Dievo Apvaizda: Visuotinė Globa ir Žmogaus Laisvė
Krikščionybėje apvaizda (lot. providentia) yra doktrina, teigianti, kad Dievas valdo ir išmintingai planuoja pasaulio istoriją bei kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ši koncepcija pabrėžia Dievo rūpestį viskuo, ką Jis sukūrė, konkretų ir tiesioginį Jo įsitraukimą į pasaulio reikalus. Straipsnyje gilinamasi į apvaizdos teologijos esmę, jos raidą, santykį su žmogaus laisva valia ir praktinius aspektus tikinčiojo gyvenime.
Apvaizda (lot. providentia), taip pat Dievo apvaizda - krikščionybės doktrina, reiškianti Dievo valią. Nuo Dievo priklauso pasaulio istorija ir žmogaus gyvenimas, jis su gerumu, meile ir rūpesčiu globoja visa, ką yra sukūręs. Krikščionybėje apvaizda (lot. providentia) yra doktrina, teigianti, kad Dievas valdo ir išmintingai planuoja pasaulio istoriją bei kiekvieno žmogaus gyvenimą. Dievas globoja visa, ką yra sukūręs; globa yra konkreti ir tiesioginė (Mt 6, 25-34; 10, 29-31). Dievo Apvaizda mes vadiname Dievo rūpestį mumis. Dievas žvelgia į mus, ir Dievas mus saugo. Dievas nėra kaip kažkoks išorinis gaubtas, kuris mus saugo nuo visokių nelaimių. Be abejo, galime Dievo prašyti apsaugos ir dėkoti už visa tai, kas mūsų gyvenime nutinka tokio nuostabaus, kai jaučiamės, kad iš tikrųjų buvome apsaugoti.
Apvaizdos Teologijos Raida
Apvaizdos teologija turi gilias šaknis. Bažnyčios Tėvai, ypač šv. Augustinas, nagrinėjo apvaizdos klausimus. Jo idėjas perėmęs Tomas Akvinietis apvaizdą suvokė kaip tikslingą kūrinijos sutvarkymo planą. Vatikano I susirinkimo (1869-70) dokumentuose apvaizda traktuojama kaip būdas, kuriuo Dievas tvarko pasaulį, palaiko ir veda į tikslą savo kūriniją. Vatikano I susirinkimas, vykęs 1869-1870 m., apvaizdą traktavo kaip būdą, kuriuo Dievas tvarko pasaulį.
Dievo Globa ir Žmogaus Autonomija
Apvaizda nereiškia, kad Dievas panaikina žmonių autonomiją ir laisvą valią. Dievas nepanaikina žmonių autonomijos ir laisvos valios (Job 10, 12, Išm 6, 7; 14, 3; 17, 2); vadovavimas grįstas Dievo gerumu, meile ir rūpesčiu žmonija (Mt 6, 33, Jn 9, 3). Dievas vadovauja pasauliui ir žmogui per gerumą, meilę ir rūpestį žmonija. Žmogus turi pasirinkimo laisvę, tačiau Dievas yra su tais, kurie pasirenka gera. Reikia žinoti, kad pasirinkimas to, kas darytina, yra mūsų galioje. Bet įvykdymas gero priklauso nuo Dievo bendradarbiavimo. Tų, kurie laisvai pasirenka gera, Dievas neapleidžia ir jiems padeda. Apleidimas yra dviejų rūšių: laikinas ir nuolatinis. Laikinas yra auklėjamojo pobūdžio, jis vykdomas pataisymui, išgelbėjimui ir išaukštinimui kenčiančiojo, paskatinimui kito arba Dievo garbei. Nuolatinis yra tas, kai žmogus, nors Dievas yra viską padaręs, kad jis būtų išganytas, sąmoningai pasilieka bejausmis ir nebepataisomas- neįmanomas išganyti. Tada jis pasiduoda visiškam sugedimui kaip Judas.
Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.
Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio.
Apvaizda Kaip Dievo Rūpestis Kūriniais
Apvaizda yra Dievo rūpestis tvariniais. Jei Apvaizda yra Dievo valia, tai viskas, kas per Apvaizdą vyksta, įvyksta tobulu būdu, yra labai gražu ir Dievo verta. Taigi Tvėrėjas ir apvaizdą būtybėms taikantisis turi būti tas pats. Būtų nenuoseklu, jei vienas būtų esančiųjų Tvėrėjas, o kitas - jų aprūpintojas. Dievas yra ir Tvėrėjas, ir globą teikiantysis. Kurianti ir išlaikanti jėga yra Jo gera valia. Nes „Visa, ko panorėjo Viešpats, Jis padarė danguje, žemėje ir jūrų gelmėse" (Ps 134, 6) ir Jo valiai niekas nepasipriešina. Jis panorėjo, kad viskas taptų, ir tapo. Jis nori, kad pasaulis būtų, ir jis yra, ir viskas, ko Jis nori, įvyksta.
Apvaizda Ir Žmogaus Atsakomybė
Dievas nenorėjo visos galios pasilikti vien sau. Kiekvienam kūriniui Jis palieka uždavinius, kuriuos tas sugeba atlikti pagal savo įgimtus gebėjimus. Tokiu valdymo būdu reikia vadovautis visuomeniniame gyvenime. Dievo elgesys valdant pasaulį labai paiso žmogaus laisvės ir turėtų įkvėpti išminties tiems, kurie vadovauja žmonių bendruomenėms. Jie privalo elgtis kaip Dievo apvaizdos tarnai.
Žmogus yra Kūrėjo išminties ir gerumo dalininkas. Kūrėjas jam suteikė galią tvarkyti savo veiksmus ir gebėjimą valdyti save siekiant tiesos ir gėrio. Prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir tarytum įrėžtas kiekvieno žmogaus sieloje, nes tai yra žmogaus protas, įsakantis daryti gera ir draudžiantis nusidėti. Tačiau toks žmogaus proto nurodymas neturėtų įstatymo galios, jei juo neprabiltų ir savęs neatskleistų aukštesnis protas, kuriam turi paklusti mūsų dvasia ir mūsų laisvė.
Apvaizda Ir Darbas
Žmogaus darbas yra pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių tiesioginė veikla; jie yra pašaukti, valdydami žemę, visi drauge ir vieni dėl kitų tęsti kūrimo darbą. Tad darbas yra pareiga: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Darbu pagerbiamos Kūrėjo dovanos ir gauti talentai. Darbas gali būti atperkantis. Pakeldamas darbo naštą ir susivienijęs su Jėzumi, Nazareto amatininku ir Golgotos kalno nukryžiuotuoju, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi Jo Atpirkimo darbe. Nešdamas kasdienį darbo, kuriam jis pašauktas, kryžių, žmogus pasirodo esąs Kristaus mokinys.
Apvaizda Ir Malda
Malda yra susijusi su žmonių istorija, tai ryšys su Dievu istorijos įvykiuose. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui. Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? […] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus, atėjusio į pasaulį, atsako: „Štai ateinu […] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas.
Kas yra „Dieviškoji apvaizda“? su kun. Gregory Pine, OP
Pasitikėjimas Dievo Apvaizda
Svarbu ne tik atpažinti Dievo valią, bet ir ją įvykdyti. Pasitikėjimas Viešpačiu teikia ramybę svarbių apsisprendimų akivaizdoje. Tikėjimas, kad Dievas tikrai pasirūpins, kaip yra pažadėjęs, yra esminis. Dievas bus su žmogumi ir palaikys jį, kad ir kokį sprendimą priimtų, jei tik jį priims tikėdamas.
Nuolatinis Dievo valios ieškojimas gali būti būdas paslėpti dvasinę problemą, rodančią menką pasitikėjimą Viešpačiu.
Apvaizda Ir Ateities Apreiškimas
Dievas gali apreikšti ateitį savo pranašams ar kitiems šventiesiems. Tačiau krikščionis elgiasi teisingai patikėdamas savo ateitį Dievo apvaizdai ir atsisakydamas šioje srityje bet kokio nesveiko smalsumo. Kas čia stokoja atsakomybės, tas elgiasi neapdairiai.
Apvaizda Ir Blogio Problema
Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, - sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
Tačiau kodėl Dievas nesutrukdė pirmajam žmogui nusidėti? Šv. Leonas Didysis atsako: „Neapsakoma Kristaus malonė mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos demonas iš pavydo iš mūsų buvo atėmęs.“ O šv. Tomas Akvinietis: „Niekas netrukdo, kad žmogaus prigimtis net ir po nuodėmės būtų skirta aukštesniam tikslui. Dievas iš tiesų leidžia blogiui įvykti, kad iš jo išgautų dar didesnį gėrį. Dėl to Laiške romiečiams (5, 20) sakoma: 'Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė'. Todėl Velykų žvakės palaiminimo apeigose girdime: 'Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo'.“
Pasaulio Atnaujinimas Kristuje
Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Bažnyčia „bus visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje, kai […] drauge su žmonių gimine ir visas pasaulis, artimai susijęs su žmogumi ir jame žengiantis į savo tikslą, bus tobulai atnaujintas Kristuje“. Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13). Taip bus galutinai įvykdytas Dievo planas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10).
Tame naujame pasaulyje, dangiškojoje Jeruzalėje, Dievo buveinė bus tarp žmonių. Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas, savimeilė - tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą.
Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštį būvį, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.
„Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome, nė kaip visata buvo perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse.“
„Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus. Gyvenimas kaip pati tikrovė ir tiesa yra Tėvas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės liejantis visiems dangiškųjų dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
