Pagalbinio apvaisinimo teisinis reguliavimas ir embriono statusas Lietuvoje
Laisvos visuomenės institutas, įvertinęs Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto Nr. XVP-1315 (toliau PA įstatymas) atitiktį prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, įstatymams ir teisėkūros principams, pateikė pastabas ir pasiūlymus LR ministrei pirmininkei, Sveikatos apsaugos ministrei, Sveikatos reikalų komitetui bei Seimo nariams. Institutas pažymi, kad projekto rengėjai nepagrįstai išplečia 2025 m. balandžio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimą.
Reikia atkreipti dėmesį, kad tema yra itin aktuali: vienoms žmonių grupėms dirbtinio apvaisinimo klausimai yra svarbūs siekiant įgyvendinti savo reprodukcines teises, kiti pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą remdamiesi religinėmis ar moralinėmis nuostatomis.
Pagalbinis apvaisinimas: medicininė procedūra ar sveikatos priežiūros paslauga?
Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.
2025 m. balandžio 10 d. nutarime buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės [...]“.
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga.
Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
Embriono teisinis statusas ir vaiko teisės
Analizuojamame projekte yra šiurkščiai ir sistemingai paneigiama prigimtinė negimusio vaiko teisė į gyvybę, taip pat ignoruojamas vaiko interesų pirmumo principas, įtvirtintas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje. Pabrėžtina, kad vaiko teisės turi būti saugomos ne tik po gimimo, bet ir iki jo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (4 str. 1 d. 4 p.) ir tarptautinėje teisėje įtvirtintos negimusio vaiko teisės sveikai vystytis iki gimimo: „kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek ir po jo - turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai<…>“. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. PA įstatymo projekte yra sistemingai žeminamas embriono teisinis statusas, traktuojant jį ne kaip žmogų, turintį prigimtinę teisę į gyvybę ir orumą, o kaip disponuojamą biologinę medžiagą, kurią galima kurti „atsargai“, „importuoti“, „konservuoti“, donuoti, „atsisakyti“ ir sunaikinti. Toks požiūris, Instituto vertinimu, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms, įtvirtinančioms prigimtines žmogaus teises, teisę į gyvybę ir orumą. Kaip savo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas: „Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai“ ir „Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. PA įstatymo projektas įpareigoja Valstybę plačiau subsidijuoti sistemą, kurioje žmogaus gyvybė (embrionai) būtų sistemingai konstruojama ir naikinama, kuri verstų nepaisyti prigimtinių tėvų pareigų ir vaiko teisių.
Kyla kolizijos kalbant apie dirbtinį apvaisinimą: priešpastatomi skirtingi interesai: nevaisingų asmenų teisės kurti, turėti šeimą; esant nevaisingiems naudotis teise į sveikatos priežiūrą. Iš kitos pusės susiduriame su vaikų interesais - pradedant nuo embriono apsaugos (kadangi ne visi embrionai yra panaudojami šeimos kūrimo tikslams, o nepanaudoti yra užšaldomi ir išmetami), jų teisinio statuso nustatymo bei baigiant vaiko teise žinoti savo kilmę bei tėvystės nustatymo problemomis. Pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“.
Liverpulio Lordas Altonas pateikdamas parlamentinę užklausą Sveikatos departamentui, klausė: „Kiek žmogaus embrionų buvo tyčia sunaikinta per paskutiniuosius 12 mėnesių, kurių statistika yra prieinama? Kiek embrionų perkelta į gimdą, kad jie būtų sėkmingai išnešioti?“ Savo oficialiu atsakymu, Brampton’o Lordas prioras patvirtino statistiką.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti šiuos duomenis:
| Periodas | Tyčia sunaikintų embrionų skaičius | Perkeltų į gimdą embrionų skaičius (sėkmingai išnešiotų) |
|---|---|---|
| 2014 m. liepos 1 d. - 2015 m. | Neatspindėtas tiesiogiai | 88 626 |
| Nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. | 3 473 000 | 232 500 (gimė kūdikių) |
Šeimos samprata ir asmenų lygiateisiškumas konstitucinėje teisėje
Konstitucinis Teismas pasisakė tik dėl diskriminacijos tarp susituokusių ir nesusituokusių skirtingų lyčių porų, tačiau nesprendė klausimo, ar teisės į pagalbinį apvaisinimą nesuteikimas moteriai, nesančiai poroje, atitinka Konstituciją. Primintina, kad vieno vienišo asmens lytinių ląstelių nepakanka pradėti naujam žmogui, atitinkamai pagalbinio apvaisinimo procedūra visada susijusi su konkrečios poros, o ne pavienio žmogaus reprodukcinės sistemos prigimtinio veiksmingumo atstatymu.
LR Konstitucijos 38 straipsnio 1 - 2 d. nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Visuomenės santykių sistemoje šeimai tenka svarbi vieta. Šeima gali būti suprantama kaip visuomenės ląstelė, svarbiausia asmens buities organizavimo forma pagrįsta santuoka ir giminyste. Šeima - natūrali visų jos narių gyvenimo bei gerovės aplinka, atliekanti labai svarbias giminės pratęsimo, jaunosios kartos auklėjimo ir šeimos narių materialinės bei moralinės savitarpio paramos funkcijas. Šeima taip pat gali būti įvardinama kaip socialinė grupė pagrįsta santuoka, giminyste, įvaikinimu, ar kitomis formomis vaikų paėmimu auklėti, susijusi bendru gyvenimu, taip pat šeimos teisėmis ir pareigomis. Žmogus turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą, gyventi šeimoje ar nutraukti santuoką, o asmeniui pasinaudojus savo teise sukurti šeimą, Konstitucija nustato įsipareigojimus valstybei saugoti ją bei globoti.
Motinystė yra moters sugebėjimas atlikti išskirtinę biologinę ir socialinę funkciją - gimdyti vaikus, pratęsti žmonijos egzistenciją. Motinystės sauga ir globa turėtų būti vienas prioritetinių valstybės uždavinių. Konstitucijos 38 str. 1-2 dalyse įtvirtintos nuostatos yra pagrindas, į kurį atsižvelgiant turėtų būti reguliuojami kiti šeimos teisių turinį konkretizuojantys klausimai. Įstatymai, reglamentuojantys šeimos teisinius santykius, neturi prieštarauti Konstitucijai, kurios 7 straipsnis nustato, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas prieštaraujantis Konstitucijai. 2000-06-13 LR Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Teisė turėti šeimą bei įgyvendinti savo šeimos teises, kaip ir bet kuri kita teisė, nėra absoliuti.
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“. Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
Tarptautinės teisės įtaka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija
Nuostatos, kad šeima kaip vertybė turi būti ypatingai saugoma valstybės, randamos ne tik pagrindiniuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose teisės aktuose: Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijos 16 str. 1 d. nustato, kad moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, be jokių apribojimų nepaisant rasės, tautybės ar religijos turi teisę tuoktis ir kurti šeimą [...], JTO pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis nustato, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės dalis, kuriai turi būti suteikta visuomenės ir valstybės apsauga, 17 straipsnis nustato, kad niekas neturėtų patirti savavališko bei neteisėto įsikišimo į jo privatų bei šeimos gyvenimą [...], o antra šio straipsnio dalis numato asmens teisę į gynybą nuo tokio įsikišimo. JTO socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 str. nustato, kad šeimai turėtų būti taikoma kuo didesnė apsauga ir parama, nes šeima yra esminė natūrali visuomenės dalis atsakinga už vaikų globą bei ugdymą, santuoka turi būti paremta abipusiu sutikimu.
Sutartis dėl Konstitucijos Europai II-67 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, o II-69 str. nustato, kad atsižvelgiant į šios dienos reikalavimus, šeimos sąvoka gali būti išplėsta bei apimti atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose be santuokos pripažįstamos ir kitos šeimos kūrimo formos. Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 8 straipsnio 1 d. nurodo: kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas [...]. Dar vienas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti yra 8 straipsnio 2 dalyje įvardinta išimtis, kad įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Pagal EŽTK 14 str. bei EŽTK dvyliktąjį protokolą yra draudžiama diskriminacija: naudojimasis Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis (tame tarpe ir teise į šeimos gyvenimą ir santuoką) turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. EŽTK septintojo protokolo 5 straipsnis nustato, kad sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo klausimais.
Šeimos (family life) samprata Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje buvo konkretizuota nukrypstant nuo tradicinio šeimos supratimo, kad šeimą privalo sudaryti sutuoktinių pora. Šeimyninis gyvenimas apibrėžiamas kaip labai artimų santykių de fakto ir de jure egzistavimas, tarp dviejų ir daugiau asmenų, kurie yra sukūrę šeimą. Ne tik santuokinė, bet ir nesantuokinė šeima yra pripažįstama „šeima“ Konvencijos prasme, o nesantuokiniai ryšiai gali būti laikomi šeima, jeigu partneriai nuolat kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį. Byloje Marckx prieš Belgiją (1979-06-13) teismo nuomone, garantuodamas pagarbą šeimos gyvenimui EŽTK 8 str. preziumuoja šeimos egzistavimą. Šios ne santuokoje - vieniša motina ir jos vaikas yra pripažįstami šeima, todėl tokioms šeimoms taip pat yra taikomas EŽTK 8 straipsnis, valstybė negali trukdyti įgyvendinti šios teisės išskyrus 8 str. 2 d. numatytas išimtis. Taigi, šeimyninis gyvenimas gali egzistuoti dėl vedybinių arba natūralių (gamtos) ryšių. Nustatant kokius santykius apima „šeimos gyvenimas“ gali būti atsižvelgiama į daugelį faktorių, tokių kaip bendras gyvenimas, ryšių pastovumas, demonstruojamų tarpusavio įsipareigojimų pobūdis.
Reprodukcinės teisės ir šeimos apibrėžimas Lietuvoje
Lietuvoje nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, be to, Lietuvoje teisės mokslininkų ši tema nebuvo nuosekliai nagrinėta. Žmogaus reprodukcinių teisių pripažinimas kelia nemažai moralinių, o kartu ir teisinių problemų. Lietuvoje, priešingai nei yra išaiškinęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, LR Civilinio kodekso normos net ir asmenų, įregistravusių partnerystę, iš esmės nepripažįsta šeima, nors ir užsimena, kad gali turėti tikslą sukurti šeimyninius santykius - LR civilinio kodekso 3.229 straipsnis nurodo civilinių teisės normų „taikymo ribas“ partnerystei (t.y. ne mažiau kaip vienerius metus tik turtiniai teisiniai santykiai).
2000 m. atlikus „Vilmorus“ apklausą, 77 % apklaustųjų pritarė dirbtiniam apvaisinimui Lietuvoje, 65,3% galvoja, kad dirbtinis apvaisinimas reikalingas nevaisingumui gydyti, 52% norėtų pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo procedūra jei neturėtų vaikų, 61,3%, - pritarė dirbtiniam apvaisinimui tik moters organizme, 38,4% - nepritarė dirbtiniam apvaisinimui dėl religinių arba moralinių įsitikinimų. Šios apklausos iliustruoja visuomenės požiūrio į šią problemą kompleksiškumą.
Valstybei šeima pirmiausiai yra tam tikras narių kolektyvas, ir jai svarbu, kad jame klostytųsi santykiai taip, kad tas kolektyvas darniai ir tinkamai veiktų. Tuo tikslu vieniems šeimos nariams teikiama parama: mokamos pensijos, pašalpos, teikiamos kitos lengvatos, kitiems - ribojamos kai kurios teisės, vykdoma šeimos narių veiklos kontrolė, taip pat skatinimas ir derinamas atskirų narių elgesys viso kolektyvo interesais ir naudai, kad šis kolektyvas, t.y. visa šeima galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, o taip ir suinteresuota visuomenė ir valstybė. Pagrindinėmis šeimos teisėmis ir pareigomis, kurias įgyja sutuoktiniai, reikėtų laikyti sutuoktinių pareigą rūpintis vienam kitu, gimdyti vaikus bei juos auklėti. Kalbant apie šeimos teisių vietą žmogaus teisių sistemoje, šeimos teisės žmogaus teisių kataloge priklauso pirmosios kartos žmogaus teisėms, kurioms priskiriamos pilietinės ir politinės teisės. Teisė kurti šeimą būtų priskiriama prie pilietinių teisių, t.y. tokių teisių, kurių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti bei garantuoti.
Reglamentuojant dirbtinio apvaisinimo technologijų taikymą, leidžiant šias procedūras atlikti ne tik sutuoktiniams, bet ir netradicinėms šeimoms, jų pripažinimas pasidarytų neišvengiamas. Iš kitos pusės, esant galimybei taikyti dirbtinio apvaisinimo technologijas netradicinėms šeimoms iš esmės griauna tradicinės šeimos sampratą.
Konstitucinio Teismo sprendimų analizė ir kritika
Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.
Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. 3 d. liktų galioti su visomis abejonėmis dėl jos atitikimo visai Konstitucijai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
