Vydūnas: Gyvenimas, kūryba ir palikimas
Filosofas, rašytojas ir kultūros veikėjas Vydūnas, tikrasis vardas Vilhelmas Storosta (vok. Wilhelm Storost), gimė 1868 metų kovo 22 dieną Jonaičiuose, Šilutės apskrityje. Vėliau, apie 1907 metus Tilžėje, jam prigijo slapyvardis Vydūnas. Jis paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir filosofijos istorijoje.
Gimimo vieta ir ankstyvieji metai
Vilhelmas Storosta gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Gaidelių valsčiuje, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Nors ilgą laiką buvo teigiama, jog Vydūnas gimęs Jonaičių pradinėje mokykloje, kur tuomet mokytojavo jo tėvas, tai yra klaida. Kai gimė Vydūnas, šio pastato dar nebuvo; mokyklos pastatas statytas vėliau. Vydūnas gimė Mažių kaime, prie Jonaičių. Storostų sodyba Mažiuose (Šilutės r.) yra vieta, kur galėjo gimti Vydūnas. Jo tėvas Jonaičiuose mokytojavo neilgai, čia gyveno pas savo giminaičius, kuriems tuomet priklausė ir Mažiai. Deja, sodyba, kurioje galėjo gimti Vydūnas, sovietmečiu buvo sunaikinta. Už 150 metrų nuo sodybos esančios kapinaitės su senais ir apsamanojusiais krikštais byloja, kad čia palaidoti Mažių kaimo Storostai, tolimesni ar artimesni Vydūno giminaičiai: tėvo pusbroliai, seneliai, dėdės, tetos. Vienoje savo autobiografijoje Vydūnas rašė: „Esu gimęs Jonaičiuose“.
Vydūno vaikystę ir jaunystę formavo lietuviškos kultūros puoselėjimas, dažnai vykstantis slapta. Jo motina tyliai dainuodavo lietuviškas dainas, pamačiusi sūnų Vilių susigėsdavo ir nutildavo, sakydama, kad tai nuodėmė, ir prašydavo niekam apie tai nepasakoti. Vilius išsaugojo šią paslaptį. Motinos dainos jam tarsi upės bangų liūliavimas virpino jausmus ir žadino vaizduotę. Motinos dainose būsimasis Vydūnas matė savo tautos praeitį, jautė senuosius papročius. Visi šie išgyvenimai leido jam suprasti, kaip vokiečių valstybinė religija ne tik naikino, bet ir laikė nepadorumo ženklu lietuvių papročius ir dainas.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1883-1885 metais Vilius Storosta Pilkalnyje lankė preparandumą, rengdamasis mokytis Ragainės mokytojų seminarijoje. Šioje dvimetėje mokymo įstaigoje mokėsi tik berniukai, sėkmingai užbaigę liaudies mokyklos aštuonerių metų mokymo kursą. Liaudies mokykloje įgytos žinios preparandume buvo gilinamos. Dėstė vokiečių kalba, tačiau buvo ir dvi savaitinės lietuvių kalbos pamokos. Daug dėmesio buvo skiriama mokyti tikybos ir giedojimui. Jauno žmogaus gyvenimas Pilkalnyje vertė ir susimąstyti.
Baigęs Ragainės mokytojų seminariją 1888 metais, dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta atvyko į Kintus sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz - Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė, su ja 1891 metais susituokė.
1888-1892 m. Vydūnas buvo Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892-1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. Jis taip pat studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, mokėsi filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslų, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbų. 1896-1898 m. studijavo Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900-1902 m. Leipcigo, 1913-1919 m. Berlyno universitetuose. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. 1923 m. dirbo Telšių mokytojų seminarijoje.
Kultūrinė ir visuomeninė veikla Tilžėje
Gyvendamas Tilžėje Vydūnas pasireiškė kaip kultūrininkas bei švietėjas. 1895 m. jis įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 metų jai vadovavo. Ši draugija ilgainiui tapo žinoma kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras - komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Vydūnas rengė dainų šventes ir populiarino lietuvių liaudies dainas.
Vydūnas buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. Nuo 1907 m. jis aktyviai dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905-1909 m.), „Jaunimas“ (1911-1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912-1925 m.). Taip pat bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai.
Filosofas mąstė, dainoje matė tautos praeitį ir prisikėlimą. Vydūnas nuolat kartojo: „Vieną turiu akyse, kad mūsų tautiečiai žmoniškume tarptų ir stiprėtų“. Jeigu Tilžėje, Giedotojų draugijoje aidėjo „Kūdikio dienos“, tai atvykus į žemaičių sostinę Telšius šio krašto žmonėms Vydūnas jau dirigavo lietuvių liaudies dainą „Sunku akmenėliu ant kelio gulėti“. Vydūnas pastoviai jautė savosios tautos gyvybingumo pulsą, nuolat lankėsi Klaipėdoje, Kaune. Mėgo keliones, suprato pareigą susitikinėti su jaunimu, o pakviestas į kokį nors renginį mielai atvykdavo. Vydūno pėdos įmintos Telšiuose, Rokiškyje, Jurbarke, Vilkijoje, Švėkšnoje, Palangoje, Kybartuose. Panašiai kaip Jonas Basanavičius, Vydūnas liko gyventi Tilžėje ir nuolat kartojo: „Čia mūsų žemė.“
Filosofija ir kūryba
Vydūno filosofijos pagrindą sudaro panteizmas, daugiausia perimtas iš indiškojo vedantizmo. Prieš tai jam didelę įtaką padarė teosofijos atšaka antroposofija. Pirmi jo veikalai daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti. Anot jo, vienintelė tikroji realybė esąs dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu esąs imanentinis ir transcendentinis (t. y. pasaulis yra Dieve, bet pasaulis tai ne Dievas). Žmogaus savimonė iš esmės esanti dvasinio absoliuto (Didžiojo Slėpinio) savimonės jo paties sukurtame pasaulyje apraiška. Jo manymu, žmogaus savimonė (ašainė sąmonė) verčia ją ieškoti savo pradžios šaltinio ir atsiradimo priežasčių.
Tautiškumo ugdymas nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Pagal tai jis sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Kultūros vertės matu Vydūnas laikė žmogiškumo esmės pasireiškimo intensyvumą visuomenės gyvenime.
Vydūnas turėjo daugiašakį talentą ir domėjosi praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch - litauischer Beziehungen“ („Vokiečių - lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji 1934 m. buvo uždrausta.
Žymiausios Vydūno dramos, tragedijos ir misterijos, parašytos remiantis jo paties filosofija, yra: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, daktaras Vacys Bagdonavičius.
Pripažinimas ir persekiojimai
Vydūnas sulaukė ir akademinio pripažinimo: 1925 m. tapo PEN klubo nariu, o 1928 m. jam suteiktas Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaro vardas. Tačiau jo veikla ne visada buvo lengva. 1935 m. hitlerininkai uždarė Tilžės giedotojų draugiją kartu su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis.
1938 m., artėjant rašytojo 70-mečiui, Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą, jis greitai buvo paleistas. 1940 m. Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 2018 m. Vydūnas buvo pavaizduotas ant 200 litų banknoto.
Gyvenimo pabaiga ir palikimo puoselėjimas
1944 m. Vydūnas su Tilžės gyventojais buvo evakuotas Vokietijos gilumon. Tų pačių metų spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, jis pasiėmė tik didžiausią savo turtą - rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais jis pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Nuo 1946 m. Vydūnas gyveno Detmolde ir mirė 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Šiaurės Reine-Vestfalijoje, Vakarų Vokietijoje.
Vydūno atminimas ir palikimas yra aktyviai puoselėjamas Lietuvoje. Skvere, kuriame vyko minėjimas, jau artimiausiu metu turėtų prasidėti rekonstrukcija, paversianti jį Vydūno sodu. Čia numatoma pastatyti ir paminklą mąstytojui. Pačios Vydūno skulptūros gamyba rūpinasi viešoji įstaiga „Mažosios Lietuvos kultūra“. Dalis lėšų skulptūrai gaminti buvo skirta Kultūros ministerijos pagal Vydūno jubiliejaus pažymėjimo respublikinę programą. Likusios trūkstamos lėšos renkamos iš gyventojų, įmonių, organizacijų. Lėšas galima pervesti į viešosios įstaigos „Mažosios Lietuvos kultūra“ sąskaitą LT157300010133649490. Aukoti galima bus ir konferencijos „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ metu.
Minėjimo metu Gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas susirinkusiems perskaitė klaipėdiečio Seimo nario Algimanto Kirkučio sveikinimą, kuriame buvo cituojamos Vydūno mintys, išsakytos 1918 m. balandžio 10 d.: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
