Žmogus gimsta švarus lapas: filosofijos, psichologijos ir atminties sąveika

Psichologija yra jaunas, bet sparčiai besivystantis mokslas, turintis gilias šaknis įvairiose disciplinose, pradedant fiziologija ir baigiant filosofija. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines idėjas, susijusias su žmogaus gimimu kaip „švariu lapu“, jų atsiradimo prielaidas ir įtaką psichologijos raidai bei mūsų supratimui apie atmintį ir patirties formavimą.

Filosofinės psichikos sampratos ištakos

Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme ir siela, buvo keliami indų vedose bei Kinijos išminčių darbuose. Ilgą laiką psichologinius klausimus nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė savo išvadų patikrinti ar įrodyti.

Filosofija, nagrinėdama svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas. Žymiausias idealizmo atstovas Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekus į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos bei aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji, leidžianti augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t. t. Aukščiausia mąstančioji siela yra žmogaus siela.

XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai, apie ką kalbėjo Dekartas, dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus. Jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys - „Cogito ergo sum“ (lot. „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“).

Vėliau filosofijoje, kaip priešprieša racionalizmui, atsirado empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą (gr. empeiria - patirtis). Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. švarus lapas], kuriame patirtis įrašo žinias.

Gamtos mokslų įtaka ir psichologijos formavimasis

Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina, fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis.

Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. Atsakymo, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos, ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936), išsiaiškinęs, kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.

Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. Po Wundt'o laboratorijos atsiradimo, psichologija vystėsi sparčiai, formuodamosios įvairios mokyklos, bandančios apibrėžti ir paaiškinti žmogaus psichiką:

• Struktūralizmas: W. Wundt’as teigė, kad psichologija turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti naudodami introspekciją (savistabą). Mūsų sąmoningą patyrimą sudaro pojūčiai ir vaizdai.
• Funkcionalizmas: W. James’as praplėtė psichologijos apibrėžimą, tačiau tebenaudojo introspekciją, dėmesį kreipdamas į psichikos procesų funkciją ir pritaikomumą.
• Biheviorizmas: Dž. E. Watson’as teigė, kad psichologija turi tirti elgesį, nes tik jį įmanoma tiksliai užfiksuoti. Stebėjimo pagalba galima nustatyti ryšį tarp aplinkos sąlygų ir žmogaus bei gyvūnų elgesio. Ši mokykla per daug akcentavo elgesio tyrinėjimus kaip vienintelį būdą tyrinėti psichiką ir ignoravo pažinimo procesus.
• Geštaltpsichologija: M. Wertheimer’is akcentavo, jog pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokiamą informaciją į tam tikras formas, konfigūracijas (vok. Gestalt - pavidalas, forma) ir tyrinėjo jas. Jis teigė, kad vidinė visumos organizacija lemia jį sudarančių dalių savybes ir funkcijas.
• Psichoanalizė: Z. Freud’as teigė, kad psichologijos tyrimo objektas - procesai, vykstantys žmogaus pasąmonėje. Jo nuomone, jie yra susiję su lytiniu potraukiu, kuris nulemia visą žmogaus elgesį.
• Kognityvinė psichologija: Ši mokykla tiria žmoguje vykstančius informacijos fiksavimo, apdorojimo, perkūrimo procesus. Ypatingas dėmesys skiriamas pažintiniams procesams - suvokimui, atminčiai, dėmesiui, mąstymui.
• Humanistinė psichologija: K. Rogers’as teigė, kad psichologijos paskirtis - padėti žmogui atskleisti ir realizuoti savo galimybes bei gerai jaustis ir būti savo gyvenimo autoriumi. Šios mokyklos teorijos yra grindžiamos autoriaus patyrimu ir asmeniniais išgyvenimais, todėl trūksta teiginių eksperimentinio pagrįstumo.

Atminties mechanizmai ir patirties įtaka smegenims

Koncepcija apie „švarų lapą“ glaudžiai susijusi su atmintimi ir tuo, kaip patirtis formuoja mūsų smegenis. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto vadovas Osvaldas Rukšėnas priduria, kad atmintis yra neatsiejama mokymosi proceso dalis. „Mokymasis, atmintis, užmiršimas (patologiniu atveju - amnezija) yra labai tampriai susijusi trijulė. Evoliucijos procese visa tai veikė ir užtikrino individo išgyvenimą.“

Profesoriaus Albino Bagdono nuomone, psichologai, neurologai nepakankamai įvertina atmintį, nors, kaip sako profesorius, viskas grįsta atmintimi. „Tai ne tik kognityviniai procesai, žinojimas, ką kiti žmonės išgyvena, gebėjimas užjausti kitus ir t. t. Praktiškai viską galima susieti su atmintimi.“ A. Bagdonas aiškina: „Viso triukšmo atsiminti negalime. Atmintis visada selektyvi [...] Mechanizmas labai paprastas, evoliucijos „atkaltas“ per ilgus žmogaus raidos etapus. Įsimenama tai, kas reikalinga, svarbu ir ko gali prireikti ateityje. Atmintis, kaip ir kiti psichikos procesai, užbėga į priekį. Atsimename ne tam, kad dabar turėtume kažkokią informaciją, o tam, kad ateityje ja pasinaudotume.“ Jo teigimu, nors pagrindiniai klausimai, susiję su atminties tyrimais, atsakyti dar XX a., atmintis tiriama iki šiol. Didžiausias dėmesys kreipiamas į procesus.

O. Rukšėno aiškinimu, atmintis į tipus skirstoma įvairiai. Viena dažniausiai vadovėlyje randamų klasifikacijų - atmintis yra deklaratyvinė ir procedūrinė. Deklaratyvinė atmintis susijusi su tuo, ką galima įvardinti, pavyzdžiui, tekstas, numeriai, eilėraščiai. „Kitas labai aiškus skirstymas - pagal trukmę, kiek informacija yra išlaikoma. Išskiriami trys lygmenys. Pirmasis - trumpiausias, sensorinis, darbinis (įvairiai tai vadinama). Čia kalbama apie sekundes ar net milisekundes. Antrasis lygmuo - tarpinė arba trumpalaikė atmintis. Ji irgi trunka keliolika, kelias dešimtis, o kartais net vieną kitą minutę. Po to įvyksta vadinamasis konsolidacijos procesas.“ Konsolidacijos metu prisiminimas perkeliamas iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę.

Pasak O. Rukšėno, dar tiksliai nėra nustatyta, kurioje smegenų vietoje kaupiama atmintis. „Lokalizacijos teorija nepasiteisino, kai susikaupė daugiau eksperimentinių, klinikinių duomenų, ypač iš karo. Įvairios karių smegenų sritys buvo pažeidžiamos, o atmintis vis tiek išlikdavo.“ Lokalizacijos teoriją, tvirtina specialistas, pakeitė holografinė teorija, kad atmintis ir kiti procesai išsidėstę įvairiose smegenų vietose. „Fiziologiškai ši teorija turi daugiausia pagrindimo. Pagal dabartinį žinojimą, pažinimo lygį, ji įgauna vis daugiau pastiprinimo.“

O. Rukšėno aiškinimu, atminties veikimo procesui itin svarbios sinapsės - jungtys tarp gretimų nervinių ląstelių. „Ten vykstantys procesai be galo svarbūs. Sinapsių moksle kasmet vis dar daug sužinoma.“ A. Bagdonas priduria: „Kitas labai svarbus aspektas - dabar psichologijoje daug kalbame apie darbinę arba veikliąją atmintį. Tai praktiškai ta pati trumpalaikė atmintis, bet dėl jos galime sutelkti savo sąmonę į tam tikrą veiklą. Veiklioji atmintis paima tai, ką aš saugojau ilgalaikėje atmintyje, viską konsoliduoja ir leidžia veikti kryptingai, nesiblaškant.“

"Pusiau švarus lapas" ir vystymosi eiga

Šiuolaikinės psichologijos ir neurologijos duomenys teigia, kad žmogus gimsta ne visai „švarus lapas“, bet labiau „pusiau švarus lapas“, kuriame gausu potencialių jungčių. O. Rukšėnas sako: „Manoma, kad mechanizmas toks - yra perteklinis sinapsių skaičius (ne visai tabula rasa, bet pusiau švarus lapas). Patirties būdu formuojamas žinių bagažas, tuo pačiu - ir atmintyje laikomos informacijos bagažas. Nereikalingos, nenaudojamos sinapsės su laiku nunyksta.“ Jis priduria - šiame etape itin svarbi aplinka, kaip vaikas bus ugdomas, nes tai turės skirtingas ir ilgalaikes pasekmes. Mokslininko aiškinimu, tokie vystymosi etapai yra keli. „Be to, sudėtingumo prideda lytiniai skirtumai. Mergaičių smegenų brendimas vyksta greičiau nei berniukų. 18-19 metų merginą, neurologiniu požiūriu, atitinka 22-23 metų vaikinas. Kiekviename periode vyksta skirtingi procesai.“

Šis „genėjimo“ procesas yra esminis smegenų efektyvumui. A. Bagdonas aiškina: „Kuo tiksliau atliekame tam tikrą veiksmą, kuo tiksliau išmokstame tam tikrų sąvokų, tuo daugiau „išgenėjama“, pašalinama visokių ryšių ir tuo tiksliau mes tuos veiksmus atliekame - tiksliau samprotaujame, jungiame žodžius ir t. t. Mažas vaikas, kūdikis, suvokia daug daugiau signalų, garsų, kalbos garsų, emocinių veido išraiškų, negu pagyvenęs žmogus, nes tam tikroje kultūroje vyksta užaštrinimas - atidedami tik patys svarbiausi dalykai, kurie įgalina atlikti veiklą efektyviausiai.“

Atminties unikalumas ir gebėjimas kurti asociacijas

Paklaustas, kodėl kai kurie žmonės pasižymi fenomenalia atmintimi, o kiti greitai pamiršta, A. Bagdonas akcentuoja, kad būtina kalbėti apie žmogaus pažintinį mechanizmą. „Gamta sukūrė įvairių strategijų. Vieni prisimena labiau apibendrintai, neprisimena konkrečių dalykų, kiti atvirkščiai - prisimena konkretesnius dalykus.“ Anot jo, „kiek buvo tyrinėti fenomenalius gebėjimus atsiminti turintys žmonės, pastebėta, kad jų prisiminimai buvo labai konkretūs.“ Vis dėlto šie žmonės susidurdavo su sunkumais, kai reikėdavo priimti sprendimus abstrakčiame lygmenyje, kai reikėdavo tarp prisiminimų pastebėti sąsajas.

„Juk mums ta atmintis svarbi, kad galėtume labai lengvai joje surasti ryšius tarp atskirų sąvokų. Tuo grįstas humoras. Galų gale, tuo grįstas mūsų mąstymas. Kai šnekame, kuriame asociacijas. Tai kūrybinis procesas, mes ne šiaip sau sudėliojame žodžius, o renkame tam kontekstui tinkamus“, - nurodo A. Bagdonas. Kaip sėkmingai pavyks sukurti asociacijas, tvirtina A. Bagdonas, nulėmė ir evoliucija. „Kai psichologai atlieka tyrimus, pastebima, kad vyrai lengviau orientuojasi labirintuose, o ten, kur objektai išdėlioti, geriau orientuojasi moterys. Tiesiog gamta taip atrinko. Moterų išlikimui tai buvo svarbu, nes jos parsinešdavo uogų ir kitų dalykų. Vyrams buvo svarbu sumedžioti, kariauti, todėl, be abejonės svarbesnės stambesnės teritorijos, kognityviniai žemėlapiai.“

Psichologija šiandien: supratimas ir pagalba

Šiandien psichologija yra plati ir įvairi mokslo šaka, apimanti daugybę specializacijų ir taikymo sričių. Psichologijos žinios sėkmingai pritaikomos įvairiuose kontekstuose, kurie svarbūs mūsų visuomenėje: ugdymo bei sveikatos priežiūros sistemose, teismų ir policijos praktikoje, organizacijose, sporte, žmogiškųjų išteklių vadyboje ir pan. Psichologijos studijos yra vienos populiariausių Lietuvoje. Pasak ekspertų, šios specialybės patrauklumą lemia nuolatos augantis poreikis - dažnesni patyčių, savižudybių, smurto artimoje aplinkoje, skyrybų atvejai ir pan. Jų paklausa auga ir mokymosi įstaigose - darželiuose, mokyklose. Nemažai universitetų Lietuvoje būsimiems studentams gali pasiūlyti psichologijos studijų programą.

Kaip pasirinkti psichologijos studijų programą?

Yra keli svarbūs aspektai, kas gali padėti teisingai pasirinkti tinkamą ir kokybišką studijų programą:

1. Stojant į psichologiją būtina išsiaiškinti, ar siūloma aukštosios mokyklos studijų programa atitinka Lietuvos Psichologijos studijų krypties aprašą bei „EuroPsy“ standartus, ar programa gerai vertinama tarptautinių ekspertų.
2. Taip pat svarbu, ar psichologijos studijų programą siūlanti aukštoji mokykla psichologų rengimui turi pakankamą mokslinį ir pedagoginį potencialą (dėstantys dėstytojai turi turėti aukštą mokslinę ir pedagoginę kvalifikaciją psichologijos kryptyje, studijų programą vykdyti ne vienerius metus).
3. Studijų programa turi turėti aiškią studijų kryptį.
4. Siūlomą studijų programą turi sudaryti tikrai ne vienas psichologinis dalykas, turi būti aiškūs kitų studijų dalykų pavadinimai bei jų turinys.

Psichologo profesija buvo patraukli XX-ojo amžiaus mokslininkams ir praktikams. Šiandien ji patraukli ir šiuolaikiniam žmogui - neabejoju, kad ji nepraras savo patrauklumo ir svarbos ateinančioms kartoms. Psichologijos mokslas nestovi vietoje ir suteikia vis naujų žinių apie tai, kas mes tokie, kodėl mes tokie, kas vyksta su tais, kuriuos didžioji visuomenės dalis mato kaip „sutrikusius“, siūlo mokslu pagrįstus ir veiksmingus pagalbos būdus žmonėms, tiek susiduriantiems su kasdieniais iššūkiais, tiek ir patiriantiems išties dideles psichologines problemas. Baigus psichologijos bakalauro studijas, absolventai gali dirbti psichologo asistentais švietimo, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos įstaigose, pramonės ir viešojo administravimo įmonėse. Taip pat savo kompetencijos ribose su priežiūra atlikti pagrindines psichologo funkcijas: psichologinio vertinimo, psichologinės pagalbos bei švietimo.

tags: #zmogus #gimsta #svarus #lapas

• odos priežiūra nėštumo metu
• ar saugu vaikui taikyti bendrinę nejautrą gydant dantis?
• Dubens dugno stiprinimas
• Kodėl svarbu žinoti savo istoriją
• Pirmosios pagalbos veiksmai užspringus vaikui