Vytauto vardo populiarumo statistika Lietuvoje 1930 metais
Vardo parinkimas Lietuvoje ilgus metus keliavo per šeimų tradicijas, o socialinis statusas įgyjamas su gimimu. Tačiau laikmetis įneša ir savų „vardų madų“, kurios kartais tampa nepaaiškinamu reiškiniu. Būtent tokie laikmečio „vardų mados“ reiškiniai labiau būdingi XX a. Kiekvienos giminės vardų tyrimas sukuria įdomią šeimos ir gentainių lyginamąją statistiką, išplečia žinias apie visa giminės vardyną, bei įneša didelį indėlį į bendrą šalies vardų paveldo lauką.
Ryškiausias pavyzdys, iliustruojantis laikmečio įtaką vardų populiarumui, yra 1930 metai, kurie išskirtinai išsiskyrė Vytauto vardo atžvilgiu.
1930-ieji: Vytauto Didžiojo metai ir vardų banga
1930-ieji metai Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais, minint jo karūnacijos 500 metų jubiliejų. Šis jubiliejus sukėlė milžinišką visuomenės susidomėjimą ir nacionalinio pasididžiavimo bangą, kuri tiesiogiai atsispindėjo naujagimių varduose. Tai buvo metai, per kuriuos labai daug Vytautų Lietuvoje atsirado. Ir iš tiesų, 1930 metais Vytautais buvo pavadinti daugiau nei 1000 berniukų.
Tokios pat aukštumos šis vardas buvo pasiekęs tik kelis kartus istorijoje. Kitą sykį tokias pat aukštumas šis vardas buvo pasiekęs tik 1960 metais, kai Vytauto vardą gavo vos ne 1600 berniukų. Kodėl 1960-ieji? Galbūt tai vėl siejasi su tais pačiais jubiliejiniais metais. Mat toje pat dvasioje 1932 m. Vytauto Didžiojo karininkų kursų ir kariuomenės lėšomis didžiajam kunigaikščiui Panemunėje (Kaune) buvo pastatytas paminklas. Vytautas Didysis stovėjo veidu į Vilnių, kurį ant savo pečių laikė kryžiuočio, lenko, ruso ir totoriaus skulptūros. 1952 metais sovietai jį nugriovė. Visai gali būti, jog lietuviai, vedami tylaus pasipriešinimo, ėmė savo naujagymiams duoti Vytauto vardą, kol tai 1960-ais nepasiekė aukščiausio taško.
Trečias, bet ne toks įspūdingas pikas buvo 1990-ais, kai Vytautais tapo šiek tiek daugiau nei 600 berniukų. Ir vėl, tikriausiai tą Vytautukų antplūdį galėtume sieti su tomis pačiomis 1930-ųjų iškilmėmis, nes paminklas buvo atstatytas būtent 1990 m., bet jau ne Panemunėje, o Laisvės alėjoje, kur jis tebestovi iki šiol. Po to daugiau jau niekad nebebuvo tas vardas toks populiarus.
Įdomu tai, jog nuo 1900-ųjų iki 2018 metų Vytautais buvo šaukiami (didžioji dalis jų ir tebešaukiami) - per 40 tūkst. berniukų ir vyrų. Vien Skuode šį vardą gavo 421 asmuo.
Žemiau pateikiama Vytauto vardo populiarumo augimo statistika piko metais:
| Metai | Berniukų skaičius, pavadintų Vytautu | Istorinis kontekstas |
|---|---|---|
| 1930 | Daugiau nei 1000 | Vytauto Didžiojo karūnacijos 500 metų jubiliejus |
| 1960 | Beveik 1600 | Galimas tylus pasipriešinimas sovietinei valdžiai, susijęs su Vytauto Didžiojo paminklo nugriovimu 1952 m. |
| 1990 | Šiek tiek daugiau nei 600 | Paminklo Vytautui Didžiajam atstatymas Kaune |
Vytauto Didžiojo kultas ir valstybės politika
Kodėl 1930-ais metais buvo sumanyta atšvęsti jubiliejinius, 500 metų Vytauto Didžiojo karūnacijos metus? Lietuvos pedagogas, spaudos darbuotojas, redaktorius, Klemensas Ruginis anuomet „Lietuvos mokyklos“ 1930 m. pirmajame numeryje rašydamas bandė paaiškinti, kam tautai reikalingi didvyriai, jų kultas. Jo teigimu, kiekviena žmonių bendruomenė turi siekti kokio nors tikslo, o jei nebesiekia, ji miršta.
Tam reikia „nušviesti tikslą taip, kad visi jį kuo aiškiausiai suprastų ir užsidegtų noru jo siekti“, o tiesiausius kelius ir geriausias priemones nurodyti „gali tik nepaprasti žmonės: didi vadai, didvyriai, karžygiai“. Tuo metu buvo teigiama, kad senovėje lietuvių tauta egzistavo tik dėl to, jog ji buvo didvyrių tauta, o ir ateityje egzistuos tik su sąlyga, jei tokia bus.
Tad nepakanka turėti vieną ar keletą didvyrių, reikia, kad tokie būtų visi piliečiai, nes lietuviai - maža tauta, gyvenanti šalia galingų tautų. Taigi jos tautinei ir politinei nepriklausomybei išlaikyti reikia sukurti savą tautinę kultūrą, kuri nebūtų žemesnė už gretimų šalių kultūras, ir tokiu būdu apsaugoti savo nepriklausomybę.
Tačiau už visų tų gražių žodžių slėpėsi ir kita tiesa - po 1926 metų karinio perversmo, A. Smetonai tapus ne bet kuo, o tautos vadu, reikėjo save pateisinti visuomenės akyse. Valdžia suvokė, jog tinkamai parinkti idealai gali puikiai padėti įteisinti režimą, pagrįsti jo būtinumą. Tuometinis oficiozas „Lietuvos aido“ rašė: „pas mus stengiamasi žadinti ir auklėti dorovingumas, bet nepasakysiu, kad būtų auklėjimas patriotizmas“. Taigi reikėjo pavyzdžio - herojaus.
Šventė turėjo vykti sklandžiai, tad komitetas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimui organizuoti visuose Lietuvos pašaliuose turėjo daug skyrių. Taip 1928 m. valdžios įstaigų ir visuomenės atstovų susirinkime buvo išrinktas laikinasis Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimui organizuoti komitetas. Netrukus minėjimo organizavimą į savo rankas perėmė valstybė. 1929 m. gruodžio 31 d. priimti sprendimai įtvirtino valstybinį šventės pobūdį.
Vytauto paveikslo kelionė ir minėjimai Lietuvoje
Pirmuoju jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų renginiu tapo Lietuvos nepriklausomybės dienos, vasario 16-osios minėjimas. Bet vienas įspūdingiausių Vytauto Didžiojo metų renginių buvo Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą. 1930 m. pavasarį Lietuvos pasienio policijai buvo kilęs sumanymas vasarą apnešti Vytauto Didžiojo paveikslą išilgai Lietuvos sienų, tačiau šio sumanymo atsisakyta. Tada Vytauto Didžiojo komitetui kilo mintis surengti Vytauto Didžiojo paveikslo kelionę po Lietuvą.
Į ją paveikslas buvo iškilmingai išlydėtas Kaune 1930 m. liepos 15 d. Kelionės prasmę turbūt geriausiai nusakė kunigas Vladas Mironas savo kalboje, pasakytoje palydint paveikslą: „Šiandien Vytautas Didysis eina pažiūrėti tautos, kaip ji pasiruošuosi, atgijusi. Vytauto dvasia liūdi, kad šiandien tokia maža Lietuva. Apvaikščiok, Vytaute, Lietuvą! Neberasi savo bajorų. Dabar yra liaudis, kuri pasiryžusi vaduoti Vilnių. Liaudis neša Tavo atvaizdą, kad Tu pastiprintum jų dvasią. Grįžęs į laikiną sostinę Kauną, pasakyk, ar jau tikrai mes pasiruošę. Lauksime čia sugrįžtant Tavo atvaizdo ir Tavo pasiryžimo dvasios!“ Vytauto Didžiojo paveikslas į Kauną grįžo rugsėjo 7 d.
1930-tais metais Vytauto Didysis, na, kad ir ne pats, tai bent jo paveikslas apsilankė Skuode. “Tais metais Vytauto paveikslas, jau su karūna ant galvos, per visą Lietuvą keliavo. Buvo nešamas, kaip dabar žinau, iškeltas ant ilgos lazdos, kuri buvo remiama dar kitų dviejų lazdų iš šonų. Keliavo jis, iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą. Man atrodo, kad jis pasiekė Skuodą rugpjūčio mėnesyje." Pr. Žadeikis pasirašė Garbės knygoje Vytauto Didžiojo 500 metų sukakties iškilmių proga. 1930 m. Jis dar nežino, jog už trejerių metų išeis anapilin - mirė 1933 m. gruodžio mėn. 6 d.
„Susirinkome pasitikti to paveikslo Vytauto gatvėje prie į Mosėdį vedančio kelio. Nuo pat akmenimis grįstos Vytauto gatvės, abiejose kelio pusėse merginos ir moterys pasipuošusios su tautiniais rūbais, laikė labai ilgus iš ąžuolo lapų nupintus vainikus. Tai man didelį įspūdį darė. Šauliai ir gaisrininkai uniformuoti buvo. Man atrodo, kad dūdų orkestras ten irgi grojo. Pamenu, kad mačiau, kaip labai iškilmingai tą paveikslą atnešė, ir lyg kažkokia grupė jį lydėjo.“ Labai tikėtina, jog šioje nuotraukoje matome Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuves Skuodo aikštėje. Ten kur stoviniuoja berniukai su žydų vėliava, šioje vietoje dabar Meno mokykla. O ten, kur plėvesuoja lietuviška trispalvė, už žmonių nugarų, didžiulis naujamiesčio gaisrinės pastatas.
Daug lapų Skuodo apylinkių ąžuolynai paaukodavo vainikams pinti. Ąžuolo vainikai buvo labai populiarus pasipuošimo būdas. Naujos krautuvės ar įstaigos atidarymai, varduvininko kėdės ir jo vaišių kambario sienos bei durys retai kada neapvainikuotos būdavo. Minėjimų metu salės irgi vainikais puošėsi. Iš viso skuodiškiai mėgo vainikus. Nebūtinai tik ąžuolo. Merginos sau ant galvos juos iš gėlių nusipindavo.
Vytauto Didžiojo garbei Skuodo aikštėje 1930 m. gegužės 4 d. sodinamas ąžuoliukas. Raimundas Šukys prisimena: „O priešais tą paminklą, skiriamas žvyru išpilto tako, gal kokio metro aukščio, mūrinis aukuras buvo.“ Be abejonės, Antrojo pasaulinio karo siautulys ąžuoliuką nudaigojo. Rugsėjo 8-ąją, kai paveikslas jau senų seniausiai buvo išdulkėjęs Kaunan, miesto aikštėje vyko Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas.
Kultūriniai ir komerciniai aspektai
Kūrybai paskatinti Vytauto Didžiojo komitetas surengė du literatūros kūrinių konkursus: 1930 m. kovo 1 d. buvo paskelbtas pjesės kaimo scenai, o 1930 m. lapkričio mėnesį - geriausio Vytautui Didžiajam skirto prozos, poemos bei dramos veikalo konkursas. Tačiau šio konkurso rezultatai, buvę „labai menki“, ir Vytauto Didžiojo komitetas nutarė konkursą laikyti neįvykusiu. Nesėkmės priežastis, matyt, buvo per mažos premijos - 300 ir 500 litų.
Antrojo konkurso laimėtojams buvo skirtos dvi 10 000 Lt premijos - viena už geriausią romaną arba poemą, kita už dramą. Šis konkursas taip pat nebuvo itin sėkmingas - kūrinių sulaukta nedaug ir nė vienam iš gautų premija nebuvo paskirta. Šis literatūros konkursas pagarsėjo skandalu, kilusiu vertinimo komisijai ne tik nepremijavus B. Sruogos dramos „Milžino paunksmė“, bet ir nusprendus komiteto lėšomis išleisti ne Balio Sruogos dramą, bet V. Bi-čiūno pjesę „Žalgiris“. Ko buvo tikimasi iš literatūros konkurso ir koks buvo jo rezultatas, nusakė A. Smetona: „Atšventus Vytauto Didžiojo metus pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą.“
„Piktu Skaitytoju“ pasivadinęs anonimas „Židinio“ žurnalo puslapiuose ironizavo: „Nesunku atšvęsti Vytauto Didžiojo jubiliejų, ypač mums, kukliems Lietuvos inteligentijos nariams! Pagaminsime „valstybinei“ naujus etiketus su Did.“ Ir tikrai… verslas šiuo renginiu susidomėjo. Firma „Florance“ su Vytauto Didžio atvaizdu norėjo gaminti odekolono flakonus, tabako fabrikas „Zivo“ prašė leidimo fasuoti tabaką, saldainių fabrikas „Rūta“ norėjo gaminti saldainius, o pilietis V. Čekanauskas su pirkliais M. Goferšteinu ir S. Prušaku norėjo gaminti porcelianines taureles su Vytauto Didžiojo portretu. Nors herojus buvo akylai saugomas nuo sumenkinimo, visgi šis bei tas su jo atvaizdu buvo gaminama.
Vardas Vytautas: etimologija ir variantai
Vytautas - lietuviškas dvikamienis vyriškas vardas. Jo trumpiniai - Vytas, Vytis, Tautas, Tautis, Taučius. Tai vienas populiariausių vardų Lietuvoje. Moteriškas variantas - Vytautė.
Vardo etimologija gali būti dvejopa: vyd- + taut- („išvydęs tautą“) arba: vyt- + taut- („tautos vytis, gynėjas, vadas“). Vardadienis švenčiamas sausio 5 d.
Vytauto vardas (Vitold, Vitovt, Vitauts ir pan. formomis) naudojamas ir kitose su Lietuva istoriškai susijusiose šalyse. Lenkiška forma - Witold, jos variantai - Witołd, Vitold. Vytautas Didysis lenkiškai įprastai vadinamas Witold. Lenkijoje tai gana populiarus vardas. Rusiška forma - Витовт. Rusijoje yra ir pavardė Витовтов. Baltarusiška forma - Ві́таўт, vokiška - Witold.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
