Aivanhovo mokymas: kaip sukurti tobulą kūdikį
Visatoje egzistuoja du esminiai pradai, kurie atsispindi visuose gamtos ir gyvenimo reiškiniuose ir vadinami vyriškuoju ir moteriškuoju pradu. Visa pasaulyje yra sukurta šių dviejų pradų, atstovaujančių didiesiems kosminiams kūrėjams - Dangiškajam Tėvui ir Dieviškajai Motinai, kurių atspindys yra kiekvienas vyras ir kiekviena moteris. Visur gamtoje jūs regėsite tik šių dviejų pradų veiklą, besireiškiančią įvairiausiom formom ir matmenimis. Jūs įžvelgsite juos ir pačiame žmoguje, ne tik fiziniame jo kūne, bet ir psichinėje esybėje, kur dvasia ir protas atspindi vyriškąjį pradą, o siela ir širdis - moteriškąjį.
Šie du pradai privalo veikti drauge; atsiskyrę jie tampa bevaisiai, todėl jie visada ieško vienas antro. Gamta sukūrė žmogiškąsias būtybes taip, kad joms nuolat stinga švelnumo, glamonių, reikia su kažkuo bendrauti. Tai universali reikmė, niekas negali ja abejoti ar prieštarauti, jog yra kitaip.
Tačiau jūs turėtumėte žinoti, kad, kol ieškote fizinių, apčiuopiamų meilės apraiškų, priklausote nuo asmens, kuris privalo jomis pasirūpinti, jūs išties nesate laisvi, ir iš to kyla daug sielvartų bei nusivylimų. Štai kodėl aš patariu jaunimui: neskubėkite, nepulkite griauti savo gyvenimo su pirmu pasitaikiusiu. Analizuokite, stenkitės aiškiai permatyti šį asmenį. Bet pirmų pirmiausia nuodugniai išsiaiškinkite, ar šis žmogus išties yra pasiruošęs su jumis dirbti ir žengti tuo pat keliu, antraip jūs tik padėsite niokoti vienas kito gyvenimą.
Ištirkite gerai, ar abu esate pasiekę harmonijos trijose srityse: fizinėje, jausmų ir minčių, ar pripažįstate vien kūno potraukį. Ir jeigu apie esminius dalykus jūs su savo partneriu turite skirtingas nuomones, nesakykite sau: “O, tai visai nesvarbu, ilgainiui suprasime vienas kitą, viskas susitvarkys!“ Įvyks kaip tik atvirkščiai. Praėjus kažkiek laiko, vienąkart persisotinus tam tikrais malonumais, kai jausmai savo ruožtu taps gerokai atšipę, pastebėsite, kad jūsų idėjos, siekimai, skoniai be galo skirtingi, - ir šit ginčai, nesantaikos, netgi skyrybos.
Abipusis minčių ir skonių sutapimas yra labai svarbus. Fizinio potraukio, netgi su trupučiu meilės, visiškai nepakanka: greit persisotinama ir atbunkama. Ir jeigu protas tenkinasi tuo trupiniu, jeigu nesugebama bent jau palaikyti įdomų ir visada naują pokalbį, mylinieji baigia tuo, kad ima nuobodžiauti vienas kito akivaizdoje. Esama žmonių, kurie nesimyli kūniškai, tačiau dievina vienas antrą, nes visada turi daugybę dalykų pasipasakoti, išsiaiškinti, pranešti vienas kitam, ir tai nuostabu! Idealu, kai egzistuoja santarvė visose trijose plotmėse.
Sakykim, abu išties jaučia abipusį fizinį potraukį. Vadinasi, dar būtinas sutarimas jausmų ir skonių srity, nes jeigu vienas mėgsta triukšmą, o kitas ramybę, vienas skaityti, o kitas - šokti, jeigu pirmasis nori nuolat kur nors eiti, o antrasis - sėdėti namie, šitai išties baigiasi konfliktais. Pagaliau - ir tai visų svarbiausia - būtinas didžiulis idėjų, siekių, idealų bendrumas. Jeigu tokios darnos pasiekiama visose trijose sferose, nieko nėra gražiau, nuostabiau už šių dviejų būtybių sąjungą, nes tai neišsemiamas džiaugsmo, laimės ir tarpusavio supratimo šaltinis.
Verčiau labai kantriai palaukti, kol pagaliau rasite žmogų, kuriam pajausite giminingumą, būtybę, kuri papildys jus visais atžvilgiais, netgi magiškuoju; ir štai dabar galite su juo susijungti, susituokti ir turėti vaikų. O jeigu nesutikote šio jus papildančio asmens, neverta leistis į nuotykius su nežinia kuo, nes tai per brangiai kainuoja. Laukite, ieškokite, ir kai pagaliau rasite - pajausite, kad visa jumyse vibruoja sąskambyje su Dangumi, virpa tokia meile, kokią vien poetai geba išreikšti. O eksperimentuoti dešimt, dvidešimt, šimtą sykių, viduje sueižėti, susipurvinti, kristi kaskart žemiau iš tiesų labai gaila; verčiau iš viso atsisakyti tokių bandymų. Jeigu jau trokštama mylėti, tai turėtų būti tikra meilė - arba nereikia jokios!
Pavydas yra proto stoka. Užsispyrusiai siekiama išsaugoti “savo gera“ vien todėl, kad nesuvokiama, jog netgi pavydžiai pasisavinus kūną, siela ir dvasia esti absoliučiai laisvos. Jeigu jūs imsite pastebėti, kad visose būtybėse egzistuoja subtilusis pradmuo, su kuriuo privalote derinti savo siekius, jūsų nuovoka, prasiplės ir būdai, kuriuos naudojate mylimo žmogaus atžvilgiu, taps išmintingesni bei švelnesni. Ir nuo tos pat akimirkos ši būtybė pradeda daug stipriau prisirišti prie jūsų, nes mato, kad gerbiate jos laisvę, kad jos daugiau nekankinate, o visiškai ja pasitikite. Išnykus baimei, jūs liaujatės būti įsitempę, grubūs, pikti, kerštingi, nurimstate ir sugebate surasti jus kamuojančių klausimų sprendimus.
Santuoka yra nuostabus dalykas, tačiau kad ji nepriverstų kankintis, svarbiausia taisyklė - nesisavinti žmonos ar vyro, antraip susidursite su dideliais prieštaravimais, iškylančiais tą pačią akimirką, kai tik pastebite, jog ši būtybė jums nepriklauso. Ji egzistavo iki pažinties su jumis ir gyvens po jūsų; tai ne jūs, tai Kitas ją sukūrė. Taigi žvelkite į ją vien kaip į savo sąjungininkę šiame gyvenime - ir atminkite, jog ji laisva! Jeigu ji trokšta kažką nuveikti jūsų labui, džiaukitės, tačiau joks įstatymas negali jos priversti šitai daryti, ji susijusi su jumis savo laisva valia. Prieš jus ši būtybė buvo susijungusi su kitu, jūsų abiejų ryšys ne amžinas. O jeigu toks užsimegztų, tai būtų jums gimininga siela ir jūs gyventumėt nuostabiai darniai. Kadangi taip neįvyko, vadinasi, dar nepažįstate vienas kito, galbūt susitinkate patį pirmąjį kartą. Net jeigu visas pasaulis yra nesąmoningas ir savanaudis, jūs neprivalote tapti tokiais pat! Ateityje visi išmoks mylėti kaip saulė, kaip angelai arba didieji Mokytojai, suvokiantys, jog pirmiausia reikia ne imti, o visuomet duoti.
Vyrai ir moterys turėtų geriau suprasti ir labiau gerbti vieni kitus, nes privalo kartu atlikti didelį darbą. Vyras visada turi priminti sau: “Žiūrėk, ar tavo žmona laiminga, ar nieko jai netrūksta, ar nepažadėjai kažko, ko negali išpildyti?“ Ir moteris privalėtų klausti savęs to paties. Kada jie įpras reikšti ne tik savo požiūrius į gyvenimą, bet ir - tegul vos keletui minučių - išgirs kitą, užmiršę iš anksto įsikaltas nuomones, kokie dalykai jiems atsiskleis!
Vyras apvaisina moterį lygiai taip, kaip saulė apvaisina žemę. Bet ateityje jis privalės tai išmokti daryti dvasiškai, kad iš moters sielos, iš jos širdies pasauliui gimtų dieviškieji vaikai. Kai dviejų asmenų jausmai vienas kitam labai pakylėti, kai jie myli vienas antro sielą ir dvasią, kokiais žvilgsniais jie pasikeičia! Jiems pakanka vieno vienintelio pažvelgimo, kad abu susižavėtų, dieviško pažvelgimo… Ir taip pat ateityje, vyrui ir moteriai panorėjus sukurti kūdikį, jie paprasčiausiai apkabins vienas kitą ir žvelgs tarsi dovanodami vienas antram Dangų, o jų mintys bus sutelktos, jų jausmas toks intensyvus, kad siela, trokštanti per juos įsikūnyti, priartės labai greitai: jos kūnai bus sukurti iš tų grynų ir šviesių dalelių, kurias išspinduliuos drauge šis vyras ir ši moteris. Jūs stebitės, tačiau tai įmanoma. Kalbu apie tolimą ateitį, bet ši evoliucija taip pat yra numatyta visuotinio Proto.
Du žmonės, susivieniję tam, kad pagimdytų kūdikį, privalo kurti jį šviesoje, tai yra įsisąmoninę, jog drauge dalyvauja milžiniškame darbe, antraip jie tampa panašūs į du vagis, ateinančius naktį užgrobti to, kas jiems nepriklauso. Jūs paklausite: “Bet kodėl į vagis?“ Taip, jeigu kiekvienas jų tegalvoja, kaip pasinaudoti kitu ir patenkinti savo instinktus (šito siekiama visų dažniausiai), jie elgiasi kaip vagys. Pradėjimo metu tėvas duoda sėklą; ši užuomazga gali būti visai eilinio žmogelio ar net nusikaltėlio arba ir toli pažengusios būtybės, o toliau jau motina savo psichiniu aktyvumu sudaro palankias sąlygas arba, atvirkščiai, sukliudo reikštis polinkiams, glūdintiems šioje užuomazgoje.
Įsivaizduokime, kad tėvas yra sukaupęs daug intelektualių ir dvasinių dorybių: jis gali jas perteikti savo vaikams, bet jeigu motina labai menkai dvasiškai išsivysčiusi arba jeigu nėštumo metu ji nusmunka iki netvarkingo, sujaukto gyvenimo ir paties žemiausio sąmoningumo lygmens, ji priešinsis visų šių gerųjų savybių perdavimui. Gali įvykti ir atvirkščiai: moteris gauna iš vyro nekokybišką užuomazgą, bet, būdama pakankamai dvasinga, nėštumo metu mokėdama panaudoti savo mintis ir jausmus, kad jie visomis išspinduliuojamomis grynomis ir šviesiomis dalelytėmis priešintųsi neigiamų polinkių reiškimuisi.
Privalu gerai suprasti, kokia paskirtis yra vyro ir kokia moters: suteikdamas pradžią, tėvas nubrėžia tam tikrą schemą, projektą, koks turėtų būti kūdikis, motina, pasinaudodama savy sukauptos medžiagos savybėmis, gali įkūnyti šį projektą arba, atvirkščiai, pasipriešinti jo įgyvendinimui. Todėl visą kūdikio nešiojimo laiką didžiulė yra moters galia. Kūdikis išbūna devynis mėnesius savo motinos įsčiose, ir šie devyni mėnesiai yra būtiniausias laikas viso jo kūno formavimuisi. Vidinės motinos būsenos veikia medžiagą tų organų, kurie yra pasirengę susidaryti. Jeigu šiuo metu ji prislėgta, blogai nusiteikusi, besiformuojantys organai turės trūkumų, bus ydingi - ir, žinoma, atvirkščiai. Jeigu moterys įprastų rašyti savo nėštumo dienoraštį, jos konstatuotų, kad vaikas vienokiu ar kitokiu būdu savo gyvenime kartoja visas per šiuos devynis nėštumo mėnesius jų patirtas būsenas.
Reikia pasirūpinti, kad šeimoje pirmagimė būtų dukra, meilė. Ši mergytė visų gražiausia, visų skaisčiausia, visų nuostabiausia, kokią tik motina gali pagimdyti. Ji daug panašesnė į savo senolę, kosminę Sielą, nei į motiną, širdį. Širdis teturi kur kas mažiau panašumo, yra tik tolima giminaitė, o būtent siela - kosminės Sielos duktė. Po to ateina eilė išminčiai, intelektui, - visų dailiausiam, stipriausiam, ištvermingiausiam sūnui, kuriam kosminė Dvasia leido užgimti per tėvą - protą.
Neapgaudinėkite savęs: išorėje jūs pasirenkate tokius žmoną ar vyrą, kurie visiškai panašūs į jūsų širdį ir protą. Pakeiskite savo mintis - ir jūsų išorinis vyras taip pat pasikeis. Žmonės nesiliauja kaltinę vieni kitų, tačiau užmiršta pažvelgti į savo vidų, kad čia surastų priežastis visko, kuo jie taip skundžiasi. Vis dėlto visi nesusipratimai, visi bendruomenės bei šeimų konfliktai kyla iš čia: tos nedarnos ir disharmonijos, kurioms kiekvienas leidžia reikštis savo vidinėje šeimoje.
Visos žemės moterys privalo vienytis kūrybiniam darbui, vyrų ir vaikų, per jas ateinančių į pasaulį, tobulinimui. Šiuo metu jos dar nėra!”.
Omraam Mikhael Aivanhov (1900-1986) buvo bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas, kuris didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, skleisdamas savo mokymą. Jo darbas „Kaip pagimdyti tobulą kūdikį“, išleistas 2010 m. leidyklos „Prosveta“, yra vertingas pasirinkimas tiems, kurie domisi ezoterika, magija ir mistika. Knyga siūlo gilų požiūrį į meilę, santykius ir dvasinį tėvystės aspektą.
Aivanhovas akcentuoja, kad tobulas kūdikis gimsta ne tik iš fizinio potraukio, bet ir iš harmonijos trijose srityse: fizinėje, jausmų ir minčių. Jis teigia, kad tėvų dvasinis ir emocinis pasiruošimas yra lemiamas ne tik kūdikio fizinei, bet ir dvasinei raidai. Motinos vaidmuo nėštumo metu yra ypatingai svarbus, nes jos vidinė būsena tiesiogiai veikia besiformuojantį vaisių.
Aivanhovo mokymas kviečia suvokti, kad vaiko ugdymas prasideda dar prieš gimstant, o meilė yra pagrindinė jėga, galinti suformuoti iš tiesų nuostabią būtybę - Dievo tarną, genijų ar net šventąjį.
tags: #aivanhovas #kaip #pagimdyti #tobula #kudiki
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
