Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija ir Lietuvos socialinės politikos kontekstas

Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai.

Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.

Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.).

52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.

Socialinės politikos esmė, užduotys, tikslai ir metodika

Sąvoka „politika“ žodynuose apibūdinama kaip valstybės valdymo menas. Vadinasi, socialinė politika - tai socialinių procesų valdymas. O valdymas turi prasmę tik tada, kai aiškiai apibrėžtas jo (valdymo) tikslas. Taigi, kalbant apie socialinę politiką, pirmiausia būtina žinoti Vyriausybės, kaip aukščiausio valdymo subjekto, veiklos tikslą, t.y. labai aiškiai įsivaizduoti, ko mes siekiame. Kitaip sakant - kokią visuomenę ir pagal kokį socialinį ekonominį modelį norime sukurti.

Teigiamai atsakyti į šį klausimą vargu ar galima. Juk vyriausybių programose geriausiu atveju rasdavome ir randame tik bendrus pasamprotavimus, kad kuriame socialiai orientuotą valstybę, kurie, deja, nebuvo ir nėra paremti sisteminiu atitinkamų priemonių paketu visoje ūkio vertikalėje su labai konkrečiais šių priemonių įgyvendinimo įvertinimo toje vertikalėje socialiniais ekonominiais rodikliais. Suprantama, kad tokių priemonių paketo realizavimas turėtų būti ilgalaikis ir sudaryti šalies socialinės ekonominės raidos šerdį, akcentuoti jos prioritetus. Populiariai šnekant, vyktų ekonominės ir socialinės nelygybės šalyje tarp visuomenės narių diferenciacijos mažėjimas. Tai viena. Kartu turėtų mažėti skurde gyvenančiųjų lyginamasis svoris bendroje gyventojų struktūroje ir, vadinasi, socialinė atskirtis. Ir, pagaliau, turėtų nuosekliai didėti vidurinė klasė (sluoksnis) - pirmiausia žemesnių sluoksnių sąskaita.

Šalies socialinė ekonominė raida didele dalimi formuojama „aklai“, daugiau intuityviai, gerai neįsivaizduojant (principinio teorinio modelio prasme), kas mes esame ir, svarbiausia, kur mes einame. Kitaip sakant, mes neturime Respublikos socialinės ekonominės raidos koncepcijos ir moksliškai grįsto jos įgyvendinimo etapiškumo.

Lietuvos socialinę politiką reglamentuojantys aspektai

• Gyventojų pajamų dinamika
• Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija
• Valstybinė parama šeimai
• Vaikų teisių apsauga
• Būsto politikos socialiniai aspektai
• Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos
• Nacionalinė užimtumo politikos strategija
• Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai
• Darbo santykiai
• Darbo sauga
• Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą

Gerovės valstybė - tai valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama. Susijusi su piliečių kolektyviniais socialiniais interesais. Valstybės aparatas pasitelkiamas kurti, finansuoti ir įgyvendinti politikas, kurios numatytų racionalų valstybės kišimąsi į laisvą rinkos jėgų veikimą arba koreguotų jų veikimo rezultatus taip, kad žmonės būtų apsaugoti nuo vadinamųjų socialinių rizikų - pragyvenimo išteklių netekties dėl senatvės, ligos, nedarbo ar kitų priežasčių. Gerovės valstybės mastą dažniausiai atskleidžia socialinių įstatymų tikslai ir pobūdis arba valstybės išlaidos sveikatos ir socialinei apsaugai (Europos Sąjungos valstybių vidutinės išlaidos šiems tikslams 21 amžiaus pradžioje sudarė 30 % BVP).

21 amžiaus pradžioje nacionalinių, tarptautinių, regioninių organizacijų (pirmiausia Europos Sąjungos) socialinės politikos kryptys rodo, kad gerovės valstybės modelio vis dėlto neatsisakoma, jis tobulinamas, pritaikomas kintančioms visuomenėms (gyventojų senėjimo, šeimos pasikeitimo, naujų užimtumo formų, globalizacijos ir kita).

Vaiko gerovės politikos strategija patvirtinta 2003 m. gegužės 20 d.

2003 m. Lietuvai buvo svarbūs metai, kadangi vyko referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Šis privalomasis referendumas vyko 2003 m. gegužės 10 ir 11 d. Oficialūs santykiai ir bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Europos Bendrijos prasidėjo 1991 m. 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į ES. Stojimo derybos buvo oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 12-13 d. Referendume buvo parengtas teiginys: Pritariu Lietuvos Respublikos narystei Europos Sąjungoje. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo ES nare.

Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.

2003 m. gegužės 20 d. nutarimu buvo patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos strategija. Šia strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.

Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos, vykdomos šiuo metu yra pvz., Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004-2008 m.). Kita programa yra Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa. Didelį darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio.

Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005-2007 m. tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.

Šiuolaikinės socialinės politikos iššūkiai Lietuvoje

Vaizdas aptariamu klausimu, deja, prastas. Pirmiausia šalyje nemažėja ekonominė ir socialinė nelygybė. Atvirkščiai - ji auga. Vienas iš esminių pajamų nelygybės rodiklių yra Gini koeficientas. Ekonomikos teorijoje pagrįsta, kad pajamų pasiskirstymo netolygumas yra esminis tada, kada Gini koeficiento reikšmė yra didesnė nei 0,30 arba 30 proc.

Kaip rodo Eurostato pateikti duomenys, Lietuva priskirtina prie didžiausią pajamų nelygybę ES turinčių šalių - ji su Gini koeficientu 35,5 užėmė 2009 m. priešpaskutinę vietą. Lietuvą tais metais „lenkė“ tik Latvija su 37,4 aptariamo koeficiento reikšme. Būtina pažymėti, kad per pastarąjį dešimtmetį ekonominė nelygybė mūsų šalyje ryškiai išaugo - 2000 m. Gini koeficiento reikšmė Lietuvoje buvo 30. Lyginant reikėtų atkreipti dėmesį, kad kaimyninėse šalyse - Lenkijoje ir Estijoje - Gini koeficientas 2009 m. buvo tik 31,4.

Suprantama, kad ekonominės nelygybės augimas veda ir prie skurdo bei socialinės atskirties didėjimo. Eurostato paskelbti duomenys rodo, kad 2000 m. santykiniame skurde gyvenantys Lietuvos gyventojai sudarė 23,0 proc. bendro jų skaičiaus. Iki 2009 m. ši socialinė grupė ne sumažėjo, o net kiek išaugo - iki 23,1 proc.

Kartu pažymėtina, kad santykinio skurdo rodiklio reikšmės iš esmės rodo ne realųjį skurdą, o asmeninių pajamų pasiskirstymą. Todėl jo skaičiavimas turi prasmę tose šalyse, kuriose asmeninės pajamos, lyginant su jų objektyviais minimaliais normatyvais, yra palyginti aukštos. Vadinasi, Lietuvoje aptariamo rodiklio skaičiavimo reikalingumas yra abejotinas. Be to, jo reikšmės dažniausiai yra sumažintos, lyginant su socialine ekonomine realybe.

Dėl to institute skaičiuojame absoliutaus skurdo rodiklį, grįstą normatyviniu pagrindinių asmeninių poreikių kainos metodu. Jis rodo realų skurdą. Atlikti skaičiavimai byloja, kad 2005 m. žemiau absoliutaus skurdo ribos gyveno 18 proc. Lietuvos gyventojų, 2007 m. jų lyginamasis svoris išaugo iki 21,6 proc., o 2010 m. - apytikriai iki 24,5 proc. Vadinasi, pastaraisiais metais vidutiniškai jau beveik kas ketvirtas šalies gyventojas skurdo, buvo išstumtas į gyvenimo užribį ir patyrė visus socialinės atskirties sąlygojamus vargus.

Aptarti procesai sąlygojo, kad Lietuvoje vidurinės klasės kriterijus - ekonominis ir kultūrinis kapitalas - tirtu laikotarpiu (1998-2008 m.) tiko tik 14-16 proc. šalies gyventojų. Taigi, šis socialinis sluoksnis negali atitikti savo, kaip vidurinės klasės funkcijos - būti šalies socialinės, ekonominės, taip pat ir politinės raidos garantu. Todėl galima teigti, kad Lietuvoje tėra vidurinės klasės užuomazga.

Didžioji dalis vidurinės klasės vos peržengia žemutinę vidurinio socialinio sluoksnio ribą. Vakarų šalyse aukštasis išsilavinimas, kad ir kokį darbą žmogus dirbtų pagal savo profesinę kvalifikaciją, „perkelia“ žmogų į vidurinę klasę, paprastai sudarančią apie du trečdalius visuomenės. O Lietuvoje? Vidutiniškai net 24 proc. dirbančiųjų pagal turimą kultūrinį kapitalą (išsilavinimą) nors ir atitinka vidurinės klasės kriterijus, tačiau dėl žemų pajamų lieka anapus. Tai socialiniai darbuotojai, slaugytojai, žymi dalis įvairių lygių pedagogų, ištisa armija meno ir kultūros darbuotojų ir pan. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad stratifikacijos procesų Lietuvoje raida negali būti vertinama pozityviai. Iš esmės ir per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

Šalies socialinėje politikoje vis labiau nukrypstama - ypač per pastaruosius 7-8 metus - nuo mokslinių pozicijų, dalykinę (profesinę) kompetenciją pakeičiant politiniais sprendimais. Vaizdžiai šnekant, apibūdinti mūsuose vykdomą socialinę politiką labai tinka posakis iš žinomos pasakos: „Nueik ten - nežinau kur, atnešk tą - nežinau ką“.

Žemiau pateiktoje lentelėje apžvelgiami pagrindiniai socialinės nelygybės ir skurdo rodikliai Lietuvoje:

Socialinės apsaugos struktūra

Lietuvos socialinės apsaugos sistema apima:

• Socialinį draudimą (pensijų, ligos, motinystės, nedarbo ir kt.)
• Socialinę paramą (socialinės pašalpos, kompensacijos, tikslinės išmokos ir kt.)
• Socialines paslaugas (socialinė priežiūra, socialinė globa ir kt.)

Socialinė politika turi būti grindžiama moksliškai pagrįstais principais, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, demografinius pokyčius ir visuomenės poreikius.

tags: #37 #vaiko #geroves #valstybes #politikos #koncepcija

• Kaip priteisti vaiko išlaikymą
• Kokybiški kūdikių drabužėliai ir dydžiai
• Kaip atrodo organai po gimdymo
• Kaip pasveikinti tapus tėveliais?
• Šiaulių lopšelis-darželis „Vaikystė“: šiuolaikinis ugdymas ir bendruomenės svarba