Motina Žemė mitologijoje: Gyvybės pradas ir visatos centras

Per amžius įvairios kultūros ir civilizacijos kūrė mitus, bandančius paaiškinti žmogaus ir viso pasaulio kilmę. Daugelis šių mitų pasakoja apie Motiną Žemę, kuri gimė visa gyvybė ir pas kurią sugrįšime po mirties. Šios figūros dažnai įkūnija moteriškąją energiją, kuri puoselėja: ji gydo, guodžia ir motyvuoja.

Motinos Deivės kulto ištakos ir senovės civilizacijos

Neolito laikų (apie 7500 m. pr. m. e.) radiniai rodo buvus Motinos deivės kultą. Iš paleolito laikų gausu „Veneros“ figūrų visoje Europoje ir Azijoje. Šios figūros turi bendrus bruožus: veidą be bruožų, padidintus klubus, krūtis ir pilvą.

Ankstyvieji archeologiniai atradimai liudija šio kulto paplitimą. Motinos deivės sutinkamos seniausiuose Egipto atvaizduose, kur ji vaizduota kaip karvė, moteris ir dangaus laikytoja, prižiūrintis saulėtekį ir saulėlydį. Tarp liūtų esantis Akheto simbolis simbolizuoja horizontą, kur teka ar leidžiasi Saulė. Jų yra Pietryčių Azijoje, Fidži saloje, Anglijoje - daugiausia stambiuose miestuose.

Festo disko iš Kretos, kurio dešifravimu Garetas Ovensas užsiėmė virš 6 m. ir laiko, kad dešifruota 90% teksto, kelių svarbiausių žodžių reikšmė ir bendra teksto prasmė yra malda „motinai“, o jei konkrečiau, vaisingumo deivei. Dažniausias žodis tekste yra „motina“ - ir tikima, kad to meto (apie 1700 m. pr. m. e.) Festo disko durys - jos lyties organai, vaizduoja išskėstomis rankomis, atviromis durimis, moterį, pasirengusią lytiniam aktui. Manoma, kad apskritimas, kuriame yra širdis, reiškia moters kvėpavimą.

Graikų mitologijos Gaja: Visa Ko Motina ir dievų protėvė

Senovės graikų deivė Gaja buvo graikų deivė, Žemės personifikacija ir dievų promotė. Gajà (Gaia), Gja, G (Gē), senovės graikų deivė Žemė motina, dievų promotė kilusi iš Chaoso. Hesiodo „Teogonijoje“ pasakojama, kad Gaja pagimdė Uraną (dangų), nuo jo - Pontą (jūrą), kalnus, šešis titanus ir šešias titanides, kiklopus, šimtarankius ir nimfas. Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų - Uraną, ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdytieji aukštieji Kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra - Pontas. Iš Gajos ir Ponto kilo įvairios jūrų dievybės, tarp jų ir Nerėjas. Jisai turėjo penkiasdešimt gražuolių dukterų nereidžių. Gajos ir Ponto sūnus Taumas davė gyvybę gražuolei vaivorykštės deivei Iridei, vilkinčiai daugiaspalvį drabužį.

Uranas įsiviešpatavo pasaulyje, vedė Žemę. Jie pagimdė tris didžiulius tartum kalnai penkiasdešimtgalvius milžinus šimtarankius (hekatonkheirus): Kotą, Briarėją ir Gigį. Jiems gimus, pasaulį ištiko žemės drebėjimai, baisios audros ir potvyniai. Šimtarankių Uranas nekentė dėl baisios išvaizdos, išsigando jų galios ir nutrenkė juos į gilias ir tamsias Žemės gelmes ir uždraudė grįžti į pasaulį. Žemė pagimdė dar tris milžinus - kiklopus su viena akimi kaktoje: Brontą (Perkūną), Steropą (Žaibą) ir Argą (Spindintį). Jų balsai buvo kaip griaustinis. Jie sulaukė tokio paties kaip broliai likimo.

Gaja ir Uranas susilaukė šešeto sūnų ir šešeto dukterų - galingų titanų. Tai buvo teisingi pasaulio valdovai. Tačiau Gaja pamokė titaną Kroną, kaip iškastruoti Uraną. Pasišaukė Gaja savo vaikus titanus ir ėmė kurstyti prieš tėvą Uraną. Tik jauniausias jų, klastingasis Kronas, gudrumu įveikė Uraną ir atėmė iš jo valdžią. Jis vieną naktį įslinko į Urano kambarį, kol tas dar tebemiegojo, ir pertraukė jam su aštriu pjautuvu, o paskui nusviedė iš dangaus aukštybių. Iš jo kraujo gimė gigantai, erinijos ir Afroditė.

Nugalėjęs tėvą ir užėmęs sostą, Kronas išleido šimtarankius bei kiklopus, o paskui, titanų pritariamas, ėmė valdyti pasaulį. Jo žmona tapo viena iš titanidžių - Rėja. Žemėje stojo ramybė ir laimė. Švelni ir dosni Motina Gaja negailėjo savo vaisių dievams ir žmonėms, gyvenantiems pagal amžinus jos dėsnius. Tačiau Kronas, nuogąstaudamas, kad vaikai gali atimti iš jo valdžią, surijo visus Rėjos pagimdytus vaikus. Patariama Motinos Gajos, Rėja susuko į drobę akmenį ir davė jį praryti Kronui, sakydama, kad tai naujagimis sūnus.

Tuomet Rėja pasislėpė Kretos saloje, ir ten kalnų urve pasaulį išvydo būsimasis dievų ir žmonių tėvas Dzeusas. Palikdama tą laimingąją salą, Rėja mažąjį dievaitį atidavė globoti kalnų nimfoms. Užaugęs Dzeusas išlaisvino brolius ir seseris iš Krono pilvo. Gaja nesikiša į Olimpo dievų gyvenimą, bet išmintingai jiems pataria: pamokė Rėją, kaip išgelbėti Dzeusą nuo Krono rajumo, išpranašavo Dzeuso ateitį, patarė jam išlaisvinti šimtarankius.

Kitų Graikijos dievų ryšys su Žemės pradu ir vaisingumu

Hera: Matriarchalinės galios reliktai

Hera - graikų mitologijoje Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė. Nors tapusi patriarchalinio panteono dalimi, jos santuoka su broliu - senosios kraujo giminaičių šeimos rudimentas. Kaip teisėta monogaminės santuokos normų saugotoja klasikinės olimpinės mitologijos laikotarpiu, Hera priešinasi Dzeuso nesantuokiniams ryšiams. Senas Heros ryšys su chtoniškosiomis dievybėmis atsiskleidžia mito epizode, kai Hera prisilietusi prie žemės, pagimdė penkiasdešimtgalvę pabaisą Tifoną. Viena iš archajiškųjų Heros funkcijų - pagalba gimdyvėms, ji - gimdymo deivės Eileitijos motina. Zoomorfinę Heros praeitį rodo jos epitetas Homero epe - „jautakė“, jai aukotos karvės, ji kaip karvė garbinta Arge.

Persefonė ir Demetra: Mirties ir atgimimo ciklas

Persefonė (Romoje - Proserpina) kitaip dar vadinama Kora („mergelė“) yra mirusiųjų karalystės valdovė turinti chtoninės mitologijos bruožų. Iš pradžių Kora buvo garbinama kaip derlingumo deivė (galėjo būti tapatinama su Demetra). Olimpo dievų sistemoje laikoma Demetros ir Dzeuso dukra. Demetra yra žemdirbystės deivė. Persefonei su draugėmis pievoje skinant gėles iš požemio karalystės pasirodė Hadas, įsisodino ją į aukso vežimą ir nusivežė į savo valdas. Demetra nuliūdo ir pasiuntė į žemė sausrą ir nederlių. Dzeusas (kuriam leidus ir buvo pagrobta Persefonė) įsakė Hadui sugrąžinti jją motinai. Hadas pakluso, bet davė Persefonei paragauti granato, kuris neleido jai užmiršti vyro. Todėl Persefonė trečdalį laiko turi praleisti požemyje pas Hadą, o kitą laiką - pas motiną, kuri džiaugdamasi dukra grąžina žemei derlingumą ir žeria savo dovanas žmonėm. Ji valdo mirusiuosius ir požemių baudykles.

Afroditė: Meilė, grožis ir gimimas

Ankstesniajame mite Afroditė kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens ir suputojo. Tai aiškina ne tik jos vardą, „kilusioji iš putų“ (afros - puta) , bet ir vieną epitetų, Andiomenė, „atsiradusi jūros paviršiuje“. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Afroditė įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan.

Dionisas: Vyno ir augmenijos dievas

Dionisas yra derlingumo, augmenijos, vynuogininkystės, gamtos stichijų dievas. Jo kultas siekia 2 tūkst. pr. m. e. Frigų deivė Rėja Kibelė jį išgydė ir įšventino į misterijas. Dionisas dar vadinamas Liėjumi (išlaisvintoju), Basarėjumi (basaras - ilgas įvairiaspalvis mainadžių drabužis), Enijas (vynuoginojai).

Atėnė: Išmintis ir kosminiai ryšiai

Atėnė, su kovos šauksmu ir kratydama ietį, išsiveržė iš nemirtingos Dzeuso galvos, kad net dangus ir motina žemė sudrebėjo. Jūros sujudo ir pasišiaušė purpurinėmis bangomis. Šis mitas yra interpretuojamas įvairiai: praeitame šimtmetyje populiarus aiškinimas gamtos (griaustinio ir žaibo) personifikacija, gal tai byloja Žemės susidūrimą su kometa? Tačiau negali būti, kad tai vien patriarchato paliudijimas.

Atėnė pas graikus buvo susijusi ir su sielos sąvoka. Pvz., ji įpūtė sielą Prometėjo iš molio nulipdytiems žmonėms. Senobinis epitetas ‘kore’ siejamas su upių, ežerų ir kitų gamtos elementų vardais, o pagrindinė jo reikšmė yra ‘mergina’ arba ‘netekėjusi moteris’. Šis žodis šiuo metu turi papildomą reikšmę ‘širdis’ arba ‘šerdis’, t.y., kas yra viduje. Juk ir Homeras širdį pavadino ‘ker’, šią šaknį surasime ir ‘kardia’, kuri, kaip ir lotynų ‘cor’, reiškia ‘širdis’. Taip ir į anglų kalbą atkeliavo ‘core’ - ‘šerdis’.

Motinos Deivės kitose pasaulio kultūrose

Motinos Deivės, kaip gyvybės davėjos ir saugotojos, figūra yra universali, sutinkama įvairiose kultūrose.

Indija: Devi ir jos apraiškos

Deivė Motina yra aukščiausia dievybė Indijoje. Jos terakotinių figūrėlių rasta įvairiose Indijos vietose. Tai, kad jos pagamintos iš molio, rodo deivės ryšį su žeme. Tūkstantmečiais trukusio garbinimo metu sukurta gausybė mitų. Vedų (Vedose, upanišadose) ir tradicinė moteriškąją galią vadina Maha-mata, pažodžiui - „Motina Žemė“, o Pakistano Sindo provincijoje jų vaisingumo dievybės yra dasavidyas. Šios figūros laikomos Didžiosios deivės (Mahadevi) atskiromis formomis, pavyzdžiui, Kali - šakti personifikacija.

Kinija: Bixia Yuannjun

Šiaurės Kinijoje garbinta debesų valdytoja Bixia Yuannjun. Biksija Jua-džin - daosistų aušros, gimdymo ir likimo deivė. Ji globoja moteris bei kiekvieno kūdikio, nulemdama jo likimą, gimime. Jos pagrindinis kulto centras buvo šventojo Tai Šan kalno viršūnėje.

Budizmas: Usnisavidžaya ir Tara

Budizme Usnisavidžaya (Namgyalma) yra aukščiausios pergalės, ilgaamžiškumo deivė. Ji taip pat yra „sutrų“ personifikacija. Tara yra bodhisatva, vadinama „Didžiąja motina“ ir kenčiančių išvaduotoja. Yra daug Taros formų, besiskiriančių spalvomis.

Skandinavų ir Maorių mitologijos

Skandinavų mitologijoje minima Didžioji Motina, pagimdžiusi patį Torą. Jos vardas buvo Jord, Hlódyn, arba Fjörgyn. Maorių mitologijoje sukūrimo mite minimas Papatuanuku, partneris Ranginui, dangaus tėvui.

Andų Pachamama

Pietų Amerikoje Anduose kultas Pachamama dar yra išlikęs iki šių dienų (tokios šalyse Bolivijoje, Peru, Ekvadore, Argentinoje, Čilėje). Vardas Pachamama susideda iš Pacha (epocha) ir Mama (motina).

Baltų mitologija: Žemyna ir gamtos elementai

Pagrindiniai baltų dievai yra tvirtai susieti su pirminiais kosmologiniais pradais. Baltų mitologijoje gausu dievybių, išreiškiančių skirtingus gamtos elementų ypatumus. Žmonės, kaip ir dievybės, yra sudaryti iš kosmologinių pradų - ugnies, žemės, vandens, vėjo. Lietuvių kalbos žodynas rodo, kad ugnies, oro, vandens, žemės ypatumai prilyginami žmogaus būdui, temperamentui.

Baltų mitologijoje visos pasaulio būtybės įgauna būdą iš pamatinių kosmologinių pradų, jų tarpusavio pusiausvyros ir dermės, todėl dievų ir žmonių prigimtis turi nemaža panašumo.

Kosminės kilmės ir kataklizmų atspindžiai mituose

Mitai ne tik pasakoja apie žemiškąją kilmę, bet ir sieja dievybes su dangaus reiškiniais ir netgi kosminiais įvykiais. Daugelis didžiąsias deives lydi ir daugiau iš dangaus nukritusių daiktų. Pvz., sakoma, kad iš dangaus nukritę akmenys yra garbinami šventyklose, skirtose Kipro Afroditei, Finikinų Astartei, Frygijos Sybelei, Efeso Artemidei ir Taurijos Dianai. O ir deivės kritimo iš dangaus motyvas labai dažnas mitologijoje.

Buvo tikima, kad kartą per metus Astartė nusileidžia į tvenkinį kaip ugninė krentanti žvaigždė. Todėl jai skirtose šventės dienomis šventykloje būdavo uždegamas ir įritinamas į vandenį ugnies kamuolys. Ir kitoje Atlanto pusėje indėnai irokėzai manė, kad jų didžioji motina Nokomis nukrito iš dangaus kaip kometa. Actekų Hočikedzė buvo ištremta iš dangaus ir nusviesta į žžemę. O Indijoje Kali (Durga) irgi gimė kaip kataklizmas.

Šie pasakojimai kartais interpretuojami kaip Žemės susidūrimą su kometa atspindys. Yra teorija, kad tik neseniai Venera gavo dabartinę orbitą. Prieš tai ji buvo susijusi su Saturnu ir, jeigu taip, turėjo matytis šios masyvios planetos viduje. Romėnai po Cezario mirties pasirodžiusią ‘žvaigždę su uodega’ (stella crinita) sutapatino ju jo siela. Amerikos indėnai kometas laikė žvaigždžių siela. Polinezijos salose kometa - skrendanti svarbaus žmogaus (karaliaus) siela.

tags: #zmogu #zeme #pagimde

• Medela pientraukių gaubtai: komfortas ir efektyvumas
• Ką verta žinoti apie darželį „Žemyna“: išsamus vadovas
• Pagrindas jūsų LEGO kūrybai
• Kaip praleisti pirmus metus su kūdikiu
• Darželis Antakalnyje