgesio pavyzdys.
Išdėstykite galimybes ir alternatyvas. Jeigu norite paprašyti savo vaikų pagalbos ar tiesiog norite, kad jums padėtų, tuomet paaiškinkite jiems, kam viso to reikia ir kokia iš to bus nauda. Pavyzdžiui: “Kai tu apsirengsi, galėsi eiti į lauką su tėčiu”, “Kurį megztinį norėtum užsivilkti, raudoną ar mėlyną?”. Vartodami tokius žodžius kaip “kada” ir “kuris”, jūsų vaikui pasirodys, kad jis gali laisvai rinktis, net jeigu ir nėra daug pasirinkimo variantų. Tai veikia žymiai efektyviau negu vartojant žodį “jei”. Be to, vietoj griežtų pasisakymų “ne” arba “negalima”, verčiau pasiūlykite alternatyvą. Pavyzdžiui, “Šiuo metu neturime dažų, tačiau gali piešti su kreidelėmis”.
Pateikite viską kuo paprasčiau ir venkite ilgos informacijos virtinės. Mažieji sutrinka, kai pateikiama labai daug informacijos ar visa eilė veiksmų, kuriuos jie turi atlikti vienu metu. Pasistenkite vaikui skirtus paliepimus suskirstyti į smulkesnes grupeles. Pavyzdžiui, vietoj sakydami ,,Ieva, eik ir susidėk savo daiktus į vietą, bet visų pirma nunešk savo nešvarius batus į lauką ir pašerk katę”, geriau sakykite kiekvieną veiksmą atskirai.
Būkite švelnūs, bet tvirti. Jei jūs priėmėte kažkokį sprendimą, tuomet tvirtai jo laikykitės. Būkite tikri, kad jūsų partneris sutinka su tuo, ir neabejojate priimtu sprendimu. Gali būti, kad tas sprendimas nepatiks jūsų mažyliui, tačiau jis turi suprasti, kad tai galutinis ir neužginčijamas sprendimas. Kai jūsų vaikas tvirtai tą žinos, jis nesivargins eiti atskirai pas kiekvieną iš tėvų ir visaip bandyti įtikinti, kad kuris jų nusileistų. Jeigu paliepimai nuskambės neįtaigiai ir su abejonės gaidele, jūsų vaikas manys, kad jums nėra taip svarbu ar jie vykdomi, ar ne.
Klauskite taip, kad jūsų vaikas atskleistų savo mintis. Jeigu norite, kad jūsų vaikas labiau susimąstytų ir išsipasakotų, ką galvoja, stenkitės užduoti klausimus, kurie skatintų daugiau išsikalbėti ir pasidalinti idėjomis ir jausmais. Pavyzdžiui, vietoj klausdami “Ar šiandien tau patiko šventė pas Petrą?” verčiau paklauskite “Kokia šventės dalis pas Petrą tau labiausiai patiko?”.
Įsitikinkite, kad jus suprato. Jeigu pastebėjote, kad jūsų mažylis nevykdo to, ko prašėte arba kažką supainiojo ir padarė kitaip, nei prieš tai kalbėjotės, verčiau įsitikinkite, kad vaikas iš tikrųjų jus suprato prieš pereinant prie kitos pokalbių temos. Paprašykite, kad vaikas pakartotų, ką jūs pasakėte. Jeigu jis to nesugeba, tuomet tai reiškia, kad jūs per daug ilgai ir komplikuotai apie tai kalbėjote. Pasistenkite parinkti kitus žodžius, kad vaikui būtų lengviau jus suvokti ir kalbėkite trumpais bei paprastais sakiniais.
Paaiškinkite, ko norite, pirmuoju asmeniu. Kai norite, kad jūsų vaikas kažką padarytų, paaiškinkite, kodėl jūs to norite. Geriausia, jeigu jūs kalbėsite pirmuoju asmeniu ir paminėsite, kokie jūs būsite laimingi, kai vaikas atliks tai, ko jūs prašote. Toks būdas daug veiksmingesnis, nei kaskart įsakant ar kalbant antruoju asmeniu. Beje, tokiu atveju jūsų vaikas žinos, kaip jo elgesys verčia jus jaustis. Pavyzdžiui, sakykite: “Aš norėčiau, kad ateitum čia” vietoj “Ateik čia” arba sakykite “Aš norėčiau, kad perleistum eilę Oliveriui” vietoj “Perleisk eilę Oliveriui!”. Paaiškinus, kaip jūs jaučiatės, vaikui bus lengviau suprasti, kodėl reikia patenkinti prašymą.
Įspėkite iš anksto. Jeigu jūsų vaikas yra į kažką labai pasinėręs ar susidomėjęs kažkokia veikla, nenutraukite to - leiskite toliau tęsti. Geriau įspėkite jį iš anksto, kad jums reikia kažkur eiti ir taip jis lengviau apsipras su šia mintimi ir susiruoš. Pavyzdžiui, “Tadai, tuoj eisime. Gali jau atsisveikinti su šuniuku”. Jeigu vaikas supranta laiko matavimą, dar geriau, jei nurodysite konkrečiai: “Eisime lygiai 12”, arba “Po penkių minučių”.
Klauskite ir išklausykite. Parodykite savo vaikams, kad jie prikaustė jūsų dėmesį ir kad jums rūpi juos išklausyti. Paskirkite jiems laiką, kai savo atžalas tikrai galėsite išklausyti. Parodykite, kad esate susidomėję tuo, ką jie pasakoja, vartodami tokius išsireiškimus, kurie privers juos dar daugiau atsiverti, pavyzdžiui: “Kaip tu dėl to jautiesi?” arba “Turi galvoje, kad…?”.
Skirkite laiko pokalbiui akis į akį. Tai yra labai svarbu, jei tarp jūsų vaikų yra didelis amžiaus skirtumas. Paskirkite kiekvienam iš savo vaikų skirtingą laiką pokalbiams tam, kad galėtumėte su jais susikalbėti jų lygyje ir atitinkamai parinkus žodžius.
Nedarykite iš musės dramblio. Žinoma, taisyklių šeimoje reikia laikytis, tačiau jeigu nuolat priekaištausite dėl smulkmenų, pamatysite, kad po kurio laiko vaikas tiesiog nebekreips dėmesio į tai, ką jam sakote. Jeigu nuolat kartosite, ką jūsų vaikas privalo daryti, jis jūsų nebesiklausys.
Rodykite palankumą ir palaikykite. Kai rodote savo vaikams palankumą ir meilę, nepaisant visų jų skirtumų, jie bus linkę atverti savo jausmus ir atskleisti juos slegiančias problemas savo tėveliams. Pavyzdžiui, Jonas sako: “Mamyte, aš bijau eiti į lovą”. Tokiu atveju geriau jį padrąsinkite ir sakykite: “Nieko baisaus, Jonai. Aš paliksiu praviras duris ir įjungsiu naktinę lempą. Vėliau ateisiu pažiūrėti kaip tu”. Prastas atsakymas būtų, jeigu atsakytumėte taip: ,,Nebūk didelis niurzga, Jonai. Tu esi pakankamai suaugęs suprasti, kad nieko baisaus čia nėra. Tik maži kūdikiai išsigąsta!”
Pasistenkite nepertraukinėti ir ne moralizuoti. Vaikas nustos dalintis tuo, ką jaučią su savo tėveliais, jeigu pastarieji vidury savo vaiko pasakojimo pradės jį mokyti ir moralizuoti. Pavyzdžiui, jūsų vaikas grįžo namo ir susijaudinęs pasakoja jums, kaip jis su draugu puikiai praleido laiką prie užtvankos. Jūs pertraukiate jo pasakojimą ir pradedate moralizuoti, kaip yra pavojinga žaisti netoli vandens telkinio. Be abejo, reikia vaikui priminti, kad žaisti prie vandens yra rizikinga ir kad turi būti bent vienas iš suaugusiųjų, kuris jį tuo metu prižiūri, tačiau apie tai reikėtų kalbėti kitu laiku arba bent tada, kai jis pabaigs savo pasakojimą.

Mūsų, suaugusiųjų, užduotis - mokyti vaiką įvardyti savo poreikius žodžiais arba kitais priimtinais būdais. Pagalvokime apie sritis, kuriose vaikui galime suteikti kontrolės ir leisti rinktis, o kuriose turime brėžti aiškias ribas, bet tuo pat metu išlikti empatiškais.
Jei namuose atrodo, kad neturite problemų dėl vaiko elgesio, o auklėtojos ar mokytojos skundžiasi dėl netinkamo vaiko elgesio, gali būti, kad namuose Jūs vaikui leidžiate viską. Pirmiausia nusibrėžkite ribas sau, t.y. vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų). Skirtingi tėvai skirtingai sudėlioja ribas ir tai padeda jiems geriau orientuotis, dėl kokio vaiko elgesio, drausminti vaiką, o į kokį nekreipti dėmesio.
Sekantis žingsnis - reikia susėsti visai šeimai ir susirašyti namų taisykles. Jei tokios taisyklės neegzistuoja, vaikas paprasčiausiai gali nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių gali būti iki dešimties. Teisę nustatyti taisykles turi ir vaikai. Labai dažnai vaikai nori, kad tėvai ant jų nerėktų. Elgesio taisykles naudinga aptarti einant į įvairias viešas erdves, pvz.: prieš einant į parduotuvę, susitarti ką ir kiek pirksite. Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai. Kažin ar dvimetis, ar trimetis yra pajėgus paklusniai vaikštinėti po prekybos centrą keletą valandų.
Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą.
| Vaiko elgesio tikslas | Kaip pasireiškia | Ką daryti tėvams |
|---|---|---|
| Dėmesio siekimas | Netinkamu elgesiu bando atkreipti dėmesį. | Skirkite jam daugiau pozityvaus dėmesio, kol dar neprasidėjo problemiškas elgesys. |
| Valdžios siekimas | Priešinasi tėvų nurodymams, bando kontroliuoti situaciją. | Leiskite daugiau priimti savarankiškų sprendimų, pvz., leiskite rinktis iš kelių pasiūlytų variantų. |
| Kerštas | Jaučiasi nuskriaustas ir nori atsiteisti. | Elkitės su vaiku sąžiningai, kalbėkitės apie jo jausmus, padėkite jam išreikšti nusivylimą. |
| Nevykėliškumas (nepasitikėjimas savimi) | Kartoja "aš nemoku, aš negaliu", tikėdamasis paguodos ir pagalbos. | Skirkite dėmesio ir užuojautos, bet skatinkite savarankiškumą, padėkite įveikti sunkumus, o ne darykite už jį. |
Vaiko elgesys iš niekur neatsiranda, jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį arba jį nutraukti, sumažinti. Vaikai dažniausiai savo elgesį reguliuoja pagal tai, kokias pasekmes ji sukelia.
Priežastis → Elgesys → Pasekmė
Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį, gal nuovargis, alkis, ar kita lengvai pašalinama priežastis bei nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai, nes kai vaikas pasielgia netinkamai, o Jūs jį aprėkiate arba mušate, tai vaikui gali būti Jūsų trūkstamas dėmesys, nesvarbu, kad neigiamas. Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia, tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra. Kiekvienam vaikui reikia individualios paskatinimo ir drausminimo sistemos.
Skatinimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra skatinamas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinamas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik vaikui, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan. Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą. Pastiprinama po kiekvienos užduoties.

Drausminimo priemonės. Tai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz.: kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada ir neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausiai vaikai iš žodžiu nepasimoko, reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė. Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta. Nieko nesakyti, nežiūrėti, nerodyti išraiškų. Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su vaiku, kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas. Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz.: ,,Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo. Tada galite suskaičiuoti iki trijų ir leisti vaikui nurimti.).
Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz.: mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.:), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė. Naudoti retai. Pasirinkti neutralią pertraukos vietą (pvz.: prieangis, koridorius). Neturi būti bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka. Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz.: sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Turi sėdėti, kol mes pasakome gana. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame, kol vaikas nurims, kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę, vadinasi, tai neveikia.

Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos „Eureka“ mokytoja Laura Aleksandravičiūtė ir vaikų raidos specialistas Dr. William Mosier dalinasi patarimais, padėsiančiais išvengti keblių situacijų ir ugdyti mažųjų savikontrolę:
Neakcentuokite netinkamo elgesio. Jei norime, kad netinkamas vaiko elgesys nesikartotų, pasistenkime jo neakcentuoti. Viena iš netinkamo elgesio atsiradimo priežasčių yra mažojo noras atkreipti į save dėmesį ir gauti norimą rezultatą. „Pavyzdžiui, jeigu vaikas šaukia, galime jam vieną kartą pasakyti: „aš tave girdžiu, prašau kalbėti tyliau“. Jeigu vaikas šaukia ir toliau - ignoruoti. Vaikui pradėjus kalbėti tyliai - galima jau ir sureaguoti“, - dalinasi patarimu mokytoja Laura. Tyrimai rodo, kad jei trikdantis elgesys nėra sustiprinamas tėvų ar mokytojų dėmesiu, 50 procentų atvejų vaiko nepriimtinas elgesys yra linkęs išnykti.
Pakeiskite aplinką. Profesorius W. Mosier siūlo įsivaizduoti: du vaikai sėdi vienas šalia kito ir vienas kitą spardo. Paprasčiausiai pakeitus sėdimų vietų išdėstymą, galime išspręsti problemą. Kartais pakeitus sąlygas ar aplinką į labiau tinkamą, vaiko savikontrolė pagerėja. Netgi subtilus pokytis gali būti viskas, ko reikia, norint palaikyti didesnę savikontrolę. Aplinka turi užtikrinti tinkamus pažinimo iššūkius, bet tuo pačiu ir ugdyti savikontrolę bei pusiausvyrą.
Netoleruotiną elgesį aptarkite neutraliu laiku. Nereikėtų pamiršti, kad bet koks dėmesys gali dar labiau paskatinti nemalonų vaiko elgesį ar žeminti jų savivertę. Norint aptarti situaciją, galime ją suvaidinti su žaislais ir parodyti, koks sprendimas turėjo būti priimtas. Galime perskaityti trumpą istoriją ar parodyti filmuką apie nepriimtiną ir priimtiną socialinį elgesį. „Aptariant situacijas su vaikais Eurekoje mes į pagalbą pasitelkiame emocinio intelekto programos „Kimochis“ pliušinius žaislus“, - pasakoja mokytoja.
Skatinkite socialiai priimtiną elgesį. Nepraleiskime progos pagirti vaiko, kai matome jo tinkamą elgesį. Geriausia tai daryti neutraliu laiku, kai vaikas visiškai nesitiki gauti dėmesio. Pavyzdžiui: „Barbora, kai matau tave tyliai vartant knygą, jaučiuosi labai laiminga.“, ar „Tomai, noriu tau padovanoti šį lipduką, nes tu pasidalinai savo žaislu su draugu.“. Labai svarbu apdovanoti vaiką, pastebėjus pageidaujamą elgesį, tai gali būti ne tik materialūs dalykai, bet ir mėgstama vaiko veikla, kartu su tėvais ar mokytojais.
Eikite link vaiko, demonstruojančio netinkamą elgesį. Vaikų raidos specialistas W. Mosier pastebi, kad pasireiškus nepriimtinam vaiko elgesiui reikšmingos vertės turi ir ėjimas link vaiko, nepalaikant su juo akių kontakto. „Pavyzdžiui, jei du vaikai nepasidalina žaislo, artėkime link jų. Vaikas, kuris bando atimti žaislą tokioje situacijoje, dažniausiai jį paleidžia. Apie 50 procentų vaikų, kurie elgėsi netinkamai ir tai žino, tokioje situacijoje nutraukia netinkama elgesį ar tiesiog bando pasišalinti“, - atkreipia dėmesį mokytoja Laura.
Buvimas šalia vaiko. Kartais norint nuraminti vaiką ir nutraukti jo netinkamą elgesį užtenka pabūti šalia jo. Vaiko ir suaugusiojo artumo gali pakakti, kad užgesintume nepageidaujamą elgesį.
Švelnus prisilietimas. Švelnus prisilietimas gali paskatinti vaiką susikoncentruoti ir nutraukti nepriimtiną elgesį. Taip pat ramiu tonu galime paprašyti vaiko susikaupti. „Vienas iš labai veiksmingų būdų puoselėti šiltą tarpusavio ryšį yra rankos ištiesimas vaikui ir pasiūlymas susiliesti delnais. Susilietimo metu vaiko galima klausti - ar tu jauti, kaip mano ramybė persiduoda tau?“, - pavyzdį pristato Laura.
Perspėjimas. Jei vaikas netinkamai elgiasi, galima jį perspėti, kas nutiks, jei jo elgesys nepasikeis. Pavyzdžiui, vaikas spardo žaislą. Mes galime perspėti ir pasakyti: „Jei tu ir toliau elgiesi nemaloniai su šiuo žaisliuku, aš jį padėsiu į lentyną ir tu su juo nebegalėsi šiandien žaisti“. Labai svarbu įvardinti vaikui, kas bus ir kiek laiko tai truks, bet dar svarbiau, kad mes laikytumėmės savo žodžio.
Pavyzdžio rodymas. Rodykime vaikui tinkamą pavyzdį pabrėždami žodį AŠ. Maži vaikai tėvus laiko autoritetais, tad jie noriai seka jų pavyzdžiu. Tad pastebėję situaciją įvardinkime, kaip joje elgtumėtės Jūs, pvz.: „Aš nemušu Jono, Aš Joną glostau“.
Perdėto susirūpinimo išreiškimas. Vaikui pasielgus netinkamai išreikškime perdėtą susirūpinimą ir pasiūlykime pabūti kartu. „Pavyzdžiui, Evelina, kai pamačiau, kaip tu suplėšei Ievos piešinį, labai išsigandau ir nuliūdau. Aš galvoju, kad tu gali suplėšyti daugiau piešinių, tad dabar pasėdėk su manimi ant kėdės, kol aš jausiuosi ramiau ir ne tokia liūdna, o tu suprasi, kad kitų draugų piešinių plėšyti nevalia“, - pateikia pavyzdį mokytoja Laura.
Supratingumas. Svarbu prisiminti, kad visi vaikai yra individualūs. Tai, kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks ir kitam. Svarbu, kad mokytojų ir tėvų požiūris sutaptų ir taikomi metodai būtų priimtini abiems pusėms, tik tuomet bus pasiekti norimi rezultatai.
Svarbu aptarti su vaiku sunkumų mokykloje dėl netinkamo elgesio priežastis ir išsiaiškinti vaiko požiūrį į tai. Pokalbį galima būtų pradėti nuo to: „Aš pastebėjau, kad tau kyla sunkumų dėl netinkamo elgesio mokykloje. Kas nutiko?“ (Gali būti, kad vaikas paaiškins. Jei atsako „nežinau“, galima paprašyti, kad jis apie tai pagalvotų ir pasiūlyti pasikalbėti vėliau.) Nesiūlykite savo sprendimo būdų, leiskite vaikui pagalvoti.

Yra žinoma, jog vaikai iki 3 metų dar nesuvokia nei priežasties, nei pasekmės kaipo tokių. Taigi, kyla klausimas „kaip elgtis, kad išmokyti vaiką tinkamai elgtis?“
Užtikrinkite kūrybinius užsiėmimus. Jei vaikai neturi jokių kūrybinių užsiėmimų, jie gana greitai pradeda „netinkamai” elgtis. Pasirūpinkite tuo, kad mažyliai visuomet turėtų įdomias, amžių atitinkančias veiklas. Turėkite pasiruošę kelis „krepšelius” veiklų: ar tai būtų lobių krepšiai, ar krakmolainio, vandens karoliukų bliūdas, pirštukiniai dažai, įvairių spalvingų kruopų su tūtelėmis ir žaisliukais paruoštukai, muzikinių rakandų, į foliją suvyniotų dalykėlių kepšelius ir pan.
Apibrėžkite aiškias ir paprastas taisykles. Jei jūs turite per daug taisyklių, vaikams sunku jas įsiminti ir jomis vadovautis. Padarykite taisykles paprastomis ir aiškiomis. Dažnai kartokite jas.
Naudokite knygas kaip mokymo priemonę. Knygos - stebuklinga priemonė, kuri turi nepaprastai didelį autoritetą vien dėl to, kad ji buvo atspausta ir išleista. Istorijų skaitymai su paveikslėliais kaip niekas kitas (nei tėvai, nei pedagogai) įtikinamai perduos mažiesiems žinią, kaip elgtis yra tinkama ir kaip ne. Knygos neturi tos asmeninės įtampos dėl situacijos, kurią perduoda „mokantysis” žmogus. Yra begalės knygų su socialinėmis situacijomis, netinkamo elgesio ir emocijų pažinimo - kreipkitės pagalbos į artimiausią knygyną ar biblioteką.
Venkite žodžio „ne“. Tai be proto sunku, išties! Tačiau dauguma vaikų ant tiek dažnai girdi „ne”, kad tampa jam „atsparūs”. Šis žodelytis netenka savo galios ir sukelia nesąmoningą pasipriešinimo reakciją. Pavyzdžiui, galima pasakyti „Tai pavojinga!”, kuomet vaikutis siekia rozetės arba „Skirta ne Sonijai (jūsų vaikiuko vardas)”, kuomet vaikas bando pačiupti saldainį. Taigi, kitą kartą, kai ruošitės tarti „ne”, pasistenkite pozityviai perfrazuoti tai, ką norėjote pasakyti.
Būkite kantrūs. Iš teorijos mes gerai žinome, kad iki 6 metų vaikas deda pagrindus to, ant ko bus pastatytas jo likęs gyvenimas. Vaiko asmenybė susiformuoja dar gerokai iki 6 metų. Kantrybės suprantant ir palaikant savo 1-3 m. vaiką - tai kelias į darnų vystymąsi.