Žilbero sindromas ir kraujo rodiklių interpretacija nėštumo metu
Klinikinėje praktikoje specialistams dažnai tenka konsultuoti nėščias pacientes, tačiau laboratorijos ne visada pateikia nėščiosioms būdingas kraujo tyrimų normos ribas. Nėštumo metu moters organizme vyksta reikšmingi fiziologiniai pokyčiai: cirkuliuojančio kraujo tūris padidėja apie 45-50 proc. (besilaukiančioms dvynukų - net iki 60 proc.), o eritrocitų kiekis - apie 20-30 proc. Dėl netolygaus kraujo plazmos ir eritrocitų kiekio pasiskirstymo nėščiosioms būdinga fiziologinė anemija, todėl diagnozuojant anemiją svarbu atsižvelgti į trimestrą: I ir III trimestrais hemoglobino koncentracija <110 g/l, o II trimestre <105 g/l yra laikoma anemija.
Nėštumas yra hiperkoaguliacinė būklė, tarsi moters paruošimas gimdymui, kad ji nenukraujuotų. Nėštumo metu padidėja krešėjimo faktorių (VII, VIII, IX, X, XII ir von Willebrando faktoriaus) bei plazmos fibrinogeno koncentracija kraujyje, o plazmos fibrinolizinis aktyvumas sumažėja. Dėl to padidėja giliųjų venų trombozės ar kitų su krešėjimu susijusių būklių rizika. Taip pat nėštumo metu didėja D-dimerų koncentracija kraujyje - kiekvieną trimestrą ji padidėja apie 39 proc. nuo įprastinės normos ribos, todėl III nėštumo trimestrą D-dimerų koncentracija būna didžiausia.
Kraujo krešėjimo rizika nėštumo ir gimdymo metu – pusiausvyros aktas
Kepenų funkcijos rodikliai nėštumo metu taip pat kinta. Šarminė fosfatazė (ŠF) padidėja apie 2-4 kartus, ypač III nėštumo trimestrą, o tai siejama su placentos ŠF suintensyvėjusia gamyba. Dėl šios priežasties nėščioms moterims netikslinga tirti ŠF įtariant nėščiųjų cholestazę. Kalbant apie kepenų veiklą, svarbu paminėti Žilbero sindromą (pigmentinę hepatozę) - tai autosominiu dominantiniu (rečiau - recesyviniu) būdu paveldimas kepenų veiklos sutrikimas, kurio metu kepenys nesugeba tinkamai perdirbti bilirubino.
Kas yra Žilbero sindromas?
Žilbero sindromas yra būklė, pasižyminti padidėjusiu netirpios formos (nekonjuguoto) bilirubino kiekiu kraujyje dėl geno UGT1A1 mutacijos. Šis genas yra 2 chromosomoje ir yra atsakingas už fermentą, kuris vykdo bilirubino detoksikaciją. Žilbero sindromu serga apie 5-7 proc. pasaulio gyventojų, vyrams jis pasitaiko dažniau nei moterims.
Pagrindiniai Žilbero sindromo bruožai:
- Gelta: Pagrindinis požymis, pasireiškiantis odos ir akių baltymų pageltimu.
- Diagnostika: Nustatomas padidėjęs nekonjuguoto bilirubino kiekis (<6 mg/dL), kai kiti kepenų funkcijos rodikliai yra normos ribose.
- Provokuojantys veiksniai: Simptomų atsiradimą gali išprovokuoti dehidratacija, badavimas, infekcijos, emocinis stresas, trauma ar fizinis krūvis.
- Gydymas: Tai gerybinė būklė, dažniausiai nereikalaujanti specifinio gydymo. Svarbu laikytis darbo ir poilsio režimo, vengti alkoholio ir kepenis toksiškai veikiančių vaistų bei pilnavertės mitybos.
Nėštumo metu moterims, turinčioms Žilbero sindromą, gali kilti papildomas nerimas dėl didėjančio bilirubino kiekio. Nors bilirubinas gali kisti, svarbu stebėti kepenų rodiklius ir tulžies rūgštis, ypač siekiant atmesti nėščiųjų cholestazę. Pacientės dažnai nurodo, kad esant fiziniam krūviui ar stresui, pasidaro silpna, o akys pagelsta, tačiau laikantis režimo ir vengiant badavimo, būklė išlieka stabili.
| Rodiklis | Būklė nėštumo metu |
|---|---|
| Leukocitai | Fiziologiškai padaugėja (gali siekti iki 30 000/μl gimdymo metu) |
| Trombocitai | Norma 140-300x10e9/l, gali nežymiai sumažėti |
| CRB | Didesnis nei ne nėščių moterų (iki 20 mg/l laikoma norma) |
| Bilirubinas (Žilbero sindromas) | Intermituojanti nekonjuguota hiperbilirubinemija |
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
