Žmogaus prigimties mįslė: geras, blogas ar neutralus iš prigimties?

Klausimas apie žmogaus prigimtį daugeliui yra įdomus ir aktualus. Tirinėdami įvairius istorinius šaltinius, randame informacijos, kad dar prieš mūsų erą senovės mąstytojai kėlė klausimą - problemą apie įgimto ir įgyto santykį žmogaus psichologijoje.

Nuo seniausių laikų egzistuoja teiginys, kad prigimtis lemia, koks bus žmogus, geras ar blogas, ir niekas to pakeisti negali. Mokslinio esė tikslas - išsiaiškinti, koks yra žmogus: geras ar blogas. Aprašomos problemos požiūriai ir jų autoriai padeda giliau pažvelgti į šią sudėtingą temą.

Senovės mąstytojų perspektyvos

Vieni pirmųjų, apmąstę žmogaus prigimtį, buvo senovės Kinijos filosofai. Konfucijus (551 - 479 m.pr.m.e.) mokė, kad žinios ir žmogaus psichinės savybės yra įgimtos. Jo teigimu, žmogus iš prigimties yra geras, o gadina jį išorinės aplinkybės. Šitą Konfucijaus požiūrį palaikė jo mokinys Mencijus (372 - 289 m.pr.m.e.).

Tačiau tame pačiame konfucionizme atsirado manančių kitaip. Tsun-Tzu (298 - 238 m.pr.m.e.) neigė įgimtas teigiamas moralines savybes, tokias kaip kuklumas, gailestingumas. Jisai teigė, kad žmogus iš prigimties piktas (blogas) ir gerumas yra auklėjimo produktas. Jo manymu, jei būtų priešingai, žmonių nereikėtų auklėti.

Džono Locke'o "tabula rasa" koncepcija

XVII a. Dž. Locke (1632 - 1704 m.) iškėlė dar vieną hipotezę, kad žmogus kūdikystėje yra tarytum švari lenta (tabula rasa). Anot jo, tik ilgainiui per patyrimą jis pažįsta pasaulį ir yra aplinkos formuojamas. Žmogus gimsta nei geras, nei blogas, kitaip tariant - neutralus. Jis nepripažino iš viso jokių įgimtų pažinimo elementų.

Prigimtis ir aplinkos įtaka

Sakoma, kad prigimtis lemia, koks bus žmogus, geras ar blogas, ir niekas to pakeisti negali. Tačiau šis teiginys yra ne visai taisyklingas. Pradžioje išsiaiškinkime, kas tai yra prigimtis. Remiantis informacija, prigimtis - tai įgimtos savybės, t.y., savybės, su kuriomis žmogus gimė, kurias turėjo nuo pačių pirmųjų gyvenimo minučių.

Daugelio manymu, žmogus negali gimti iš karto blogas ar geras, tolerantiškas ar „chamas“. Viskas priklauso nuo žmonių, kurių aplinkoje tas žmogus gyvena. Jei vaikas gims šeimoje, kurioje visi keikiasi, geria, rūko, tai yra labai didelė tikimybė, kad ir vaikas pradės užsiimti tuo pačiu. Bet jei tėvai, kurie, pavyzdžiui, rūko, nuo mažų metų auklės vaikus, skirs jiems pakankamai dėmesio, aiškins, kad taip daryti negalima, tai vaikas nebūtinai pradės rūkyti.

Filosofinės įžvalgos apie žmogaus esmę

Žmogus (gr. anthropos, lot. homo) - išimties atvejis iš visko, kas pasaulyje egzistuoja, kadangi: 1) apie viską - pasaulį ir save - gali kalbėti ir mąstyti, 2) savo egzistenciją, gyvenimą, elgseną ne šiaip sau turi, o mąstymu ir veikla pirma privalo apibrėžti ir įgyvendinti: kaip pageidauja matyti sutvarkytą savo pasaulį ir koks nori ir turi būti pats. Vadinamasis gebėjimas mąstyti filosofijoje vadinamas dvasia, protu, sampročiu, o galėjimas valingai (valia) stengtis savo ketinimus įgyvendinti - laisve.

Nuo Aristotelio laikų klasikinis apibrėžimas yra toks: zoon logon echon (gyvūnas, kuriam būdingas logas; lot.: animal rationale - protingas gyvulys). Aristotelis jį vadina ir physei politikon zoon (būtybe, kuri iš prigimties yra visuomeniškas; Tomas Akvinietis: animal politicum arba sociale, sociabile).

Kantas, kuriam visi svarbiausi klausimai susitelkia į klausimą: „kas yra?“, mėgina žmogų suprasti kaip dviejų pasaulių pilietį: kaip juslinio objektinio, patyrimu grindžiamo mokslinio pažinimo ir techninės praktinės veiklos pasaulio pilietį ir kaip moralinio pasaulio, kurį būtina pripažinti dorovinei praktinei savęs realizavimo veiklai, pilietį.

Priešingybė idealistinei ir apskritai dvasinei metafizinei interpretacijai yra Feuerbacho, atsigręžusio į antropologizmą, požiūris - jam pasidaro filosofinio tikrovės aiškinimo pradžia ir tikslas; Marxui - tai visuomeninės gamybos dalyvis, Nietzsche’i - instinktų ir valios būtybė; dvasia, protas, samprotis virsta esminiu kokybiniu savitai žmogiškai suvokiančio, ekonomiškai dirbančio, aistringai geidžiančio juslumo ir kūniškumo bruožu.

Įgimtas gėrio siekis

Sąmoningam asmeniui, gebančiam mąstyti bei atsakyti už savo veiksmus, buvo ir tebėra įgimta siekti gėrio. Apie tokį individą rašoma ir Apšvietos epochos kūriniuose, kuriuose aukštinamas savarankiškas žmogaus protas, tikima, jog pastarasis gali šviesti, tobulinti bei sumoderninti pasaulį.

Visais laikais pasaulyje egzistavo gėris bei blogis. Žmogus, gebantis juos atskirti vieną nuo kito, dažniausiai stengėsi siekti gėrio sau bei savo artimiesiems, taip pat aplinkiniams individams. „Kas kuria gėrį, Mano drauge, to niekada neįveikia blogis“ - tokie žodžiai užrašyti viename seniausių hinduizmo šventraščių „Dieviškojoje giesmėje“ ir įrodo, jog nuo seniausių laikų visi pasaulio žmonės, kad ir kokios tautybės jie bebūtų, stengėsi savo gyvenime atrasti visokeriopą gėrį. Pastarasis galėjo būti dvasinis bei materialinis.

Socialinio kapitalo įtaka elgesiui

Socialinis kapitalas apima aplinkos socialinius resursus, socialinius ryšius, priklausymą grupei, bendruomenei, socialinį organizuotumą, socialinę sanglaudą, toleranciją, pasitikėjimą, socialinę paramą bei socialinio bendradarbiavimo normas įvairiuose socialiniuose kontekstuose - šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje ir pan.

Elgesys - geras jis ar blogas - yra užkrečiantis kaip virusas ir plinta tarp artimiausių socialinių kontaktų. Puiku, kai bendraamžiai, su kuriais būna ir bendrauja paaugliai, pasižymi prosocialiomis elgesio normomis ir atitinkamai elgiasi. Tai pastebėta ir kitų mokslininkų.

Tačiau egzistuoja ir tamsioji socialinio kapitalo pusė. Pavyzdžiui, kuo dažniau mokiniai dalyvauja įvairiose socialinėse veiklose ir būna fiziškai aktyvesni laisvalaikiu, tuo labiau dažniau dalyvaujantys linkę nelankyti fizinio ugdymo pamokų be pateisinamos priežasties, palyginus su mokiniais, kurie socialinėse veiklose dalyvauja rečiau. Vadinasi, bėgimas iš fizinio ugdymo pamokų netiesiogiai gali būti siejamas su didesniu laisvalaikio fiziniu aktyvumu, o pamokų praleidinėjimas gali būti viena iš socialinio dalyvavimo formų, nes dažniausiai tokios akcijos vyksta organizuotai. Taigi tyrimo rezultatai patvirtino, jog egzistuoja ir tamsioji socialinio kapitalo pusė.

Kita vertus, tyrimas atskleidė, kad nors socialinis tinklas, šeimos parama, mokyklos socialinis kapitalas nebuvo tiesiogiai susiję su fizinio ugdymo pamokų praleidinėjimu, šie veiksniai turėjo netiesioginę reikšmę užkertant kelią fizinio ugdymo pamokų praleidimui.

Kada geras žmogus tampa blogas?

Geras žmogus tampa blogas, kai pasiduoda aistrai ir nekontroliuoja savo norų. Visą gyvenimą sunkiai dirbantys juodą darbą ir nelaimingai gyvenantis individas, tampa didelio mechanizmo mažu sraigteliu, „mažu žmogumi“, kurio gyvenimas nėra pernelyg vertinamas bei reikšmingas. Dažnai tokie žmonės žiūri į sėkmingesnių žmonių gyvenimus, pavydi ir svajoja: „O kas būtų, jei tai būčiau aš?“.

Tad išvys nekeista, kad kai sėkmė nusišypso tokiems nelaimingiems individams ir jie gauna svarbiausias bei taip visame pasaulyje trokštamas galimybes - pinigus, jie pamiršta apie saiko ribas ir kuo greičiau nori pabėgti nuo seno, nelaimingo, neprasmingo, beambicingo gyvenimo ir pasiduoti naujiems, jau dabar prieinamiems malonumams. Ši aptariama problema analizuojama lietuvių prozos novatoriaus, ironijos meistro Jurgio Savickio novelėje „Užburtos jachtos“.

Pagrindinių filosofinių požiūrių apžvalga

Apibendrinant pagrindines istorines ir filosofines mintis apie žmogaus prigimtį, galima išskirti kelias esmines pozicijas:

tags: #zmogus #gimsta #nei #geras #nei #blogas

• Dvyniai ir Ožka horoskope
• Apie Santariškių ligoninės vaikų urologus
• Kaip atpratinti 1 metų vaiką nuo naktinio maitinimo
• kaip žaidimai padeda vaikui socializuotis
• Žaislai – kiaušiniai: staigmena ir džiaugsmas vaikams