Žodžiai, apibūdinantys vaiko asmenybę: kaip juos ugdyti ir kokias klaidas vengti

Ugdyti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdomi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena.

Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.

Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.

2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei tėvų sukurtos taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.

4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.

6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį - mokyklą.

Žodžiai, formuojantys vaiko asmenybę: teigiami ir neigiami aspektai

Jausdamas tėvų palaikymą mažylis auga stiprus, laimingas ir pasitikintis savimi! Mano tėvai tiki manimi ir myli mane - šis tikrumas būtinas vaikui kaip oras. Bet jis neatsiranda pats savaime. Vaikai nori ir turi vėl ir vėl sulaukti pozityvių „žinučių“ iš savo tėvų. Tinkamu metu ir tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, patikinimas, kad „tu - visų geriausias“, ištartas vaikui ką tik pralaimėjus rungtynes, sukelia nepasitikėjimą: vaikai puikiausiai geba vertinti savo galimybes ir jaučia, kada jiems meluoja.

Maži vaikai tiki, kad būtent jie, o ne kas kitas, verčia pasaulį suktis, juk jie - pasaulio centras. Net ir saulė pakyla todėl, kad jie to nori. Dėl tos pačios priežasties mažieji jaučiasi atsakingi ir už visa tai, kas vyksta aplinkui. Pavyzdžiui, už šeimyninius barnius, nelaimingus atsitikimus. Štai kodėl vaikui būtinas žinojimas: jūs džiaugiatės, kad jis yra. Ir jokiu būdų negalima leisti sau tarti: „dėl tavęs man teko tiek daug paaukoti...“. Vaikai turi tikėti, kad juos myli dėl jų pačių. Todėl jokiu būdu nevalia sieti šio jausmo su kokiomis nors sąlygomis (pvz., „Pirma susitvarkyk kambarį, o tada pasakysiu, ar tave myliu“) arba su vaiko veiksmais („Tu man pamelavai, taigi dabar aš tavęs nebemylėsiu“). Vaikas kur kas geriau supras, jei jam pasakysite: „Aš tave labai myliu, bet tai, kad tu sudavei broliukui, labai negerai“.

Pamestas pliušinis meškutis, barnis su draugu, tamsos baimė - visa tai mažyliui sukelia daug nemalonių emocijų. Jam reikia užuojautos ir paguodos. Mėginimai sumenkinti jo negandą („juk tai - tik žaislas“, „na, ir kam tau reikalingas toks draugas?“, „vaiduoklių apskritai nėra!“) mažyliui nesuprantami. Jie - iš suaugusiųjų pasaulio, pagrįsti patirtimi, kurios vaikas dar neturi.

Padrąsinimas ir paskatinimas reikalingas vaikui net tose srėtyse, kur mums viskas atrodo savaime suprantama. Žodžiai „puikiai atlikai“, „žinojau, kad tu tai sugebėsi“ arba „mes didžiuojamės tavimi“ įkvepia mažylį. Kita vertus, dažni epitetai „nevėkšla“, „terlius“, „kerėpla“ bei priminimai „tu nuolat prikreti kvailysčių“, „nejaugi nemoki atsikirsti?“ gali ilgam pakirsti jo pasitikėjimą savimi.

Tyrinėjant pasaulį neišvengiama nesėkmių ir „avarijų“. Tada tėvai tuojau pat puola saugoti savo kūdikį nuo visų galimų paslydimų. Bet tam, kad jis prisitaikytų prie suaugusiųjų gyvenimo, turi mokytis savarankiškai rasti savo problemų sprendimus. Taigi užuot bėgus nuo problemos - „leisk, aš pati tai padarysiu“ - turėtumėte drąsinti po nesėkmės: „Nagi, pabandyk dar kartą, esu tikra, kad greitai išmoksi“. Tai pakels jo nuotaiką, suteiks tvirtumo.

Vaikai dažniausiai visomis išgalėmis stengiasi pateisinti jūsų pasitikėjimą. Tik žinodami, kad jais tiki, mažieji savo ruožtu išmoksta pasitikėti ir kitais. O jei tėvai nuolat abejoja savo atžala („abejoju, kad iš to kas nors gausis“, „su tavim niekada nežinai, kas nutiks“, „tu dar tikrai to nepadarysi“), galiausiai mažylis įsižeidžia ir užsisklendžia savyje. Kad ir kas benutiktų, mano tėvai visada man padės - toks žinojimas padeda įveikti daugelį kliūčių.

Kasdieniame bėgime ne visada turime galimybių atidėti į šalį visus reikalus ir užsiimti išskirtinai vien vaiku. Bet galite jį paskatinti: „Kaip įdomiai sugalvojai! Dabar baigsiu savo darbus ir tada galėsi man papasakoti apie viską smulkiau“. Taisyklė visiems atvejams: atsiprašykite, jei kartkartėmis nesusivaldysite ir žvirbliu išlėks ne patys tinkamiausi žodžiai. Juk taip lengva pasakyti: „Atleisk, buvau neteisi (labai išsigandusi, supykusi ir pan.). Nepaisant to, ką pasakiau, juk žinai, kaip stipriai tave myliu!“

Klaidos bendraujant su vaikais ir kaip jų išvengti

Kampanija siekiama atkreipti suaugusiųjų (ypač tėvų/globėjų) dėmesį, kaip atsitiktinai pasakyta frazė ar nuolat kartojami žodžiai gali paveikti vaikus. Girdėdami, kad yra mylimi ir reikalingi, kai yra atidžiai išklausomi, o į jų problemas reaguojama rimtai, tiek mažamečiai, tiek paaugliai jaučiasi saugūs ir vertingi. Tai padeda kurti pagarbius ir patikimus santykius.

Jūs viso labo peržiūrėjote sūnaus puslapį socialiniuose tinkluose, o jis nekalba su jumis visą savaitę. Patikrinote dukros rankinę, o jūsų atžala iš to padarė didžiausią skandalą. Palyginote vaiką su kitais geriau besimokančiais, o kitą dieną jis parsinešė dar blogesnių pažymių. Iš pirmo žvilgsnio jūsų veiksmuose jokio kriminalo nebuvo, tačiau santykiai su vaikais smarkiai pašlijo. Vaikai kai kuriuos veiksmus priima kaip agresiją ir smurtą jų atžvilgiu. Asmeninė erdvė reikalinga ir svarbi kiekvienam - ir visai nesvarbu, ar kalbame apie vaiko kambarį, ar apie socialiniu tinklus, ar apie rankinės turinį. Kodėl šios ribos peržengiamos? Dažniausiai - dėl to, kad mes jaudinamės ir dėl ko nors nerimaujame, nes norime būti artimesni. Tačiau tokie veiksmai tik dar labiau pablogina tarpusavio santykius: užuot tikrinę rankinę, geriau susivokite savo jausmuose. Tokie veiksmai - taip pat nepagarba vaiko asmeninei erdvei. Jie žeidžia jo savigarbą. Tikrai ne kiekvienas žmogus pasirengęs parodyti savo vaikystės nuotraukas, kuriose jis sėdi ant puoduko, maudosi nuogas ir pan. Vaiko nuotrauka - tai ne tik tėvų, bet ir vaiko nuosavybė. Jeigu norite kam nors tokias nuotraukas parodyti, būtina atsižvelgti į atžalos nuomonę. Jeigu vaikas ne prieš - rodykite.

Daugelis tėvų nuvertina savo vaikus, lygindami juos su kitais ar tiesiog išsakydami savo nepasitenkinimą: „Iš tavęs nėra jokios naudos. Visiškas atgrubnagis!“, ir t.t. Suprantama, pažeminti jų paprastai niekas nenori - taip siekiama motyvuoti savo atžalas, kad jos susiimtų ir imtų gerą pavyzdį. Ką daryti? Dažniau girkite savo atžalą už mažas pergales (gavo dešimtuką, kažkam padėjo ir t.t.).

Užuot lyginę vaikus, įvardinkime, ko norime iš savo vaiko. Tvarkingesnio kambario? Geresnių manierų? Parodykime vaikui gerų įpročių naudą. Pavyzdžiui, laiku atlikdamas namų darbus, jis gaus geresnius pažymius ir jam nereikės nerimauti dėl pataisų vasaros metu.

Jūsų septynmetis restorane elgiasi kaip ketverių metų vaikas. Rezultatas? Užgautas vaikas ir toliau tuština druskines bei pipirines. Užuot provokavę vaiką toliau tęsti savo blogą elgesį, suformuluokime teiginį taip, kad jis atneštų laukiamų pokyčių.

Atrodo, tik vakar rengėte savo kūdikį žydrais šliaužtinukais, o jau rytoj jis dėvi apsmukusius džinsus ir nutįsusius marškinėlius. Ir prasideda mūšis dėl šukuosenos ir aprangos. Tačiau tiesmuka kritika gali tapti tvirtu pagrindu stipriam pasipriešinimui. Turime savęs paklausti: „Ar turiu tai kontroliuoti?” Psichologai pataria, kai vaikas eina kur nors su draugais, leisti jam dėvėti tai, ką jis nori, tačiau kai jis eina kartu su jumis, turi paisyti jūsų norų ir pageidavimų.

Trumpam prisiminkite etiketes, kurias turėjote, kai buvote maži, ir tas, kurias klijuojate savo vaikams. Kaip jūs tada jautėtės? Už ką jums buvo suteikta etiketė? Kokį vaidmenį vaidina vaikiška etiketė dabartiniame jūsų gyvenime? Užrašykite savo vaikišką etiketę ant lipduko, prisiklijuokite ir pavaikščiokite su ja po kambarį. Kokį pavojų kelia etiketės? Ką jūs manote apie „teigiamas“ etiketes? „Teigiamos“ etiketės - tai, kaip jūs įsivaizduojate savo vaiką (o ne tai, kaip jis save įsivaizduoja), gali apsunkinti vaiko gyvenimą (kai jis visada turi būti tik „geras“ ar kai „protingam“ vaikui neleidžiama suklysti). Bet kokia etiketė, net ir teigiama, gali neleisti vaikui pažvelgti į save objektyviai ir iškreipti jo „aš“ vaizdą. Etiketės suklaidina vaikus (ir suaugusiuosius). Pavyzdžiui, „šaunuolis“ gali jausti nuolatinį spaudimą ir labai bijoti nesėkmės, įvardintas „matematikas” gali užgniaužti savyje meninius sugebėjimus, kuriuos turi, „gražuolė“ gali labai nusivilti, supratusi, kad ji nė kiek negražesnė už kitas. Be jokios abejonės, neigiamos etiketės gali tapti save išpildančiomis pranašystėmis. Vaikiška etiketė (pavyzdžiui, „tu toks nerangus“, kai vaikas ką nors netyčia išpila) gali sukelti būtent tokį elgesį, kurio mes nenorime (kai sakome, kad vaikas nerangus, jis gali pamanyti, kad suaugusieji teisūs, ir toliau galvos apie save, kaip apie nerangų, ir atitinkamai elgsis). Nuolat vaikui sakydami, kad jis tinginys, tik dar labiau paskatinsime jį tingėti, nes tingėjimą įvardijame kaip vieną iš sudedamųjų jo asmenybės dalių. Prieš užkabindami vaikui neigiamą etiketę, paklauskime savęs, ką iš tiesų turime galvoje. Ar vaikas tikrai yra tinginys? Galbūt jis pamiršta atlikti jam pavestus namų ruošos darbus ir jam reikia nuolat priminti? Galime pasitelkti išbandytą apdovanojimų ir bausmių (žinoma, ne fizinių) metodą.

Tėvų uždavinys - ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi, o toks pasakymas „kaip gali būti toks kvailas?“ tik žemina vaiko savigarbą. Užuot vartoję neigiamus teiginius (kvailas, netikęs, žioplas, bjaurus ir kt.) vaiką teigiamai paskatinkite, tai padės keisti vaiko elgesį.

Jeigu vaikas girdi: „Tu niekam tikęs, nenoriu tavęs matyti“, šis jausmas gali neapleisti jo visą gyvenimą. Jeigu esate taip supykusi, kad galite drėbtelėti: „Geriau jau nebūčiau tavęs pagimdžiusi”, geriau pabandykite pasakyti: „Kartais tu išvedi mane iš kantrybės ir aš pasidarau labai pikta.“ Verčiau nustatyti taisykles, kol dar nepasiekta kulminacija.

Įtraukime vaikus į kasdienių darbų ruošą: net trimetukas gali „padėti” padengti stalą arba pakloti lovą. Kai norite pabūti vieni, galite pasakyti vaikui, kad jį labai mylite, tačiau dabar esate labai užsiėmę ir pažaisite su juo vėliau.

Šie žodžiai verčia vaiką manyti, kad jo nuomonė jums rūpi. Jeigu sakome tai dažnai, vaikas gali pradėti manyti, kad jo nuomonė visai nesvarbi, nereikšminga ir apskritai jis neturi ką pasakyti. Pabandykite pasakyti: „Nusiramink, pasėdėk tyliai.” Jeigu tai nepadeda, imkitės ramios, bet griežtos tvarkos: išjunkite televizorių, kompiuterį, grotuvą arba išsiųskite vaiką į jo kambarį. Atminkite: vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Jeigu norite, kad jūsų vaikai būtų mandagūs, turite būti mandagūs su jais.

Tušti grasinimai ir bauginimai galiausiai pakirs jūsų autoritetą. Jie skatina vaiką tęsti savo blogą elgesį, kad jis galėtų jus išbandyti. Geresnis kelias yra pasirinkti bausmę, kurią galėsite įvykdyti. Galite pavyzdžiui pasakyti: „Jeigu tuoj pat nenustosi to daryti, būsi uždaryta į savo kambarį“. Tada vaikas žinos, kad jūs tikrai ketinate įvykdyti savo pažadą.

Niekada nežaiskite vaiko baime būti paliktam. Tėvai turėtų būti saugi užuovėja, iš kurios vaikas galėtų išeiti į pasaulį. Jeigu to nebus, vaikas išaugs nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Užuot sakę, kad jį paliksite, kai vaikas griūva ant žemės ir rėkia, galite pasakyti: „Arba tu eini su manim dabar, arba aš turėsiu tave pakelti ir priversti eiti.” Esant reikalui, galite paimti vaiką ir jį panešti.

Jeigu vis dėlto pasakėte savo vaikui ką nors žeidžiančio, yra būdų tai skriaudai atitaisyti. Laimei, vaikai yra labai nenusimenantys ir sugeba greit atsigauti. Šis būdas ne tik padeda atkurti gerus santykius, bet ir moko vaiką, kaip elgtis, kai pasakai, ką nors netinkamo, ko visiškai nenorėjai pasakyti.

Kasdieniame bendravimo patirtis su tėvais yra pati pirmoji ir, ko gero, pati svarbiausia socialinė vaiko patirtis, kuri veikia tolesnį jo vystymąsi. Norint suprasti, kaip geriausiai apibūdinti vaiko asmenybę ir ją ugdyti, svarbu atsižvelgti į įvairius auklėjimo stilius ir esmines savybes, kurios padės vaikui sėkmingai integruotis į visuomenę.

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tėvų ir vaikų santykių sudėtingumą, - tėvų nesugebėjimas ramiai ir pagarbiai žvelgiant į vaiką išdėstyti savo mintis. Neretai tėvai nemoka ramiai ir aiškiai pasakyti vaikui, ko iš jo nori, t. y. įgarsinti savo lūkesčius. Išmokti tinkamai aptarti problemas su vaiku - tai dar vienas svarbus auklėjimo meno momentas. Todėl būtina nuo ankstyvosios vaikystės pradėti kurti dialogą, o ne monologą. O jeigu vaikas teturi būti ausimis, o tėvai - balsu, tai nieko neišeis.

Tėvai kuo anksčiau turi pradėti vaikui rodyti, kad jis jiems svarbus, įdomus, jog svarbi kiekviena jo patirtis, ir jei kažko nesuprantame, - prašyti, kad paaiškintų. Visų pirma - pradėkime nuo ramybės ir pasitikėjimo. Šiandien labai daug tėvų yra prislėgti, netekę vilties ir bejėgiai. Ką visų pirma derėtų suvokti? Ogi tai - kad jūs, tėvai, esate atsakingi už auklėjimą ir jūsų pareiga - perduoti savo gyvenimiškus principus ir vertybes vaikams.

Vienas svarbiausių santykių su vaikais aspektų - nuoseklumas. Nemažai tėvų galvoja, kad įgis vaikų pasitikėjimą ir meilę tik tapę jų „draugu“. Tapti savo vaiko draugu, žinoma, yra gerai, bet verta suvokti, kad jūsų „draugiška“ pozicija gali jam suteikti galimybių kartkartėmis peržengti „galima“ ir „negalima“ ribas jūsų santykiuose. Draugiški santykiai tampa pavojingi tais atvejais, kai tėvai užmiršta apie savo kaip auklėtojų vaidmenį, kuris vis dėlto (nori to, ar nenori) paremtas autoritetu. Tvirtumas ir nuoseklumas - labai svarbios tėvų ypatybės, suteikiančios ramybės ir aiškumo. O būti tvirtiems su vaiku tai visiškai nereiškia būti šiurkštiems.

Jei kalbėtume apie klaidas ir silpnąsias vaiko savybes, nevertėtų daryti toli siekiančių išvadų („jei nedarysi namų darbų, tapsi gatvių šlavėju“) ir nežeminti. Žmogus ir jo poelgis - tai ne tas pat. Visada atraskite tinkamą laiką ir vietą pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jums ar jam kelia nerimą. Būtinai pasakykite apie jums kilusius jausmus susidariusioje situacijoje, bet jokiu būdu netvirtindami, jog jūsų požiūris į situaciją yra vienintelis ir teisingas.

Vaiko raidos etapai ir temperamentas

Vaiko mėgstamiausias žodis tampa „ne“. Pats vaikas kartais nežino, ko nori. Tai neišvengiamas psichologinio ir fiziologinio augimo ir brendimo etapas. Vaikas pradeda suvokti save kaip asmenybę, suprasti, kad jis yra jis, o mama yra mama. Iki šio momento, vaikas daugiau ar mažiau neabejotinai paklusdavo suaugusiems.

Geriausia taktika tokiais atvejais - atitraukti vaiką tuo metu nuo jo užgaidų ir pereiti prie kitos veiklos ir kitų interesų. Reikia žinoti, kad dvejų metų vaikas skuba iš vieno kraštutinumo į kitą. Savęs patvirtinimo troškulys pasireiškia tuo, kad jis nuolat šaukia: „Aš pats!“. Tik įsitikęs savo bejėgiškumu, vaikas prašo pagalbos: „Padaryk“, „Padėk“. Jis siekia nepriklausomybės ir tuo pačiu nenori visiškai apleisti kūdikio pozicijos, kurioje jaučiasi saugiai, globojamas vyresniųjų.

Tokio amžiaus vaiką reikia mokyti laikytis kažkokių tai šeimoje ar visuomenėje priimtų normų, taisyklių ir rutinos. Tačiau tėvų sukurtos taisyklės turi būti lanksčios. Per griežta rutina tokiam amžiui vaikui netinka. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia lauke ir nenori grįžti iš pasivaikščiojimo, tėvų pasiūlymas ar prašymas grįžti namo pas vaiką sukelia pykčio pliūpsnį: „Aš tavęs nemyliu!“. Tačiau nešant jį, nereikia neleisti jam išreikšti savo jausmus. Šiame amžiuje vaikai dažnai linkę į „ritualinius veiksmus“. Jis taip pat atlieka tam tikrus veiksmus tam tikra seka grįždamas iš pasivaikščiojimo ar eidamas miegoti.

Temperamento įtaka asmenybei

Temperamentas taip pat daro didelę įtaką vaiko asmenybei. Cholerikas

Jei choleriško temperamento žmogų reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, greičiausiai tai būtų žodelis „AŠ“. Cholerikai iš prigimties pasitikinčios savimi ir ryžtingos asmenybės. Netgi fizinė jų išvaizda, t.y. kūno sudėjimas, stovėsena ir netgi eisena spinduliuoja nesustabdomą galią. Jie turi savo nuomonę, sugeba ją apginti ir negali pakęsti neteisybės. Iš pažiūros choleriko savybės yra puikios, tačiau tik tuo atveju, jei šio temperamento atstovas per didelį pasitikėjimą savo jėgomis netampa vadinamuoju „AŠ“ arba kitais žodžiais tariant paprasčiausiu egoistu.

Su šio temperamento vaikais kartais būna labai sunku: jie nuo mažens pasitiki savimi, žino, kad gali padaryti daugiau nei kiti, todėl neretai rodo savo kaprizus, dramatiškai reaguoja į jiems nepatinkančias ar nepalankias situacijas, o kartais pasiunta tiesiog dėl nieko. Ugdant choleriką nevalia bandyti nuslopinti jo energijos neigiamais atsiliepimais, tarkim sakant, kad jis elgiasi kaip laukinis. Geriausia pamoka cholerikui - tai atsidurti šalia kito tokio paties temperamento žmogaus. Reikia suprasti vieną dalyką - įgimtos ugnelės neužgesinsi, todėl vietoj energijos slopinimo reikėtų pasirūpinti tokia vaiko veikla, kuri atimtų pakankamai jėgų - tiek fizinių, tiek protinių. Cholerikas su mielu noru imasi naujų užduočių, todėl tinkamai tuo pasinaudojus, iš įgimto jo aktyvumo galima išspausti labai daug naudos.

Savybės, būtinos ateities kartoms

Kalbant apie pačias savybes - dviračio čia niekas neišrado ir jų naujų neprikūrė. Savybės, kurių reikės ateities kartoms yra bendrieji žmonių gebėjimai, tačiau labai svarbu, kuriems įgūdžiams dėmesį skirsime pirmiausia. Rūpestį kelia tai, jog šiuolaikinius vaikus bandome ugdyti pagal tą patį kurpalių, kaip augino mus pačius ar net senelius, nors pasaulis spėjo nubėgti sprintą ir sparčiai pasikeisti. Laikas iki mokyklos - ypatingai svarbus, nes vaikui tuomet aktyviausiai formuojasi asmenybės bruožai, t.y. jie yra atviriausi aplinkos įtakai. Juk ir patys žinome, kad su metais save keisti yra ypatingai sunku.

Tad, remiantis tyrimų atradimais bei profesine praktika, verta investuoti daugiausia dėmesio auginant 2-6 m. vaiką į šias savybes:

Emocinis intelektas

Ši savybė ateities kartoms ypatingai svarbi ir, mano nuomone, yra vis dar nepakankamai įvertinta. Emocinis intelektas yra susijęs su savęs pažinimu ir priėmimu, jautrumu kitų žmonių signalams bendraujant bei gebėjimu reguliuoti save. Vaikai, kurių emocinio intelekto ugdymui buvo skirtas dėmesys, labiau mėgaujasi mokykla, lengviau supranta instrukcijas bei turi mažiau elgesio problemų. Vaikai mokosi suprasti ir valdyti emocijas žiūrėdami į savo artimiausią aplinką. Tad ir jų ugdymas darželyje ar namuose turi remtis vaizduotės naratyviniais žaidimais (kuriant istorijas) su žaislais ar vaikais. Vaikams svarbu parodyti, kaip jie susiduria su sunkiomis emocijomis, ir kaip jie (ne)susivaldo. Tam puikiai veikia „Kimochis“ programa, kurios metu vaikai mokomi aiškių bei gerai įsimenamų frazių, padedančių suprasti savo jausmus. Pavyzdžiui, normalu pykti, bet nedera elgtis nemaloniai. Liūdesys ateina, bet ir praeina. Smagu žaisti, kol smagu visiems. Jei tėvai ir patys taip bendraus bei padės vaikui identifikuoti savo emocijas, tai jau bus svarbus žingsnis ugdant emocinį intelektą.

Kūrybiškumas

Kūrybiškumas yra ateities lyderių valiuta. Net 60 proc. pasaulio įtakingiausių verslo vadovų kūrybiškumą įvardija pačiu svarbiausiu lyderio įgūdžiu. Kūrybiškumas leidžia suprasti supančią aplinką naujais būdais, atrasti paslėptas tendencijas, susieti iš pažiūros nesusijusius reiškinius, generuoti naujas idėjas. Tai nėra tik pasaulį iš kojų išverčiančios fantazijos ir menininkų duona kasdieninė. Svarbu suteikti vaikams erdvės, leisti jiems patiems susigalvoti veiklas ir pasistengti pirmiausia sutramdyti save, o ne vaiko iniciatyvą. Dabar vaikai auga didelėje žaislų, bet ne žaidimo kaip veiklos kultūroje. Žaislų perteklius neskatina vaikų fantazuoti. Žaislas turi aiškią paskirtį - taisykles, tad vaikai pradeda rinkti lego kolekcijas pagal paveiksliuką, bet negalvoja, kokį miestą gali susikurti patys. Arba jiems tinka toks žaislo vardas, koks užrašytas ant pakuotės. Tai jau signalas, kad vaiko kūrybiškumas nyksta.

Kritinis mąstymas

Tai būtina, bet daug pastangų reikalaujanti savybė. Vaikams yra būtini išgyvenimai. Jau 2-4 m. amžiaus mažylis gali mokytis problemų sprendimo. Dabar net 70 proc. darbdavių JAV pripažįsta, jog pasigenda šio įgūdžio priimant jaunus darbuotojus. Didžiausia klaida, kurią padaro suaugusieji - išsprendžia problemas už vaikus. Vaikai bus kritiškai mąstantys tik tuomet, kai nustosime jiems sakę, ką jie turi galvoti. Kritiškai mąstantis asmuo yra apgalvojantis įvairias dilemas, eksperimentuojantis įvairiais metodais, atpažįstantis skirtingas kategorijas ir kriterijus. Tai, kad vaikas vis laukia tėvų patvirtinimo ir nedrįsta padaryti sprendimo kelia nerimą. Tai jau signalas, jog jis labai ribotai mato veiklos perspektyvas. Pavyzdžiui, dirbant su vaikais galima taikyti naratyvinius žaidimus, kurių metu pagrindas vyksta vaikams drauge išgyvenant konkrečią istoriją, kurioje jie patys ieško sprendimų, fantazuoja, o suaugęs tampa tik stebėjojas ir įsiterpia tik esant poreikiui suvaldyti vaikų emocijas. Taip jiems nėra prikišinėjami „šablonai“, kas yra geras ar negeras kelias, jie jį atranda patys.

Bendradarbiavimas

Garsus edukologas Kenas Robinsonas teigia, jog bendradarbiavimas yra esminis darbo principas XXI a. Bendradarbiavimas yra aktyvaus gyvo mokymosi rezultatas. Šis gebėjimas gali būti lavinamas tik būnant su kitais žmonėmis. Grupėse pasiekiamas ne tik aukštesnis mąstymo lygis, bet ir ilgesnis informacijos išlaikymas. Norint puoselėti šią savybę reikia skatinti vaikus burtis į mišrias grupes, užtikrinti, jog jie visi turėtų juos vienijančią veiklą ir nebūtų atstumtųjų. Vaikai mėgsta burtis į grupes kastų principu: čia mes, o čia mažesnieji ir pan. Taip kurstoma ne tik patyčių kultūra, bet ir neišmokstama priimti kitoniškumo. Ateities ugdymo sistema turėtų remtis tokia bendradarbiavimo forma, jog kastos nebūtų formuojamos. Net jei jūsų vaikas nelanko(ys) darželio, apgalvokite galimybes, kur jis galėtų žaisti su kitais vaikais - tam puikiai tinka žaidimų aikštelės.

Komunikabilumas

Tai gebėjimas efektyviai bendrauti. Tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurie netinkamai interpretuoja bendravimo žinutes, jaučiasi atstumti ir sumišę, o ilgalaikėje perspektyvoje neužtikrinama jų emocinė gerovė. Jei vaikui jau 4-5 m., bet jis visai nenori megzti kontakto su vaikais ar net nežino kaip tai daryti (nesisveikina, nekviečia prisijungti žaisti ir pan.), tai jau signalas kad šiai savybei reikia pastiprinimo. Galite padėti vaikui, jei vykstate į jam nepažįstamą aplinką. Pavyzdžiui, vykdami į svečius pasiimkite kelis žaislus iš namų, kurie padės vaikui nurimti, susikaupti mėgstamai veiklai, bei pritrauks kitus žaidėjus - tam ypač tinka konstruktoriai.

Atkaklumas

Atkaklumas nėra įgimtas talentas, jį reikia iš(si)ugdyti, tačiau jaunoji karta nėra atkakli, nes visą laiką juos saugome nuo pavojų ir klaidų. Zefyro testas - kai vaikas išlaukia nustatytą laiką jo nesuvalgęs ir gauna antrą - klasika tapęs pavyzdys, kokia svarbi vaikui savireguliacija ir atkaklumas. Jei jis turi išvystytą šią savybę, jis moka užimti save ar nukreipti mintis, kad atliktų užduotį. Bėda kyla tada, kada tėvai ar pedagogai pernelyg vaiką saugo ir neleidžia jam bandyti. Įlipti į medį reikalauja pastangų. Dabar vaikai beveik to ir nebedaro, nes nesaugu ir neleidžiama. Net namie dažnam neleidžiama bandyti laipioti laiptais, lipti ant kitų paviršių ir pan., nors tai jų būdas mokytis įveikti savo susigalvotas užduotis. Galbūt vaikas savo galvoje kuria istoriją, tad vietoj draudimo verčiau bent kartą įsitraukite į bendrą naratyvinį žaidimą, kur tęsite istoriją kartu.

Kada sunerimti?

Kiekvienas vaikas yra unikalus - vienas labiau ekstravertas, kitas intravertas, tad natūralu, jog net ir puoselėjamos savybės konkrečiam vaikui turės skirtingą poveikį. Tačiau tėvų ir ankstyvojo ugdymo sistemos užduotis turi išlikti pakloti tinkamą pagrindą įvardytoms savybėms augti kartu su vaiku.

Jei vaikui jau 5-6 m., tačiau jis vis dar reikalauja ypatingai daug dėmesio ir visai nesusigalvoja veiklos pats sau, jau reikėtų sunerimti. Kitas svarbus momentas - perdėtas drovumas, kai tokio amžiaus vaikas net ir po geros valandos niekaip neapsipranta naujoje aplinkoje, nenori bendrauti, neinicijuoja žaidimo su kitais vaikais.

Vieno recepto, kuris tiktų visiems vaikams tikrai nėra ir tai jokiais būdais nereiškia, kad su jūsų vaiku kažkas blogai.

tags: #zodziai #apibudinantys #vaiko #asmenybe

• Ugdymo tikslai ir pedagogo kompetencijos
• Vaikiškų dviračių pasirinkimo vadovas
• Svarbiausia informacija apie darželius Tauragėje
• Naujovės Philips Avent
• Stilingas pasirinkimas vaikams