Kleopatra VII: Egipto karalienė, jos gyvenimas ir palikimas
Kleopatra VII (69 m. pr. m. e. - 30 m. pr. m. e.) - viena žymiausių ir paslaptingiausių istorijos asmenybių, paskutinė Ptolemėjų dinastijos Egipto valdovė. Nors ir kilusi iš graikų makedonų kilmės karališkosios šeimos, ji tapo neatsiejama Egipto istorijos dalimi, palikdama ryškų pėdsaką Vakarų kultūroje.
Kleopatra VII priklausė Ptolemėjų dinastijai, graikų šeimai, kuri valdė Egiptą po Aleksandro Didžiojo mirties helenistiniu laikotarpiu. Ptolemėjai kalbėjo graikiškai, o ne egiptietiškai, tad abi kalbos buvo naudojamos tokiuose oficialiuose dokumentuose kaip Rozetos akmuo. Kleopatra valdė 51−30 m. pr. m. e. laikotarpiu.
Vėlesniame mene ji buvo vaizduojama kaip gražuolė, tačiau monetos ir skulptūros kūriniai iš jos laikotarpio rodo ją buvus nelabai gražia moterimi su atsikišusia nosimi. Amžininkų tvirtinimai apie jos intelektą ir sumanios politikos vedimą yra patikimi. Kadangi buvo numatyta, kad ji dalyvaus šalies valdyme, Kleopatra, kaip ir valdovo sūnūs, buvo apmokyta aritmetikos, geometrijos, retorikos, muzikos, astronomijos, medicinos. Ji vienintelė iš Ptolemėjų išmoko egiptietiškai, tikriausiai suprato egiptiečių hieroglifus. Tai jai padėjo prisistatyti Egipto gyventojams „naująja Izide“.
Kleopatros tėvas neabejotinai buvo Ptolemėjus XII, tačiau motinos klausimas neaiškus. Yra teiginių, kad Kleopatros domėjimasis egiptiečių kalba ir siekis grąžinti Egipto valstybės didybę buvo to, kad jos motina galimai buvo egiptietiškos diduomenės atstovė. Kita versija, jos motina galėjo būti oficiali Ptolemėjaus XII žmona, bendravardė Kleopatra V, apie kurią nieko nežinoma nuo 69 m. pr. m. e., t. y. metų, kada Kleopatra gimė. Šią versija paremtų faktas, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nekvestionuojamas Kleopatros valdžios legitimumas, nors su antrąja žmona, kurios vardas nežinomas, Ptolemėjus XII susilaukė trijų vaikų.
Vėliau, praėjus daug laiko po jos mirties, Kleopatra Egipte buvo vertinama aukštai.
Valdymo pradžia ir santykiai su Romos lyderiais
Kleopatra VII valdė Egiptą 21-erius metus kartu su savo broliais. Senovės Egipte tai - ne tokia didelė retenybė, ne vienoje valdančioje dinastijoje buvo artimų giminaičių santuokų. Oficialiai Kleopatros vyrais buvo laikomi jos tikri broliai Ptolemėjus XIII ir Ptolemėjus XIV. Kai mirė jų tėvas, Kleopatrai buvo 17 ar 18 m. (gal ir mažiau), o Ptolemėjui XIII - 9 ar 10 m. Kai Ptolemėjus XIII mirė, jo vietą užėmė 12 m. Ptolemėjus XIV.
Kleopatra VII nebuvo egiptietė. Nors gimė Egipte, jos šeima buvo kilusi iš makedoniečių Graikijos ir Ptolemėjaus - vieno iš Aleksandro Makedoniečio generolų. Ptolemėjus perėmė Egipto valdymą po Aleksandro mirties 323 metais prieš mūsų erą ir pradėjo graikakalbių valdovų dinastiją, kuri laikėsi valdžioje tris šimtmečius. Nors etniškai nebuvo egiptietė, Kleopatra priėmė daugelį šalies senovinių papročių ir buvo pirmoji iš Ptolemėjų dinastijos, išmokusi egiptiečių kalbą.
Kaip ir dauguma karališkųjų šeimų, Ptolemėjaus dinastijos nariai dažnai tuokdavosi su kitais šios šeimos nariais, kad išsaugotų kraujo linijos tyrumą. Dauguma Kleopatros protėvių tuokėsi su broliais/seserimis ar pusbroliais/pusseserėmis, taip pat tikėtina, kad jos pačios tėvai buvo brolis ir sesuo. Laikydamasi šio papročio, Kleopatra ištekėjo už savo abiejų brolių, kurie įvairiais jos valdymo laikotarpiais buvo ceremoniniai sutuoktiniai bei bendravaldovai.
Kleopatra valdė 69 m. pr. m. e. - 30 m. pr. m. e. laikotarpiu. Iš pradžių apie vienerius metus valdė su tėvu Ptolemėju XII, o po jo mirties, tėvo testamentu, pradėjo valdyti su jaunu, dešimtmečiu broliu Ptolemėju XIII (51−47 m. pr. m. e.). Po tėvo mirties Ptolemėjo XIII globėju tapo romėnų politinis veikėjas Gnėjus Pompėjus, kuris buvo įtrauktas į Ptolemėjų dinastinius reikalus.
Apie 49 m. pr. m. e. Ptolemėjus XIII, tikriausiai Pompėjaus patarėjų veikiamas, pašalino Kleopatrą iš Aleksandrijos. Ji pabėgo į Siriją, kur surinko šalininkų armiją ir su ja 48 m. pr. m. e. vasarą ruošėsi grįžti į Aleksandriją. Prieš ją buvo surinkta Ptolemėjaus XIII armija Peluzijuje.
Tuo metu pasikeitė politinė situacija Romos imperijoje - Farsalo mūšyje pralaimėjęs Cezariui, Pompėjus bėgo į Egiptą ir buvo nužudytas buvusių savo šalininkų, norėjusių šitaip įsiteikti Cezariui. Gajui Julijui Cezariui vis dėlto reikėjo pinigų kovoms su Pompėjaus šalininkais, tad jis atvyko į Aleksandriją reikalauti sumokėti Ptolemėjaus XIII tėvo skolas. Kartu jis siekė sutaikyti Ptolemėjų XIII su Kleopatra ir ją iškvietė į Aleksandriją.
Panašu, kad Ptolemėjus XIII ir jo patarėjai tam siekė sukliudyti. Pasak Plutarcho, Kleopatra atvyko naktį valtimi prie rūmų Aleksandrijoje. Ji buvo tik su vienu draugu Apolodoru Siciliečiu. Kleopatra buvo visu ūgiu suvyniota į lovos užtiesalą, kurį Apolodoras surišo virve ir taip pro sargus įnešė pas Cezarį. Julijus Cezaris esą buvo tuo labai sužavėtas.
Ptolemėjus XIII ir jo patarėjai buvo surezgę sąmokslą, ketindami nužudyti Cezarį, Aleksandrijoje vyravo visiška sumaištis, tuo metu pirmą kartą degė garsioji Aleksandrijos biblioteka. Per susirėmimą uoste Cezaris esą vos pasiekė savo laivyną, jam teko plaukti pačiam, nes nuskendo valtis. Vėliau Cezario kariuomenė miesto mūšyje atsilaikė prieš egiptiečius. Atvykus generolo Mitridato pagalbai, egiptiečiai buvo nugalėti mūšyje prie Nilo. Ptolemėjus XIII, kaip manoma, žuvo.
Išvykdamas Cezaris Egipto valdovais patvirtino Kleopatrą su kitu broliu Ptolemėju XIV (47−44 m. pr. m. e.), pasak jo, įgyvendindamas Ptolemėjo XII testamento valią. Kleopatrą Cezaris paminėjo ištikima sekėja, o jos jaunesnioji sesuo Arsinojė, kaip maištininkė, buvo išgabenta į Romą.
Pagal egiptiečių papročius Kleopatra buvo ištekėjusi už abiejų brolių. 47 m. pr. m. e. jai gimė sūnus Cezarionas, kurį ji skelbė esant Julijaus Cezario vaiku, taip sutvirtindama savo valdžią.
46 m. pr. m. e. Kleopatra atvyko pas Cezarį į Romą. Ji buvo apgyvendinta prabangioje aplinkoje ir romėnams pristatyta kaip Veneros inkarnacija. Jos statula buvo pastatyta Veneros šventykloje, taip papiktinant tradicijų besilaikančius romėnus.
Po Cezario nužudymo 44 m. pr. m. e. Kleopatra grįžo į Egiptą, kur jos brolis Ptolemėjus XIV mirė ir ji tapo vienintele šalies valdove. Sūnus Cezarionas buvo paskelbtas motinos bendravaldžiu, bet tik nominaliai.
Santykiai su Marku Antonijumi ir politiniai manevrai
Politikais tikslais Kleopatra susitiko su Marku Antonijumi Tarse prieš Gajų Julijų Cezarį Oktavianą (vėliau pasivadino Augustu). Jauna Kleopatra galėjo būti susitikusi su Marku Antonijumi dar 55 m. pr. m. e. Romos vietininko Sirijoje Gabinijaus invazijos į Egiptą metu. Pasak Apiano Aleksandriečio, Markas Antonijus buvo Kleopatrą įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio.
Po to Markas Antonijus viešėjo Aleksandrijoje, ir Kleopatra jam pagimdė dvynius Kleopatrą Selenę II ir Aleksandrą Heliją, ir vėliau - sūnų Ptolemėją Filadelfą. Markas Antonijus įteisino santuoką su Kleopatra. 34 m. pr. m. e. Markas Antonijus dekretu padalijo Romos imperijos rytinių dalių valdymą tarp Kleopatros ir jos vaikų. Informavo Romos senatą, kad taip įtvirtino naujus imperijos vietininkus.
Oktavianas surengė propagandos kampaniją prieš Antonijų ir Kleopatrą, dėl ko Roma paskelbė karą Kleopatrai. Antonijaus ir Kleopatros pajėgos 31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d. pralaimėjo lemiamame Akcijaus jūrų mūšyje Oktaviano laivynui.
Dėl nežinomų priežasčių Kleopatros laivynas netikėtai pasitraukė iš mūšio, kas didele dalimi prisidėjo prie mūšio baigties. Kita versija, Kleopatra pabėgo iš mūšio, kai jo baigtis jau tapo aiški.
Oktavianas po to įtvirtino savo valdžią rytinėje imperijos dalyje. Antonijus ir Kleopatra buvo apsupti Aleksandrijoje, jų kariai ir laivynas masiškai perėjo Oktaviano pusėn.
Mirtis ir palikimas
Antonijus nusižudė, pasak liudijimų, išgirdęs melagingas žinias apie Kleopatros mirtį. Kleopatra pasekė jo pavyzdžiu po 11 dienų. Teigiama, kad ji leido įkasti egiptietiškai angiai 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d.
Cezarioną jo rėmėjai paskelbė faraonu, bet netrukus Oktaviano pajėgos užėmė Aleksandriją, Cezarionas buvo nužudytas. Pasak Plutarcho, užėmęs Aleksandriją, Oktavianas leidęs Kleopatrai palaidoti Antonijų savo rankomis ir tik po to Kleopatra nusižudžiusi. Egiptas tapo Romos provincija.
Romos propaganda vėliau vaizdavo Kleopatrą amoralia moterimi, tesiekusia politinių tikslų, kuri išgelbėjo savo vardą garbinga mirtimi, nes patekusi į neišvengiamą Oktaviano nelaisvę ji būtų buvusi pravaryta Romos gatvėmis Oktaviano triumfo eisenoje, kaip tai padarė Julijus Cezaris su Kleopatros seserimi Arsinoje.
Daugiausiai apie Kleopatrą žinoma iš Plutarcho parašyto „Antonijaus gyvenimo“, kuriame istorikas Kleopatros žavesį matė ne išoriniame grožyje, o jos inteligencijoje, lingvistiniuose ir bendravimo sugebėjimuose. Vienas iš egiptiečių veikalų apie kosmetikos ruošimą buvo priskirtas Kleopatros autorystei. Nors tai patvirtinančių žinių ir nėra, tačiau tikėtina, kad ji turėjusi reputaciją šioje srityje.
Iki šių laikų Kleopatra yra populiari figūra Vakarų kultūroje. Jos atminimas išliko dėl daugybės meno kūrinių, pvz.: Viljamo Šekspyro tragedijos Antonijus ir Kleopatra, Jules Massenet operos Kleopatra ir 1963 m. filmo Kleopatra. Ji visur vaizduojama kaip nepaprasta gražuolė, o tai, kad ji tapo galingiausių to meto vyrų meiluže, laikoma to įrodymu.
Kleopatra pražudė tris savo giminaičius. Kova dėl valdžios ir sąmokslai buvo tokia pati Ptolemėjų tradicija, kaip ir santuokos tarp šeimos narių. Kleopatra ir jos broliai čia nebuvo išskirtiniai. Jos pirmas brolis-sutuoktinis Ptolemėjus XIII išvijo ją iš Egipto po to, kai ji bandė tapti vienvalde Egipto valdove - o vėliau jie susidūrė pilietiniame kare. Kleopatra įgijo pranašumą susivienijusi su Cezariu, o pralaimėjęs mūšį Ptolemėjus nuskendo Nile. Po karo Kleopatra susituokė su savo jaunesniuoju broliu Ptolemėjumi XIV, tačiau manoma, kad vėliau jį nužudė, idant galėtų šalį valdyti kartu su savo sūnumi. 41 metais prieš mūsų erą ji taip pat suorganizavo savo sesers Arsinojos nužudymą - kadangi ją laikė savo varžove siekiant sosto.
Kleopatra mokėjo pritraukti sąjungininkus. Ji manė, kad ji yra deivė, ir kartais naudodavo protingą pompastiką, kad priviliotų potencialius sąjungininkus ir sustiprintų savo dieviškąjį statusą. Vienas iš žymesnių pavyzdžių buvo, kai 48 metais prieš mūsų era per jos pykčius su broliu Ptolemėjumi XIII į Aleksandriją atvyko Julius Cezaris. Žinodama, kad Ptolemėjaus XIII pajėgos imsis priemonių neleisti jai susitikti su Romos generolu, Kleopatra leidosi įvyniojama į kilimą (kai kurie šaltiniai teigia, kad tai buvo lininis maišas) ir tokiu būdu įsmuko į Julijaus Cezario valdas. Julijus Cezaris buvo nustebęs pamatęs karalienę savo karališkuosiuose apdaruose ir šie netrukus tapo sąjungininkais bei meilužiais.
Kleopatrą pompastiką panaudojo ir 41 metais prieš mūsų erą vykusį susitikime su Marku Antonijumi. Pakviesta susitikti su romėnų triumviratu Tarsuse, ji atvyko auksinėje baržoje su rožinėmis burėmis - tarsi deivė Afroditė. Ji sėdėjo po paauksuoto skliauto, kol tarnai ją rengė, vėdavo ir degino saldžiai kvepiančius smilkalus. Antonijus, kuris save laikė graikų dievo Dioniso įsikūnijimu, liko sužavėtas.
Cezario nužudymo metu ji gyveno Romoje. Kleopatra prisijungė prie Julijaus Cezario Romoje 46 metais prieš mūsų erą, o jos atvykimas sukėlė nemenką šurmulį. J.Cezaris neslėpė, kad Kleopatra buvo jo meilužė - ir į miestą ji atvyko su jų meilės vaisiumi - Cezarionu. Romoje kilo skandalas. Kai J. Cezaris buvo mirtinai subadytas Romos senate 44 metais prieš mūsų erą, Kleopatra buvo priversta bėgti iš Romos - tačiau tuo metu ji jau buvo palikusi savo žymę mieste. Jos egzotinė šukuosena ir perlų papuošalai tapo madingais, o anot istoriko Joanno Fletcherio, tiek daug Romos moterų perėmė Kleopatros stilių, kad jų skulptūros imtos painioti su pačia Kleopatra.
Kleopatra ir Markas Antonijus įkūrė savo gėrimo klubą. Kleopatra užmezgė savo legendinį romaną su romėnų generolu Marku Antonijumi 41 metais prieš mūsų erą. Jų santykiai turėjo politinį prieskonį - Kleopatrai reikėjo M.Antonijaus, kad būtų apginta jos valdžia ir išlaikyta Egipto nepriklausomybė, o M.Antonijui reikėjo priėjimo prie Egipto turtų ir išteklių. Tiesa, jie itin mėgavosi vienas kito draugija, todėl šis romanas nebuvo vien iš išskaičiavimo. Anot senovinių šaltinių, jie praleido 40-41 metų prieš mūsų erą žiemą, gyvendami nerūpestingą ir besaikį gyvenimą Egipte - ir netgi suformavo gėrimo bendruomenę, žinomą kaip „Nepakartojamos kepenys“. Ši bendruomenė dalyvaudavo naktinėse šventėse ir besaikėse puotose, taip pat užsiimdavo žaidimais ir konkursais. Viena mėgstamiausių Kleopatros ir M.Antonijaus veiklų buvo vaikščioti po Aleksandrijos gatves prisidengus, kad jų niekas neatpažintų - ir krėsti pokštus vietiniams gyventojams.
Kleopatra vadovavo laivynui mūšyje. Kleopatra galiausiai ištekėjo už Marko Antonijaus ir su juo susilaukė trijų vaikų - tačiau jų santykiai pavirto didžiuliu skandalu Romoje. M.Antonijaus varžovas Augustas naudojo propagandą, kad pavaizduotų M.Antonijų kaip gudrios viliokės paveiktą išdaviką - tad 32 metais prieš mūsų erą Romos senatas paskelbė karą Kleopatrai. Konfliktas pasiekė savo apogėjų kitais metais vykusiame žymiajame jūrų mūšyje Aktione. Kleopatra stojant į kovą kartu su M.Antonijaus laivynu, pati vadovavo kelioms dešimtims Egipto karo laivų - tačiau jų bendros jėgos neprilygo Augusto laivynui. Mūšis netrukus virto triuškinimu ir Kleopatra su M.Antonijumi buvo priversti bėgti į Egiptą.
Kleopatra galimai mirė ne nuo gyvatės įkandimo. Kleopatra ir M. Antonijus nusižudė 30 metais prieš mūsų erą, kai Augustas juos atsivijo iki pat Egipto. Teigiama, kad M.Antonijus atėmė sau gyvybę dūriu sau į pilvą, o Kleopatros mirties būdas nėra visai aiškus. Legenda byloja apie tai, kad ji priviliojo gyvatę - greičiausiai angį ar Egipto kobrą - kad ši įkąstų į jos ranką, tačiau senovės istorikas Plutarchas pripažįsta, kad „kaip buvo iš tikrųjų, nežino niekas“. Jis sako, kad Kleopatra taip pat slėpė mirtinus nuodus vienose iš savo šukų, o istorikas Strabo pažymi, kad ji galėjo pasitepti mirtinu kremu. Turint tai omenyje, dauguma mokslininkų sutaria, kad Kleopatra savižudybei panaudojo gyvatės nuoduose išmirkytą smeigtuką.
Apie ją sukurtas filmas buvo vienas brangiausių istorijoje. Nilo karalienę vaidino aktorės Claudette Colbert ir Sophia Loren, tačiau geriausiai ją įkūnijo Elizabeth Taylor 1963 metų filme „Kleopatra“. Filmo kūrimo metu buvo susidurta su scenarijaus ir kūrimo problemomis, o filmo biudžetas ilgainiui išsipūtė nuo 2 iki 44 milijonų dolerių, ir į šią sumą įėjo 200 000 dolerių vien už E.Taylor kostiumus. Tuomet tai buvo brangiausias visų laikų filmas, o dėl jo kūrimo kaštų vos nebankrutavo filmų studija - nors ir gavo nemažai pelno.
Kleopatra VII gyveno daugiau nei prieš 2000 metų, tačiau ji išlieka viena įdomiausių moterų istorijoje. Egipto karalienė, garsėjanti savo grožiu ir intelektu, gyveno trumpai, bet skandalingai, įkvėpė daugybę filmų, meno ir literatūros kūrinių. Kleopatra dažnai vaizduojama kaip femme fatale dėl romantiškų santykių su Julijumi Cezariu ir Marku Antonijumi. Tačiau Kleopatra nebuvo tik gundytoja. Kai pagalvojate apie Kleopatrą, prieš akis greičiausiai iškyla tik viena Egipto karalienė. Tačiau Kleopatra buvo septinta moteris Ptolamėjų dinastijoje, turėjusi šį vardą. Nors Kleopatra gimė Egipte, ji yra Makedonijos graikų kilmės. Ji buvo Ptolemajaus XII (Auletės) dukra, o šis yra Ptolemajaus I Soterio (vieno iš Aleksandro Makedoniečio generolų) palikuonis. Ptolemajus I Soteras pradėjo valdyti Egiptą po Aleksandro mirties 323 m. pr. Mirus Kleopatros tėvui, ji ir jos jaunesnysis brolis (Ptolemajus XIII) buvo paskirti jungtiniais valdovais. Kleopatra mene ir filmuose dažnai vaizduojama kaip elegantiška viliotoja, tačiau yra įrodymų, kad ji nebuvo tokia fiziškai patraukli. Senovės Egipto monetos, papuoštos jos veidu, atskleidžia, kad ji greičiausiai turėjo tvirtą žandikaulio liniją ir lenktą nosį. Be to, istorikas Plutarchas rašė, kad jos išvaizda „nebuvo neprilygstama“. Tačiau jis teigė, kad jos intelektas, protas, žavesys ir „balso tono saldumas“ padarė ją neatspiriamą.
Kleopatra gimė 69 m. pr. m. e., praėjus 2 491 m. po to, kai buvo pabaigta Gizos piramidės statyba (2560 m. pr. m.). Siekdami išsaugoti kraujo linijos grynumą ir įtvirtinti valdžią, Ptolemėjų dinastijos karaliai tuokėsi su šeimos nariais. Daugelis Kleopatros protėvių tuokėsi su pusbroliais ar broliais ir seserimis. Tikėtina, kad Kleopatros tėvai taip pat buvo brolis ir sesuo. Praėjus vos keliems mėnesiams po tėvo mirties ir jai užėmus sostą, 18-metė Kleopatra aiškiai parodė, jog neketina dalytis valdžia su savo jaunesniuoju broliu (Ptolemaju XIII). Ji ištrynė jo vardą iš oficialių dokumentų ir net liepė pašalinti jo veidą iš monetų. Taip prasidėjo pilietinis karas, tačiau Kleopatra susigrąžino pranašumą bendradarbiaudama su Julijumi Cezariu. Po karo, Kleopatra vėl ištekėjo už savo jaunesnio brolio Ptolemajaus XIV. Tačiau taip pat nenorėjo dalintis valdžia, todėl jį nužudė, kad jos sūnus taptų regentu. Kleopatra savo seserį Arsinoją taip pat laikė konkurente sostui, todėl 41 m. pr. m. e. Kleopatra dažnai naudojo įmantrius kostiumus ir dramatiškus įėjimus, kad sustiprintų savo elito statusą ir laimėtų potencialius sąjungininkus. 48 m. pr. m. e. ji apsivyniojo kilimu ir paslapčia pateko į Julijaus Cezario asmeninį būstą. 41 m. pr. m. e. imperatorė panaudojo panašų teatrališkumą kai Tarse buvo pakviesta susitikti su romėnų triumviru Marku Antonijumi. Kaip pasakojama, ji atplaukė ant auksinės baržos su purpurinėmis burėmis, irklavo irklais iš sidabro. Kleopatra pasipuošė deive Afrodite ir sėdėjo po paauksuotu baldakimu, o kupidonais pasipuošę tarnai ją vėdino ir degino saldžiai kvepiančius smilkalus. Kleopatros ir Antonijaus santykiai turėjo savų politinių pranašumų. Antonijus padėjo jai apsaugoti karūną, o Kleopatra suteikė jam galimybę naudotis Egipto turtais ir ištekliais. Be to, jie labai mylėjo vienas kitą. Jie praleido žiemą 41-40 m. pr. m. e. Egipte, kur įkūrė gėrimo klubą, vadinamą „Neprilygstamos kepenys“. Kleopatra ir Julijus Cezaris dvejus metus buvo meilužiai. Tuo metu Kleopatra pagimdė sūnų Ptolemėjų Cezarį, kuriam buvo suteiktas slapyvardis Cezarionas arba „Mažasis Cezaris“. Tarp Kleopatros mirties ir romėnų Oktaviano oficialios aneksijos Egipte, Cezarionas buvo oficialus vienintelis Egipto valdovas, būdamas vos 16 metų. Tačiau jo karaliavimas truko neilgai. Kleopatra ir Antonijus atėmė sau gyvybes 30 m. pr. m. e., kai Aktiume pralaimėjo garsųjį jūrų mūšį Oktaviano pajėgoms. Nors visuotinai pripažinta, kad Antonijus dūrė sau į skrandį, Kleopatros savižudybės metodas lieka diskusijų tema. Kai kurie mano, kad ji mirė viliodama egiptietišką kobrą - o ši, įkando jai į ranką. Tačiau kiti istorikai su tuo nesutinka. Buvo žinoma, kad Kleopatra vienoje iš savo plaukų šukų slepia mirtinus nuodus.
Pasakojimas apie Egipto karalienės Kleopatros ir Romos cezario Marko Antonijaus meilę „Kleopatra“ buvo pats brangiausias ir prabangiausias praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio filmas. Sklandė pasakojimai, esą Kleopatra buvo išties neabejinga vyrams. Ypač kareiviams. Bet... kareivis, kuriam tekdavo laimė patekti į didžiosios valdovės meilės guolį, ilgai saldžiais jos vaisiais nesidžiaugdavo: patenkinusi savo aistras, Kleopatra įsakydavo nelaimėlį nukirsdinti. Ar tai galėję būti tiesa, jokių aiškių įrodymų nėra. Pasak kai kurių istorikų, tai tebuvo romėnų paleistos antys. Romos gyventojai nekentė Kleopatros už tai, kad ši net du jų valdovus pavertė savo meilės vergais. Po romėnų namus iš lūpų į lūpas sklandė nešvankios istorijos apie Kleopatros meilės nuotykius. Visgi įdomu, kokia ji buvo iš tiesų. Paleistuvė ar moteris, kuri mėgo jausti savo galią? Svaiginama gražuolė ar puikiai vyrų psichologiją išmananti manipuliuotoja?
Jau daugelį metų, ko gero, labiausiai žmonijos fantazijas bei smalsumą kursto klausimas, kaip atrodė Egipto valdovė. Šių dienų spaudoje dažnai kalbama apie Kleopatros grožio receptus, pieno vonias, kuriose ji mėgo maudytis, įsimintiną makiažą. Mokslininkų nuomonių šiuo klausimų esti įvairių. Vieni, išanalizavę keletą išlikusių senovinių jos biustų, sako, kad grožis nebuvo stipriausia faraonės savybė. Tiesiog ji mokėjo tinkamai save pateikti. Kleopatra, pasak šaltinių, buvo nepriekaištingai įvaldžiusi bendravimo meną, puikiai išmanė žmonių psichologiją, turėjo puikų humoro jausmą buvo įžvalgi, išprususi, mokėjo ne vieną kalbą.
Egzistuoja dar viena teorija apie Kleopatros grožį, kurią neseniai išrutuliojo Kembridžo universiteto mokslininkai. Naudodamiesi moderniomis kompiuterinėmis programomis, jie susiejo daugybę ant senovinių daiktų rastų Kleopatros atvaizdų. Portretas išėjo labai įdomus - Kleopatra buvo moteris, turėjusi įvairių etninių bruožų. Anot mokslininkų, tai visiškai įtikėtina, nes faraonės gyslomis tekėjo ne tik egiptiečių, bet ir kitų tautų žmonių, kaip antai graikų, kraujas. „Sutikite, daugelis šių dienų žmonių Kleopatrą įsivaizduoja Sophios Loren arba Elizabeth Taylor veidu. Šių aktorių sukurti Kleopatros vaidmenys mūsų sąmonėje paliko išties ryškų atspaudą. Deja, turime nuvilti - tikroji Kleopatra atrodė visai kitaip.
Iš filmų tikriausiai daug kas yra susidaręs įspūdį, kad Kleopatros gyvenimas buvo tarsi pasaka. Ji maudėsi nežabotoje prabangoje, nuolat puotavo ir mėgavosi įtakingų vyrų draugija. Tas tiesa, prabangos Egipto valdovės gyvenime nestigo. Sostas Kleopatrai atiteko visai jaunutei. Tarp Egipto faraonų buvo priimta tuokti brolius ir seseris, taigi eidama septynioliktus metus Kleopatra žengė prie altoriaus su trylikamečiu broliu Ptolemaju XIII. Jis buvo silpnas, paliegęs berniukas, nė iš tolo neprimenantis didingo faraono. Įžvalgioji Kleopatra kaipmat sumojo, kad gali perimti valdžią į savo rankas. Deja, Ptolemajas turėjo įtakingų ir suktų globėjų. Kleopatrai neliko nieko kita, kaip ieškoti dar įtakingesnių sąjungininkų. Taip jos gyvenime atsirado Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris.
Toliau faraonės santykiai su vyrais klostėsi beveik kaip filme ar romane. Pirmasis jos vyras brolis Ptolemajas XIII žuvo. Santuoka su kitu broliu Ptolemaju XIV buvo tik simbolinė ir nesutrukdė pagimdyti sūnų nuo Romos imperatoriaus. Tiesa, dėl Cezariono vardu pavadinto berniuko tėvystės būta visokiausių diskusijų. Iki šiol nėra šimtu procentų žinoma, ar jis tikrai buvo Gajaus Julijaus Cezario sūnus. Kad ir kaip būtų, Cezaris dievino Kleopatrą. Pristatydamas ją Romai, surengė įspūdingą triumfo eiseną, pastatė jos statulą.
Į dar didesnę nemalonę faraonė pateko po Cezario žūties, begėdiškai suviliojusi naująjį imperatorių Marką Antonijų. Kaip skelbia legenda, Kleopatra išplaukė jo pasitikti auksu inkrustuotu laivu, lydima arfų muzikos, išsidabinusi Veneros drabužiais. Markas Antonijus buvo priblokštas jos įvaizdžio ir netrukus atsidūrė po Egipto burtininkės kojomis. Šaltiniai byloja, kad tai buvo nepaprastai aistringa meilė. Kai Kleopatra ir Markas Antonijus susitikdavo, jiedu atsiskirdavo nuo pasaulio ir savaites mėgaudavosi meile. Tačiau jų meilė buvo pražūtinga. Panirę į aistras, jie pamiršo priešus. O priešai nesnaudė.
Kleopatra, regis, turėjo nuojautą, kad gali mirti ne savo mirtimi. Kalbama, ji netgi buvo įsteigusi draugiją, kuri treniravosi, kaip greitai ir lengvai užklupus priešui pasitraukti iš gyvenimo. Draugijos nariai su Kleopatra analizavo mirtį: skrodė gyvūnus, studijavo nuodus ir pan. Kleopatra tiksliai žinojo, kad gyva į vergiją niekada nepasiduos. Taip ir buvo. Egiptą užėmę priešai rado gyvybės apleistą valdovės kūną. Ji mirė nuo gyvačių įkandimų. Tokią pat mirtį pasirinko ir jos mylimasis Markas Antonijus. Kai Klepoatra išsivyniojo iš kilimo, į kurį buvo įsivyniojusi, Cezaris ją išvydo pirmą kartą. Jaunutė 21-erių metų Kleopatra iš karto prikaustė į Aleksandriją atvykusio karybos genijaus Gajaus Julijaus Cezario dėmesį. Nėra tiksliai žinoma, tačiau spėjama, kad Kleopatra buvo paskutinioji Egipto faraonė. Kleopatra VII gimė Ptolemėjui XII pirmaisiais 69 m. pr. Kr. mėnesiais. Jos gimimo metu Egiptas buvo valdomas faraonų jau daugiau kaip 3000 metų. Ji kilusi iš Makedoniečių, valdžiusių Egiptą 254 metus, nuo pat Aleksandro mirties. Kleopatra turėjo dvi vyresnes seseris, iš kurių viena trumpą laiką buvo Egipto karalienė, jaunesnę seserį ir du jaunesnius brolius. Kai sulaukusi 17 metų Kleopatra atsisėdo į sostą (51 m. pr. Kr.), ji tikriausiai valdė kartu su tėvu. Kai šis po keleto mėnesių mirė, valdyti padėjo jaunesnis brolis ir vyras Ptolemėjus XIII. Norėdama tapti vienvalde Egipto valdove, ji paprašė Julijaus Cezario pagalbos. Anksčiau Cezaris jau buvo nužudęs Kleopatros sargybinį Pompėjų. Cezaris buvo apsistojęs Aleksandrijos rūmuose, kai pasirodė Kleopatra, pasislėpusi rytietiškame kilime. Pagrindinė Cezario atvykimo priežastis buvo Aleksandrijos valdymo perėmimas. Tačiau išvydus Kleopatrą jam susisuko galva. Galiausiai Cezaris nutarė paremti moters tikslą tapti vienvalde Egipto valdove ir pakvietė Romos karius, kad šie nužudytų jos brolį. Po keleto atakų Ptolemėjus XIII pralaimėjo ir buvo nužudytas. Cezaris susižavėjo Kleopatra ir, kaip teigia Dio Kasijus, padovanojo jai keletą Romos žemių: “Jis dovanojo Egipto karalystę jiems abiem ir suteikė Kiprą Arsinojai bei jaunesniajam Ptolemėjui (XIV), jos seseriai ir broliui ... Nemažai diskutuojama dėl to, ar Cezaris taip elgėsi apsvaigęs nuo Kleopatros kerų, ar jo “pagrindinis tikslas... buvo kontroliuoti Egipto politiką, pasitelkiant į pagalbą tokį žaidimą," - kaip manė Arthur Weigall. Greičiausiai abu įsimylėjėliai manė besinaudojantys vienas kito galia. Jų meilės romanas tesėsi ir po to, kai 48 m. prieš mūsų erą Kleopatra ištekėjo už kito savo brolio Ptolemėjaus XIV. 12-mečiui Ptolemėjui XIV Kleopatra nesuteikė jokios galios. 47 m. Kr. Kleopatra ir Cezaris didžiuliu laivu išplaukė į kruizą Nilu, norėdami sutaikyti Egipto teritorijas. Jie aplankė Dendarą, kur Kleopatra buvo garbinama, o Cezaris ignoruojamas. Tai jam nelabai patiko. Praėjus maždaug dviems mėnesiams jie grįžo į Aleksandriją, ir Cezaris išvyko į Mažąją Aziją. Jam išvykus, pirmąją 47 m. rugsėjo savaitę Kleopatra pagimdė berniuką - manoma, Cezario sūnų. Jam duotas Ptolemėjaus Cezario vardas. Aleksandriečiai jį vadino Cezarionu (Mažuoju Cezariu). Tiesa, yra skirtingų nuomonių apie tai, ar vaikas tikrai buvo Cezario sūnus ir kada jis gimė. Gali būti, kad Cezariui išvykus, Aleksandrijoje likusi Kleopatra ne rūmuose susitikinėdavusi su meilužiu. Ji galėjo apsiskelbti pagimdžiusi Cezario vaiką dėl politinių priežasčių, kad vaikas būtų Cezario įpėdinis. Aplankęs Mažąją Aziją ir kitas vietas, Cezaris grįžo į Romą. Kelionės metu jis pražygiavo pro Kleopatros jaunesniąją seserį, kuri buvo paimta į nelaisvę ir sukaustyta grandinėmis. O Mažojoje Azijoje, po pergalės jis ištarė garsiąją frazę - „atėjau, pamačiau, nugalėjau.“ Netrukus, 45 m. pr.m.e., Kleopatra ir Cezarionas išvyko į Romą. Kleopatra išvyko į Romą dėl politinių ir asmeninių priežasčių. Viena jų - užtikrinti, kad tarp Egipto ir Romos išliktų taika. Tačiau ji turėjo ir kitą motyvą - dar kartą pabūti su Cezariu. Tuo metu Cezario jausmai jau buvo kiek atšalę. Galbūt todėl, kad buvo neištikimas su Mauritanijos karaliaus žmona. Tačiau Kleopatrą jis aptarnavo karališkai ir rodė didelį dėmesį. Romėnai nekentė Egipto karalienės; netgi Ciceronas rašė, kaip jos nekenčia. Kadangi bigamija Romoje buvo draudžiama, Kleopatra netgi nebuvo siejama su Cezariu (nes jis jau buvo vedęs Kalpurniją). Manoma, kad būtent Kleopatra patarė Cezariui panaudoti jėgą, siekiant savo tikslo tapti diktatoriumi. Jei tai tiesa, Cezaris per daug jos klausė ir dėl to buvo nužudytas. Šiaip ar taip, iš Cezario ir Kleopatros santykių ir mes turime naudos - Cezario kalendorių. Tais laikais metai susidarė iš 355 dienų, o reikalingi mėnesiai buvo pridedami be jokios tvarkos. Dėl politinių problemų šis reikalas buvo apleistas, tad mėnesiai ėmė vis labiau nebeatitikti metų laikų. Kartu su Kleopatra į Romą atvyko ir Egipto astronomas, kuris padėjo Cezariui sukurti metus iš 365 dienų. Cezaris taip pat prisidėjo prie didelių visuomeninių bibliotekų Romoje statymo. Kol Kleopatra buvo Romoje, Cezaris išvyko į Ispaniją. Grįždamas jis išreiškė savo valią įpėdiniu skirti naujagimį Gajų Oktavijų. Jis neužsiminė apie Cezarioną, nes Romos įstatymai draudė neteisėtiems vaikams tapti paveldėtojais. Netrukus po to planavo vykti į rytus, bet vos pora dienų prieš kelionę buvo nužudytas. Tai įvyko 44 m. Kr. Praėjus kelioms dienoms po jo nužudymo, Kleopatra su sūnumi ir broliu grįžo į Egiptą. Netrukus brolis mirė - labai tikėtina, kad jį nužudė pati Kleopatra, norėdama valdyti su savo kelių metukų sūnumi. Po Cezario nužudymo iškilo konfliktas - Kasijas ir Brutas prieš triumviratą (Antonijų, Oktavianą ir Lepidą). Kleopatra palaikė triumvirato pusę, nors labai pyko ant Oktaviano, kad šis apsiskelbė esantis vienintelis Cezario įpėdinis. O Kleopatra žinojo, kad vienintelis tikrasis paveldėtojas buvo Cezarionas. Kai triumviratas ėmė byrėti, ji nusprendė palaukti, kuris iš trijų laimės. Nugalėjo Markas Antonijus, ir Kleopatra stojo jo pusėn. Ji sugebėjo valdyti Antonijų taip pat, kaip ir Cezarį. Jų santykiai darėsi vis artimesni. Po kelių metų Antonijus Egipto karalienei padovanojo daug žemių. Tai labai susilpnino jo poziciją Romoje. Oktavianas sureagavo griežtai ir 33 m. Kr. „pareiškė, kad grėsmė, kurią Kleopatra sukėlė Romai, buvo „milžiniškas pavojus“. Šie žodžiai buvo smarkiai perdėti, tačiau jie nuteikė visuomenę prieš Kleopatrą. Tačiau ši sugebėjo paveikti Antonijų daugiau nei kas kitas. 32 m. Kr. Vėlų 32 m. Kr. rudenį Oktavianas bandė išprovokuoti karą prieš Antonijų, atskirdamas jį nuo triumvirato ir siekdamas sukliudyti ateityje tapti konsulu. Tačiau šis karas buvo siejamas su Kleopatra, o ne Antonijumi. Jai su Antonijumi atvykus į vieną iš savo stovyklų, Oktavianas juos užtvėrė ir neleido pabėgti. 31 m. Kr. rugsėjį, kuomet porelė stengėsi pasprukti, įvyko vienas didžiausių mūšių istorijoje. Kol vyko kova tarp Antonijaus ir Oktaviano laivų, Kleopatra pabėgo. Šį planą greičiausiai sumanė Kleopatra su Antonijumi. Kai Antonijaus kariuomenė pamatė išplaukiantį karalienės laivą, norėjo sekti iš paskos. Tačiau Oktaviano flotilė buvo daug galingesnė. Antonijus išsigelbėjo, tačiau žuvo 5000 jo vyrų. 150 pasidavė, ir tai buvo dar didesnis pralaimėjimas. Po metų, 30 m. Kr., Oktavianas paskelbė Egiptą Romos provincija. Netrukus po to Antonijus išgirdo, kad Kleopatra nusižudė. Negalėdamas be jos gyventi, jis susibadė, tačiau iš karto nenumirė. Tai išgirdusi, Kleopatra paliepė tarnams pristatyti jį pas save (jis buvo jos vyras pagal Egipto, bet ne Romos įstatymus) ir šis mirė ant jos rankų. Netrukus Oktavianas oficialiai įžengė į Aleksandriją ir paėmė į nelaisvę Egipto karalienę. Negalėdama patikėti savo padėtimi ir Oktaviano pergale, ji nusižudė. Jau mirusi Kleopatra gulėjo auksinėje lovoje, pasipuošusi graikiškais drabužiais, pasidabinusi visais karališkais papuošalais, ant galvos užsidėjusi Ptolemėjų diademą. Taip baigėsi Kleopatros gyvenimas, o kartu ir 3000 metų trukusi era.
Kleopatra: Egipto karalienės istorija (pilna) – Didžiosios istorijos asmenybės – See U in History
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
