Vytenis Pauliukaitis: Gyvenimo kelias, kūryba ir išmintis nuo gimimo Marijampolėje

Vytenis Pauliukaitis - visiems puikiai pažįstama asmenybė, režisierius, televizijos laidų vedėjas, kurio iškalba, itin stilinga išvaizda ir humoro jausmas nepalieka abejingų. Jis gimė 1949 m. balandžio 8 d. Marijampolėje. Nuo pat jaunystės jo gyvenimas buvo persmelktas kūrybos, aktyvumo ir nuolatinio tobulėjimo, o jo gimtasis miestas ir vaikystės patirtys suformavo tvirtą asmenybę.

Ankstyvieji metai ir vaikystė Marijampolėje

V. Pauliukaitis sako, jog dabartinis etapas, kurį vadina rudeniniu, ne pensijiniu, yra puikus, tačiau daugiausia nerūpestingos ir besąlygiškos laimės jis patyrė vaikystėje. „Man atrodo, mano vaikystė buvo labai laiminga. Seneliai buvo nepaprasti žmonės, namų atmosfera taip pat buvo nepaprasta, nepaisant to, kad mano tėvas buvo politinis tremtinys, kurio pirmuosius šešerius mano gyvenimo metus nebuvo. Visas kitas laikas taip pat buvo užtektinai laimingas“, - teigia jis. Pauliukaičiai namo statybą P. Armino gatvėje pradėjo planuoti dar 1953 metais. Ilgai užtruko visi derinimai, vėliau darbai, tad čia Pauliukaičiai įsikraustė 1959-aisiais.

Marijampolė jo gyvenime - vienas iš trijų svarbių miestų: „Mano gyvenime - trys svarbūs miestai: iki aštuntos klasės buvo Marijampolė, vėliau - Kaunas, o nuo 1970 m. yra Vilnius.“ V. Pauliukaitis Marijampolėje gyveno nuo gimimo 1949 metais iki 1965-ųjų, kai išvyko mokytis į Kauną. Šalia namo buvo kalnas, nuo kurio smagu būdavo leistis su rogutėmis, ir žiemos tada kitokios buvo.

Mamos Konstancijos Pauliukaitienės ir tėvo, fizinio lavinimo mokytojo bei žurnalisto, politinio kalinio, ištremto į Sibirą, auklėjimas suformavo tvirtas vertybes. „Mano seneliai - tėvo ir mamos tėvai, eiliniai miestelėnai, - savo vaikus auklėjo lietuviškumo, žmoniškumo dvasia. Aš, mano brolis, mūsų artimieji lietuvybę saugojome širdyse. Su plakatais nelakstėme ir užsilipę ant bačkos nerėkavome. Savo įsitikinimus, kai tik galėjome, įrodėme darbais. Man pavyko jaustis laisvam.“ Pauliukaitis atsimena, kad jo šeimoje apie laisvę kalbėta tyliai: „Nuo vaikystės žinojau, kas yra trėmimas. Man neleido būti nei spaliuku, nei pionieriumi.“

Vytenis turi aštuoneriais metais jaunesnį brolį Rimtautą, kuris daugiau paveldėjo tėvo gabumų - yra puikus medžio dizaineris, padaręs nemažai autorinių kūrinių, restauravęs ir sukūręs bažnytinių baldų. „O aš iš mamos, matyt, paveldėjau šokio liniją - mokykloje šokau tautinius. Paskui užsidegiau žaisti krepšinį, bet turėjau mesti dėl muzikos mokyklos. Buvau iš tų vaikų, kurie namie nesėdi.“

Neseniai V. Pauliukaitis vėl įžengė į savo vaikystės kambarį. „Mane į gimtinę pakvietė tuometė miesto merė Irena Lunskienė, kai 2018 metais gavau pasiūlymą režisuoti Marijampolės, kaip Lietuvos kultūros sostinės, atidarymo renginį. Aš ir pats jau senstelėjau, mažiau dirbu, o Marijampolei jaučiu daug sentimentų. Juk tuomečiame Kapsuko dramos teatre prieš 60 metų sukūriau pirmąjį savo vaidmenį spektaklyje „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ ir nuo tada ėjau šiuo kūrybos keliu.“

Tėvų indėlis ir kova už istoriją

Režisieriaus mama Konstancija buvo viena žymesnių miesto kirpėjų, o jaunystėje šoko moterų tautinių šokių ansamblyje, vėliau jam ir vadovavo. Ji dalyvavo pirmosiose Lietuvos dainų šventėse, kartą laimėjo kažkurią vietą ir kaip prizą namo parsivežė puikią juodą gipiūro suknelę. K. Pauliukaitienė, sužinojusi apie planus per senąsias kapines nutiesti kelią link Vilkaviškio, subūrė keletą aktyvių miesto moteriškių ir ėmėsi veiksmų, kad sustabdytų tokius planus. „Esu matęs visus tuos dokumentus, nes moterys aktyviai kovojo, net parašė laišką į Maskvą, kad tas kelias, kuris planuotas dešinėje kapinių pusėje, kur palaidoti politiniai kaliniai, marijonai, seserys vienuolės ir kiti, neatsirastų. Dėl tokių savo veiksmų mama, suprantama, nebuvo mėgstama tuometės Kapsuko valdžios.“

Išsilavinimas ir karjeros pradžia

Vytenis Pauliukaitis mokėsi Valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo televizijos režisieriaus ir aktoriaus profesijas. Apie aktoriaus kelią jis kalba skeptiškai: „Nors esu įgijęs ir aktoriaus profesiją, į sceną niekada nesiveržiau. Mano giminėje buvo aktorių, ir aš mačiau, kokia tai profesija. Oi, mano charakteris ne toks, kad man vadovautų kokie nors „nususę“ režisieriai! Yra labai gabių aktorių, tegul jie kuria, o aš kitoje lysvėje kapstysiuosi.“

Pauliukaitis pasirinko muzikos režisūrą, kuri, anot jo, „nuo politikos buvo toliausiai, bet visada stengiausi, kad praslystų lietuviški motyvai. Prisimenu, kaip su redaktore Danute Mikšyte liaudies dainų festivalį rengėme. Pradėjome iš kaimų į televiziją traukti folklorą, dainininkus - be dantų, ūsuotus, dekoracijas darėme iš lietuviškų skarų. Ne viskas patiko. Ir per galvą esame gavę.“

Karjera televizijoje ir teatre

Vytenis Pauliukaitis 28-erius metus dirbo Lietuvos televizijoje, taip pat - Maskvos centrinėje televizijoje; režisuoja muzikos renginius, televizijos spektaklius, grožio, mados ir kitus konkursus. „O visų apdovanojimų ir pasiekimų nevardysiu. Mano didžiausias apdovanojimas - publikos dėmesys“, - sako Vytenis Pauliukaitis.

Daugelį metų televizijoje dirbantis V. Pauliukaitis puikiai pažįsta šios srities užkulisius. „Pastabų, nuomonių esu sulaukęs kalnus. Išmokau: nereaguok ir pagalvok, kiek tiesos yra tame, ką tau sako ir kiek tu gali ateity pasitaisyti. Turiu keletą žmonių, kuriais pasitikiu ir jų pastabos būna kartais labai skaudžios - tegu juos perkūnas, - bet aš jas priimu.“ Jis sako, kad jam vis dar keista, jog „28-eri mano gyvenimo metai, per kuriuos nuveikiau tiek darbų, buvo mažiau įdomūs nei tie dveji, kuriuos praleidau dalyvaudamas įvairiuose televizijos projektuose.“

„Televizijos laidų, muzikinių projektų vedėjas ir režisierius Vytenis Pauliukaitis savo nuoširdumu pavergia kiekvieną.“ „Nekenčiu nuobodybės. Dėl to likimas mane įmesdavo vis į naujus vandenis. Pasisekė nufilmuoti pirmą televizijos operą, tai buvo G. Verdi „Traviata“, pirmą televizijos miuziklą C. Porterio „Bučiuok mane, Keit“ ir t. t.“ Vėliau jis pamėgo operos žanrą, kūrė filmus apie solistus, o savo kolegės ir draugės Tatjanos Sedunovos dėka pamėgo baletą. Dokumentinį muzikinį filmą „Nerijus“ apie baleto primarijų Nerijų Jušką sukūrė 2003 metais.

Darbas su įžymybėmis ir nauji projektai

V. Pauliukaitis bendravo su operos legendomis Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Virgilijumi Noreika, Jonu Aleksa, baleto žmonėmis Loreta Bartusevičiūte, efektingos šokio sistemos įkūrėju Jonu Katakinu, Petru Skirmantu ir jo žmona amžinatilsį Raimonda. Taip pat su dailininkėmis Aleksandra Jacovskyte ir Rene Petrulienė sukūrė daug televizijos filmų ir laidų. Jis dirbo ir su klasikinio meno atstovais bei tikromis estrados žvaigždėmis, tokiomis kaip Laima Vaikulė, Raimondas Pauls, Roberto Loretti, Birutė Dambrauskaitė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Stasys Povilaitis, Viktoras Malinauskas, Onutė Valiukevičiūtė, Janina Miščiukaitė ir Birutė Petrikytė. „Man labai pasisekė su dailininkais, o kur dar operatoriai, kiti kūrybinių grupių nariai.“

Neseniai V. Pauliukaitis nėrė ir į naują projektą, kurio metu skatina Lietuvos senjorus domėtis moderniomis technologijomis. „Esu truputį nusivylęs mūsų vyresniųjų žmonių nemotyvuotumu. Visi galvoja, kad jau nieko neišmoksiu, jau nebereikia, geriau sėdėsiu prie pelargonijų. Pasikalbu su jais ir jie kažkaip noriai išlieja savo nuoskaudas, sako, kad jie niekam nebereikalingi. Bet pagalvokime - juk visų pirma mes turime būti reikalingi sau ir ieškoti patys, kuo užsiimti. Jie pyksta, kad jiems neskambina, kad jais nesirūpina. Bet tas rūpestis ir interesas turi būti abipusis.“

Vytenio Pauliukaičio karjeros apžvalga

Asmeninis gyvenimas ir santykiai

Vytenio Pauliukaičio šeiminė padėtis - išsiskyręs, gyvena vienas. Jo buvusi žmona, manekenė ir gidė K. Pauliukaitienė, su juo išsituokė prieš dvidešimt penkerius metus. Ji atviravo apie jų skyrybų priežastis: „Mūsų skyrybos - visiems žinoma vieša paslaptis. Tai buvo labiau jo problemos. Sovietmečiu apie tai nebuvo garsiai kalbama. Nežinojau, kad vyrai gali žavėtis vyrais, gyventi dvilypį gyvenimą. Anuomet buvo draudžiama garsiai kalbėti ne tik apie intymų gyvenimą. <...> Ir sovietmečiu tarp mano artimų draugų buvo nemažai homoseksualų.“

Nepaisant skyrybų, santykiai išliko civilizuoti. „Mes ir išsiskyrę septynerius metus gyvenome viename bute. Vytenis - viename kambaryje, aš - kitame. Ateidavo bendrų draugų, susitikdavome virtuvėje, vakarodavome. Po skyrybų nebuvo įmanoma iškeisti buto, o pirkti atskirų būstų už savo atlyginimus neįstengėme. Tačiau gyvendami atskiruose kambariuose nei pykomės, nei pavydėjome. Tai vadinama civilizuotais santykiais. Nejaučiu nuoskaudų, kad nesusiklostė gyvenimas.“

K. Pauliukaitienė teigia, kad po keliolikos bendro gyvenimo metų Vytenis staiga atšalo, ėmė vengti kalbėtis. „Tarp mūsų nebebuvo nieko bendra, nors gyvenome po vienu stogu. Kiekvienas turėjome savo gyvenimą, todėl manęs nebedomino, su kuo jis būdavo, ką veikdavo. Aš galėjau daug ką pateisinti, nes tai nuo manęs nepriklausė.“

Kristina nepamiršdavo pasveikinti Vytenio su gimtadieniu ar aplankyti jo trumpam užsukusi į Lietuvą. Po antrojo vyro, italo Carmine Felicetti, mirties ji grįžo į Kauną. Su Vyteniu ji susitinka retai: „Dažniau jį matau per televizorių.“

Jurijaus Smorigino ir Vytenio Pauliukaičio santykius taip pat lydėjo įvairios kalbos. „Mes esame seni pažįstami, buvę bendradarbiai. Šiaip nesame susipykę. Tiesa, jis buvo sakęs, kad aš jam „juodai“ pavydžiu. Taigi iki šios dienos negaliu suprasti, ko man jam pavydėti... Sklido kalbos, kad Jus su Jurijumi siejo labai artimi santykiai. O šito tikrai negirdėjau. Mūsų nesieja jokie ryšiai. Ir apskritai, jis ne mano skonio. Jūs man siūlote patį prasčiausią variantą (juokiasi).“

Gyvenimo filosofija ir pomėgiai

Vytenis Pauliukaitis šiandien sako: „Pats gražiausias amžius yra dabar. Dabar galvoti reikia mažiau, nes jau daug ką žinau. Virš 70-ies prasideda jaunystė, tik nežinau, kuri.“ Jis mėgsta matyti pozityvius dalykus: „Nemažai skaitau, esu dar gana užsiėmęs, tad laisvalaikis man - aukso vertės. Neturiu laiko prie pelargonijų stovėti ir dejuoti, kaip blogai. Savijautą lemia požiūris. Jei nori jaustis laimingas, tai ir jauskis.“

Jo credo yra „Būti žmogumi.“ Tabu - patyčios: „Sau neleisčiau patyčių. Mums palikti dešimt Dievo įsakymų yra labai teisingi. Kiek ir ką atiduosi, tiek tau sugrįš. Stengiuosi niekam nekenkti, neskleisti negatyvių minčių.“ Jis mano, kad „nepaprastas dalykas, kad mūsų Lietuva yra laisva. Tik man laisva - per vėlai. Jei nepriklausomybę būtume atkūrę prieš 40 metų, būtų atsivėrusios kitos perspektyvos. Dabar jaučiu amžiaus diktatą ir nesiryžtu ypatingiems dalykams, kuriems būčiau ryžęsis jaunas.“

V. Pauliukaitis mėgsta skaityti biografinę literatūrą ir psichologines knygas. „Studijuodami režisūrą mokėmės praktinės psichologijos, šios disciplinos žinios padeda suvokti ne tik personažų, bet ir realių žmonių elgesio motyvus.“

Paklaustas, kokiame mieste gyventų, jei ne Vilniuje, jis atsako svajodamas apie egzotiką: „Karibų jūros ošimas, Pietuose - Kuba, vakaruose - Haitis, palmės, saulė ir svajinga regio muzika - tai Vytenio Pauliukaičio svajonių vieta, tiksliau - jo rojus žemėje. Norėčiau gyventi Jamaikoje, Kingstone, kalnuose. Kelionė į Jamaiką su „Mis Lietuva“ man paliko gerą įspūdį. Puiki gamta, žmonės, maistas, regio muzika nuo ryto iki vakaro - ten gerai, ten rojus. Dėl to aš galvoju, kad jokio rojaus po mirties man nereikia - nugabenkite mane ten.“

Apie savo charakterį V. Pauliukaitis atviras: „Esu baisus niurzga, superdidelis egoistas, reikalauju, kad viskas būtų atlikta tiesiog perfekt. Darbe jau nustojau šaukti - tapau diplomatiškesnis. Labai nemėgstu nuobodulio - laisvai galiu išeiti iš kino filmo ar spektaklio, nepažiūrėjęs iki galo.“ Jis atvirauja, kad „diplomatiškas tapau tik prieš kokius 30 metų“, nes suprato, kad riksmais nieko nepasieks.

Jis nekreipia ypatingo dėmesio drabužiams, nėra mados vergas. „Televizijoje man segamos peteliškės, esu rengiamas visokiais kostiumais, smokingais. Jų nekenčiu. Man patinka laisvas stilius.“ Automobilio neturi, mėgsta vaikščioti greitu žingsniu.

Laisvalaikiu V. Pauliukaitis mėgsta tingėti. „Reikia leisti sau patingėti. Reikia mokėti sustoti ir susikaupti, pagalvoti, ką darau, kodėl ir kam to reikia.“ Jis pripažįsta, kad jam nereikėjo mašinos, namo, orlaivio ar vilų. „Uždirbu kelionėms, turiu jaukius namus. Visą laiką verčiausi tik savo profesija.“

Įdomūs faktai ir įžvalgos

• Naujųjų metų tradicijos: Vytenis Pauliukaitis 31-erius metus nešventė Naujųjų metų. „Šiemet pagaliau leisiu sau paūžti su draugais. Tik prieš kelerius metus susimąsčiau, argi aš nenusipelniau tos šventės?“ - sako jis.
• Kulinariniai gebėjimai: „Prieš susitikimą įspėjote: „Tik neklausinėkite apie kulinariją!“ - Pasakysiu, kodėl. Iš tiesų moku keliolika receptų ir kartais pats sau gaminu vakarienę, tačiau nesu virtuvės žmogus. <...> O man nuolatos skambina žurnalistai ir prašo papasakoti, ką naujo išmokau gaminti. Aš nieko naujo neišmokau, o apie tą patį kalbėti man gėda.“
• Gerbėjų dėmesys: „Baisią“ sėkmę turiu parduotuvėse. Mane jose dažnai pakalbina. Ir turguje man sekasi - įvairių dovanų gaunu. O gerbėjos į pasimatymą kviečia? „O taip! Visokių laiškų gaunu. Kai vedžiau laidą „Reikia pakalbėti“, kartais jos metu atsakydavau gerbėjoms, kad eičiau į pasimatymą, tik neturiu tam tinkamų batų. Po kelių dienų sulaukiu atsakymo: „Matėme jus gatvėje, jūsų batai labai gražūs. Pasimatymui tiks.“
• Aukščio baimė: „Girdėjau, kad iki šiol bijote aukščio. - Taip. Ir vis dar prisimenu vieną didžiausių gyvenimo kuriozų. Su draugais viešėjome Paryžiuje, sugalvojome liftu pakilti į Eifelio bokštą, o aš nežinojau, kad lifto sienos - stiklinės.“
• Reakcija į susierzinimą: Nors Eugenijus Skerstonas Vytenio susierzinimą atpažįsta iš spengiančios tylos, pats Vytenis sako niekuomet nenutylantis, tik pakeičiantis balso toną. „Aš kalbu aukštoje tesitūroje, tačiau, kai pradedu kalbėti lėtai ir bosu, vadinasi, viskas - pabaiga“, - priduria V. Pauliukaitis.

tags: #vytenis #pauliukaitis #gime

• Visapusiškas vadovas: FSH kraujo tyrimas
• patarimai, kaip teisingai pakeisti sauskelnes
• sužinokite daugiau apie Varėnos „Žilvičio“ darželį
• Kūdikio ir vaiko sveikata bei vitaminas D
• Pasiruošimas gimdymui