Visi gimę lygūs: nuo literatūrinės fikcijos iki socialinio teisingumo sampratos

Teiginys, kad „visi žmonės sukurti lygūs“, mūsų kultūroje priimamas kaip savaime suprantama tiesa. Tačiau literatūros pasaulyje ši taisyklė dažnai negalioja. Kaip pastebi literatūrologas Thomas C. Fosteris, literatūros kūriniai nėra demokratiški: personažai nėra žmonės, jie - tik žodžių dariniai, kurių likimus diktuoja siužeto būtinybė. Vieni personažai egzistuoja tam, kad atskleistų kitų didybę, o kiti - kad taptų aukomis, padedančiomis protagonistas augti ar subręsti.

Literatūroje personažų nelygybė yra akivaizdi. Pavyzdžiui, epuose herojai turi poreikių, kuriuos patenkinti reikia aukų. Patroklas „Iliadoje“ žūsta ne dėl savo paties klaidų, o tam, kad Achilas rastų motyvą keršyti ir galiausiai taptų didžiausiu graikų herojumi. Tai nėra sąžininga, tačiau literatūra turi savo logiką - tai ne gyvenimas.

Socialinio teisingumo samprata: tarp egalitarizmo ir tikrovės

Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs. Tačiau ši idėja nuolat susiduria su realybe. Filosofas Brianas Barry teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Štai keletas esminių socialinio teisingumo aspektų:

• Sąžiningas paskirstymas: Socialinis teisingumas rodo, ar institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą.
• Abipusis naudingumas: Socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia nešališkumą priimant sprendimus.
• Kompensavimo principas: Socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų.

Tačiau ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Friedrichas von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu. Jo požiūriu, socialinio teisingumo siekimas yra ne tik nevaisingas, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę.

Žmogaus teisės ir jų institucionalizavimas

Remiantis Johno Searle‘o kalbos filosofija, 1789 m. žmogaus teisių deklaracija yra kalbos aktas, sukūręs socialinę politinės lygybės tikrovę. Tačiau ontologinis šių teisių statusas nėra prigimtinis žmogaus atributas - jos yra sukonstruotos socialinės institucijos. Šiuolaikinės demokratinės valstybės garantuoja šias teises savo konstitucijose, tačiau jų įgyvendinimas reikalauja nuolatinio piliečių įsipareigojimo.

Apšvietos epochoje buvo suformuluotas žmogaus, kaip lygiateisės bendruomenės nario, idealas. Šiandien, žvelgiant per literatūros, politikos ir filosofijos prizmę, matome, kad lygybė išlieka ne tik siekiamybe, bet ir nuolat kintančiu, socialiai sukonstruotu tikrovės elementu, kurį turime ginti ir puoselėti savo kasdieniame gyvenime.

tags: #visi #gimeme #lygus #nepriklausomai #kokioje #aplinkoje

• sužinokite daugiau apie stovyklas Cigonaliuose
• Riešės darželio ugdymas
• Viskas, ką reikia žinoti apie slogos gydymą kūdikiams
• išsamų kiaušinių kalorijų vadovą
• Dokumentai ir tyrimai globos įstaigai