Kaip elgtis, kai 3 metų vaikas spjaudosi: specialistų patarimai ir veiksmingos strategijos

Rūta klausia: „Auginame du berniukus - 2 m. 7 mėn. dvynukus. Jie išmoko spjaudytis, ir jei kas nepatinka, spjauna į mamą ar tėtį. Suprantu, kad jie taip išreiškia savo emocijas bei nepasitenkinimą, bet kaip jiems paaiškinti, kad taip daryti negerai? Esu kalbėjusi su jais, gražiai aiškinau, kad tai blogas elgesys, rodžiau, kad mane liūdina toks poelgis - niekas nepadeda“.

Kai jūsų mažylis ima spjaudytis, muštis ar kandžiotis, neretas supanikuojate, tiesa? Iki trejų (ir net ketverių) metų vaikai sunkiai perpranta savo emocijas - ką ir kalbėti apie kitus. Taigi - jeigu turite tokio amžiaus vaiką - geriau išmeskite iš savo žodyno frazę „jis tyčia“. Ne, tikrai netyčia. Jiems tiesiog LABAI ĮDOMU.

Į šiuos ir kitus tėvų klausimus atsako tėvystės konsultantė Milda Čeikienė, vaikų psichologė, psichoterapeutė Aušra Kurienė ir psichologė Ieva Marija Jovarauskaitė.

Kodėl vaikas spjaudosi? Suprasti elgesio priežastis

Dažniausiai vaikai spjaudosi tuomet, kai siekia sulaukti reakcijos iš suaugusiųjų, arba kad parodytų savo nepasitenkinimą, kai žodinis paaiškinimas neįmanomas. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinkančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Labai svarbu suprasti, kad vaikų auginime, visų mūsų augime yra labai svarbi frustracija.

Vaikų agresijos pasireiškimo etapai pagal amžių

Šis straipsnis yra skirtas tam, kad geriau suprastumėte, kodėl maži vaikai elgiasi būtent taip: kodėl kyla jų pykčio protrūkiai, kodėl jie viskam prieštarauja ir negali „gražiai elgtis“ - taip, kaip norėtų suaugusieji.

Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Viena iš dažnų pykčio priežasčių yra gynyba nuo bejėgystės. Tas pasaulis yra nevaldomas vaikams. Mažas vaikas, išėjęs ir paslydęs ant šaligatvio, supyksta. Yra, ko vaikui pykti. Yra slidu, nemalonu sėdėti baloje. Žvelkime giliau, nei elgesys. Supraskime, kad už kiekvieno elgesio slypi gilesni jausmai, išgyvenimai ir poreikiai.

Pirmiausiai, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.

Tėvų reakcija ir bendravimo svarba

Bendraujant su vaiku labai svarbi yra ir neverbalinė kalba. Vaikai puikiai mus „skaito” ir kūno kalba neretai tiki labiau nei žodžiais. Jei žodžiais sakome, kad tam tikras elgesys mus liūdina, o veiksmais nesustabdome to, kas daroma, tai vaikai renkasi mieliau tikėti mūsų kūno kalba. Taigi, ir jūsų atveju vaikus drausminant labai svarbu atkreipti dėmesį, ar jūsų veido mimika, balso intonacija atitinka jūsų sakomus žodžius.

Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato, - tai yra tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakančius. Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Kai jaučiate, kad kyla Jūsų įniršis ir tuoj galite prarasti kantrybę, - susitelkite į savo pėdas. Pajuskite, kaip kojos tvirtai remiasi į žemę. Nukreipkite dėmesį į save. Ko Jums reikia, kad galėtumėte pasijusti geriau? Gabalėlio šokolado, gurkšnio kavos ar nusiprausti veidą vėsiu vandeniu? Arba paklausyti jums labai patinkančios dainos? Pats laikas tai padaryti!

Jūsų pagrindinis tikslas - išmokti įterpti pauzę tarp savo vaiko emocijų proveržio ir savo reagavimo. Įkvėpkite ir pagalvokite: gal esate išalkę? Pavargę? Susinervinę dėl užgriuvusių darbų? Visa tai gali turėti didžiulės įtakos tam, kaip Jūs reaguosite į savo vaiką.

Svarbiausia atsiminti, kad visi jausmai yra legalūs, leistini ir yra normalu turėti visokius jausmus. Prisiminti, kad tėvai išmoko vaikus, kaip jausmus reikšti, ir tėvai yra pagrindinis pagalbos šaltinis vaikams su dideliais jausmais susitvarkyti.

Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atvejais be išimties. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ vis vien yra karas, todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.

Kaip mokyti tinkamai reikšti emocijas ir nustatyti ribas?

Teks brėžti ribas ir pirmiausia pamokyti vaikus, kaip galima socialiai priimtinu būdu pykti. Dabar jie pyksta ir spjaudosi, nes jiems savo nepasitenkinimą tokiu būdu išreikšti yra lengviausia, patogiausia, geriausia. Šioje vietoje neužtenka jiems tik pasakyti „Stop”, „Gana”, „Mane liūdina”. Čia reikia nuosekliai mokyti, kaip kitaip galima išlieti savo įniršį.

• Gal trepsėti kojomis, parėkti įsikniaubus į pagalvę, pabėgioti aplink stalą, pasėdėti ir paverkti, o gal nupiešti ir suplėšyti lapą?
• O gal verta suformuoti iš pagalvės “Pikčių” ir jį paboksuoti? Tai, kas tinka jums ir jūsų vaikui, - pakuždės mamos ir tėčio širdis.
• Kai jau nuspręsite, kaip mokysite vaikus pyktį išlieti tinkamai, tegul jums tai vaikams perteikti padeda mašinytė, lėlė ar meškiukas. Parodykite, kad apspjautas žaisliukas būna labai nepatenkintas, išeina, nedraugauja. Žaiskite tai kartu su vaikais.
• Išmokykite vaiką žodinių, sveikų būdų reaguoti ir išreikšti savo emocijas. Paaiškinkite, kad spjaudytis negražu, bet esti ir kitų būdų, tokių kaip kalbėjimasis apie savo jausmus, piešinys ar pokalbis su suaugusiuoju, kurie gali padėti konstruktyviau išreikšti pyktį.

Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.

Veiksmai spjaudymosi atveju

Jei net ir mokant vaiką tinkamai reikšti pyktį, jis nepaliauja spjaudęsis, apribokite jo galimybę tai padaryti. Ramiai ir kantriai pasakykite, kad jums tai nepatinka ir leiskite rinktis: žaisti toliau su jumis nesispjaudant arba žaisti vienam, jei pasirenkama apspjauti. Jei vaikas visgi pasirenka spjauti, tai griežtai, bet pagarbiai nukelkite jį sau nuo kelių, kėdės ir pasodinkite, pastatykite vaiką atokiau, o pati atsitraukite ir užsiimkite kokia nors veikla, kuri atitrauktų jus nuo vaiko audringos reakcijos. Galite plauti indus, valyti kriauklę, vartyti žurnalą, paskambinti draugei.

Kai laikui atėjus vaikas pasirinks ne spjauti, o tęsti veiklą drauge su jumis, tą pačią akimirką sureaguokite ir garsiai pasidžiaukite. Tą darykite kaskart, kai vaikui pavyksta susivaldyti ir nebespjauti. Tegul jūsų džiugesį pastiprina ir sūnui skirti žodžiai: „Tau pavyko supykti, bet tu nespjovei šįkart! Gal einam nupiešti tavo pyktį?”

Nereaguokite, kai vaikas spjaudosi. Jūsų vaikas spjaudosi žinodamas, kad tai negražus elgesys, ir norėdamas sulaukti neigiamos suaugusiųjų reakcijos. Nereaguodami pasakysite vaikui, kad jo spjaudymasis nedaro įspūdžio. Užuot šaukę ar išreiškę nuostabą, pritaikykite jam bausmę, taip parodydami, kad tai nepriimtinas elgesys ir kad taip jis negaus to, ko nori.

Paprašykite, o jei reikia - ir liepkite, kad vaikas išvalytų prispjaudytą vietą ir ramiai atsiprašytų. Jei vaikas atsisako, teks pritaikyti bausmę, tarkime, galima uždrausti pramogas ar liepti eiti į savo kambarį. Jei vaikas sutinka išvalyti ir atsiprašo, paduokite jam rankšluostį ir ramiai paaiškinkite, kad spjaudantis platinamos bakterijos ir kad tai nėra priimtinas elgesys.

Negilinkite situacijos. Parodykite vaikui, kad už spjaudymąsi jis susilauks pasekmių, ypač - praras socialinius ryšius. Pasakykite vaikui, kad esate nusivylę jo elgesiu ir kad norite pabūti vieni. Užsidarykite ramiame kambaryje pertraukai, kad vaikas nematytų jūsų reakcijų. Kai pagaliau vėl pamatysite vaiką, paaiškinkite, kad nenorite būti šalia vaiko, kuris spjaudosi. Ir kad lygiai taip pat šalia jo nenorės būti jo draugai.

Tikėtina, kad kuomet nebeakcentuosite, nebedrausite, nesureikšminsite viso to, vaikams spjaudytis atsibos labai greitai.

Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo.”

Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“.

Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko, pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku. Kuriam laikui praėjus, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį.

Stabdyti netinkamą elgesį vis tiek svarbu - jei vaikas mušasi, mėto daiktus ar pan., įvardykime, kad pykti, liūdėti, pavydėti jis gali, bet mėtyti daiktų, muštis - ne, nes tai nesaugu. Pasiūlysime, kokiais kitais saugiais būdais jis gali išsilieti. Kartais tokį pokalbį reikia atidėti iki kol jūs su vaiku būsite ramūs, tačiau įkarščio situacijoje svarbu ramiai, tačiau tvirtai sustabdyti nesaugų elgesį.

Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).

Kada kreiptis pagalbos į specialistus?

Spjaudymasis gali tapti įpročiu, kuris gali lydėti jūsų vaiką visą gyvenimą ir sukelti nemalonumų, todėl svarbu padaryti visa, ką galite, kad išmokytumėte vaiką nebesispjaudyti. Būdami kantrūs, švelnūs ir taikydami atitinkamas priemones, galite parodyti savo vaikui, kad spjaudytis negražu ir kad tai nebus toleruojama.

Anot medikų, nemandagus vaiko elgesys, pavyzdžiui, spjaudymąsis, gali būti ir sveikatos sutrikimo požymis. „Išsiaiškinkite ir kitas spjaudymosi priežastis. Jei vaikas taip elgiasi ne tada, kai negali susidoroti su emocijomis, pavyzdžiui, pykčiu, liūdesiu ir baime, jo spjaudymasis gali būti obsesinio kompulsinio sindromo forma", - įspėja mentalhelp.net psichoterapeutas Allanas Schwartzas. Toks elgesys taip pat gali būti sensorinio sutrikimo požymis, todėl reikia kreiptis į medikus.

Pirmiausiai, ką mes turėtumėme suprasti, kad toks elgesys tam tikrame amžiuje yra gana įprastas. Nesigąsdinti ir nepulti į paniką, kad kažkas su mano vaiku yra blogai. Vaikas nežino, kas su juo vyksta. Jis tik jaučia, kad tai stiprus jausmas.

Nereikia laukti kol išaugs. Kreipkitės pas psichologą ir padės ir Jums, ir vaikui. Padės vaikui išmokti nesėkmes priimti ir suprasti, kad tai nieko blogo nėra. Jei yra elgesys, ir jo labai yra daug ir jis gąsdinantis, vis tiek svarbu sau priminti ir pasakyti, kad jis gali būti suprastas ir gali būti pakeistas.

Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.

Bendrieji patarimai, padedantys vaikui valdyti emocijas

• Aiškiai išsakykite, kokio elgesio tikimės

  Vaikai saugiau ir ramiau jaučiasi, kai gerai supranta, ko iš jų tikimės, kokios yra elgesio taisyklės. Pasistenkime kalbėti konkrečiai ir, pavyzdžiui, vietoje „gražiai elkis“ pasakykime tiksliai, ko norime: „kai kitas kalba - klausome“, „patalpą paliekame tokią, kokią radome, vadinasi, turime susitvarkyti“ ir panašiai. Kuo aiškesnės ir pastovesnės taisyklės, tuo ramiau vaikai jaučiasi ir elgiasi.

  Taip pat svarbu nekelti perteklinių reikalavimų, ypač jei vaikas emociškai jautrus. Tad prieš išsakydami savo prašymą ar reikalavimą, pirmiausia paklauskime savęs, ar tikrai jis šiuo metu būtinas?

• Tikėkime vaiko geranoriškumu

  Kiekvienam vaikui svarbu turėti žmogų, kuris tiki jo geranoriškumu, tad nuolat priminkime sau, kad vaikai, kai tik gali, elgiasi gerai. Tai reiškia, kad, pasirodžius netinkamam elgesiui (rėkimui, muštynėms, melui ar kt.), vaikas susidūrė su reikalavimais, kurie jam per aukšti. Tokiomis akimirkomis svarbu sau priminti, kad meilės ir palaikymo vaikui labiausiai reikia tada, kai atrodo, kad jis to nusipelnė mažiausiai.

• Į sunkias situacijas reaguokime ramybe ir ryšiu

  Jei jau ištiko vaiko emocijų protrūkis, geriausia, ką galime padaryti - išlikti ramūs ir neatstumti vaiko. Emocijų įkarštyje jis mūsų protingų patarimų tikrai negirdės, o mūsų pyktis ar atstūmimas tik paaštrins situaciją, tad svarbu nemoralizuoti, nešaukti, neišvaryti vaiko, o tiesiog kantriai būti šalia, jei vaikas nori - apsikabinti, palaikyti akių kontaktą, leisti vaikui „išleisti“ susikaupusią emociją. Tik būdami šalia, išlaikydami ramybę ir priimdami vaiko jausmus, juos įvardydami, padėsime jam pačiam išmokti tvarkytis su stipriais jausmais.

  Kitas klausimas - ar verta vaiką versti atsiprašyti. Jei vaikas nenori atsiprašyti, patys už jį atsiprašome: taip parodydami, kad šioje situacijoje reikėtų atsiprašyti.

• Padėkime vaikui išsiugdyti trūkstamus įgūdžius

  Būdami ramūs apgalvokime, kas sunku būtent šiam vaikui ir kaip galime jam padėti ugdytis trūkstamą įgūdį. Pavyzdžiui, galbūt vaiką visuomet ištinka pyktis, kai reikia nutraukti jam patinkančią veiklą? Labai padėti gali iš anksto vaiką įspėti, kad laikas eina į pabaigą, duoti jam laiko užbaigti savo mėgstamą veiklą (juk mes irgi nenorėtume išjungti serialo likus tik 2 minutėms iki serijos pabaigos?).

  Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?

• Padėkime jaustis geriau ir stiprinkime savivertę

  Vaikai elgiasi geriau, kai jaučiasi geriau, o tam labai svarbu, kad jie jaustųsi mums svarbūs ir įdomūs. Domėkimės, kaip vaikas jaučiasi, kaip jam sekasi, rimtai priimkime jo išsakomus rūpesčius, įsitraukime į jo siūlomą veiklą. Būtina galvoti, už ką galima pagirti kiekvieną, net ir itin nepaklusnų vaiką. Pagyrimas turi būti su aiškia žinute, ką vaikas daro gerai.

tags: #3 #metu #vaikas #spjaudosi #ka #daryti

• ar saugu naudoti hormoninius tepalus nėštumo metu
• Emalio problemų priežastys ir gydymas vaikams
• Tinkama laikysena nėštumo metu
• Pirma ne Amerikoje gimusi JAV pirmoji ponia
• sužinokite, kokie yra pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai