Kunigas Artūras Kazlauskas: Tarnystė, Piligriminės Kelionės ir Gyvenimo Patirtys
Kunigas Artūras Kazlauskas yra žymus dvasininkas, aktyviai dalyvaujantis Lietuvos religiniame ir visuomeniniame gyvenime. Jo tarnystė apima įvairias sritis - nuo pastoracinės veiklos iki švietėjiškos misijos.
Tarnystės Kelias
Kunigas Artūras Kazlauskas, be kitų pareigų, pavakare vaikinams apie tarnystę Dievui ir žmogui kalbėjo. Kun. Artūras Kazlauskas priminė evangelisto Luko pasakojimą apie Jėzų, sinagogoje skaitantį pranašą Izaiją ir skelbiantį Viešpaties Gerąją naujieną bei malonės metą vargstantiesiems, prislėgtiesiems, kalintiesiems. Kun. Artūro Kazlausko nuomone, „Lietuvos Seimo rinkimo mėnesyje ir Tikėjimo metų pradžioje verta prisiminti, jog krikščionys savo tikėjimą turi įnešti visur, kur veikia, net į aukščiausios valdžios postus“.
Kunigas Artūras Kazlauskas, paliekant kitas iki šiol einamas pareigas, paskirtas Kauno arkivyskupijos ceremonijumi ir įpareigotas įsijungti į Kauno Švč. M. Įžvalgos apie Laimę, Tikėjimą ir Laisvę. Pasak kunigo, aukščiausia laimė yra Dievas - taigi siekdamas laimės, žmogus siekia Dievo. „Bet labai svarbu, kad neužmirštume, jog kiekvienas nori būti laimingas, - primena A.Kazlauskas. Receptas - naikinti egoizmą, kuris yra labiausiai mus kankinantis dalykas, požiūrį „aš - aukščiausia tiesa“. Laisvę panaudoti geriems darbams - štai kur didysis iššūkis. „Kalėdinės dovanos, kurias gauname ir kurių laukiame, tiesiog sako - džiaugiuosi, kad tu esi, noriu, kad tu būtum, ačiū, kad tu esi“, - teigia kunigas A.
Kunigas Artūras Kazlauskas yra Kauno arkivyskupijos ceremoniarijus.
Piligrimystė ir Jubiliejus
Gruodžio 13-ąją piligrimus Šiluvoje pasveikino daugeliui iš didžiųjų atlaidų gerai pažįstamas kunigas Artūras Kazlauskas. Kun. Artūras karštai ragino nepaisyti nieko - nepagailėti laiko, pinigų, sveikatos - ir leistis į piligrimystę, kad 2025 tūkst. 19 šventovių piligrimai kviečiami aplankyti ir Lietuvoje. „Brangieji, būti vilties piligrimais - tai leistis į kelią. Nepasilikti savo vietoje, ten, kur esu“, - sakė 2025 m. Jubiliejaus nacionalinis delegatas, ragindamas atsiliepti, leisti Dievui veikti širdyse, bendruomenėse, Lietuvoje ir pasaulyje. „Jėzus pats yra Jubiliejus! Todėl tas, kas priklauso Kristui, yra Jubiliejaus žmogus, malonės žmogus, susitaikymo žmogus. Tai žmogus, priimantis viltį, kuri yra pats Jėzus“, - kalbėjo kunigas A.
Kunigas Artūras Kazlauskas, pasakodamas apie piligrimystę, akcentuoja jos svarbą. „Kai keliauji turėdamas tikslą - į šventovę, natūraliai keliauji simboline prasme į tai, kur Dievas tave kviečia. Nuo išėjimo iš motinos įsčių iki pat savo mirties mes keliaujame į šventovę, kuri, kaip sako Šventasis Raštas, yra amžinieji namai danguje.“ Jis pabrėžia, kad piligriminiai maršrutai yra ne tik fizinis kelias, bet ir dvasinė kelionė, kurios metu žmogus gali susitikti su istorija, maloningais Dievo Motinos atvaizdais ir pačiu Dievu.
M.Kuraitis pats ne tik išbandė naujus piligriminius maršrutus, bet ir lydi norinčius jais keliauti. „Iš pradžių sukūrėme penkis maršrutus, dabar jų jau septyni. Pirmasis pasirinktas maršrutas, dėl kurio, pasak M.Kuraičio, niekam nekilo abejonių, - iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Tytuvėnuose yra nepaprasto grožio šventovė ir vienuolynas. Šiuo piligriminiu maršrutu sujungėme dvi šventoves. Yra dviračių takas, tad gali keliauti ir neįgalieji, o šalia per mišką parengėme keliais kilometrais ilgesnį maršrutą. Netoli nuo Šiluvos yra ir Betygala, kur netoli poeto, prelato Jono Mačiulio-Maironio tėviškė. „Betygala-Šiluva - kitas 25 km ilgio maršrutas. Aukščiausias ir ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas Lyduvėnuose - turistų pamėgta ir lankoma vieta. Būtent nuo čia parengtas trečiasis 16 km maršrutas, kuriuo keliaujant į Šiluvą galima grožėtis įspūdingais kraštovaizdžiais ir gamta. „Kai ieškojome, kur galėtų keliauti piligrimai, ketvirtą maršrutą nuo Šiaulės kalno į Šiluvą pasiūlė iš Šiluvos kilęs kunigas Gintaras Blužas, dabartinis Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvas. Už 21 km nuo Šiluvos stūksantis Šiaulės kalnas - piliakalnis su apžvalgos bokštu, o pakeliui piligrimus lydi nuostabi regioninio parko teritorija su penkiomis pelkėmis ir durpynu. „Ne, bristi nereikia, keliaujama sausu taku, bet iš visų pusių apsupa pelkių gamta. Gamtos įvairovė ten nepaprasta. Anot jo, pasirinkus bet kurį iš šių keturių piligriminių maršrutų, prireikia pavėžėjimo paslaugos, o kad norintiems keliauti būtų patogiau, parengti ir žiediniai maršrutai. „Tiesiog atvažiuoji į Šiluvą, palieki čia savo automobilį, išeini iš Šiluvos ir į ją sugrįžti. Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas džiaugiasi, kad keliauti šiais piligriminėmis maršrutais žmonės atvyksta nuolat - po vieną, poromis, šeimomis, grupelėmis, su parapija ar bendruomene, su darbovietės kolektyvu. „Vienos Kauno mokyklos mokytojų grupė nori užbaigti mokslo metus piligriminiu žygiu į Šiluvą, pasiima kartu ir kunigą. Ir nebūtinai turi būti tikintis - tiesiog su komanda išeini į mišką, į gamtą. Būna moksleivių grupių, - patirtimi dalijasi M.Kuraitis. - Rengėme žygį tik vyrams. Jame dalyvavo vyras iš Šiaulių, teisininkas. Sako, nelabai einu į bažnyčią, nesmagiai jaučiuosi ten, nes nežinau, kaip elgtis, o žygyje nėra baisu, man patinka. Išsikalbėjome apie labai gilius dalykus, apie jo gyvenimą.
„Ne kiekvienas žmogus žino, kas yra piligrimystė. Gali eiti kaip turistas, besidomintis ta vietove, istorija ar architektūra, bet piligrimystė yra šiek tiek daugiau - pajusti, kad keliauji kartu su Dievu ir Dievas kalbina tave per įvairias patirtis, per tai, ką kelyje matai, per kitų piligrimų paliktus pėdsakus. Pasak jo, iš pirmo žvilgsnio maršrutai aplink Šiluvą niekuo nesiskiria nuo kitų keliavimo maršrutų, bet kelionė į Šiluvą yra kelionė į šventovę. „Tai susitikimas su istorija - su įvykiu, kuris nutiko prieš kelis šimtmečius, - Dievo Motinos apsireiškimas, kartu ir susitikimas su Dievo Motinos atvaizdu, kuris, sako, yra maloningas. Dažnai tas paveikslas vadinamas stebuklingu, man labiau patinka sakyti - maloningas, malonių teikiantis atvaizdas.
Jaunimui nuo 16-35 metų, kurie ieško savo pašaukimo - galvoja apie antrąją pusę ar linksta į dvasinį pašaukimą, skirtas žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Turime tokią gražią Lietuvą ir kartais to neįvertiname. Piligriminiame žygyje visa diena skirta neskubėti: eiti ir grožėtis gamta, apmąstyti, stabtelėti maldai, kai paliekame savo kasdienybę, buitį ir skiriame laiko sau ir Dievui. „Einant yra laiko apmąstyti savo gyvenimą. Žmonės dabar išgyvena daugybę skaudžių dalykų, skyrybų, finansinių nuosmukių, o gal ir kažkokių išskirtinių pakilimų. Tad tikrai verta skirti dieną piligrimystei, o vakare, atėjus į Šiluvą, atlikti išpažintį. Ši patirtis gyvenimą keičia iš esmės. „Tau baisu bažnyčioje? Nežinai, ką ten daryti ir kaip elgtis? Į piligriminį žygį galima eiti ir be registracijos, bet užsiregistravęs piligrimas gali užsisakyti pavėžėjimo paslaugą į žygio pradžią, vakarienę, nakvynę, ekskursiją po Šiluvą, taip pat galima užsisakyti ir šv.Mišias - baigus žygį ir atėjus į Šiluvą, kunigas 18 val.
Liturginis Kalendorius ir Jo Reikšmė
Su pirmuoju advento sekmadieniu prasideda ir naujieji liturginiai metai. Per šiuos metus Bažnyčia tam tikromis dienomis mini Kristaus atliktą Išganymo darbą, Jo gyvenimo slėpinius ir kitus dalykus. Rubricelė (sen. it. rubricella) - tai liturginis kalendorius, nurodantis pamaldų laikymo tvarką atskiromis dienomis. Įprastai rubricelių pabaigoje pridedamas atitinkamų metų provincijos narių sąrašas (elenchas), kuriame dažniausiai buvo nurodomas vienuolijos nario statusas, mokslo laipsnis, buvimo vieta atitinkamais metais. Kai kurios vienuolijos nurodydavo ir konkretaus asmens gimimo, įžadų davimo metus, einamas pareigas ir t. t. Taip pat išvardijami ir per pastaruosius metus mirę vienuolijos nariai. Taigi rubricelė - tai nedidėlė, bet labai reikalinga knygelė zakristijoje, kurioje detaliai aprašyta kiekvienos dienos liturgijos tvarka bažnytiniame gyvenime.
„Yra taisyklės, pagal kurias mes švenčiame liturgiją. Kiekvieną sekmadienį šv. Mišiose Dievo žodį skaitome iš atskiro skaitinių ciklo, kurių yra trys - A, B ir C. Jie yra sudaromi iš anksto. Iš viso egzistuoja A, B ir C metai. A metais šv. Mišių liturgijoje skaitome iš Evangelijos pagal Matą, B - iš Evangelijos pagal Morkų, C - iš Evangelijos pagal Luką. Tarkime, 2025-ieji liturginiai metai, kurie prasideda nuo pirmojo advento sekmadienio, yra ciklo C metai. „Šokiadienių (eilinio laiko) šv. Mišių skaitiniai sudaromi dar kitaip. Svarbu, ar metai yra poriniai, ar ne. 2025 nesidalija iš dviejų, vadinasi, tai neporiniai metai. Todėl skaitysime neporinių metų šokiadienių liturginių skaitinių ciklo Dievo žodžio tekstus. 2024-aisiais skaitėme porinių metų liturginių skaitinių ciklo tekstus.
„Mūsų dienos suskirstytos pagal rangą. Pati svarbiausia liturgijos diena yra iškilmė. Tai pati aukščiausia diena, savo vietos neužleidžianti jokiai kitai šventei ar minėjimui. „Liturginio kalendoriaus pradžioje yra keista lentelė - Liturginių dienų pirmavimo lentelė. Kiekvienas kunigas, kuris nežino, kokia šiandien diena liturgijoje, turi į ją pasižiūrėti: ar tai šventė, minėjimas, o gal iškilmė. Būtent ši lentelė parodo, kokio statuso tą dieną galimos švęsti šv.
„Per II Vatikano susirinkimą liturginis kalendorius buvo reformuotas. Šiandien turime kiekvienai dienai skirtą liturgijos apibūdinimą - pažymėta, kokia liturgija išgyvenama konkrečią diena. Jo teigimu, rengiant liturginį kalendorių atsižvelgiama į Lietuvos Bažnyčių kasdienybę. „Liturginis kalendorius ruošiamas pagal visuotinį Romos ir dalinį Lietuvos vyskupijų kalendorių. Romoje, Vatikane sudarytas visuotinis Bažnyčios kalendorius, skirtas kasdienei liturgijai atlikti. Tačiau kiekviena vyskupija suprantama kaip atskira Bažnyčia, kuri tą dieną gali išgyventi šiek tiek skirtingą liturgiją“, - sako kun. A. Jis pateikia ir paaiškinimą: „Pavyzdžiui, kovo 4-ąją Italijos Bažnyčia išgyvena eilinę dieną, bet visose Lietuvos vyskupijose yra švenčiama šv. Kazimiero iškilmė. Sausio 6-oji Vatikane švenčiama kaip Viešpaties Apsireiškimo šventė, o Italijoje tai eilinė Kalėdų diena. Lietuvoje šią dieną neprivaloma švęsti iškilmės. II Vatikano susirinkimas.
Nors dažnas kunigas neįsivaizduoja gyvenimo be liturginio kalendoriaus, pats A. Kazlauskas jo nenaudoja. „Aš daugybę metų neįsigyju ir visiškai nenaudoju liturginio kalendoriaus. Ne todėl, kad jau viską taip gerai išmanyčiau, bet paprasčiausiai naudojuosi Valandų liturgijos programėle savo telefone, ir man jau viskas būna aišku, kai rytą pradedu Valandų liturgijos Rytmetine malda. Dažnai kunigai ar kiti liturgijoje patarnaujantys žmonės liturginį kalendorių mėgsta vadinti rubricele. „Iki II Vatikano susirinkimo visas liturgijos mokslas buvo vadinamas rubrais arba rubrikų mokslu. Tai yra liturginėse knygose raudonu rašalu išspausdintas tekstas, kuriame nurodoma, kaip, kur ir kada kokį nors dalyką reikia atlikti. Tai ne maldos, o pastabos“, - aiškina A. Pažeidus šias taisykles kartais reikėdavo eiti išpažinties: „Atlikti viską nepažeidžiant rubrų buvo tobulo šv. Mišių ar kitos liturgijos šventimo pavyzdys. Kai naujai įšventintas kunigas pirmą kartą aukodavo šv. Mišias, šalia stovėdavo kapa apsisiautęs kitas kunigas. Jo uždavinys buvo skaičiuoti, kiek klaidų naujasis kunigas padarys rubrose. Už šiuos raudonų taisyklių pažeidimus kunigas nusidėdavo lengva arba sunkia nuodėme. Šiandien rubrai tapo pastoracinėmis nuorodomis. Ir, anot kun. A. „Dabar rubrai nebėra taisyklės, kurios nustato, kiek nuodėmingi esame. Po II Vatikano susirinkimo jie tapo pastoracinėmis nuorodomis. Šio susirinkimo liturginės reformos metu buvo siekiama iš apeigos padaryti pastoracinę šventę. Vietoj atliktos pareigos kunigas turi pakviesti, jungti ir suvienyti visą Dievo tautą. Liturginį kalendorių kunigai vadina rubricele, tačiau iš esmės tai nieko bendro su rubrais neturi“, - teigia jis.
Bažnytinės Bendruomenės ir Mišių Samprata
Adventas turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kada pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu prisiminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Dėl šių dviejų priežasčių adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo metas. Jis prasideda I Vakarine to sekmadienio, kuris esti lapkričio 30 dieną arba jai artimiausias, ir baigiasi prieš Kristaus Gimimo I Vakarinę“ (AC, 39-42). Antroji advento dalis - aštuonios dienos prieš Kalėdas (gruodžio 17-24 d.) - skirtos labiau pasirengti Kristaus Gimimo iškilmei. Po kasmetinio Velykų paslapties šventimo Bažnyčia neturi nieko svarbesnio už Kristaus Gimimo ir pirmųjų apsireiškimų pagarbų minėjimą Kalėdų laiku. Jis prasideda Kristaus Gimimo (Kalėdų) iškilme gruodžio 25 d. ir baigiasi Kristaus Krikšto švente sekmadienį po sausio 6 d. Pirmosios aštuonios Kalėdų laiko dienos sudaro Kristaus Gimimo aštuondienį (Kalėdų oktavą): prasideda Kalėdų iškilme ir baigiasi sausio 1 d. Švč. Dievo Gimdytojos Marijos iškilme.
„Kažkas yra sakęs, kad Bažnyčia, kaip ir parapija, yra šeimų šeima ir bendruomenių bendruomenė. Bažnyčios neaprėpsi, per plati realybė. Tačiau ji akivaizdžiai ir konkrečiai pasirodo, kai susiburiama Eucharistijai. Atrodo, kad samprata „visuotinė Bažnyčia“ yra abstrakcija ir jos neįmanoma pamatyti. Nebent būtum susirinkime, kuriam vadovauja teisėtai įšventintas Bažnyčios tarnautojas. Ir nesvarbu kur - Braziūkuose (sovietų metais buvo sakoma, kad parapijoje - vien uodai) ar Romos Šv. Yra būdas švęsti liturgiją ir ypač Mišias atskirose grupėse: susibūrusiose pagal interesus - karių, medicinos studentų, mokytojų, seminaristų, Pirmajai Komunijai besirengiančiųjų, neokatechumenų; pagal amžių - jaunimo, senimo, vaikų; pagal įvykius - ligonių, santuokos, jubiliejų, rekolekcijų, piligrimystės; pagal įpročius - vyturių ir pelėdų. Manau, išvardijau visas galimas Mišias švenčiančias grupes. Tačiau... liturginiai nuostatai nurodo tik du skirtingus Mišių būdus: Mišios su tauta ir Mišios, kai dalyvauja tik vienas patarnautojas. Kitokios Mišios nenumatomos. Eucharistija išreiškia ir kuria Bažnyčios vienybę. Kas atsitinka, kai bendruomenė renkasi skirtingu laiku ir skirtingose vietose? Ji nebūna, nešvenčia drauge. Tad ir daug Mišių, per dieną švenčiamų toje pat vietoje, nebūtinai yra teisinga, reikalinga ir išganinga. Pirmiausia, taip skaldoma bendruomenė, antra - kenkia kunigų tarnystės vaisingumui (skubėjimas, nepasirengimas, nuovargis), trečia - gali būti nesveiko pamaldumo priežastis, kai dalyvaujama visose Mišiose (sena gera taisyklė: vienerios Mišios naudinga, antros ar trečios - nuodinga). Atskirų grupių Mišios gali būti vaisingos, jei ugdo aktyvų, pilną, sąmoningą ir vaisingą dalyvavimą bei tarnystės, įsipareigojimo, apaštalavimo ir vienybės sampratą. Visada yra pavojus tokioms grupėms tapti elitiniais dariniais, save laikančiais aukščiau už bažnytinę bendriją. Tad tokių grupių sambūriai turėtų vykti retai ir ne sekmadienių bei švenčių dienomis. Sekmadienio Eucharistija yra visos bendrijos sambūrio diena. Įvairių įvykių (laidotuvių, santuokos, jubiliejaus) proga švenčiamos Mišios ne bendruomenės sambūrio metu neleidžia vietos bendruomenei dalyvauti įvykyje. Liturgiją suasmeninti yra žalinga. Mano įvykis, mano apeigos, mano šventė liturgijoje tampa visos Bažnyčios įvykiu ir šitaip iš asmeniško tampa bendruomeniškas. Laidotuvės - Bažnyčios nario gimimo dangui šventė; Santuoka - vyro ir moters įsipareigojimas savo gyvenimu liudyti Dievo gyvenimą (todėl santuoka nėra vien nuo visų atsiribojusios poros jėgų ir bėdų reikalas), tad ir švenčiant 25 ar 50 metų jubiliejų visa Bažnyčia turi dėkoti už jėgas ir bėdas, stiprinusias tą jubiliatų įsipareigojimą. Nors apeigos nurodo, Lietuvoje dar nepradėta praktika kūdikius krikštyti sekmadienio Mišiose. Iš esmės Lietuvos parapijose žinomos dviejų tipų Mišios. Anksčiau buvo populiarios jaunimo Mišios, šiandien - vaikų. Mano jaunystės laikais jaunimo Mišiose giedodavo parapijos jaunimas (tais laikais dar be gitarų ir kitų instrumentų, bet vargonininko suburtas į keliabalsį chorą, kuriuo klebonas didžiavosi), vikaras (jaunukas) sakydavo jaunimui tinkantį, taigi įdomų ir todėl „geresnį“ pamokslą. Kažkodėl tas Mišias mėgdavo ir „senimas“, tad visada būdavo šioks toks nesusipratimas. Dabar Pirmajai Komunijai besirengiantys vaikai kai kur irgi turi savo Mišias. Nerimtose parapijose tose Mišiose jie skaito skaitinius, rimtesnėse - patarnauja, dar rimtesnėse - ir gieda. Bet vėl kažkodėl su tais vaikais renkasi ir suaugusieji, jų tėvai. Aišku, malonu stebėti savo vaikus skaitančius, patarnaujančius, giedančius. Gėrėjimosi vaikais laikas... Tačiau kas bus, kai tie vaikai pagaliau „prieis Komunijos“? Aišku, Kauno arkikatedroje neliks ir tokių Mišių. Visą vasarą. Tokie Mišių paskirstymai, kažkada kilę iš gerų pastoracinių paskatų, šiandien dažniausiai yra nekritiškai tęsiami. Akivaizdu, kad tose pačiose Mišiose dalyvauja ne vien vaikai, bet ir jų tėvai. Kodėl tad ne šeimų Mišios? Akivaizdu, kad jose dalyvauja ir ne tų šeimų žmonės. Kodėl tad ne paprasčiausia - sekmadienio Mišios? Aišku, sekmadienio Mišios visada bus nepaprastos. Vėl kartoju - nėra sekmadieniais nei Sumos, nei Votyvos. Šis žodynas - iš Tridento Susirinkimo (XVI a.) sampratų. Visos sekmadienio Mišios susumuoja krikščioniškąjį gyvenimą. O votyvinės, skirtos kuria nors intencija kokiam nors šventajam, apskritai sekmadienį uždraustos. Juo labiau kad gyvose parapijose „senimas“ mieliau jungiasi į giesmę pritariant skambiaisiais muzikos instrumentais, nei į lotynišką įmantrią choro polifoniją ar „antifoninį grigališkąjį choralą“. Atskirų grupių (elito) nariai, gavę liturginį ugdymą šiokiadieniais vykusiose uždarose Mišiose, galėtų tapti įsipareigojusiais bendruomenės patarnautojais: skaitovais, komentatoriais, aukų rinkėjais, tvarkdariais, patarnautojais, ekstraordinariniais Komunijos dalytojais. Tiesiog - krikščionimis, matančiais poreikius, kai visa vietos bendruomenė susirenka švęsti savo tikėjimo. Tėvai, kuriems padedama rengti jų vaikus sakramentiniam gyvenimui, galėtų įsitraukti į Šventojo Rašto grupes ir liturgijoje skaityti skaitinius. Kiekvienos Mišios yra visos Bažnyčios, o ne atskiros grupės nuosavybė. Kiekvienose Mišiose turi jaustis vienybė, šventumas, katalikiškumas ir apaštališkumas. „Pakilti nuo sofos ir apsiauti žygio batus - jau pirmas žygdarbis, kurį žmogus gali padaryti. Nepasilikti įprastoje aplinkoje, kurioje gyvena, nepasilikti prie savo įpročių, savo kasdienybėje ir pakeisti aplinką. „Eiti su kitais mes ne visada norime, nes kiti ne visada mums patinka. Tai tikros pratybos, kad pajustume iš tiesų, kas yra gyvenimas: mes esame nuolat keliaujantys su kitais žmonėmis. Reikia prisiderinti prie kitų tempo, prie kito žmogaus buvimo šalia. Piligriminis žygis yra pati geriausia proga pakeisti savo įpročius ir supratimą, kad gyvenimas nėra toks, kokį aš įsivaizduoju, ir patirti, koks iš tiesų yra gyvenimas, kai aš esu su kitais žmonėmis ir kelyje. Ne sustojęs, ne besiilsintis, bet besiveržiantis, einantis pirmyn. Tau baisu bažnyčioje? Nežinai, ką ten daryti ir kaip elgtis? „Per karantiną viskas sustojo. Matėme, kad žmonės, negalintys niekur išeiti ir išvažiuoti, nori į gamtą, o aš daug metų svajojau, kad Lietuvoje vyktų piligriminiai žygiai.
tags: #kunigo #arturo #kazlauskas #gimimo #vieta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
