Ekranų laikas ir autizmo rizika: ką reikia žinoti tėvams
Dabar augantys vaikai turi kur kas daugiau galimybių naudotis technologijomis nei ankstesnių kartų vaikai. Ekspertai įspėja apie potencialias rizikas, kai maži vaikai prie ekranų praleidžia po 3-4 ir daugiau valandų per dieną. Tiesa, ekranų laiką reikia mažinti palaipsniui, nes staigūs pokyčiai - taip pat ne į naudą. Ekranams iš vaikų kasdienybės drastiškai dingus, gali sutrikti vaiko miegas, vaikas gali tapti prislėgtas, piktas.
Nuo 1984 m. Amerikos pediatrų akademija pradėjo įspėti tėvus ir gydytojus apie televizijos poveikį vaikams. Tuo metu Akademija nerimavo, kad ilgas sėdėjimas prie ekrano gali paskatinti agresyvų elgesį (dėl smurtinių TV laidų) arba prisidėti prie nutukimo, nes televizoriaus žiūrėjimas atimdavo laiką nuo kitos veiklos, pavyzdžiui, žaidimo lauke. Nuo tada tyrimai buvo išplėsti, siekiant ištirti kitus vaikų sveikatos rodiklius, siejant pernelyg didelį televizijos žiūrėjimą su prastu miegu, prastu mokymusi ir kognityvinių funkcijų vėlavimu. Šiandien nerimaujama dėl „ekrano laiko“ ir tai daugiau nei tik televizija.
Pirmosios užuominos apie ryšį tarp ekrano naudojimo ir autizmo atsirado maždaug 2000-ųjų pradžioje, o riboti tyrimai rodo, kad autistiški vaikai dažniausiai mėgaujasi ekranais. Tada, 2008 m., atliktas tyrimas, rodantis, kaip autistiški vaikai leidžia laisvalaikį, parodė, kad jie prie ekranų užsiima ilgiau nei užsiėmė bet kokia kita atskira veikla. Nuo tada daugiau tyrimų susiejo ilgesnį ekrano laiką su padidėjusia autizmo ir autizmo bruožų tikimybe.
Vis dėlto, ryšys tarp laiko prie ekrano ir autizmo sukėlė didelį žiniasklaidos šurmulį. Netgi ryšys tarp bendros vaikų sveikatos ir ekrano laiko yra menkas, kaip padarė išvadą Karališkojo koledžo pediatrų ir vaikų sveikatos gydytojai, išanalizavę 940 santraukų ir 12 sisteminių apžvalgų.
Nors tyrimai parodė ryšį, jie nepavyko nustatyti paties ryšio krypties. Kitaip tariant, ar ekrano laikas sukelia autizmą - nėra tikėtina (sako ekspertai) - galbūt autistiški asmenys tiesiog labiau linkę siekti ekrano laiko? Šio kryptingo klausimo supratimas yra svarbus. Nors naujausiame tyrime daugiausia dėmesio buvo skiriama sąsajai tarp ekrano laiko ir socialinių įgūdžių (ne konkrečiai autizmo), buvo nustatyta, kad prailgintas ankstyvas ekrano laikas numato blogesnius socialinius įgūdžius vėliau gyvenime, tačiau prastesni socialiniai įgūdžiai ankstesniuose gyvenimo tarpsniuose neprognozuoja didesnio ekrano naudojimo ateityje. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad laikas prie ekrano sukelia prastus socialinius įgūdžius.
Be to, per pastaruosius du dešimtmečius autizmo srities tyrimai pripažino, kad genetika vaidina svarbų vaidmenį vystantis autizmui. Remiantis naujausiu tyrimu, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 milijonai žmonių, iš kurių 22 156 turėjo autizmą, genetika prisideda prie maždaug 80 % tikimybės pasireikšti autizmui. Tyrėjai dažnai neatsižvelgia į genetiką, nagrinėdami ekrano laiko ir autizmo klausimą. Vaikai į pasaulį ateina su genetiniu fonu! Idėja, kad vien tik „laikas ekrane“, nepaisant genetinės kilmės, sukelia autizmą, tiesiog neįtikima.
Manoma, kad priežastinis ryšys yra atvirkštinis, nors pripažįstama, kad per daug laiko ekrane bendrai gali trukdyti socialiniam vystymuisi. Vietoj to, manoma, kad tyrimuose pastebėta asociacija yra autistiškų vaikų, siekiančių daugiau laiko prie ekrano, rezultatas.
Dalis sunkumų nagrinėjant šį klausimą yra tai, kad kasdieniame gyvenime daugėja ekranų: sunku atsekti, kiek vaikai gauna poveikio. Be to, tyrimai, pagrįsti tėvų ataskaitomis, gali būti netikslūs arba ignoruoti, su kokiomis programomis vaikai užsiima. Toks niuansas tyrimuose yra labai svarbus norint geriau suprasti ekranų poveikį. Ekrane galima daryti dalykus, kurie yra naudingi socialinio vystymosi požiūriu. Tačiau lygiai taip pat galima daryti dalykus, kurie yra žalingi socialiai ir nėra naudingi pažintiniu (kognityviniu) požiūriu.
Duomenų detalumas padės išsiaiškinti, kas vyksta tarp vaikų ir ekrano laiko. Siekiant judėti pirmyn, labai svarbu daugiau užfiksuoti, ką vaikai daro ir su kuo jie tai daro, o ne tik apie tai, kiek laiko jie daro.
Yra keletas būdų tai padaryti. Kai kurie tyrėjai renka duomenis stebėdami šeimas ir jų vaikus ir rankiniu būdu įrašydami, kokius ekranus ir kada vaikas naudojasi. Kitas būdas yra naudoti ekrano jutimo programas vaikų planšetiniuose kompiuteriuose ar išmaniuosiuose telefonuose, kurios seka, ar jie žiūri „YouTube Kids“, ar žaidžia vaizdo žaidimus ir kiek laiko. Trečias būdas yra nešiojama technologija, leidžianti tyrėjams stebėti vaikų ekrano naudojimą visuose įrenginiuose.
Dėl daugybės ekranų „nėra jokių abejonių, kad mes auginame savo vaikus kitaip nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje“, ir tai yra pakankama priežastis „suabejoti šių esminių visuomenės pokyčių poveikiu besivystančioms vaikų smegenims.“
Dėsningumai teigia, kad būtent ekrano laiko modifikavimas daro jį vertu tyrimo objektu - vaiko aplinka gali būti tiriama ir keičiama. Be to, paklausus vaikų globėjų apie ekrano naudojimo laiką jų namuose, gydytojai kartais gali iškelti kitas vėliavėles, todėl jie gali atskleisti veiksnius, lemiančius ilgą naudojimo laiką.
Paskutinis aspektas yra langas, kurį paliko autizmo genetika. Nors autizmas turi didelį paveldimumą, „taip pat lieka vietos genų ir aplinkos sąveikai“, todėl verta stebėti vaikų veiklą. Tačiau po daugelio metų tyrimų nepavyko rasti priežastinio ryšio tarp laiko prie ekrano ir autizmo, „tyrimai turi tobulėti ir tapti sudėtingesni, kad būtų galima daryti tvirtesnes išvadas, pvz., priežastingumo kryptį, o tai šiuo atveju yra tikra problema.”
Kas yra „ekraninis autizmas“?
Pastaruoju metu tenka girdėti terminą - ekranų autizmas. Kas tai yra ir kiek tai rimta? Apie tai pasakoja laikinoji Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ vadovė, gydytoja neurologė doc. dr. Indrė Bakanienė.
„Ekraninis autizmas“ arba „virtualusis autizmas“- nėra oficialus medicininis terminas ir nėra pripažintas tarptautinėse ligų klasifikacijose. Jis dažniausiai naudojamas tėvams ir visuomenei skirtoje literatūroje. Jis apibūdina mažų vaikų elgesio ir raidos sutrikimus, panašius į autizmo spektro. Šie sutrikimai atsiranda dėl pernelyg ilgo laiko praleistų prie ekranų ankstyvame amžiuje, iki trejų metų, kol intensyviai formuojasi vaiko smegenys. Mokslinėje literatūroje dažniau naudojamas kitas terminas - „postdigitalinio auklėjimo sindromas“ (angl. postdigital nannying syndrome). Juo apibūdinama situacija, kai skaitmeninės technologijos naudojamos kaip pagrindinė priemonė vaikų užimtumui ir priežiūrai, o tai gali lemti sumažėjusį tiesioginį bendravimą su suaugusiais ir aplinka. Ilgainiui tai gali neigiamai paveikti vaikų socialinę, emocinę ir kognityvinę raidą, ypač jei ekranai naudojami kaip „elektroninė auklė“ ankstyvame amžiuje.
Termino „virtualusis autizmas“ vartojimas gali sukelti painiavą ir nesusipratimą, nes tai nėra oficiali diagnozė ar pripažinta būklė. Autizmas yra neurologinio vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi specifiniai socialiniai, bendravimo ir elgesio modeliai. Tai sudėtinga būklė su tiksliai apibrėžtais diagnostikos kriterijais. Šiame kontekste vartojamas žodis „virtualus“ tiksliai neatspindi autizmo prigimties ir nesuteikia jokios prasmingos klinikinės informacijos.
Doc. dr. I. Bakanienė atkreipia dėmesį, kad vadinamasis ekranų autizmas ir autizmo spektro sutrikimai (ASS) nors ir pasižymi tam tikrais panašumais, tačiau turi ir esminių skirtumų. Abiem atvejais gali pasireikšti kalbos, socialinio bendravimo, dėmesio koncentracijos, emocijų reguliavimo ir sensorinės integracijos sutrikimai. Tačiau jų kilmė ir eiga skiriasi. Ekranų autizmas laikomas aplinkos sąlygotu reiškiniu, atsirandančiu dėl perteklinio ekranų naudojimo ankstyvame amžiuje, kuris sukelia sensomotorinę ir socialinę-emocinę deprivaciją. ASS, priešingai, yra neurologinis raidos sutrikimas, kurio pagrindą dažniausiai sudaro genetiniai ir biologiniai veiksniai.
Tiesa, ji pažymi, kad šias būkles atskirti nėra paprasta. Vaikui gali būti diagnozuotas ASS, o perteklinis ekranų naudojimas gali dar labiau pabloginti socialinius ir kalbos gebėjimus. Tyrimai rodo, kad sumažinus ekranų laiką visų raidos sutrikimų turinčių vaikų - įskaitant turinčius ASS - raida gali reikšmingai pagerėti. Ekranų autizmas nėra ASS dalis, tačiau šios būklės gali persidengti, todėl būtina kruopšti diagnostika ir tinkamos intervencijos.
Kaip pastebėti ekranų autizmo požymius?
Doc. dr. I. Bakanienė teigia, kad ekranų autizmą pastebėti namų sąlygomis galima stebint vaiko elgesį ir raidą, ypač jei yra žinoma, kad jis daug laiko praleidžia prie ekranų. Ji vardija požymius, kurie leidžia įtarti šį sutrikimą:
- Kalbos ir bendravimo sunkumai: vaikas nustoja kalbėti ar pradeda mažiau naudoti žodžius, nesiekia bendrauti su aplinkiniais.
- Socialinio dėmesio trūkumas: vaikas mažai reaguoja į savo vardą, vengia akių kontakto ar nesidomi žaidimais su kitais žmonėmis.
- Stereotipinis elgesys: atsiranda pasikartojantys judesiai, neįprasti interesai ar stipri priklausomybė nuo ekrane matomų vaizdų.
- Sensorikos sutrikimai: vaikas gali tapti jautrus tam tikriems garsams, vaizdams arba, priešingai, jų vengti.
- Emocijų reguliavimo problemos: pastebimas dirglumas, dažni nuotaikos svyravimai arba sunkumas valdyti emocijas.
Tėvai taip pat gali pastebėti, kad vaikas mažai domisi žaislais, aplinka ar naujais dalykais, o didžiąją laiko dalį siekia praleisti prie ekranų. Svarbu paminėti, kad šie požymiai gali būti ir kitų raidos sutrikimų dalis, todėl, jei kyla įtarimų, reikėtų kreiptis į specialistus (pediatrus, raidos sutrikimų specialistus, vaikų psichologus) tolimesniam vertinimui. Ankstyvas problemos pastebėjimas ir ekranų naudojimo sumažinimas gali reikšmingai pagerinti vaiko raidą.
Kaip padėti vaikui?
Gydytoja teigia, kad pastebėjus ekraninio autizmo ženklus svarbu imtis veiksmų kuo anksčiau. Pagrindiniai pagalbos žingsniai ir patarimai tėvams yra šie:
- Sumažinti arba visiškai nutraukti ekranų naudojimą: vaikams iki trejų metų rekomenduojama visiškai vengti ekranų, o vyresniems riboti ekranų laiką iki 1-2 valandų per dieną, priklausomai nuo amžiaus. Pakeitus ekranų laiką kokybišku bendravimu ir aktyvia veikla, dažnai pastebimas reikšmingas raidos pagerėjimas per kelis mėnesius.
- Stiprinti socialinį bendravimą: skatinti aktyvų bendravimą su vaiku - žaisti, skaityti, kalbėtis. Vaikai mokosi stebėdami ir imituodami suaugusiuosius, todėl svarbu užtikrinti tiesioginį kontaktą ir pozityvų bendravimą.
- Įtraukti į sensomotorinę veiklą: suteikite vaikui daugiau galimybių tyrinėti aplinką per judėjimą, lietimą, garsus ir kitus jutimus. Tai padeda stimuliuoti smegenų sritis, atsakingas už jutimų ir judesių raidą.
- Laikytis dienotvarkės: aiški dienos rutina su numatytu laiku žaidimams, mokymuisi ir poilsiui padeda vaikui jaustis saugiai ir skatina vystymąsi.
- Konsultuotis su specialistais: kreiptis į raidos specialistus, vaikų psichologus ar logopedus, kurie gali atlikti išsamią raidos vertinimą ir pasiūlyti tinkamiausias intervencijas.
- Tėvų mokymai: Dalyvauti tėvystės mokymo programose, kurios padeda geriau suprasti vaiko poreikius ir ugdymo metodus.
Reguliariai vertinkite vaiko pažangą ir bendradarbiauti su specialistais. Laiku pastebėjus ir sprendžiant problemą, daugelis vaikų gali reikšmingai pagerinti savo raidą.
Amerikos pediatrų akademija 18-24 mėn. vaikams apskritai pataria neleisti naudotis ekranais, išskyrus vaizdo pokalbius, o 2-5 m. vaikams riboti laiką iki 1 valandos per dieną. Vaikams iki 3 metų amžiaus nerekomenduojami išmanieji įrenginiai, nes tokio amžiaus vaikų jie išvis neugdo. Mokyklinio amžiaus vaikai, ypač pradinukai, išmaniaisiais įrenginiais turėtų naudotis ne ilgiau kaip 1 val. per dieną. Toks laiko intervalas nesutrikdys vaikų socialinių įgūdžių ir smegenų vystymosi. Tiesa, svarbu kontroliuoti vaikų vartojamą turinį, kad šis neskatintų agresijos ir neigiamų įpročių.
Prieš miegą nenaudokite išmaniųjų įrenginių. Prieš miegą vaiko smegenys ir kūnas turi nurimti ir pasiruošti miego režimui, o išmanieji įrenginiai šiam procesui tik trukdo. Jie suaktyvina vaiko smegenis, o tai gali turėti neigiamos įtakos vaiko miego kokybei. Neišsimiegojęs vaikas rytą bus irzlus, dirglus, nenorės keltis į mokyklą ar darželį, o tai gali sukelti vaiko elgesio ir emocijų problemų.
Visiškai uždrausti vaikams naudotis išmaniaisiais įrenginiais nereikia ir, turbūt, net neįmanoma, nes šiandien skaitmeninėje erdvėje tenka atlikti ir namų darbus. Nė vienas žaislas, net ir elektroninis, pats savaime vaikui nekenkia, tereikia išsiugdyti sveiką santykį su jais.
Novatoriškas žvilgsnis į ekranų laiko poveikį vaikų smegenims
Literatūros apžvalgos apibendrinimas: ryšys tarp ekrano laiko ir autizmo lieka sudėtingas ir daugialypis klausimas. Nors tyrimuose pastebėta asociacija tarp per didelio ekrano laiko ir autizmo, nepavyksta aiškiai nustatyti priežastinių mechanizmų. Genetiniai veiksniai vaidina svarbų vaidmenį autizmo vystymuisi, ir daugelyje tyrimų nepakankamai atsižvelgiama į šiuos veiksnius tiriant ryšį tarp ekrano laiko ir autizmo. Be to, ekranų laiko poveikis bendrai vaiko sveikatai atrodo mažiau svarbus nei kiti veiksniai, tokie kaip miego ir mitybos įpročiai. Kyla neatsakytas klausimas: ar ekrano laikas sukelia autizmą, ar autistiški asmenys tiesiog linkę daugiau laiko leisti su ekranais? Kol diskusija tęsiasi, svarbu, kad tėvai, globėjai ir sveikatos specialistai apsvarstytų ekrano laiko potencialų poveikį kiekvieno vaiko sveikatai ir priimtų informuotus sprendimus, remdamiesi visapusišku jų gerovės vertinimu prieš pradedant taikyti griežtus ribojimus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
