Kiškio nėštumas: nuo pastojimo iki jauniklių auginimo

Kiškiai yra vieni iš labiausiai atpažįstamų gyvūnų Lietuvoje, o jų reprodukcinis ciklas pasižymi įdomiais ypatumais. Nors kiškio ir triušio nėštumo trukmė gali šiek tiek skirtis, abiejų rūšių patelės pasižymi dideliu vaisingumu ir specifine elgsena nėštumo metu.

Kiškio ir triušio nėštumo ypatumai

Kiškiai pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu. Nepriklausomai nuo veislės, triušiai visišką lytinį pajėgumą pasiekia maždaug 3-4 mėnesių amžiaus. Mažų ir vidutinių veislių triušiai reprodukcinę brandą pasiekia maždaug penkių-septynių mėnesių, o didelių veislių - maždaug aštuonių mėnesių ar vėliau. Triušių patelė gali pastoti iki aštuonių kartų per metus. Triušiai turi vadinamąją sukeltą ovuliaciją - lytinis aktas yra ovuliaciją sukeliantis veiksnys. Todėl kiekvienas kergimas turi didelę sėkmės tikimybę.

Baltojo kiškio veisimosi periodas trunka nuo vasario iki liepos pabaigos. Senesni pradeda veistis 1-2 mėnesiais anksčiau negu jauni. Nėštumo trukmė ilgesnė negu pilkojo kiškio - 47-55 dienos. Patelės atveda vidutiniškai 3, senos - kartais ir 4 vadas (ketvirtąją - rugpjūčio mėn. ar rugsėjo pradžioje). Pirmosios vados pasirodo kovo ar balandžio mėn., jas veda apie 40-56% patelių. Vadoje vidutiniškai būna 2-4 (nuo 1 iki 8) jaunikliai. Baltųjų kiškių populiacijos gausumui svarbiausios I ir II vados - jos sudaro iki 70% jauniklių.

Pilkojo kiškio nėštumas trunka 44-46 paras. Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais (priklauso nuo žiemos). Per metus užaugina 1-3(4) vadas po 1-5(7) jauniklius. Mažiausios būna pirmosios vados (1-2 kiškučiai). Didžiausios būna antros vados - 4-6 jaunikliai, mažiausios - pirmosios (pavasarinukų) 1-2, o trečiosios ir ketvirtosios - 2-3 jaunikliai. Per veisimosi sezoną atveda 1 - 3, kartais - 4 vadas. Daugiausia vaikingų patelių būna vasario pabaigoje (68 - 75% ), balandį (85% ) ir birželį - liepą (75 - 83% ), mažai - rugsėjį (22% ) ir retai - žiemą. Tarp nėštumų būna 1-2 savaičių pertrauka.

Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institute atlikti tyrimai patvirtino ypatingą kiškių savybę - superfetaciją, t.y. prieš gimdyvinę rują. Jeigu embrionai būna viename gimdos rage, o antrasis laisvas, patelė likus iki gimdymo 3 - 5 dienoms, gali būti vėl apvaisinta.

Naminių triušių patelės nėštumas trunka apie 31 dieną. Jo ilgis yra individualus dalykas, todėl gimdymas taip pat gali įvykti po 28 ar 35 dienų. Triušio patelės nėštumas yra trumpesnis, jeigu laukiasi daugiau triušiukų.

Štai apibendrinta lentelė apie kiškių nėštumo trukmę ir vadas:

Kiškio patelės elgsena nėštumo metu ir jauniklių priežiūra

Pirmasis požymis, kad triušių patelė gali būti nėščia, yra tai, kad ji nebeleidžia patinui kergti. Taip pat reguliariai sverkite patelę. Tapusi nėščia ji pradės daugiau gerti ir ėsti. Iš pradžių ji pradės vartoti vis daugiau vandens, o laikui bėgant didės poreikis maistui. Nėštumui įsibėgėjant triušio patelė taps agresyvesnė ir uždaresnė - jai nesinorės bendrauti su kitais.

Likus maždaug savaitei iki gimdymo, patelė pradeda kurti lizdą, kad palikuonis aprūpintų šiltu guoliu. Ji išsiteps jį plaukais, kuriuos pati išsitrauks iš pilvo. Tai taip pat padės jai apnuoginti spenelius, kad jaunikliai galėtų geriau prie jų prieiti. Gimdymas paprastai vyksta naktį arba ankstyvą rytą.

Kiškučiai gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Tik gimę kiškučiai sveria 107 (50-170) g, jų kūno ilgis - 18-20,5 cm. Per parą, priklausomai nuo amžiaus ir gimimo laiko, priauga 2-37g (rudeniniai - tik 2-15g). Po 240-300 dienų sveria ¼ suaugusio kiškio masės. Jie gauna 27-50 g riebaus ir kaloringo pieno (jame yra 21,5% riebalų, 14% baltymų, 2,5% laktozės, 11,5% kazeino, 2,7% albuminų, 45,5% druskų). Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams.

Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio (rudeniniais - iki 2 mėnesių). Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni, patelė nustoja lankytis maitinimo vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie ją suradę bando žįsti. Laktacija vidutiniškai trunka 30 dienų. Po 10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos iki 20 m, o vieni nuo kitų per 80-100 žingsnių, bet kas vakarą grįžta atgal. Po 10 dienų pradeda ėsti augalinį maistą, nors dar gauna ir maistingo patelės pieno (12% baltymų, 15-17% riebalų).

„Ne visos moterys gimdo tą dieną, kuri laikoma preliminaria gimdymo diena. Todėl kelios dienos prieš ar po numatytos datos dar nereiškia, kad tai - neišnešiotumas ar pernešiojimas, - atsiųstame pranešime pasakoja gydytoja akušerė ginekologė. - Iškilus klausimams, reikėtų pasikonsultuoti su nėštumą prižiūrinčiu gydytoju ar akušeriu, atkreipti dėmesį į nėščiosios kortelę, kurioje turėtų būti surašyta visa aktuali informacija apie reikalingus tyrimus ar gimdymą.“

Triušių veisimas namų sąlygomis ir atsakinga priežiūra

Naminius triušius, kurias laikote savo malonumui, daug geriau pateles sterilizuoti ir neleisti joms pastoti. Ypač jei nesiverčiate profesionaliu veisimu, neturite žinių, kaip tinkamai prižiūrėti nėščią triušę, ir nežinote, ką vėliau darytumėte su jaunikliais. Kontroliuojamas veisimas padeda išvengti atsitiktinio poravimosi su per dideliu patinu. Tuo pačiu rūpinamės nėščios patelės sveikata ir tinkamų tarpų tarp nėštumų užlaikymu. Taip galima išlaikyti veislės grynumą, o tai leidžia išlaikyti specifines fizines gyvūno savybes.

Nėščia triušė nusipelno tinkamos priežiūros. Suteikite jai ramią ir patogią aplinką, kad nepatirtų streso. Nepamirškite, kad būsimai motinai labai svarbu šviežias vanduo, kurio niekada neturi trūkti. Laikui bėgant didinkite ir maisto kiekį, nes triušiukas reikalaus jo vis daugiau. Nėštumo metu triušio patelė padidina maistinių medžiagų ir mineralų (ypač kalcio ir fosforo) poreikį. Taip pat verta duoti gyvūninius augalus, palaikančius laktaciją (pvz., melisų lapus, juodųjų kmynų sėklas). Kita vertus, venkite nėščiai triušei duoti meškauogių, mėtų, salierų, šalavijų ar petražolių, nes jie gali gyvūnui pakenkti.

Po gimdymo užtikrinkite, kad triušis nuolat turėtų prieigą prie šviežio vandens, ir toliau šerkite didesnėmis maisto porcijomis, praturtintomis žolelėmis tam, kad sustiprintumėte laktaciją. Kitą dieną po gimdymo taip pat atidžiai apžiūrėkite lizdą ir pašalinkite stipriai sukruvintą triušio kraiką. Jei nerimaujate, kad jaunikliai badauja, galite juos apžiūrėti ir įsitikinti, kad jie gauna maisto. Apie tai liudys apvalūs pilvukai. Tačiau jei norite tai padaryti - triušių mama turi būti aptvare, kad nepatirtų streso. Jei pilvukai įdubę, vadinasi, mažyliai negavo maisto.

Kiškiai ir jų buveinės Lietuvoje

Pilkasis kiškis (Lepus europaeus) plačiai paplitęs visoje Lietuvoje, įprastas ir gausus. Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje - iki 250-290 tūkstančių. Tuo metu net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50-70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų - 20-40. Tik viename Vilniaus rajone - mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas - 40-50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus. Ankščiau kiškių gausumą daugiausia lėmė biotiniai ir abiotiniai veiksniai - užsitęsusios žiemos, daug kritulių ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt.

Tinka įvairus kraštovaizdis. Šis žvėrelis gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Dėl intensyvios žmogaus ūkinės veiklos kiškiai apsigyvena miškuose ir nedirbamos žemės plotuose. Čia jų, ypač žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose dideliuose laukuose. Geriausia jų (50-70%) II ir III amžiaus klasės medynuose su gerai išsivysčiusiu traku. Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su eglėmis jaunuolynuose, kur medeliai ne aukštesni kaip 2 m, prie kvartalinių proskynų, naujose kirtavietėse. Didelių spygliuočių miškų nelabai mėgsta. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500-2000 m virš jūros lygio.

Baltasis kiškis (Lepus timidus) yra mažesnis ir lengvesnis nei pilkasis kiškis. Vasarą - pilkšvas arba rusvas, o žiemą pasižymi visiškai baltu kailiu. Gyvena didesniuose miškuose su aukštapelkėmis, kirtavietėmis ir aikštelėmis. Vengia kultūrinio kraštovaizdžio, retai pasirodo atvirose vietose ar pamiškėse. Šiaurryčių ir rytiniuose respublikos rajonuose tankumas stabilesnis. Labiau mėgsta uždarus plotus, t. y. miškus su kirtavietėmis, aikštėmis, sąžalynais. Vengia labai tankių vientisų medynų. Pavasarį ir rudenį dažniausiai aptinkami miškuose su tankiu traku ir pomiškiu (eglynuose, beržynuose, drebulynuose su eglėmis), sąžalynuose, jaunuolynuose. Tokiose stacijose būna iki 96% visų gulyklų. Žiemą 20% gulyklų aptinkama vidutinio brandumo ir senuose mišriuose lapuočių su eglėmis medynuose, 9% - eglynuose, 6% - pušynuose, 29% - pamiškėse ir tik 3,4% - laukuose bei 2,8% - lapuočių su retu traku miškuose. Dažnai gulyklos būna ir pamiškėse.

Baltasis kiškis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirtas 3 (R) kategorijai. Kiek vėliau, nuo 2000 m., baltasis kiškis priskirtas 4 (I) kategorijai, o nuo 2007 m. - 3 (R) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, baltasis kiškis priskirtas VU kategorijai. Po 1980 m. baltųjų kiškių populiacija smarkiai sumažėjo - nuo 5-7 tūkst. individų iki 2-3 tūkst. Iki 2007 m. buvo žinomos 449 radavietės, o po 2007 m. - vos 96. Vidutinis jų tankis siekė apie 6 individus 1 000 ha miško plote, o kai kur pasiekdavo iki 20 individų.

Mityba ir aktyvumas

Kiškiai aktyvūs ištisus metus. Aktyviausi būna vakare, 18 - 24 val., ir rytą iki vidurdienio, mažiausiai aktyvūs naktimis. Būdingas polifazinis paros aktyvumas: minimalus 13 - 15 val., maksimalus 19 - 21 val. Aktyvumo ritmas priklauso nuo sniego dangos, oro, kitų abiotinių veiksnių. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas. Gulykla - nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje telpa prigludęs prie žemės kiškis.

Kiškio racione apie 520 žolinių ir daugiau kaip 30 sumedėjusių augalų rūšių, daržovės, silosas, grūdai. Iš žolinių - ankštiniai, graižažiedžiai, ypač pelynas, kiaulpienė, bitkrėslė, varpiniai. Vasarą iki 88% ėdamų augalų sudaro piktžolės, aitrūs augalai, kurių daugelis turi tonizuojančių savybių. Rudenį ėda žolių sėklas, ypač dobilų, balandų, kitų piktžolių. Kiškiui reikalinga pašarų įvairovė, kurios kaip tik trūksta dabar vyraujančiose monokultūrose. Kiškiams būtini mineraliniai priedai. Ieškodami druskos, jie laižo išbarstytas laukuose ar paliktas krūvose trąšas ir dažniausiai apsinuodija. Stokojant gerų pašarų, kiškis priverstas tenkintis mažiau kokybiškais. Jis laupo žievę, o „baltojo bado“ periodu iki baltumo nužievina medžių kamienus, šakas. Prastos mitybos ženklas - sunkiasi kiškių ekskrementai, juose daugiau būna ląstelienos. Be to, mažėja pačių žvėrelių masė ir jie gali žūti. Nepriklausomai nuo pašarų kokybės kiškis gali suėsti tik tam tikrą jų kiekį, kurį pajėgia suvirškinti. Todėl suėstas maisto kiekis dar nėra pašarų pakankamumo rodiklis.

Baltasis kiškis vasarą minta žoliniais augalais, žiemą - medžių ir krūmų ūgliais, šakelėmis ir žieve. Žiemos pradžioje iki 30% paros raciono sudaro sausi žoliniai augalai, o sausio ir vasario mėnesį daugiau graužia medžių ir krūmų ūglius bei žievę (iki 40%), aviečių ūglius. Daugiausia maitinasi pamiškėse, mėgsta pasiganyti žiemkenčių želmenyse. Dažniausiai apgraužia karklus (88-97%), drebules (54-98%), beržus (30-80%). Tai mėgstamiausi sumedėję augalai žiemą. Pavasarį baltieji kiškiai dažniausiai maitinasi atviruose plotuose (35% visų mitybos taškų), o vasarą - miškuose (28-35%), ypač II-III amžiaus klasių beržynuose su egle, III amžiaus klasės eglynuose ir lapuočių jaunuolynuose, retai - senesniuose drebulynuose ir beržynuose. Mitybai reikalingi mineraliniai priedai, todėl noriai laižo druską.

Ligos ir priešai

Iš infekcinių ligų Lietuvos kiškiams ypač pavojinga bruceliozė. Apsikrečia ganydamiesi bendrose su naminiais gyvuliais ganyklose. Kiškių bruceliozė Lietuvoje pirmą kartą diagnozuota 1956 m. Išskirti du brucelų kamienai: galvijinis (Brucella abortus) ir kiaulinis (Brucella suis). 1963-1964 m. brucelioze sirgo 4,8% sumedžiotų kiškių, 1968-1973 m. - 6,5%, o kiaulių susirgimo zonose - net 15,4%. Ligos pradžioje išorinių požymių beveik nebūna. Vėliau patinų sėklidės padidėja ir būna pūlingos, patelių gimdoje, kiaušidėse ir pieno liaukose taip pat susidaro pūliniai. Daug pūlinių būna po oda kaklo srityje.

Ne mažiau pavojinga liga - pseudotuberkuliozė. Kepenyse, plaučiuose, blužnyje ir kituose organuose būna žalsvai pilkų mazgelių, pilnų tirštos balzganos masės, o patys organai - padidėję. Ši liga ypač pavojinga jaunikliams. Kiškiai gali masiškai žūti nuo kokcidiozių. Jomis apsikrėtę kiškiai sudaro apie 57%. Invazija intensyviausia tada, kai būna lietinga vasara ir ilgas bei šiltas ruduo. Tokiais metais apsikrėtę kiškiai sudaro 82-93%. Lietuvoje kiškių kokcidiozes sukelia Eimeria genties pirmuonys (rastos 8 rūšys). Kokcidijų oocistos labai atsparios. Jų 30-40% per žiemą išlieka gyvybingos, o pavasarį sporuliuoja ir tampa invazinėmis.

Parazitinių kirmėlių aptikta 10 rūšių: 2 rūšys siurbikių, 2 - kaspinuočių ir 6 - apvaliųjų kirmėlių. Jų rūšinė sudėtis ir apsikrėtusių žvėrelių procentas nepastovus. Pastoviai dažnas parazitas yra Trichocephalus leporis. Baltiesiems kiškiams grėsmę kelia didėjantis plėšrūnų skaičius - ypač lapių, mangutų, kiaunių, taip pat vilkų ir lūšių. Taip pat nyksta tinkamos buveinės dėl pelkių sausinimo, miškų kirtimų ir trikdymo. Pirmoji (pavasarinė) vada nukenčia labiausiai, daug jauniklių žūva per laukų darbus.

tags: #kiek #trunka #kiskio #nestumas

• Ežerų krašto pramogos su vaikais Molėtuose
• Kas yra apvaisinimas?
• paauglys nuskendo naktinėje užduotyje
• Išsamus gidas apie kūdikių buteliukus
• skaitykite apie Emilijos Liegutės knygas vaikams