Voltas Disnėjus: Animacijos, Fantazijos ir Pramogų Imperijos Kūrėjas
Voltas Disnėjus (angl. Walter Elias „Walt“ Disney; 1901 m. gruodžio 5 d. - 1966 m. gruodžio 15 d.) yra garsus amerikiečių dailininkas animatorius, verslininkas, scenaristas, prodiuseris ir kompanijos „Walt Disney Productions" įkūrėjas, kurį žino visas pasaulis. Jo sukurtus spalvingus ir gerumo kupinus animacinius filmus mėgsta ir žiūri milijonai vaikų, beje, ir suaugusieji. Voltas Disnėjus yra vienas žinomiausių filmų prodiuserių, jis taip pat įkūrė vieną žinomiausių pramogų parkų - Disneilendą bei kartu su broliu - „Walt Disney Productions“ kompaniją, kuri šiuo metu vadinasi „The Walt Disney Company“.
Ankstyvieji metai ir kelias į kūrybą
Voltas Disnėjus, ketvirtasis iš penkių šeimos vaikų, gimė Čikagoje. Jo protėvių gimtinė - Airija, tačiau Volto šeima taip pat turi prancūziškų šaknų. Persikėlę į Ameriką, jie dirbo įvairius darbus ir keliavo po visą žemyną. Kai Voltui buvo penkerių, jo tėtis dėl kilusių neramumų Čikagoje išsikraustė į Misūrį, į ūkį Marseline, Misūrio valstijoje. Būtent čia, mažame miestelyje, kurį suaugęs V. Disnėjus prisimindavo kaip idilę, jis susidomėjo piešimu ir sulaukė aplinkinių paskatinimo. Vienas iš kaimynų, gydytojas pensininkas, Voltui mokėjo už jo mylimo arklio Ruperto piešinius. Miestelis dvelkė Vidurio Vakarų estetika ir manoma, kad turėjo įtakos „Disneilendo“ pagrindinei gatvei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tačiau V. Disnėjaus tėvui Marseline pragyventi buvo sunku, todėl jis 1910 m. ūkį pardavė ir dar po metų su šeima persikraustė į Kanzasą, Kanzas Sitį Misūrio valstijoje. Ten Disnėjus vyresnysis nusipirko laikraštį, o Voltas šešerius metus padėdavo jį platinti, dirbdamas prieš pamokas, po jų net ir savaitgaliais. Vėliau Voltas teigė, kad dauguma jo, kaip suaugusio žmogaus, įpročių kilo iš vaikystės, kuomet padedant tėvui pristatyti laikraščius, kildavo daug nepatogumų.
Po beveik vienuolikos metų, 1917 m., Disnėjų šeima grįžo atgal į Čikagą. Čia Voltas pradėjo studijuoti MakKinlio vidurinėje mokykloje, kurioje aktyviai įsitraukė į mokyklos laikraščio kūrimą - fotografavo, piešė iliustracijas ir mokėsi karikatūrų kūrimo technikos, nes norėjo gauti laikraščio karikatūristo darbą. Voltas, būdamas 16-os, metė mokyklą, nes buvo nedėmesingas mokinys, bet nuolatos piešdavo. Jo progresą sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Kai JAV įsitraukė į karą, Voltas norėjo prisijungti prie amerikiečių kariuomenės, tačiau tam buvo per jaunas. Tuomet kartu su draugu jis įstojo į Raudonąjį kryžių, kur dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tiesa, kad jį priimtų, jam turėjo būti septyniolika, čia jam padėjo tėvai, sakydami, kad sūnus gimė metais anksčiau nei iš tiesų.
Po tarnybos Raudonajame Kryžiuje V. Disnėjus grįžo į Kanzasą, tikėdamasis tapti laikraščio karikatūristu. Jaunuoliui pasisekė rasti žurnalų ir kino teatrų reklamos kūrėjo darbą, paskui jis susidomėjo animacija. Ten jis ir sutiko Ubą Aiverksą (Ub Iwerksas), jauną vokiečių kilmės dailininką, tapusį jo verslo partneriu. Iwerksas su Disnėjumi puikiai papildė vienas kitą. 1922 m. persikėlęs į Holivudą, su vyresniuoju broliu Rojumi įkūrė „Disney Brothers Studio".
„Laugh-O-grams“, Laimingasis Triušis Osvaldas ir Peliuko Mikio gimimas
1922 m. Disnėjus kartu su Iwerksu įkūrė nedidelę jųdviejų studiją ir nusipirko naudotą filmavimo kamerą, kurios pagalba kūrė trumpus, 1-2 minučių animacinius reklaminius filmukus ir juos platino vietiniuose kino teatruose. Kartu jie taip pat sukūrė animacinių filmų eskizų seriją, kuri vadinosi „Laugh-O-grams“, ir bandomąjį filmą septynių minučių pasakų serijai „Alisa animacinių filmų šalyje“. Filme buvo sujungtas gyvas veiksmas ir animacija. Kai Voltas atvyko į Los Andželą, piniginėje jis turėjo 40 dolerių ir neužbaigtą filmuką kelioniniame lagamine. Įdomiausia, kad tik atvykęs jis norėjo mesti animaciją, mat manė negalėsiantis konkuruoti su Niujorko studijomis.
Vis dėlto trumpametražiam filmui „Alisa animacinių filmų šalyje“ nusišypsojo sėkmė ir Voltas su savo broliu ir verslo partneriu Rojumi nusprendė vėl atidaryti parduotuvę Holivude. Rojui tapus vadovu, buvo atnaujinta filmų serija apie Alisą. Prie brolių komandos buvo pakviestas prisijungti ir Ub Iwerksas - Volto draugas, su kuriuo ir sukūrė filmų seriją apie Alisą. Po ilgų įkalbinėjimų, Iwerksas sutiko prisijungti prie brolių ir padėti jiems kurti animacinius filmus. Studija pradėjo kurti serialą apie Linksmąjį Triušį Osvaldą (angl. Lucky rabbit Oswald), kurį sugalvojo pats Voltas. Gan netikėtai populiariu tapo kitas - Volto bendražygio Ubo Aiverkso sukurtas - personažas „Laimingasis triušis Osvaldas“.
Tačiau po metų Voltas su bendradarbiais įsivėlė į ilgus teisminius ginčus dėl autorinių teisių. Kartą Voltą į Niujorką išsikvietė pats Čarlzas B. Mintsas (Charles B. Mintz), kuris perėmė vadovavimą kino studijai „Universal Pictures“. Kai su juo susitiko, jam buvo pranešta, kad nuo šiol jam ir jo bendražygiams bus mokamas mažesnis atlyginimas. Jei jis su tuo nesutiks, jo paslaugų bus paprasčiausiai atsisakyta. Ponas Mintsas galėjo sau leisti tokį poelgį, mat iš Ubo Aiverkso jau buvo pasisavintos teisės į triušį Osvaldą. Vis dėlto Voltas atsisakė to, dėl ko prasidėjo ilgas teismų procesas dėl teisės leisti laimingąjį triušį. Voltas nugalėjo ir tik 2006 m. buvo atgautos teisės į triušiuko Osvaldo leidimą. Ši istorija pabrėžia Volto ankstyvųjų metų sunkumus ir konkurenciją su Niujorko studijomis.
Praradęs autoriaus teisę į savo populiarųjį kūrinį, Voltas sukūrė naują personažą, kuris iš pradžių vadinosi Peliukas Mortimeras, o paskui tapo Mikiu. Volto biografai nesutaria dėl šio personažo. Vieni sako, kad jį sugalvojo grįždamas iš susitikimo su Mintsu, kiti - kad peliuką Mikį sugalvojo ir nupiešė Ubas Aiverksas. O dar kiti sakė, kad tai vienas antraeilių personažų iš filmuko „Alisa Stebuklų šalyje“. Pirmiausia serialas „Peliukas Mikis“ buvo panašus į nebylųjį kiną. Tačiau pastebėjus, kad tai nepatraukia dėmesio, buvo sugalvota, jog filmuką reikia įgarsinti. Peliukas Mikis oficialiai debiutavo 1928 m. viename pirmųjų animacinių filmų, kuriame buvo naudojami sinchronizuoti garsiniai efektai. Supratęs apie garso svarbą filmuose, Disnėjus greitai sukūrė ir išleido trečiąjį animacinio filmo variantą apie Peliuką Mikį - „Steamboat Willie“. Jame jau skambėjo veikėjų balsai ir muzika, o du pirmieji animacinių filmų variantai buvo atmesti, nes buvo begarsiai.
Kai Mikis 1929 m. filme pirmą kartą prakalbo, Voltas buvo nepatenkintas tuo, kaip skamba jo balsas, todėl nuo 1928 iki 1946 metų pats V. Disnėjus pradėjo jį garsinti. Peliukas greitai tapo žvaigžde, netrukus atsirado Peliuko Mikio klubai vaikams, įvairios prekės su jo atvaizdu ir komiksai. Tai padėjo tapti šiam animaciniam filmukui populiariu - 1930 m. Peliukas Mikis pasiekė pasaulinę šlovę.
Animacijos Aukso Amžius ir Naujos Technologijos
Dar tebeleidžiant „Peliuką Mikį“, buvo pradėtas kurti naujas animacinis filmukas - „Kvailos simfonijos“ (angl. Silly Symphonies). Tiesa, pačioje pradžioje jis vadinosi „Kaulų šokiu“ (angl. Skeleton Dance). Animacinio filmuko serijoje vaizduojamas iš kapo pakylantis skeletas ir šokantis skambant grotestiškai klasikinei muzikai. Tokia originali idėja užtikrino serialo pripažinimą, tačiau dėl sudėtingesnio piešimo ir techninio darbo, didėjant išlaidoms, Disnėjų įmonei vis kilo bankroto pavojus.
Ubas Aiverksas buvo pervargęs nuo darbo su temperamentinguoju Voltu ir jį perviliojo animacijos kompanija „Powers“, pažadėdama, kad jis galės turėti savo nuosavą studiją. Žinoma, Disnėjus tuojau pat pradėjo ieškoti žmonių, pakeisiančių Ubą. Po kiek laiko jam pavyko rasti naujų žmonių, kurie ne tik pratęsė „Walt Disney Company“ palikusio bendražygio darbus, bet ir atnešė į kompaniją naujas technologijas - „Technicolor“. 1932 m. Voltas gavo specialų „Oskaro“ apdovanojimą už „Peliuko Mikio“ sukūrimą. Šis filmukas po naujų technologijų įdiegimo tapo spalvotu, o nuo 1935 m. prie jo prisidėjo ir kiti herojai: Antulis Donaldas, Gufis, Plutas.
1933 m. Disnėjus išleido animacinį filmuką „Trys paršiukai“ (angl. Three Little Pigs). Filmukas buvo išleistas Didžiosios depresijos metais, todėl jo turinys buvo labai artimas žiūrovams. Animaciniame filme vaizduojami paršiukai statantys sau namus, kad apsisaugotų nuo grėsmingo vilko. Namų statymo veiksmas buvo tapatinamas su tvirtumo trūkumu ekonominėje srityje, o filme skambėjusi daina „Kas bijo didelio blogo vilko?“, buvo kaip linksmas pasišaipymas iš pasaulį užgriuvusių nelaimių. Šiuo ekonominiu sunkmečiu Disnėjus suprato, kokią reikšmę jo kuriama animacija turi žmonėms. Iki tol „Disney“ kompanija subūrė jaunų kūrybingų darbuotojų būrį, kuriam vadovavo Volto jaunystės kolega Ub Iwerksas. Kadangi Volto broliui Rojui buvo patikėtos įmonės vadovo pareigos, jis sudarinėjo franšizines sutartis su įvairiomis kompanijomis, kurios pardavinėjo atributiką: drabužius, laikrodžius, lėles su Peliuko Mikio ir Ančiuko Donaldo atvaizdais.
Voltas Disnėjus buvo darbšti ir veržli asmenybė. Jam nepatiko stovėti vietoje, jis norėjo vis labiau tobulėti ir siekti naujų užsibrėžtų tikslų. Vienas iš jų buvo kurti ilgametražius filmus. 1934 m. Voltas ėmė svajoti apie pilnametražio animacinio filmo kūrimą. Labiausiai jis norėjo animuoti pasaką apie Snieguolę. Nors pats Voltas aktyviai dalyvavo visuose filmų kūrimo etapuose, tačiau tuo metu jo vaidmuo buvo labiau organizacinis, koordinacinis, nuo jo priklausė galutinių sprendimų priėmimas. Dizinerio ir animatoriaus darbas nuo šiol priklausė kitiems žmonėms. Žinoma, tokia užgaida vos neprivertė bankrutuoti pačios studijos, mat darbas truko trejus metus, o pinigus teko skolintis iš Amerikos centrinio banko.
Tačiau galiausiai, kai 1937 m. pasirodė „Snieguolė ir septyni nykštukai“, premjerą stebėjusi publika pasibaigus filmui atsistojo ir kūrėją pasitiko ovacijomis. Kino juostos trukmė - 83 minutės. Šiame žanre tai buvo precedento neturintis atvejis. Be to, tai buvo vienas pirmųjų muzikinių animacinių filmų, tad žiūrovams paliko neišdildomą įspūdį. Šis filmas V. Disnėjui atnešė daugybę pinigų - 8 mln. dolerių (dabar tai būtų - 98 mln. $), gausybę apdovanojimų ir žiūrovų meilę. Kritikai ir publika animacinį filmą apie Snieguolę įvertino kaip linksmą ir romantišką.
Su „Snieguole“ prasidėjo Volto Disnėjaus animacijos aukso amžius - jis dar sukūrė „Pinokį“ (1940), „Fantaziją“ (1940), „Dambo“ (1941), „Bembį“, „Pelenę“, „Dama ir valkata“, „Miegančiąją gražuolę“ ir kt. Nepaisant „Snieguolės ir septynių nykštukų“ sėkmės, Voltas ir toliau kūrė trumpametražius filmus, pristatančius sužmogintus gyvūnų personažus. Pavyzdžiui, drambliuko personažas Dambo, medinis berniukas Pinokis ir stirniukas Bembis. Taip pat Disnėjus sukūrė žiūrovus sujaudinusį daugiasegmentį filmą, kuris vadinosi „Fantazija“. Voltas Disnėjus yra gavęs 22 „Oskaro" apdovanojimus, o nominuotas šiam apdovanojimui net 59 kartus.
Antrojo pasaulinio karo metai ir „Disney“ imperijos plėtra
1940 m. „Disney“ kompanija persikėlė į naujas patalpas Burbanke, Kalifornijoje. Po metų, įmonėje dirbę darbuotojai paskelbė streiką. Daugelis geriausių įmonės animatorių atsistatydino, o kompanija išgyveno krizę, kadangi buvo sunku pasiekti tokius animavimo rezultatus, kokius „Disney“ demonstravo daugelį metų iki 1940 m.
Antrojo pasaulinio karo laikais JAV vyriausybė pasirašė su „Walt Disney Company“ sutartį, pagal kurią kompanija privalėjo kurti treniruojančius ir lojalumą Amerikai didinančius filmus. Karo metu Disnėjaus studija leido filmus amerikiečių kariams. Taip gimė „Fiurerio veidas“, „Pergalė su oro pajėgom“ ir kiti filmai. 1942-aisiais buvo suskurtas trumpo metražo filmas „Naujoji dvasia“, kurį užsakė Iždo departamentas. Juosta turėjo paskatinti žmones mokėti pajamų mokestį, kad būtų paremta kariuomenė. Disnėjaus bandymas kurti filmus Antrojo pasaulinio karo metais, padėjo išmokti derinti gyvą vaidybą ir animaciją. Vieni garsiausių filmų naudojusių tokią hibridinę techniką buvo: „The Reluctant Dragon“, „Saludos Amigos“, „The Three Caballeros“, „Make Mine Music“, „Song of the South“.
Po 1940 m. „Walt Disney company“ sukūrė dar kelis pilnametražius finansiškai sėkmingus filmus: „Alisa Stebuklų šalyje“ (iki tol buvo leidžiamos atskiros serijos), „Piteris Penas“. Taip pat gimė ir dar vienas filmas, sulaukęs tokios pat sėkmės kaip ir „Snieguolė“ - „Pelenė“. Lygia greta su šiais filmais jis kuria filmus vaikams „Lobių sala“, „Robinas Hudas“ ir „Merė Popins“. „Disney“ studija tais metais buvo laikoma stambaus verslo įmone ir pradėjo kurti įvairius pramoginius filmus. Populiarioje filmų serijoje „Tikrieji gyvenimo nuotykiai“ buvo pradėti rodyti filmai apie gamtą: „Gyva dykuma“, „Bebrų slėnis“.
Disneilendo įkūrimas ir televizijos era
V. Disnėjaus dėdė dirbo geležinkelyje, o būdamas paaugliu Voltas traukiniuose pardavinėdavo laikraščius ir užkandžius. Tad traukiniai jį žavėjo. Vėliau, norėdamas atsigauti nuo streso darbe, Voltas pradėjo konstruoti traukinių modelius, o 1950 m., persikraustęs į naujuosius namus Los Andželo Holmbi Hilso rajone, aplink sklypą nutiesė pusę mylios bėgių savo Carolwood Pacifik geležinkeliui. Jis persirengdavo traukinio mašinistu ir geležinkeliu vežiodavo lankytojus. Kūrėjo aistra traukiniams atsispindi ir Disneilende, kuriame nuo atidarymo 1955 m. yra ir traukinių ekspozicija.
1950 m. pradžioje V. Disnėjus pradėjo planuoti didžiulio pramogų parko netoli Los Andželo atidarymą. Iš pradžių Voltas ketino įkurti nedidelį pramogų parką šalia studijos Berbanke, tačiau netrukus pradėjo puoselėti ambicingesnius planus. 1953 m. jis Pietų Kalifornijoje pradėjo ieškoti vietos didžiuliam teminiam parkui. Jo statybos prasidėjo 1954-ųjų liepą. 1955 m. liepos 17-ąją buvo atidarytas pirmasis „Disneilendas“. Nostalgiški V. Disnėjaus sentimentai ir fantazijos buvo akivaizdūs jau pirmaisiais „Disneilendo“ projektavimo statybų etapais, o visai netrukus parkas tapo turistų iš viso pasaulio traukos objektu, o kartais netgi buvo vadinamas „Meka“. Šis pavadinimas leidžia suprasti, kokią svarbią vietą parkas užima V. Disnėjaus ir jo kompanijos gerbėjų širdyse.
„Disney“ studija buvo viena iš pirmųjų, kuri pamatė potencialą kurti laidas tiesiogiai televizijai ir tai įgyvendino. „The Zorro“ ir „Davy Crockett“ serialai tapo labai populiarūs vaikų tarpe, o sekmadieninės savaitės apžvalgos laidos, tokios kaip „Disnėjaus nuostabusis spalvų pasaulis“, tapo sekmadienio vakaro viena žiūrimiausių laidų. Sėkmės susilaukė ir estradinis televizijos šou „Peliuko Mikio klubas“. Apie 1960 m. Volto Disnėjaus „imperija“ turėjo milžinišką pasisekimą ir tapo pasaulio lyderiu tarp norinčių atostogas leisti kartu šeimų. Antrasis „Disneilendas“, dar kitaip vadinamas „Volto Disnėjaus pasauliu“, buvo atidarytas netoli Orlando, Floridos valstijoje 1971 m. Tačiau pats Voltas antrojo pramogų ir nuotykių parko atidarymo nesulaukė.
„The Walt Disney Company“ turtas
„The Walt Disney Company“ per ilgus metus išaugo į milžinišką pramogų korporaciją. Štai kokios dalys priklauso šiai kompanijai:
| Turto tipas | Kiekis |
|---|---|
| Kurortai | 5 |
| Teminiai parkai | 11 |
| Vandens parkai | 2 |
| Viešbučiai | 39 |
| Animacijos studijos | 8 |
| Įrašų studijos | 6 |
| Kabelinės televizijos | 11 |
| Palydovinė televizija | 1 |
Volto Disnėjaus asmenybė ir kontroversijos
Voltas Disnėjus paliko milžinišką kūrybinį palikimą, bet taip pat į istoriją jis pateko kaip žmogus, su kuriuo bendrauti buvo itin sunku. Daugybė pažinojusiųjų V. Disnėjų teigė, kad viešai jis atrodė labai mielas, o namuose buvo tikras tironas. Savo kailiu tai teko patirti jo žmonai Lilianai, kuri dirbo V. Disnėjaus sekretore. 1925 m. jie susituokė ir 8 metus negalėjo susilaukti vaikų. Voltas, uždirbdamas vis daugiau, dėl to labai išgyveno ir įtūžį išliedavo ant žmonos, kuri patyrė keletą persileidimų. Pagaliau 1933 m. jiems gimė dukra Dajana Merė. V. Disnėjus svajojo apie didelę šeimą, bet gydytojai pasakė, kad šansai susilaukti daugiau vaikų yra menki, tad 1937 m. jie įvaikino dar vieną dukrą - Šaron Mej Disnėj. Prieš savo mirtį animatorius planavo atidaryti slidinėjimo kurortą, tačiau galiausiai buvo nuspręsta įkurti V. Disnėjaus vardo meno institutą Kalifornijoje.
V. Disnėjus buvo baisus šykštuolis, ne mažiau negu Skrudžas Makdakas. Jis visaip stengdavosi nekelti atlyginimų savo studijos darbuotojams, draudė jiems stoti į darbininkų profsąjungas, o streikų organizatorius nedelsdamas atleisdavo iš darbo. Volto tėvui pavyko įskiepyti berniukui neapykantą žydams, ir Voltas niekuomet nepasikuklindavo atsiliepdamas apie juos. V. Disnėjus buvo įsitikinęs, kad moterys nėra talentingos kūrėjos, todėl jas į darbą priimdavo nenoriai.
Holivude visi žinojo, kad dailininkas animatorius pasižymėjo itin konservatyviomis pažiūromis ir niekada nesimpatizavo žydams, komunistams ir tamsiaodžiams. A. Hitlerį jis laikė geru politiku, išgelbėjusiu savo šalį nuo bolševizmo. V. Disnėjus buvo ne tik animatorius, jis daug metų bendradarbiavo su FTB. Nuo 1940 m. iki mirties V. Disnėjus bendradarbiavo su FTB Los Andželo skyriumi, kuriam pranešdavo apie savo kolegas. 1941 m. per animatorių streiką V. Disnėjus viešai apkaltino protesto organizatorius komunistine agitacija. Pirmą kartą išsamiau apie V. Disnėjaus ir FTB ryšį buvo paskelbta M. Elioto (M. Elliot) knygoje „Voltas Disnėjus: juodasis Holivudo princas", kurioje autorius paviešino animatoriaus dosjė kopijos fragmentus. Kaip tvirtina autorius, remiantis šia informacija galima teigti, kad 1954 m. animatorius tapo specialiuoju agentu. V. Disnėjus buvo tikrai ne vienintelis FTB agentas Holivude, sąraše yra daug žinomų pavardžių. Kaip tvirtinama dokumentuose, gerasis pasakininkas vadovavo informatorių tinklui ir rinko duomenis FTB, naudodamasis asmeniniais ryšiais Holivude. Iš esmės V. Disnėjaus dosjė yra istorinis priminimas apie Šaltojo karo laikus, kai Holivudo menininkai galėdavo nukentėti dėl savo įsitikinimų.
Garsusis V. Disnėjaus parašas, kurį ir šiandien naudoja kompanija, iš tiesų visai neprimena tikrojo animatoriaus parašo.
Mirtis ir palikimas
Baigiantis 1966 m., lapkritį, gydytojai nustatė, kad V. Disnėjus serga plaučių vėžiu. Ligos priežastis - armijoje įgytas įprotis rūkyti. Milijardierius ne kartą bandė atsisakyti cigarečių, išmėgino įvairius metodus, bet galų gale pasidavė. Nepadėjo nei geriausi gydytojai, nei milžiniškas turtas. Gruodžio 15 d., būdamas 65-erių, V. Disnėjus mirė. „Džiunglių knyga“ buvo paskutinis filmas, kurį V. Disnėjus prižiūrėjo iki mirties.
Netrukus po jo mirties bulvarinėje spaudoje pradėjo plisti istorijos, kad V. Disnėjus buvo užšaldytas, tikintis, jog mokslas kada nors sugebės jį atgaivinti. Iš tiesų jo kūnas buvo kremuotas, o palaikai palaidoti Forest Louno kapinėse (Kalifornijoje). Beje, po Disneilendo įkūrėjo mirties studijos darbuotojai vieningai nutarė savo filmuose niekada nerodyti cigarečių. Per V. Disnėjaus laidotuves garsiau už visus raudojo jo namų šeimininkė, kuriai Voltas per kiekvienas šventes dovanodavo savo kompanijos akcijų. Senutė mirė, būdama milijardiere.
V. Disnėjaus vaizduotė, savitas humoro stilius ir gebėjimas prisitaikyti prie įnoringo žiūrovų skonio, skatino jį kurti įvairaus tipo laidas, filmus, animacinius filmukus, kurie atnešė jam visuotinę šlovę ir pripažinimą visame pasaulyje. Nors ir buvo tokių, kurie kritikavo Voltą už tai, kad sukūrė Amerikoje stilistinį animacinį monopolį, tačiau niekas negalėjo paneigti jo laimėjimų ir pasiekimų, kurie pakeitė tuometinį animacijos ir kino pasaulį iš esmės.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
