„Mano vaikai“: Guzel Jachinos romanas apie Pavolgio vokiečius ir „mažo žmogaus“ dvasios tvirtybę
„Mano vaikai“ - antroji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Esu absoliuti Guzel Jachinos fanė. Kai skaitau jos knygas - noriu, kad niekada nesibaigtų. Netgi kai tekstas šiek tiek užtęstas kokioj vietoj, man tai yra visiškas privalumas. Aš tame tekste plūduriuoju, juo grožiuosi, įsijaučiu ir gyvenu.
Šioje knygoje vėl, kaip ir nuostabiojoje „Zuleicha atmerkia akis“, susiduriam su istorijos nublokštu žmogumi. Kai nugirsdavau apie Pavolgio vokiečius, visada nusistebėdavau, kaip jie ten atsidūrę, tie vokiečiai prie Volgos - tai štai šioje knygoje visa jų istorija - neapsakomai įdomu vien iš istorinės pusės.
Istorinis kontekstas: Pavolgio vokiečių likimas
XVIII amžiuje imperatorė Jekaterina Antroji pakvietė savo tėvynainius vokiečius atvykti į Rusiją ir tapti pilnateisiais šalies piliečiais, kartu išlaikant savo kalbą ir kultūrą. Tačiau viena valdžia sugundo atvykti, kitai knieti svetimkūnius išstumti ir sunaikinti, praskiesti. Tokiose istorijų kryžkelėse ir klostosi romano veiksmas.
Pagrindinis veikėjas ir siužetas
„Mano vaikai“ - tai vieno šių atvykėlių palikuonio, kuklaus mokytojo Jakobo Ivanovičiaus Bacho, istorija. Trečiasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Prieš pusantro šimto metų prie Volgos krantų įkurtoje vokiečių kolonijoje Gnadentalyje („palaimingame slėnyje“) gyvena Jakobas Ivanovičius Bachas - pirmųjų atvykėlių palikuonis. Paprastas ir pilkas žmogelis buvo mokytojas - šulmeisteris.
Bachas - gan izoliuotos, praėjusiuose amžiuose užstrigusios vokiečių bendruomenės mokytojas, kurio ramią dienų vagą daug stipriau nei istoriniai įvykiai sudrumsčia meilė savo nematytai mokinei (aha, mokslas vyksta per širmą, musulmoniškai taip). Apie jį ir yra ši istorija. Apie jo meilę ir meilės vaisius. Apie pasirinkimus.
Pažintis, likimas ir pasakos
Keista, netgi bauginanti pažintis su valdinguoju ponu Grimu Bacho gyvenimą pakeitė visiems laikams. Viena vertus - toji pažintis dovanojo Bachui vienintelę gyvenimo prasmę: dukrelę Aną, meiliai vadinamą Anče. Antra vertus - atėmė kalbos dovaną ir pasmerkė vienatvei.
Palatino mama pasakoja apie įkvėpimą parašyti vaikišką knygą sūnaus atminimui
Visų pajamų šaltinių netekęs ir kitos išeities neturėdamas Bachas sudaro sandorį su valdžios atstovu kupriumi Hofmanu. Kupriukas Bachui duoda pieno, kad Ančė turėtų ką valgyti, o Bachas už tai rašo Hofmanui pasakas: daugybę istorijų, kurių jam pripasakojo žmona Klara. Šių pasakojimų gijos driekiasi iš gilios senovės, pinasi tarpusavyje ir stebuklingu būdu įsikūnija realybėje.
Kalbos dovaną praradusio Bacho pieštukas pina metaforas ir pasakoja apie sunkią Pavolgio gyventojų kasdienybę ir dar tik būsimas tragedijas, kurios juos ištiks, Stalinui susikirtus su Hitleriu. Ribas tarp pasakos ir realybės ištrinančiame ir užburiančiame romane pasakojama apie meilę, pasiaukojimą ir stebuklus. Apie našlaičius vaikus ir našlaitę tautą. Apie „mažo žmogaus“ nereikšmingumą ir jo dvasios tvirtybę didžiosios istorijos verpetuose.
Guzel Jachinos kūrybos galia
Jachinos veikėjai yra stipriausia knygos pusė. Išjausti, išgalvoti, sudėlioti, kad niekada nesuabejosi nei jų motyvacija, nei poelgiais, nei pasirinkimais. Labai stipru. Dėl to ir skaitau Jachiną apsalus. „Antrojo G. Jachinos romano tekstą galima palyginti su jos aprašomos Volgos tėkme. Talentingos autorės pasakojimas - sodrus, veržlus, demonstruojantis pasitikėjimą ir galią, panardinantis prasmių gelmėse“.
Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (liet. 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
