Laimos Žemaitytės: gyvenimo ir muzikinės karjeros kelias
Laima Žemaitytė yra viena ryškiausių Lietuvos estrados žvaigždžių, kurios sodrus balsas ir charizma pavergė klausytojų širdis. Jos karjera, prasidėjusi dar sovietmečiu, paženklinta tiek šlovės, tiek asmeninių iššūkių, tačiau dainininkė visuomet išliko ištikima savo pašaukimui - muzikai. Laima Žemaitytė gimė 1953 m. kovo 3 d. Kaune, kuriame ir užaugo, tapdama tikra šio miesto patriote.
Ankstyvieji metai ir muzikinės pradžios
Nuo pat penkerių metų Laimutė žinojo - nori būti dainininkė. Tris vaikus (Laima buvo vidurinė) mama augino viena, todėl vaikystėje ir jaunystėje teko gyventi ypač kukliai, tačiau visos trys seserys kabinosi į gyvenimą. Laima įstojo į Kauno Juozo Gruodžio vardo muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija). Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti; ji aktyviai dalyvavo saviveikliniuose ansambliuose.
Viename saviveikliniame ansamblyje dainininkę pastebėjo kompozitorius, technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę vietoj susirgusios dainininkės įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“. Laima prisiminė: „Vos po kelių repeticijų jau važiavau į Rygos plokštelių studiją.“ Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas - netrukus ją susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas.
Karjera ansamblyje „Nerija“
1972 metais atlikėja buvo pakviesta į ansamblį „Nerija“. Tapusi „Nerijos“ soliste, dainininkė labai greitai išpopuliarėjo. 1974-1975 m. Laima Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę ir tapo viena iš dešimties žinomiausių Lietuvos asmenybių. Tuo metu jos pavardė puikavosi to meto žurnalo „Jaunimo gretos“ sudaromuose populiariausių Lietuvos žmonių dešimtukuose dvejus metus iš eilės.
L. Žemaitytės balsas buvo labai žemas, o ji žemino jį dar labiau, kopijuodama Janiną Miščiukaitę. „Nerijos“ vadovas R. Bieliauskas dėl to pykdavo, nes balsas buvo puikus ir nieko kopijuoti nereikėjo, ragindamas puoselėti savo dainavimo manierą ir stilių. Po kiekvieno koncerto gerbėjai apipildavo ją gėlėmis, prašydavo autografų, o laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai. Laima juokauja, kad pastoviausia gyvenime buvo gerbėjų meilė ir dėmesys.
Visgi 1977 m. Laimai teko „Neriją“ palikti - atsirado žmogus, pasistengęs, kad jos ansamblyje neliktų. Jos pavyzdys paneigia mitą, esą sovietmečiu konkurencija ir pavydas neegzistavo. Egzistavo: jai dainuojant kažkas slapčia įsigudrindavo išjungti mikrofoną ar šviesą.
Populiarumas Sovietų Sąjungoje ir stilius
Atlikėja prisiminė, kad galėjo išpopuliarėti ir Sovietų Sąjungoje, bet to atsisakė. „Mane kvietė dainuoti populiarus Maskvos ansamblis „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų - grupės gitaristas buvo mane įsimylėjęs. Tačiau aš nesvajojau nei dainuoti Maskvoje, nei kur nors kitur gyventi“, - teigė dainininkė. Laima ne kartą koncertavo artimajame užsienyje.
Lietuvos publikos itin mėgstama L. Žemaitytė visuomet atrodė nuostabiai. Net sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, ji rengdavosi skoningai - mat neblogai uždirbdavo ir iš gastrolių užsienyje parsiveždavo drabužių. Labai populiarus audinys buvo vadinamasis kristalas - tvirto audimo, blizganti medžiaga, atsiveždavo jo iš Lenkijos. Iš kristalo, aksomo, žoržeto siuvėja Laimai pasiuvo raudoną, geltoną, juodą, margą sukneles, ji mokėjo sumodeliuoti ir vadinamąjį saulės kliošą. Įspūdingus batus ir basutes su platformomis pirkdavo Lenkijoje. Aukso spalvos basutes su platforma šiai madai pasibaigus Laima išmetė ir dabar pati savęs klausia, kur buvo jos protas.
Vokalistų įvertinimas ir atlygis sovietmečiu
Vokalistų kvalifikacija buvo vertinama balais nuo 8 iki 16. L. Žemaitytė buvo įvertinta 13,5 balo ir per vakarą uždirbdavo 27 rublius. Tai buvo dideli pinigai. Pavyzdžiui, inžinieriaus atlyginimas buvo apie 130 rublių per mėnesį.
Karjeros tęsinys ir asmeniniai iššūkiai
Išėjusi iš „Nerijos“ Valstybinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio pakviesta L. Žemaitytė dainavo ansamblyje „Nemuno žiburiai“ kartu su Simonu Donskovu ir Valdemaru Antanavičiumi. Po „Nemuno žiburių“ ji grįžo į gimtąjį Kauną. 1977-aisiais, belaukiant Naujųjų, Kaune buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti šiame restorane buvo daugelio dainininkų nepasiekiama svajonė, o Laimą pakvietė.
Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis: 1993 metais einančią į restoraną ją užpuolė ir smarkiai sumušė, skilo nosies kaulas. Tačiau Laima niekada nepasiduoda, nusibraukia ašaras, užsigydo žaizdas ir vėl pirmyn. Užsigydžiusi žaizdas atlikėja toliau linksmino žiūrovus.
Asmeninis gyvenimas ir santykiai
Laimos gyvenime buvo ir ne viena filmo juostos verta meilės istorija. Klausiama apie pirmąjį savo vyrą ir dukros tėvą dainininkė sako, kad jo niekada nemylėjo. Vieną 1980 m. vakarą ji įsėdo į lemtingą taksi. Žavus, atletiškas, ką tik iš kariuomenės grįžęs vairuotojas, buvęs irkluotojas, keleivės nebepaleido. Jis pažadėjo: „Tu vis tiek būsi mano.“
Netrukus Laima išvažiavo gastroliuoti į Vokietiją, į studentų festivalį. Vokietijoje paaiškėjo - ji laukiasi vaikelio. Ir tai nebuvo vien džiugi žinia, Laima sužinojo, kad vyras, kuris jai rodo tiek dėmesio ir nuo kurio ji laukiasi kūdikio, buvo vedęs. Šeima pagyveno gal tik porą metų. Buvo visko, pradedant vyro po kojomis klojamomis rožėmis ir baigiant jo neištikimybe. Jis net ėmė dainininkę morališkai engti - uždraudė dainuoti. Į „Žalią kalną“ ji grįžo su juo išsiskyrusi - tik po septynerių metų. Tačiau laimė nebuvo amžina, o dabar L. Žemaitytė ir tiksliai žino, kad jos šeimyninė laimė buvo tik apgaulė. Moteris puikiai prisimena, kad išsiskyrus su vyru bei likusi tik su mama ir dukra galėjo ramiau atsipūsti.
Tačiau ir vėliau jos gyvenimo neaplenkė nauji jausmai. Susižavėjusi gydytoju ji pradėjo santykius, tačiau vyras pateko į avariją. Dainininkė atvira: po avarijos ji nebepažino savo artimo žmogaus ir nebematė jame to, kuriuo taip žavėjosi. Vyras tapo neįgalus ir judviejų keliai išsiskyrė. Laima teigia: „Manau, kad tai nebuvo meilė. Galbūt susižavėjimas, kuriam nelemta tęstis amžinai.“ Ji priduria: „Žinau, kad tai galbūt skambės egoistiškai, tačiau dingo jausmai. Mes turbūt ir patys keičiamės bėgant metams, bet mūsų santykiuose jau meilės neliko. Anksčiau turėjome daug bendra ir tai mus siejo, - sakė moteris, - tačiau nesu bejausmė. Tik tikrosios meilės nesutikau.“
Antroji populiarumo banga ir dabartinė veikla
1995 m. lietuviškų dainų populiarintoja UAB „Pūkas“ išleido senų populiarių Laimos Žemaitytės dainų rinkinio garso kasetę „Daina tau“. 1996 m. Rytis Cicinas atsidėkodamas už bendradarbiavimą parašė publikai labai patinkančią dainą „Ten pajūry, kur jūra ošia“, o „Pūkas“ išleido dar ir kompaktinę plokštelę „Atsisveikint neskubėk“, kurią žmonės graibstyte graibstė. Laimos Žemaitytės biografijoje tai žymi antrą populiarumo bangą, kuri neatslūgo gerą dešimtmetį. Ypač populiarūs buvo albumai „Laimės vardas“, „Raudoni šermukšniai“ (iš viso yra dešimt L. Žemaitytės albumų). Laima jautėsi laiminga!
Pastaruoju metu estrados primadonos Laimos Žemaitytės ir populiarių dainų autoriaus bei atlikėjo Aido Maniko keliai vis dažniau susipina. Atlikėjai vis dažniau koncertuoja kartu ir planuoja koncertinį turą po visą Lietuvą. Neretai iš aplinkinių pasigirsta kalbų ar Laima su Aidu nėra pora, tačiau šiuos gandus atlikėjai skuba paneigti, teigdami, kad šie santykiai tik kolegiški ir draugiški. Greitu metu klausytojai galės išgirsti ir bendrą atlikėjų dainą.
Dabartis ir ateities planai
Nors L. Žemaitytės darbų grafikas yra užimtas iki pat sausio, Naujuosius metus ji planuoja sutikti su šeima ir atšvęsti mylimos sesers jubiliejų. Paprastai sausį ji išvyksta pas Anglijoje gyvenančią dukrą Laurą ir jos šeimą. Moteris visada su meile prisimena aštuonerių anūką, kurio vienturtė dukra susilaukė su britu futbolininku. Šeimą ji vis dėlto labai norėtų matyti dažniau.
Apie savo dabartinę vienatvę Laima atvirauja: „manęs vienatvė negąsdina. Per koncertus išsikraunu, atsigriebiu. Kol aš dar scenoje, man gerai. Ir Edmundui (Kučinskui) atsakiau, kad jau turbūt neprisitaikyčiau prie kito žmogaus.“ Savo gyvenimą gimtuosiuose Kauno Šančiuose atlikėja kuria ir toliau, o jos išpuoselėtuose namuose visada laukiama dukros Lauros šeima. Tik vyriškio čia nėra, nors stipri moteris dėl to ir neišgyvena.
Scena bei muzika visada buvo didžiausiu gyvenimo varikliu, tačiau vieną dieną nulipti nuo jos ir palikti visiems laikams Laima nebijo. „Viskam yra pradžia ir pabaiga... Kaip ir dainoje išeiti nebijočiau. Viskas mano gyvenime yra gerai, kad tik viskuo džiaugtis ilgiau galėčiau. Ir dukra džiugina, kad supranta ir nori daugiau laiko praleisti kartu.“
Diskografija
Laima Žemaitytė yra išleidusi dešimt albumų, tarp kurių ypač populiarūs:
- „Laimės vardas“
- „Raudoni šermukšniai“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
